Rugsėjį - į Lietuvą: apie lūkesčius, vyną ir pieną

Kažkas skundėsi, kad emigrantai išperka visus pigius aviakompanijų bilietus. Šiandien nusipirkau bilietą į Vilnių. Ačiū "Aerlingus", velniop Karmėlavą! Kelionė Dublinas-Vilnius-Dublinas atsiėjo 150 eurų. Prieš trejus metus už autobuso bilietą mokėdavau 800 litų.

Lietuvoje nebuvau pusantrų metų. Tiesą sakant, jei nereiktų keisti paso ir jei nenorėčiau profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą (mano stomatologė, kiek žinau, ketino emigruoti į Didžiąją Britaniją tvarkyti britų dantų, teks belstis į kitas duris), mieliau skrisčiau į Budapeštą ar Sankt Peterburgą. Arba Niujorką - kol nepakeičiau paso ir ten tebėra ankstesnė J-1 viza gal lengviau įtikčiau JAV pareigūnams. 2002-ųjų rudenį taip ir nenuėjau iki Centrinio parko, o rudenį jis turėtų būti itin gražus.

Mama tikisi, kad iki rugsėjo nusidažysiu plaukus - nepatinka jai žiliai, nors tu ką... Tikinu ją, kad mano atveju tai visiškai nepraktiška. Pasižadėjau gurkšnoti su ja gerą vyną. Įdomu bus palyginti kainas su čionykštėmis, mat kai Lietuvoje lankiausi pernai gegužę, nustebau, kad įdomesnių australietiškų vynų nėra (karaliauja fabrikiniai "Rosemount" ir "Wolf Blass"!) ir už juos plėšia pasiutusius pinigus, o Minervois, Languedoc ar Côtes du Rhône vynų negausu, lyg Prancūzijoje tebūtų Bordeaux ir visi gertų "Château Haut Brion" ar "Château Latour ". Nuėjus į vyno parduotuves ("Vyno slėnį" ar "Gero vyno parduotuvę") esi gana įtariai nužiūrimas ir nebent jei ryši kaklaraištį ar dėvi aptemptą suknutę sulauki šiltesnio žvigsnio.

"Borie de Maurel" vyndarys Michelis Escande, su kuriuo susipažinau pernai viešėdama Minervois, kai kuriuos savo vynus vadina "džinsų vynais", t.y. kasdieniais, tokiais, kuriuos gali gurkšnoti antradienį žiūrėdamas televizorių ar su gerais draugais, kuriems nereikia padaryti įspūdžio. Kita vertus kai kuriuos savo vynus M.Escande vadina "smokingo vynais", vertais gero kepsnio, židinio, gergždžiančios Billy Holiday plokštelės ir ilgo vakaro su intelektualiniais ar pseudointelektualiniais pokalbiais. Panašu, kad Lietuvoje vynas neretai neįsivaizduojamas be snobizmo auros. O po to stebimasi, kodėl jaunimas laka vien degtinėlę, nes tie, kurie galėtų pritraukti ir sudominti jaunesnius (ir šiais laikais pinigingus) vartotojus, tarkime, iki 30 metų, težiūri į senus kostiumuotus dėdes. Gėda.

Na štai, dar liko trys mėnesiai, o aš jau kaupiu neigiamas išankstines nuostatas... O labai norėčiau grįžusi iš Lietuvos pasakyti, jog šalis keičiasi į gerą:

gatvėse - mažiau paniurusių žmonių,
pardavėjos "Maximoje" nepersidirba ir šypsosi neforsuota šypsena, nes atlyginimai kyla,
Senamiestyje neuždarytos mano mėgiamos kavinės, net atidaryta naujų, kuriose darbuotojai neįsitempę ir nejaučia už nugaros kvėpuojančio savininko,
troleibusų vairuotojai nesubjurę, o keleiviai nesistumdo neatsiprašę,
per televizijas transliuojama mažiau pigių rusiškų kriminalinių serialų,
į Europos Sąjungą žengia ir provincija - ne tik Vilnius (pvz. Alytus, kuriame gyvena mano močiutė ir kuris garsėja išemigravusiais vietiniais),
miegamųjų rajonų gatvėse vakarais saugiau,
užsieniečiams skirtos pramogos sostinėje neapsiriboja vien bernvakariais,
spaudoje - mažiau kriminalų ir elito naujienų,
etc.

Galbūt susigundysiu grįžti?..

Tiesa, mama sakė, kad litras pieno kainuoja 2.25 Lt. Tyčia nuėjau į vietinį prekybos centrą čia, Dubline. Litras - 0.90 euro (3.10 Lt).

Taigi gaunant minimalią algą už valandos darbą Dubline (8.30 euro) galima nusipirkti 9.2 litro pieno. O Lietuvoje - 1.8 l. O ką jau kalbėti apie gerą "Brunello" ar net elementarų Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc?..

Gimė lėliukas. O gal lėliukė? Apie vardus

Na štai pagaliau šefo žmona pagimdė. Darbe šefo nebus dvi savaites, vadinasi, galiu sėdėti raštinėje antrame aukšte, krapštyti nosį, skaitinėti žurnalus ir apsimesti, kad dirbu.

"Baby Caoimhe", - gavau iš jo žinutę šįryt ir suglumau. Nesupratau, ar čia berniukas, ar mergaitė. :) Kad juos kur tuos airiškus vardus. Štai patys pamėginkite atspėti, kaip tariami šie ir kokiai lyčiai jie priskirtini:

Aoife
Meadhbh
Siobhan

Pasiklausinėjusi kolegų išsiaiškinau, kad gimė mergytė [Kwyva] - skaitykite lietuviškai. Gražus vardas - senas, airiškas.

Prieš keletą Lietuvoje buvo mada vaikams duoti kuo mandresnius vardus, neva kad būtų vieninteliai tokie: Armandas, Donardas, Aelita, Jūrandas, Rūtavilė, Dita. O po to visi prisiminėme lietuviškus, nesuinternacionalizuotus: Liepa, Žibutė, Urtė, Jonas, Vakaris, Ąžuolas, Marė, Rugilė, Naglis, etc. Gražu...

Beje, kad nereiktų "googlinti", pateiksiu atsakymus į aukščiau užmintą mįslę (skaitykite lietuviškai):

Aoife - mot. Yfa
Meadhbh - mot. Meiv
Siobhan - mot. Šivon

Slán agat. Viso labo.

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Pasivaikščiojimas iki jūros arba iliustruotas Dublino gidas su subjektyviomis pastabomis

Panašu, kad po kelių dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje išties bus galima auginti kuo puikiausios kokybės Pinot Noir vynuoges ir Prancūzijos Burgundijos regionas sulauks rimtos konkurencijos. O šiuo metu Airijoje populiarius atvirukus su užrašu "Summer in Ireland" (angl. vasara Airijoje) ir lietuje mirkstančiais namais, avimis bei ūkininkais teks mesti į šiukšlių dėžę, kadagi jie visiškai nebeatitiks tikrovės. O pasaulio galingieji šakėmis ant vandens tebepiešia planus mažinti šiltnamio efektą ir anglies dvideginio emisiją.

Karšta. Kai užaugi Vilniuje, imi vertinti faktą, jog jūra - vos už dvidešimties minučių kelio dviračiu arba pusantros valandos ėjimo lengvu žingsniu. Pakeliui - kanalas su gulbėmis, lenkiškos parduotuvės, prašmatnūs D4 namai ir skelbimai "Staff wanted". Sveiki atvykę į mano kaimynystę.

ILIUSTRUOTAS GIDAS SU SUBJEKTYVIOMIS PASTABOMIS

Europos centriniam bankui padidinus bazinę palūkanų normą, žadama, kad Dubline vėl kils nuomos kaina. Neseniai gana neblogame rajone išnuomota 1.2 x 2.4 metrų dydžio vadinamoji studija - bendras kambarėlis su virtuve. Nuomos kaina - 600 eurų per mėnesį. Taipogi reikėjo sumokėti dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą.

Dublinas šiuo metu lieka bene vienintele vietove Airijoje, kur parduodamų namų kaina toliau kyla, tiesa, jau nebe taip sparčiai kaip anksčiau. Provincijoje bei kituose Airijos miestuose kaina ima kristi.

Šis senas 196 kvadratinių metrų namas parduodamas už milijoną eurų.



Prisimiminkime statistiką ir mano jau minėtą Marką Tveną. Gyventojų surašymo duomenimis, lenkų Airijoje yra kiek mažiau nei 60 000. Puskilometrio spinduliu nuo mano namų yra bent trys lenkiškų maisto produktų parduotuvės.



Vienoje jų galima įsigyti cigarečių už pusę kainos (šiaip Airijoje pakelis cigarečių kainuoja 7 eurus).




Pakeliui - kanalas su gulbėmis ir labai gražiais gluosniais. Gluosniai netilpo į kadrą... O mano pažįstama lenkaitė vis skundžiasi, esą Airijoje nėra medžių! Reikia dažniau išeiti pasivaikčioti.




2001 m. (naujesnių neradau) duomenimis, airiai dažniau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai eidavo į kiną. Statistiškai, kiekvienas airis kasmet kino teatre peržiūrėdavo 4.2 filmus. Deja, dauguma jų - vadinamieji "blockbusteriai", mieste klesti a la "Coca Cola Plaza" stiliaus kino teatrai, o europietišką produkciją dažniausiai išvysti gali tik viename kino teatre. Deja vu? Gailiuosi, kad sausio mėnesį būdama Krokuvoje nenuėjau į Dareno Aronofskio "Fontaną". Nors Airija - vos per jūrą nuo nuo Didžiosios Britanijos, pasaulinės premjeros ir geras kinas Smaragdo salą neretai aplenkia. "Fontano" čia net nerodė. GĖDA. Sukandus dantis laukiu, kol filmą galėsiu išsinuomoti. Dė vė dė jau išleistas, tačiau niekaip nepataikau užsukti į dė vė dė nuomos punktą, kai filmas yra grąžintas.



Vilnius asocijuojasi su Gedimino pilimi ir Katedros aikšte, o Dublinas - su spalvotomis durimis. Kaip "Lego"...



Luas (vienas iš kelių dalykų Airijoje vadinamų airiškai, kaip ir tarkim, policija - garda) arba modernusis Dublino tramvajus. Regis, panašų Vilniui norėjo užtaisyti tuomet dar meras Artūras Zuokas. Šiuo metu mieste yra dvi nesusisiekiančios (!) Luas linijos, jų nutiesimas ir visos sistemos įdiegimas atsiėjo 700 milijonų eurų (triskart daugiau nei buvo planuota). Nepigu, bet tačiau Luas jau skaičiuja pelną. Beliko sujungti tas dvi linijas ir nutiesti daugiau.



Septintos dienos adventistų bažnyčia ir plakatas rusų kalba šalia jos. Laikus, kai katalikų kunigai kontroliavo valstybę, galima pamiršti. Religijos laisvės prasme Airijoje situacija neprasta.

Jau klaidžiodama po D4 rajoną (tarkim, Vilniaus Antakalnį), kur smėliuku pabarstytuose kiemuose stovi nauji arba antikvariniai "Jaguarai", o pro užuolaidomis nepridengtus langus matosi prašmatnios svetainės ir erdvūs kambariai aukštomis lubomis, ėmiau užuosti jūrą. Tik ji... pabėgo...

Bet porą valandų pasivaikščiojau po parką ir jūra grįžo.

Laukite tęsinio. Kitame numeryje - apie nakerius, viešai besituštinančius vyrus, diržo ilgio sijonus, iš džinsų kyšančius pusmėnulius, "spare any change love" (angl. gal turi smulkių, brangioji), naujuosius Europos Sąjungos narius ir kitas nelabai mielas Dublino detales. Eisime į šiaurinę miesto pusę.

Netikėta dovana nuo Dr X

Vakar dovanų gavau vyno butelį. Gerą Australijos Riesling, rekomenduuojamą "Decanter" žurnalo - "Pewsey Vale Riesling". Nuo kliento. Jis gerą pusvalandį klaidžiojo po parduotuvę ieškodamas jau subrendusio Bordeaux ir maniau, kad nenori pernelyg daug išlaidauti. Paskalbėjome apie Jancis Robinson rašinius, vynuogynus, Bordeaux kainas.

Netikėtai vyriškis pasuko link Australijos, o aš prasitariau, kad apie juos žymiai mieliau kalbėčiau nei apie Bordeaux. Nustebau, kai jis išsirinko du bene prašmatniausius Shiraz butelius (sakoma, kad tą vyną gamina į Australiją emigravęs airių kunigas). Dar paklausė, kokie vynai šiuo metu būtų mano mėgiamiausi ir pasakė, kad man būtina nuvykt į Australiją, esą ten puikiai pritapčiau.

Sumokėjęs už vyną Dr X (nužiūrėjau kreditinę kortelę) paėmė mano jam rekomenduotą Riesling , pasakė, kad aš puikiai dirbu savo darbą ir padovanojo butelį man. Išeidamas pasiėmė akademinį leidinį archeologams ir sėdo į gana prašmatnų "Alfa Romeo". Jaučiuosi pamaloninta.

Jūsų ežerėlis ir mūsų kalnai

"Vakar maudžiausi po darbo ežere. O jūs žiūrėjote į purviną Temzę. Pavydit, ane? Ir didesnis atlyginimas nepadeda, tenka vonia pasinaudoti, bet ten juk nepaplaukiosi", - kažkur virtualioje erdvėje pasisakė neemigrantas.

Galbūt užjūrių ežeruose mes nemirkstame taip dažnai kaip prelegentas (lai džiaugiasi, kol visų neprivatizavo), tačiau bent jau galime kopinėti kalnais. Šiandien su trimis lietuviais ir dviem airiais užkopėme į keturias Wicklow viršūnes, aukščiausioji siekė 725 m. Ne Everestas, bet ir ne Juozapinė...

Jaučiuosi tarsi būčiau kulta su spragilais - skauda mentis, blauzdas, rankas, pečius, nugarą... Bet buvo gražu.


Fancy Mountain, Co. Wicklow

Taip, mes ne vien dirbame, bet ir važinėjame dviračiais, nardome, kartais skanaujame Pietų Korėjos virtuvės delikatesais, o kartais - indų, vakarais einame pasivaikščioti prie jūros, o grįžę geriame gerą vyną ir džiaugiamės jo pasiūla čia (Naujoji Zelandija, Libanas, Argentina, Graikija, Portugalija, etc), keliaujame, fotografuojame, skaitome knygas, jei airiška vasara nelepina, prie židinio su gera kompanija gurkšnojame "Glenrothes 1992" .

Mes čia gyvename. Ir kaip tame animaciniame filmuke kviečiame atvažiuoti į Rūgpienių kaimą. Bent pasisvečiuoti. Gal patiks? Net be ežerėlio?

Tetos dalia: prisiminta proga ir keli sūnėno klausimai

Per tas nelemtas emigracijas ir diskusijų audras apie šalies išdavikus virtualioje erdvėje vos nepamiršau dukterėčios gimtadienio.

Šiandien ji užpūtė dvylika ant mamos iškepto medaus torto sulipdytų žvakučių. Nuo močiutės dovanų gavo knygą "Stiklinis žodis". Lietuvių kalba. Pasižadėjau drauge su ja skaityti.

Sūnėnas mano angiškame bloge paklausęs dainos "Bunda jau jau Baltija", paklausė dviejų klausimų:

I. Kodėl aš internete turiu savo puslapį.

II. Kodėl ten dainuoja apie Latviją.

Atsakymas į antrąjį klausimą: tokie buvo laikai, tuomet mes buvome trys Baltijos sesės.

Atsakymas į pirmąjį klausimą: kad ir jis galėtų skaityti apie Lietuvą jam suprantama kalba. Kita vertus, kartais, ypač skaitydama interneto komentarus, pamanau, kad gal ir gerai, jog jis nesupranta tų piktų batalijų. Geriau tegul groja gitara kaip šiandien per gimtadienį.

Atšventėme, o dabar vėl grįšime prie aktualijų :)

Kai emigrantai užknisa juodai, bet nėra kaip paneigti 33 priežasčių

Panašu, kad lietuviai, kaip ir tas termometras, perkaito... "Delfi" tą pačią dieną susidūrė du magnetiniai laukai. Viena mergina tėškė it šlapiu skuduru kritišką pasisakymą esą emigrantai ją užkniso juodai, o kita kiek utriruotai su neslepiama simpatija užjūrio kraštams išdėstė 33 priežastis, dėl kurių ji negyvena Lietuvoje.

Nuo komentatorių kliuvo abiems: antiemigrantė buvo apkaltinta pernelyg didele doze pykščio ir "savipisa" (atsiprašau VLKK, cituoju), o proemigrantei prikišo esą ji Vakarų valstybes tapo pernelyg pastelinėmis spalvomis ir kartojasi. Pritarimo šūksnių taipogi sulaukė abi. Kaip visada vyriška auditorija konstatavo, jog tiek viena, tiek kita autorė yra nepakankamai pamylėta. Kandi ta interneto auditorija...

33 priežastims pritariu, nors kai kurios išties kiek kartojasi, bet kartais nebūna laiko parašyti trumpai. O štai rašinio su pykčiu autorei, neprastai išmanančiai Tarptautinių mažumų ir išeivijos departamento virtuvę, patarčiau kitąkart, kai per televizorių transliuos laidą ar reportažą apie emigrantus, tiesiog perjunkti kanalą ar paskaityti knygą. Dabar juk net nereikia keltis nuo sofos - pakanka spustelėti mygtuką. Be to, patarčiau nebeskaityti naujienų apie emigrantus/išeivius/svetur išvykusiuosius. Nematai - širdies neskauda. Galbūt tuomet mes "neužknisime".


PS

Nebūtų rašinių apie emigrantus, ką gi skaitytų ir kur diskutuotų mūsų parlamentarai nuobodesnių Seimo posėdžių metu, biudžetinių įstaigų darbuotojai ne per pietų pertraukas, vadybininkai, programuotojai kiti likusieji bei, be abejonės, išvykusieji? Greičiausiai skiltį "Myli nemyli". Kol liks gyvi bent du komentatoriai, tikrai "neužknis"...

Trys du vienas... startuojam!

Šiandien paleidau į pasaulį naują kūdikį - savo blogą anglų kalba EMIGRATION-ETC.

Apie panašius dalykus, bet truputį kitaip.

Padėk, Dieve, reguliariai atnaujinti.

Lankykitės, skaitykite, komentuokite ir neškite gandą anglakalbiams.

Ačiū

Kaip ir kodėl man nesisekė dirbti su Gintare

Per pusantrų Dubline praleistų metų teko dirbti su brazilais, kroatais, australais, rumunais, albanais, švedais, italais, britais, lenkais ir galybe kitų tautybių atvykėlių. Rumunas apsimetinėjo italu vardu Angelo (kazachas jį vadindavo "Ruminski italianec"). Du vyrukai iš Kosovo labai jautriai reaguodavo, jei šalia jų su ukrainiečiu imdavome šnekučiuotis rusiškai. Vis manydavo, kad būtinai apie juos. Italai nepersidirbdavo, švedas skundėsi brangiu pragyvenimu, o britai po kelių pintų alaus vis dėlto kartkartėmis grieždavo dantį ant airių.

Neseniai, paskaitinėjusi virtualios draugės įrašą jos bloge apie gyvenimą Didžiojoje Britanijoje prisiminiau vienintelę lietuvaitę, su kuria teko darbuotis dvi savaites, nes ilgiau neištvėriau.

"Gintarė", - prisistatė praėjusią vasarą miesto centre atidarytame vyno bare/enotekoje priėjusi keliais metais už mane vyresnė mergina.

Tai buvo vienintelis per dvi darbo savaites iš mano naujosios kolegės lūpų išskridęs lietuviškas žodis. Tiesa, vieną vakarą, kai klientų buvo daugiau nei "Riedel" taurių bare ir norėjau paprašyti pagalbos, ji dar šūktelėjo "ką?!"

Gintarė atsisakė su manimi kalbėtis lietuviškai. Esą dirbame ne Lietuvoje. Suprasčiau, jei ji angliškai kalbėtų kaip D. Britanijos karalienė, tačiau toli gražu... Tiesa, esu girdėjusi, jog kai kurie Airijos darbdaviai užsieniečiams neleidžia darbo vietoje tarpusavyje kalbėtis jų gimtąja kalba, tačiau mūsų šefas buvo švelnus kaip šilkas ir tikrai negalėjo taip mąstyti.

Ir ėmė žaibuoti. Ji - iš Kauno, aš - iš Vilniaus. Ji - kiek vyresnė, aš - jaunesnė. Ji - lyg ir truputėlį viršesnė, o aš eilinė. Ji Airijoje jau penkti metai, o aš skaičiavau dar tik pirmus. Ji didžiavosi viešbučiuose įgyta patirtimi, bet teigė dirbanti ne dėl arbatpinigių, maža to - juos dalinti ketino kas mėnesį. Be to, nelabai ką raukė vynuose ir su žuvimi patardavo gurkšnoti "Chardonnay"(!). Dar, berods, minėjo baigusi Pedagoginį ir tai buvo paskutinis lašas mano taurėje.

Kai atėjau pasiimti arbatpinigių ir algos, ji tepaklausė:

- Are you happy now?*

Man išėjus, su Gintare pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė amerikietė Amy. Ji arbatpinigius dalina kas vakarą ir kai susitinkame taurei vyno, Amy vis sušnabžda:

- She's still there**.

Sako, kartais prie jos prieina kiti darbuotojai ir skundžiasi nesutarią su Gintare. Tuomet nusiraminu - vadinasi, kaltas buvo ne mano būdas.

Praėjus porai savaičių po to, kai išėjau iš to darbo, vaikščiodama Dublinu vėl išvydau Gintarę. Jau buvom beprasilenkiančios, bet dar spėjau šūktelėti "Labas". "Hello", - atsakė ji nueidama.

"I am happier now"***, - pagalvojau.



* Dabar laiminga? (angl.)
** Ji vis dar ten. (angl.)
*** Dabar aš laimingesnė.(angl.)

Vakarų europietės gimdo vėliau

Prieš porą metų vaikštinėjau su drauge po Hagą (Olandija) ir nustebusi aikščiojau: "Kiek daug gatvėse senelių su anūkais!" Staiga supratau, kad čia ne seneliai, o tėvai, vežimėliuose stumiantys savo lėliukus ir drauge besikapstantys smėlio dėžėse. Trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai.

Internete pateikiamas OECD priklausančių šalių vidutinis moterų amžius gimdant pirmąjį vaiką. Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje mamomis tampama keliais metais anksčiau nei Šveicarijoje, Olandijoje ar Švedijoje. Truputėlį "pagooglinusi" susidūriau su terminu birth postponement, t.y. vyraujančia tendencija gimdyti vėliau. Toks pasirinkimas aiškinamas tuo, jog moterys šiais laikais žymiai aktyviau studijuoja, dirba ir neatmeta galimybės, kad anksti pasigimdžius vaikelį ir dar nesusikūrus gyvenimo (neapsirūpinus gyvenamąja vieta ar šiokiomis tokiomis santaupomis) gali būti sunku rasti darbą, kuriame galėtų dirbti nepilnu etatu.

Mano darbe - laukimo atmosfera. Laukiame visi, o ypač šefas. Jis išsiblaškęs - visur palieka šūsnius popierių, neplautas lėkštes su pridžiūvusiu pomidorų padažu, dvigubai daugiau "Red Bull" ir "Coke" skardinių nei įprasta ir laiks nuo laiko pamiršta nuvalyti unitazą bendrame tualete. Aš, kiek leidžia kantrybė, vis mėginu į tai numoti ranka.

Birželio pirmąją savaitę šefo žmona turėtų gimdyti. Pirmągimį arba pirmagimę. Jie nenori žinoti lyties. Šefui - 34-eri. Jo žmona - keliais metais jaunesnė. Jis - britas, ji - airė. Neseniai po jogos nėščiosioms ji užsuko pas mus į darbą - išsišiepusi, spindinti, laiminga. Šefas neseniai vaikeliui įrengė kambarį jų name - perdažė, pakeitė kilimus, ant sienos nupiešė du didelius meškinus ir įrengė lovytę. Jau svarsto, kokį butelį vyno atsidarys iškilminga proga. Gimus vaikeliui jis eis tėvystės atostogų.

Žinoma, netrukus prasidės prikakokti pampersai, atpylinėjimai ir nepaaiškinamos raudos vidury nakties. Bet kol kas, panašu, kad vaikelis gims į šiokį tokį jam sukurtą pasaulėlį ir nebus dar viena burna, kurią reikia išmaitinti. Toms, kurios skubina drauges ir pažįstamas gimdyti bet kokia kaina, nes esą nebespėsime, sakome "tegyvuoja birth postponement!" Džiaugiamės, kad jūs suspėjote ir linkime sėkmės kurstant namų židinį.

Gyvenimiška patirtis

Močiutė telefonu palinkėjo birželį viešint pas draugę Danijoje įsižiūrėti kokį daną. Lyg žinotų, jog skandinaviškas tipas man visada buvo prie širdies. Dar patarė rinktis vyresnius vyrus. "Geriau kad jis tave mylėtų ir negalėtų be tavęs gyventi, o ne tu be jo", - pasakė ji.

Be to, papasakojo, kad pažįstamos anūkė iš Vakarų parsivežė užsienietį. Pilve. O bendraautorius liko Vakaruose.

Taip mes ir gyvenam Vakaruose...

Malonios smulkmenos

Šaldytuve - keturi kiaušiniai, salota ir "Worcester" padažas, vonioje - tuščias dušo želė indelis ir besibaigiantis muilo gabalėlis. Net kavos nebeliko. Pirmadienis.

Savaitgalį su keliais bičiuliais įkopėme į vieną aukštesnių Dublino apylinkėse esančių kalvų - Sugarloaf (501 m) ir apsipirkti nebuvo laiko. Taigi įsispyriau į basutes ir mieguistai nulapatavau į parduotuvę.

Grįžau autobusu. Įsivaizduokite - iš Vilniaus oro uosto autobusu Nr. 2 nusigaunate iki Šeškinės, o prieš išlipant vairuotojas jums pasako "Ačiū, meile".

"Thanks love". Būtent taip su manimi išlipant šįryt atsisveikino autobuso vairuotojas. Ir su dešimtimis kitų moterų. Vyrams ištardavo tiesiog thanks very much, see you, have a good one.

Dviaukščių Dublino autobusų vairuotojai neretai važiuoja pernelyg greitai, stabdo skubotai, o žiemą perkaitina radiatorius. Tačiau neįtikėtinai retai nepasisveikina tau įlipus (čia vienkartinį bilietėlį visuomet nusiperki vos įlipus į autobusą per priekines duris), o išlipant padėkoja ir atsisveikina.

Savaitę pradedu pakiliai nusiteikusi. Pasirodo, reikia tiek nedaug.

Rinkimai, opūs/neopūs klausimai ir naujieji ES nariai

Tapti Jungtinių Valstijų prezidente siekianti Niujorko senatorė Hillary Clinton siūlo visuomenei išrinkti dainą, tapsiančią jos kampanijos himnu. Tarkim, šitą:

"Oh you look so beautiful tonight... in the city of blinding lights" (angl. "O tu tokia nuostabi šį vakarą - akinančių šviesų mieste").

Girdėjau, prieš savivaldybių rinkimus Artūras Zuokas skambino vilniečiams, t.y. pakėlus ragelį pasigirsdavo įrašytas tuometinio Vilniaus mero kreipimasis. Pamaniau, gerai, kad močiutė gyvena ne Vilniuje, nes persigąstų - meras skambina!

Airijoje šiuo metu taipogi kunkuliuoja rinkimų aistros - gegužės 24-ąją airiai rinks parlamentą. Mieste per savaitgalį, vos paskelbus rinkimų kampanijos pradžią, išdygo tūkstančiai plakatų. Žurnalistai jau aptarė, kuriems politikams prireikė daugiausiai "Photoshopo", ir suskaičiavo, kad vieno plakato atspausdinimas kainuoja apie šešis eurus. Nuo savo namų iki artimiausios stotelės (maždaug 7 minutės ėjimo) suskaičiavau, berods, 38.

Penktąją rinkimų kampanijos dieną užsienio naujienas viename pagrindinių šalies dienraščių "Irish Independent" atradau 28-ajame puslapyje ir jos teužėmė du puslapius.

Tiesą sakant, ir paprastą dieną užsienio naujienos Airijos spaudoje dažniausiai kelią atranda "nioliktajame" puslapyje ir teužima kelis puslapius. Tačiau bent trečdalis, na galbūt penktadalis laikračio - nesvarbu, tabloido ar vadinamojo broadsheet - visuomet išsamiai nušviečia sporto naujienas. T. y. trijų sporto šakų naujienas - GAA, futbolą ir regbį. Pamirškite žiemos olimpiadas, lengvosios atletikos čempionatus bei dviračių sportą.

Dėl šių priežasčių savaitgaliais kartais nusiperku britų "Guardian", dabar jau beveik kas mėnesį įsigyju "Vanity Fair", o parduotuvėse kartais perverčiu "Newseek" ir "Times" žurnalus. Snobiška? Sutinku. Vis dėlto kartais spaudą norisi ne tik perversti, bet ir paskaityti. Ir net bujojant technologijoms, į virtualius vandenis neriant "delfinams" ir tobulėjant blogams jaučiu silpnybę tradicinei spaudai. Ypač didelio formato nuotraukoms "Guardian". Pažiūri ir pagalvoji - kaip gerai, kai laikraštis gali leisti sau per du puslapius išspausdinti vieną juodai baltą nuotrauką, o ne dvylika margų skelbimų. Įdomu, ar koks Lietuvos laikraštis galės kada nors tai sau leisti?

Grįškime prie rinkimų kampanijos: nuvalkiotos frazės apie gerėsiančią sveikatos apsaugą, pažadai griežtinti bausmes (maniau, jau neabejojama, kad griežtesnės bausmės nemažina nusikalstamumo), prisiekinėjimai, jog į gatves bus išvesta daugiau policininkų. Dairiausi ir kol vienas pažįstamas airis pats neišsakė savo pastebėjimo, maniau, jog reikės keisti akinių dioptrijas.

Rinkimų kampanijos metu niekas nekalba apie imigraciją. Turint omenyje, kad šioje 4.062 mln. gyventojų turinčioje šalyje kas dešimtas gyventojas šiuo metu yra imigrantas, o 2050-aisiais bus kas penktas, tyla yra ganėtini netikėta. Tas pats pažįstamas airis sako, kad šis klausimas pernelyg suskaldytų visuomenę.

"Taip yra ne dėl to, kad jie (politikai - L.Ž.) vengtų jautraus imigracijos klausimo. Imigracija paprasčiausiai nėra problema. Airiai nejaučia, kad dėl jos būtų praradę darbus", - atsakydamas į naujienų agentūros ELTA klausimą prieš kelias dienas sakė Ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto profesorius Johnas Fitzgeraldas. Tiesa, ne viena mano pažįstama rytų europietė yra sulaukusi airių moterų priekaištų neva mes gviešiamės jų vyrų.

Galbūt iš tiesų imigrantai airiams tapo tokie įprasti kaip pakalnutės pavasarį Lietuvoje. Jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą su CV, po savaitės ima dirbti, po pusmečio važiuoja atostogų namo ir dar grįžta. Keliems mėnesiams arba keliems metams. O po to išvažiuoja visam laikui į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Slovakiją.

Šiemet Europos Sąjungai dar išsiplėtus procesas kiek pakito: jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą, atranda laisvą gatvės ar parduotuvės kampą ir ima darbuotis. Tiksliau - ubagauti. Kalbu apie romus, plačiau vadinamus čigonais. Drauge su 20 mln. rumunų į ES klubą priėmėme ir 2 mln. romų. Tiesa, su šiokiais tokiais apribojimais. Ar tik ne dėl tų 2 milijonų?

Prastą romų socialinę padėtį Rumunijoje, Bulgarijoje ar Serbijoje dar galėčiau paaiškinti nekokia ekonomine šių šalių situacija, tačiau Airijoje, kur įvairiausių darbų yra tiek, jog gali vežimu vežti, niekaip negaliu pateisinti jų pasirinkto gyvenimo būdo ubagauti. Ne plėšyti akordeoną ar traukti dainas ir už tai prašyti pinigų, o su vaiku ant rankų tupėti šlapimu dvokiančioje pakampėje ir tiesti ranką į praeivius.

"Thank you madam, have a nice day", - visada ištaria abejingai praėjus.

Nuo sausio mėnesio čigonų Dublino gatvėse žymiai padaugėjo. Dar niekada čia nemačiau tiek ubagaujančių vaikų. Paauglės su su sveikomis kojomis ir rankomis nesidarbuoja už 8 eurus per valandą, bet viena ranka glaudžia pilvą su netrukus pasaulį išvysiančia dar viena gyvybe, o kita prašo monetų.

Apribota teisė į darbą? Bet juk apie tai žinojo dar prieš atvykdami... Ubagaujančių lenkų ir lietuvių Dublino gatvėse neteko matyti. Norintys dirbti visuomet atrasdavo darbo. Net tuomet, kai dar reikėjo leidimų ir jų negaudavo. Prasisukdavo. Galbūt ne už minimumą, bet dirbdavo.

Būsimi ir esami Airijos politikai tyli. Galbūt bijodami iššaukti rasizmo bangą. O galbūt tikėdamiesi antgamiško susiintegravimo. Kol kas aš integravimosi ženklų nepastebiu.

Ir nepriekaištaukite dėl tolerancijos trūkumo. Šiuo atveju kalbu apie lodarizmą.

Užrašai iš Italijos. II dalis (ir paskutinė)

Nuo Lago di Como Italijos šiaurėje patraukiau į Florenciją ir pamaniau - visai kaip Lietuva. Lygumos, žydintys kaštonai ir liepos. Tik artėjant link Florencijos lygumas ėmė keisti žalios kalvos, o kaštonus ir liepas - alyvmedžiai bei kiparisai.




Florencijoje buvo išties gražu, o ledai ir vanduo kainavo pigiau nei Romoje. Bent dalelę grožio juostelėse ir atminties kortelėse mėgino įamžinti ir namo išsivežti tūkstančiai turistų. Jie užvertę galvas su nuostaba apžiūrinėjo katedrą, kol aplink juos ratus suko čigonai pozavo prie Mikelandželo "Dovydo" kopijos ir ištuštinę butelį, o gal ir du Chianti pradingdavo nesibaigiančiose Florencijos gatvėse.



Pirmą vakarą, prasiėjusi lankytinomis vietomis, stabtelėjau vienoje bažnyčių ir drauge su Marija, Kūdikėliu bei visais šventaisiais valandą klausiausi obojaus ir vargonų. Dubline pasiilgstu klasikos ir kartais atsivertusi sekmadienio britų "Guardian" užpavydžiu gyvenantiems Londone, nes bilietai į Albert Hall kainuoja nuo 5 iki 105 svarų - kad galėtų nueiti ir studentai, ir prezidentai.




Kas rytą prikirtusi pasakiškų pusryčių (pastos, omleto, vaisių salotų ir dviejų rūšių pyragų) "Archi Rossi" hostelyje, kurį labai rekomenduoju, traukdavau į Florencijos apylinkes. Kartą net nukakau iki Cinque Terre, kur porą valandų kopinėjau kalnus, kol atsidūriau čia.




Mačiau ties aviliais dūzgiančias bites, gąsdinau driežus bei vokiečių turistus ir įsėdusi į ant skardžio esantį vynuogyną žiūrėjau į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, neapsispręsdama, kur gražiau.

Cinque Terre prasidėjęs aktyvus poilsis tęsėsi ir kitądien. Sėdau ant dviračio, į kuprinę įsimečiau bambalį vandens, užsirišau skarutę ir patraukiau, kur akys veda. Veikiau, kur žemėlapis - labai išsamiai nupasakotas "Florence by Bike" darbuotojo (o juk galėtų ir Lietuvoje dviračių nuomos su ratais duoti ir dviratininkams pritaikytus žemėlapius). Besidairant į alyvmedžių giraites, figmedžius, kaimelius ir vynuogynus ir kartais stabtelint užkirsti braškių ėmė strigti bėgiai.

Bet čia pasirodė Peras (kaip vėliau paaiškėjo - Švarcenbergeris), grupę amerikiečių dviratininkų vežęs pasidairyti po Toskaną. Peras pasukinėjo bėgius ir keletą kilometrų pavažiavęs drauge pasiūlė vakare Florencijoje nueiti suvalgyti gelati. Še tau boba ir Italija - einant per gatvę jauni profesoriai laužyta anglų kalba kviečia kavos (Do you want coffee, just the two?), o miškuose netikėtai sutikti nepažįstamieji paskiria pasimatymą prieš vidurnaktį prie Ponte alle Grazzie. Būtų italas, persižegnočiau, paspausčiau dviratuką ir lėkčiau, bet kadangi švedas, o dar su tokia pavarde, sutikau.



22.30 val. Man į tėvus pagal amžių tinkantis praeivis užklausia, ar aš solo.

Sonno turisto, no solo.

Pasirodo švedas. Punktualiai. Aš pati stebiuosi, kad nevėluoju. Bučiutis nelenda - ne kaip italai per Naujuosius metus ant Karolio tilto Prahoje. Ir mes prasinešam. Motoroleriu. Per Florenciją. Patenkita karksiu prieš vėją iš šalmo, kaip gražu. Bijau nukristi, todėl įsitvėrusi jo iš paskutiniųjų ir mes nardome gatvėmis - pro katedrą, automobilius, Via Mafia, kitus motorolerius - ir aš džiaugiuosi, kad nors kartą pataikiau į tokį date, kur man nereikia imtis iniciatyvos. Jo rekomenduoti gelati išties labai skanūs - čia nėra turistų, vien italai. Pasišnekučiuojame. Suprantu, kad daugiau nieko nebus. Ir jis taipogi supranta. Nuveža mane į "Archi Rossi". Palieka vizitinę. Reikės brūkštelėti ir padėkoti.

Tiesa, dar buvau netoli Mont Blanc ir esu sau prisiekusi, kada nors snieguotą viršūnę (nebūtinai pastarąją) būtinai pačiupinėsiu pati.





Zyziu bičiuliui alpinistui, kad jis su manimi pakopinėtų bent po Airijos kalnus.

Gražu Italijoje ir jei vyrai ten būtų linkę bendrauti daugiau kaip švedas, o ne kaip jauni profesoriai, būtų dar gražiau. Ir aš kaip tie tūkstančiai turistų atsivežiau savo prisiminimus atminties kortelėje. O parašiau, kad įneščiau šiek tiek monotonijos, kaip sakė ankstesnis Kauno meras, į mūsų diskusijas apie emigrantus. Nes kartais jau beveik einu krautis lagamino į Lietuvą. Bet kai pagalvoju, kad skrydis iš Romos į Dubliną tekainavo 26 eurus (su mokesčiais), pagalvoju, kad gal dar reikia pasiblaškyti.

Ekonominiai migrantai: pradžia, nauda ir perspektyvos

Buvo, berods, 2001-ųjų birželis, kuomet nei iš Vilniaus, nei iš Karmėlavos dar neskrisdavo pigių skrydžių oro bendrovės ir keliauti į Londoną ar Dubliną tekdavo autobusu. Po pirmųjų 12 valandų autobuse pamažu pasklisdavo rūkytos šoninės, šprotų ir agurkų kvapas, dar po šešių Kauno stotyje įlipęs vyriškis merkdamas akį ir šiepdams ūsą pasiūlydavo alaus, o likus keliems šimtams kilometrų iki Calais tas pats vyriškis intensyviai imdavo studijuoti laiškus ir dokumentus, Doverio uoste turėsiančius įtikinti Didžiosios Britaniijos pareigūnus pase įspausti įrašą "Leave to enter for six months: emplyment and recourse to public funds prohibited".

Kai kurie išties neketindavo dirbti - tiesiog vykdavo aplankyti metus nematytų giminaičių, o kai kurie sportiniame krepšyje veždavosi drelę ir oblius, bet sakydavo, jog vyksta pamatyti Big Beno. Vienus įleisdavo, o kitus ne. Dažniausiai pagrįstai. Kaip ir anksčiau Jungtinių Valstijų ambasadoje Vilniuje dirbusi pareigūnė, dalyvaudavusi interviu su asmenimis, prašančiais JAV vizos ir dažniausiai užuosdavusi tuos, kurie ketindavo likti Dėdės Semo žemėje. Apie ją sklisdavo kalbos, jog anksčiau darbavosi CŽV. Nenustebčiau.

Su antspaudu pase grįždavau į autobusą, Londono centre esančioje Viktorijos stotyje persėsdavau į kitą ir paryčiui jau mindžikuodavau ties Airijos muitininko būdele ir giedodavau prieš tai dieną britų pareigūnams atliktą dainelę, jog važiuoju aplankyti sesers. Meluodavau iš dalies - išties vykdavau pas sesę, tačiau pauždarbiauti ketindavau. Norėjau susitaupyti kelionei į Ameriką, kad ten nereiktų pernelyg jaudintis, jog turiu kažkam grąžinti skolą. Ir ačiū Dievui, neteko kalbėtis su tariamąja buvusia CŽV darbuotoja - jaučia mano siela, kad Filadelfiją ir Niujorką būčiau mačiusi kaip savo ausis be veidrodžio, nors neketinau likti. Tiesa, jau būnant JAV porą kartų tokios mintys aplankė. Kartais pagalvoju, kad gal vertėjo likti.

Tą birželį sulaukiau skambučio ir pasiūlymo pavertėjauti pusdienį per valandą užsidirbant 25 Airijos svarus (maždaug apie 35 eurus). Airijos teisingumo departamente. Politinio prieglobsčio pasiprašiusiam lietuviui. Per porą valandų sužinojau, jog jam kiek per trisdešimt, jis iš Panevėžio, ten pradėjo verslą, jį ėmė reketuoti čigonai, todėl Airijoje pasipašęs prieblobsčio. Pokalbiui su pareigūnu pasibaigus ir šiam išėjus su panevėžiečiu apsikeitėme šypsenomis ir mandagiai atsisveikinome. Nežinau, kaip baigėsi jo byla. Tokių ir panašių "prisidavėlių" (taip neretai vadinami prieglobsčio prašytojai) iš Lietuvos bylų Airijos pareigūnai nagrinėjo ne vieną ir ne dešimt.

1990-1992 m. vos 160 žmonių kreipėsi į Airijos pareigūnus prašydami prieglobsčio, o 2002 m. kas mėnesį prieglobsčio prašydavo net 1000 žmonių. Iki 2003-ųjų metų prieglobsčio pasiprašę ne Europos Sąjungos piliečiai, Airijoje susilaukę vaiko, galėdavo prašyti rezidento statuso (leidžiančio dirbti) ir jis dažniausiai būdavo suteikiamas. Nuo 2003-ųjų, kai Aukščiausiasis teismas nutarė, kad tokiais atvejais ne ES piliečiams rezidento statusas neprivalo būti automatiškai suteikiamas, prašančiųjų prieglobsčio gerokai sumažėjo.

2004 m. mes įstojome į Europos Sąjungą, potencialūs prieglobsčio prašytojai bei nelegalai tapo ekonominiais migrantais, iki šiol dirbusieji be darbo leidimų galėjo atsipūsti - nebereikėjo bijoti, kad Garda (Airijos policija) ar kiti pareigūnai paprašys asmens dokumentų, o oblius ir dreles į sportinius krepšius įsimetusiems vyrams nebereikėjo meluoti, jog važiuoja pamatyti Big Beno. Be to, į Lietuvos rinką žengė "Ryanair" ir 2000 km kelionės nebereikėjo įveikti autobusu. Štai netikintiems ekonominių migrantų nauda pirmasis kontrargumentas.

Antrasis argumentas

Studijuodama Vilniaus universitete buvau pasirinkusi kursą "Lietuvos žydų istorija". Sužinojau, kad jei ne XX a. pradžioje Lietuvoje gyvenę 154 tūkst. žydų (apie 7.5 proc. tuometinės populiacijos), jų ryšiai bei finansinė parama, Lietuva po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. niekuomet nebūtų ėmusi taip sparčiai stotis ant kojų. Tuomet net buvo įsteigta Žydų reikalų ministerija.

Nors vienas Dievas težino, kiek mūsų išsibarstę po pasaulį, o šį pavasarį paskelbtais pernykščio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena vos 25 tūkst. lietuvių, kaip ir Markas Tvenas mes žinome, jog "yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika". Todėl suskaičiuoti, kiek iš Lietuvos biudžeto kasmet nubyra kiekvienam emigrantui ir kiek mes turime į jį grąžinti, yra sudėtinga, o galbūt net beprasmiška.

Tiesa, Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška prieš kelis mėnesius teigė, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos bankus iš užsienio, 2005 m. siekė apie 866 mln. litų, o 2006 m. ši suma viršijo 1 mlrd. litų. Pridėkime per šventes ir vasarą restoranuose, grožio salonuose, stomatologijos klinikose bei parduotuvėse paliekamus litus, investicijas į nekilnojamąjį turtą, turizmo sektorių, uošviams nuperkamą automobilį ir skalbyklę krikšto mamai... Kaip buratinai sodiname monetas ir tikime užaugsiant pinigų medį Tėvynėje. Įdomu, kas atsitiktų, jei metus Baltijos tigrui (ar vis dar grėsmingai riaumojančiam?) nenumestume nė kasnio? Aš - ne ekonomistė, tačiau ir kelmui aišku, kad jei ne ekoniminiai migrantai, Lietuvos darbdaviai pardavėjai ir prekių demonstruotojai nesiūlytų 3000 Lt, kaip teigia Lietuvos darbo birža. Tiesa, iki šiol neįsivaizduoju, ką už tokius pinigus reiktų demonstruoti ir pardavinėti. Štai ir antrasis ir, ko gero, svariausias kontrargumentas apie ekonominių migrantų naudą. Jei kas uoliai finansiškai prisideda prie Lietuvos gerovės, tai tikrai mes. Belieka tikėtis, kad mūsų nesušaudys...

Antiemigracija=antiimigracija?

TetaSigita svarsto, kad jei dabartiniai migrantai šitiek jėgų, kiek jiems teko prarasti, kol jie įsitvirtino užsieniuose, dažnai žemesnėje pakopoje nei Lietuvoje, būtų panaudoję Lietuvoje, tai gal ir čia būtų kas nors pasikeitę. Gal. Nors vis dėlto matau, kad labai norint užsienyje susikurti naują pradžią žymiai paprasčiau nei Lietuvoje. Keturiasdešimtmečiai čia stoja į universitetus (ir ne dėl to, kad darbe liepia kelti kvalifikaciją), o penkiasdešimtmečiai ima mokytis groti fleita.

O kol kas nelaikykime emigrantų priešais ir pamažu kvieskime indus, kiniečius, ukrainiečius ir baltarusius. Kartais galvoju, kad likusieji Lietuvoje burnoja ant emigrantų, nes bijo imigracijos. Lietuviai garsūs Europoje užsispyrimu - juk buvome pakrikštyti paskutiniai Europoje. Norėčiau tikėti, kad tam, kas Vakaruose jau seniai tapo norma, t.y. laisvam darbo jėgos judėjimui, stačiakaktiškai nesipriešinsime keletą šimtmečių. Mums - emigrantams - nereikia emigracijos reikalų komiteto ar ministerijos ir net be dvigubos pilietybės išgyvensime. Neprašome privilegijų, o tiesiog truputėlio pakantumo.

Serdiučka, rinkimai ir neafišuota atsivėrusi Nyderlandų darbo rinka

Na ką. "Sieben sieben dance" nelaimėjo, Airijos lietuviai darkart driokstėlėjo su dvylika balų Lietuvai, o internete vėl prasidėjo raganų medžioklė bei kaltinimai plagiatu. Kažkas apkaltino mandarinų skynėjus Ispanijoje pasyvumu. Kliuvo ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantiems lietuviams - esą sugebėjo nuberti vos tris balus.

Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų jei rinkdami LR Parlamentą ar Prezidentą, užsienyje gyvenantys lietuviai susivienytų kaip kumštis ir balsuotų taip gausiai ir vieningai kaip Airijos lietuviai praeitą šeštadienį. Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų, jei atsirastų politikas ar partija, kurie suvoktų, jog tokia mase galima manipuliuoti kaip ir potencialiais Rolando Pakso rinkėjais, jei turi gudrų viešųjų ryšių specialistą.

" Jei rinkimo teisę turinčių Lietuvos piliečių skaičių (o jų yra apie pustrečio milijono) padalintume iš Seimo narių skaičiaus, kiekvienas jų turėtų atstovauti kiek daugiau nei 17 tūkstančių rinkėjų. Airijos lietuviams atstovaujantys parlamentarai, jei mūsų čia išties yra apie penktadalis milijono, Seime iškovotų bent 11 vietų. Jei susivienytų gyvenantieji Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, Parlamente turėtume visai solidžią koaliciją" , - svarsčiau pernai "Amerikos lietuvio" organizuotame konkurse dalyvavusiame rašinyje.

Rinkimai dar ne greitai, nors, sprendžiant iš PR gausos, jiems jau ruošiasi Lietuvos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje, o savaitgaliais garsiai ir gausiai uliavojantis mano giminaitės kaimynas ją laiks nuo laiko vis paragina stoti į, berods, socialliberalų partiją.

Tačiau šįkart norėjau parašyti ne apie rinkimus ir net ne apie Euroviziją, o apie netyčia vieno Dubline gyvenančio lenko bloge rastą naujieną, kuri "Delfi" teužėmė vieną pastraipą, lyg tarp kitko buvo pridurta prie žinutės apie narystės Europos Sąjungoje metines ir tesulaukė 72 komentarų. Galbūt dėl nuosaikios antraštės...

Nuo gegužės 1–osios Nyderlandai atveria savo sienas darbuotojams iš dešimties šalių, kurios prieš trejus metus įstojo į Europos Sąjungą: Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Slovakijos, Čekijos, Slovėnijos, Vengrijos, Kipro ir Maltos. Nuo šiol norintiems įsidarbinti Nyderlanduose nebereikės prašyti leidimo dirbti šioje šalyje.

Mažiausiai aštuoni eurai už valandą, "coffee shopai", dviračiai, marihuana, Raudonųjų žibintų kvartalas, Van Goghas, dviračiai, Heinekenas, klasikinė muzika, Amsterdamas, kanalai, architektūra, dviračiai, liberalizmas, tulpės, fotografija, malūnai, aukšti vyrai... Olandija turi daug privalumų. Pavyzdžiui man artimiausias būtų dviračiai. Galų gale - ten kontinentas, o čia vis dėlto laiks nuo laiko pasijaučia, jog Airija - sala. Tiesa, jauki.

Neseniai iš Londono kelioms dienoms pasisvečiuoti atvykusi draugė (lietuvė) Dublinu visai susižavėjo, net mažiausioje miesto aludėje pusę pintos "Guinnesso" ištuštino ir aikščiojo, kaip gražiai ant putos išpieštas dobiliukas. Lyg patvirtindama mano nuomonę pasakė, jog Dubline jauku. Vis mąstau, ar visiškai atsiveriant vis daugiau ES sienų kontinento įvairovė nusvers salos jaukumo argumentą.

Berods, senojoje Europoje belieka šeši mohikanai: Vokietija, Austrija, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija ir Danija.

PS
Kodėl Lietuvos žiniasklaidos reakcija į Nyderlandų valdžios sprendimą buvo beveik nebyli? Ar informacijos stoka tampa naujuoju ginklu kovoje su emigracija? Na, galbūt gegužės mėnesį žurnalistai tiesiog labiau domėjosi popsu... Tačiau Eurovizija pasibaigė, nuaidėjo paskutiniai skambučiai, netrukus studentams baigsis sesija ir vėl susiklostys patogios aplinkybės trumpam išvykti. Paaukoti vasarą, o galbūt ir metus 8 eurams už valandą, kalbos patobulinimui, naujo alaus degustavimui ir naujoms pažintims. O kap ir ar į tai reaguos Lietuvos darbdaviai, valdžia, žiniasklaida ir anonimiški bei vieši emigracijos kritikai sužinosime netrukus.

What I See in BBC

:)

Kaip emigrantams gražinti skolą Tėvynei

Manau, kad esi skolinga investicijas, kurias Lietuvos Respublika sudėjo į tamstos ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan. <...> Valstybės biudžeto sąskaitos numeris viešas.

Jurgos D. Martini laiškas sukėlė nemažai diskusijų, iššaukė per tūkstantį komentarų ir keletą pasisakymų bloguose. Suglumau Liutauro bloge atradusi aukščiau cituojamą pastraipą ir susimąsčiau, kaip reikėtų Lietuvos Respublikai grąžinti investicijas į mano ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan.

Kiek eurų pakaks pervesti močiutei, kad pakaktų iki kitos lietuviškos pensijos?

Kiek bijūnų reikės pasodinti po daugiabučio langais ir tikėtis, kad jų nenuskabys vaikigaliai?

Gal kažkiek metų reikės dirbti nemokamai - kaip Jokūbui, dukart po septynerius plušusiam už Rachelę?

O gal už kažką reikės nubalsuoti, tik neapsisprendžiu, kam esu labiau skolinga savo balsą - Sąjūdžiui, nes jo žmonės pradėjo kurti Lietuvą, Artūrui Zuokui, nes PRindamas save jis, pripažikime, vis dėlto PRino ir Vilnių, kurį mylėsiu iki grabo lentos, net ir su Valdovų rūmais ir naujuoju Šanchajumi*, o gal Algirdui Mykolui Brazauskui už bandymus likti inkaru, stabiliai laikančiu Lietuvą "nieko neatsitiko" uoste?

Kelias gėlių puokštes reikės nupirkti Sodros darbuotojoms, kol mamai suteiks išankstinę pensiją?

Kelių "Kauno asorti" dėžučių pakaks, kad po operacijos gulėdama palatoje nebūčiau pamiršta? O galbūt su "Kauno asorti" net neverta prasidėti, o tiesiog į vokelį įdėti du Basanavičius ar Vydūną?

Kelias sagutes reikės prasisegti, kad muitininkai Vilniaus oro uoste į mane nežiūrėtų kaip į tautos išdavikę su iš kišenių byrančiais eurais?

Kiek pakaks išsipirkti teisei į laisvą žmonių judėjimą?

Kritikams siūlau paskaityti Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvės reakciją į užuominas apie skolas . Itin subjektyviais klausimais kartais neišeina likti objektyviai, todėl stoju į jos pusę, keliu į viršų nykščius ir sakau "taip".

* o bet koks PRas yra geriau nei jokio

Postsovietinis elementas, atrandami draugai ir rizika

"Davai davai!" - subliovė vyriškas balsas iš minios, ir aš, tiesą sakant, net nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne draugės bakstelėjimas į šoną. Rytų Europai būtina pasirodyti. Net Sinead O'Connor koncerte Dubline.

Per kitas porą valandų Rytų Europos atstovai ir kitaip atkreipė į save dėmesį: dvi blondinės akiplėšiškai atsistojo priešais mane ir į veidą ėmė pūsti cigarečių dūmus, trys už manęs stovėję lenkai vis pšečino ir kšečino - net kai scenoje liko viena Sinead ir su gitara atliko akustines dviejų dainų versijas, o koncertui pasibaigus iš minios kažkas riktelėjo "Pakartot!"

Jei kas iš jūsų oro uoste niekada nemėginote apsimesti Vakarų Europos atstovais (apsirengdami spalvotai ar slėpdamiesi po angliškos knygos ar "Newsweek" viršeliu) ir neglaudėte lietuviško paso viršeliu į save, kol galiausiai registratūroje paprašė jį atversti, galite mesti į mane akmenį. Jei niekada, paklausus iš kur jūs, nemėginote išvengti tiesaus atsakymo ir tik po kelių minučių koketavimo ištarėte savo kilmę, meskite į mane kitą akmenį. Jei esate emigrantas (iki gyvenimo pabaigos ar tik vienai vasarai) ir visada džiugiai imate čiauškėti gimtąja kalba su klientais, paaiškėjus, jog jie iš Lietuvos, meskite į mane dar vieną akmenį.

Aš esu lietuvė kartais besigėdijanti savo kilmės, nepaisant visų pastangų apie Lietuvą kurti teigiamą įvaizdį. Aš esu Rytų europietė, kasdien susidurianti su lenkais, latviais, lietuviais, baltarusiais bei slovakais, ir vis mėginu vadovautis tolerancija bei pakantumu neipaisant vyraujančių stereotipų.

Šią savaitę darbe kalbantis su kolege lenke mano tolerancija trumpam išgaravo ir virto kiek pašaipia replika, esą lenkai yra skūpūs. Mano replika tapo nepastebimai į mišką purptelėjusiu žvirbliu, ketvirtą valandą ryto grįžusiu į mano pašto dėžutę riaumojančiu jaučiu. Griuvo mūsų draugystė, užmarštin nuskendo prisiminimai apie keliones į Krokuvą ir Seviliją, kažkur kaltinimų rūke ištirpo išpažintys apie buvusius meilužius, o kartėlio lavina nusinešė kažkada prie butelio vyno kurtus planus drauge važiuoti gyventi į Ispaniją. Ir kaip ta žvejo žmona likau prie suskilusios geldos apsvarstyti savo žodžių.

Gal, kaip sako mano močiutė, išties lengviausia yra su lietuviais - tiek vyrais, tiek moterimis? O gal neverta pernelyg bičiuliautis su bendradarbiais - anksčiau ar vėliau kils vienoks ar kitoks konfliktas? Žinoma, galima apskritai nemėginti užsieniuose ieškoti draugų, su kuriais kaip ir Lietuvoje galėtum plepėti iki aušros apie viską ir apie nieką. Aš taip negaliu, nes imsiu kaukti, kaip sakė Arkadijus Vinokuras, vilko balsu.

Išvykus iš savo šalies visuomet rizikuoji ir tą riziką suvokti gali tik tie, kurie kada nors yra tam ryžęsi: šešiems mėnesiams ar šešiems metams. Rizikuoji, kad nebebus į ką grįžti, o ryšys su geriausiais draugais, nepaisant visų vaikystės priesaikų ir paauglystės išpažinčių, nutrūks. Rizikuoji, kad Kūčių vakarienę valgysi vienas, o per Valentiną taure vyno daušies su Keri iš "Sekso ir miesto". Galiausiai rizikuoji, kad mėnesį, o gal ir pusę metų valgysi makaronus su sviestu, o miegosi ant čiužinio kambaryje be lango.

Likusieji Lietuvoje pasakys, kad ir jie kasdien susiduria su rizikingais sprendimais. Sutinku. Tiesiog šįkart apie užsienyje atrandamus ir prarandamus draugus.

Ar pastebėjote, kad įsikūrę svečioje šalyje ir kažkokiomis aplinkybėmis atradę artimesnės sielos žmogų, draugystę užmezgate žymiai greičiau nei Lietuvoje? Per porą mėnesių pasipasakojate tai, kam Lietuvoje prireikė kelerių metų. Galbūt skiria kalbos barjeras, tačiau jungia bendra patirtis. Galbūt rasės skirtingos, tačiau panaši pasaulėžiūra. O galbūt jungia priklausymo postsovietiniam blokui elementas.

Štai aš ir užmezgiau draugystę, tik ji dužo kaip gintaro pilis dėl tos nelemtai išsprūdusios replikos, kurią maniau būsiant suprastą dėl priklausymo postsovietiniam blokui elemento. Pasipylė priminimai apie mano ankstesnes replikas, užuominas ir užgaulius juokus.

Dabar mąstau, ar postsovietinis elementas daugiau jungia ar skiria. Mano viena labai gera draugė lietuvė, remdamasi savo ir pažįstamų patirtimi tvirtina, kad vis dėlto lenkais nereikia pasitikėti. Galbūt kaimynų apskritai net ir labai norint negalima pašiepti, o dera kaip "Eurovizijoje" iš mandagumo visuomet skirti bent kelis balus? Bet aš taip negaliu - nenoriu ir nemoku pataikauti, todėl visiškai nediplomatiškai kartais drebiu draugams tiesą į akis ir, panašu, kad ką sėjau, tą ir nupjoviau. Su kaupu...

Gal kaip ir moteriškų hormonų audra praeis, o galbūt prisidengus "Vanity Fair" reikės perbėgti į Vakarų europiečių stovyklą nebepasitikint lenkais. Juk neimsiu kaukti kaip vilkas - verčiau rizikuosiu. Juk užmegzdami santykius (tiek kaip draugai, tiek kaip meilužiai, net kaip sutuoktiniai) visuomet rizikuojame. O kol yra su kuo nueiti į Sinead koncertą, nepražūsiu.

Visuotinė antiemigracinė kampanija ir "grūzas"

Kai draugai grįžta iš Lietuvos - po trumpesnių ar ilgesnių atostogų, kurios neretai tampa dalykinėmis (sveikata, nekilnojamas turtas, bankai, giminės) - vis klausiu - na, kaip?

Velykas Vilniuje sutikusi draugė sako, kad Lietuvoje ją "užgrūzino". Ir ne šiaip nepažįstami praeiviai, o neblogos draugės. Reikšmingai pastebėjo, kad jau metas gimdyti vaikus, kurti šeimą ir sukti lizdą. Esą gana valkiotis po svečius kraštus.

Prieš porą savaičių po poros Dubline praleistų metų, kaip pati tikina, visam laikui į Lietuvą grįžusi kita draugė sako, kad Lietuvoje visi tešneka apie pinigus: ką pirkti, ką parduoti, kur investuoti, kaip susitaupyti. Dar prieš jai išvykstant juokavome, kad greitai vėl išvyks. Gal net nebūtinai į Dubliną.

Lietuvos darbdaviai vilioja mus grįžti. Tūkstantiniai atlyginimai žadami ne tik statybininkams, bet ir pardavėjoms. Kaip ten sakoma - zhyt stalo luche, zhyt stalo veselej (lt. gyvename geriau, gyvename smagiau).

Smagiau - tikrai. Vien ko vertos alų Vokietijoje pilstančių veikėjų pastangos Lietuvoje griežiant styginių kvartetui kurti pseudonaujienų pseudoportalus. Arba štai po užsitęsusių, išsišokimais, kurių nuraminti nepavyko net Algirdui Mykolui, paįvairintų derybų buvusio konservatoriaus ir liberalo, o dabar nušalinto prezidento partijos nario tapimas sostinės meru. Vis prisimenu, kad 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Laikau špygas, triskart beldžiu į medį ir persispjaunu per kairį petį.

Taigi gyventi Lietuvoje smagu. Kaip visada. Pamenu, ketvirtame kurse, grįžusi iš Jungtinių Valstijų, darbinausi vienoje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje. Manęs paklausė, kokios naujienos man būtų įdomiausios. Atsakiau, kad užsienio, nes Lietuvoje jos daugmaž tos pačios - tik išsišokančių politikų pavardės keičiasi. Vis renkame, bet niekaip neišsirenkame...

O ar Lietuvoje gyventi, kaip kažkokia partija per kažkokius rinkimus žadėjo, tapo geriau? Iš neatslūgstančios agitacinės kampanijos, kuri, regis, dabar neapsiriboja vien žiniasklaida ar lietuviškomis įžymybėmis, bet vis dažniau galbūt net nesąmoningai įtraukia ir draugus, buvusius kursiokus ir klasiokus, panašėja, kad atlyginimai išties pamažu auga, taigi kaip bulgarams galbūt neteks laukti šimto metų, kol pasivysime Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau kaskart draugams grįžus iš Lietuvos mes vis pasvarstome, kad gyvenimo kokybė nebūtinai tiesiogiai proporcinga nulių kiekiui atlyginime.

Net neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, todėl kitąkart galbūt tik trumpam susibėgę su iš Airijos ar Didžiosios Britanijos atvykusiais bičiuliais (savo ar jų iniciatyva) "negrūzinkite" jų - viskam savas laikas. Verčiau prisiminkite gerus senus laikus ir pakelkite taurę, bokalą ar čierką už ateitį ir bent trumpam neskaičiuokime litų, eurų, dolerių ar svarų. Savų ar svetimų. Juk išties ne piniguose laimė. Geriau pažiūrėkit pro langą - kaip gražiai žydi kaštonai. Sakoma, jei įsimyli žydint kaštonams, meilė truks ilgai.

PS

Apsilankiusieji aukščiau minėtoje mugėje, kurioje buvo pristatytos darbo galimybės Lietuvoje, pastebėjo, kad prie nė vieno darbo skelbimo nebuvo nurodytas atlyginimas. Šiek tiek skaidrumo, ponios ir ponai!

Užrašai iš Italijos. I dalis

Italija išties yra kaip tas vitrinoje akį traukiantis batas, kurį pasimatuoji ir staipydamasi prieš veidrodį imi svarstyti: atrodo puikiai, bet ar tinka? gal kiek ankštokas, tačiau turėčiau pranešioti; patinka, tačiau gal neilgam.



Mano afera su Italija truko penkiolika dienų. Traukiniais sukoriau apie 5000 km, išgėriau pakankamai vyno, patenkinta į kairę ir dešinę karksėjau "grazie mille", mokiausi ignoruoti besarmačių italų ir jais apsimetančių rumunų replikas, mėginau perprasti, kodėl čia tiek daug dykaduonių "paprašaininkų", pasičepsėdama kirtau gelati, mačiau Siksto koplyčią ir garsiojo Dovydo kopiją, klausiausi bendrakeleivių "backpackerių" istorijų, dviračiu važiuodama Toskanos miškais buvau pakviesta į pasimatymą ir vos neatsisveikinau su savo rankine naktiniame traukinyje. Bet apie viską nuo pradžių, po truputį ir šiek tiek nuosekliau.

Napoli

Neapoliečiai apsiskalbė. Siaurose gatvėse ant palangių, langų, balkonų ir virvių vėjyje suposi marškiniai, kelnės ir apatinis trikotažas. Traukiau į plaučius Italiją: sūrų užmerktų sardinių kvapą vietiniame turgelyje, ką tik sumaltų kavos pupelių aromatą, padirbtais D&G diržais prie stoties prekiaujančių vyrų prakaitą, sumišusį su maniškiu, šviežių mandarinų gaivą ir geriausios pasaulyje picos gundantį aštrumą.



Neapolio bijojau. Giliai kuprininėje slėpiau fotoaparatą ir piniginę. Diauriausi, ar tik iš paskos motoroleriu neatidumia koks ilgapirštis ir negalėjau atsistebėti carabinieri gausa. Jie oriai žingsniavo gatvėmis vilkėdami pasiutiškai gražias uniformas (girdėjau, Armani), glebėsčiavosi su praeiviais ir kartais rūkė cigarus.

Neapolis nebuvo nupudruotas kaip kai kurie Europos didmiesčiai: nuo namų byrėjo raudonas tinkas, gatvės duso nuo dulkių, o automobiliai ir motoroleriai kaip išprotėję chaotiškai pypeno. Miestas buvo kaip ta pica už vieną eurą: paprasta, neišpuoselėta, skubiai suvyniota į servetėję, bet tikra. Itališka.

Sicilia

Išties turėjau atvykti į Kataniją, tačiau niekam nepranešus, jog turiu pakeisti traukinį, atsidūriauiš vaikystės dėl komisario Katani žinomame Palermo. Ir likau labai maloniai nustebinta. Nakvojau senoviniame name už 35 eurus. Kaip kokia italė balkone pasidžioviau skalbinius ir iš ryto pasisveikinau su kaimynu, pūtūsiu žolytę. Palermo apskritai daug kur praplevendavo salsvas žolytės kvapas.

Ryte buvau netikėtai maloniai nustebinta gavusi kuponą pusryčiams netoliese esančioje kavinėje: labai stiprus ir liliputiškai mažytis espresso su ricotta įdarytu brioche.

Apžiūrėjau katedrą, išpuoštą arabiškasi motyvais, pasivaidenau prie kelių turistų grupių (geriausias būdas greitai atrasti ką nors įspūdingesnio, kai nė itin daug laiko), trumpam pasiklydau vienoje iš tų skalbiniais išdžiaustytų gatvyčių ir išvykau į Kataniją.



Kadangi nebespėjau į link Etnos vežantį autobusą, teko pasitenkinti paklaidžiojimu miesto gatvėmis ir nesėkmingomis atidarytos trattoria paieškomis. Nelemta siesta - ritorno subito (it. grįšiu netrukus). Užtat sukirtau labai skanių pistacijų skonio ledų ir buvau pavaišinta šokoladiniu pyagėliu bei cappuccino - nufotografavau kortomis žaidžiančiius senukus, o vienas jų pamojo sektį jį. Įtariai pamaniau, kad gal vedasi į krūmus, tačiau jis parodė vietinę kavinę. Tepasakė grazie. Beliko atsakyti grazie mille.

Pakeliui į Romą vis dėlto trumpam išvydau Etną. Pirma nesupratau - debesis ar kalnas. Bet bendrakeleivis Mario patikino, kad Etna.

Roma

Ją atradau ankstyvą ketvirtadienį, maždaug apie septintą valandą ryto, kai gatvės dar neduso nuo turistų, o už kelių valandų beprotiškai užsikimšiančias sankryžas tik retkarčiais kirsdavo vienas kitas motoroleris.

Roma budo. Iš Trevi fontano vyrai oranžiniais drabužiais traukė į amžinąjį miestą grįžti norinčių turistų monetas (sako, kartais per mėnesį dugne nusėda daugiau nei tūkstantis eurų), padavėjai dengė stalus iškrakmolintomis staltiesėmis, o prie bažnyčios prisėdęs vargeta taisė sveikatą nuo vakar butelyje likusiais keliais lašais "Frascati".

Po kelių valandų Trevi fontaną vėl užguls gaujos turistų, Ispaniškuosius laiptus užsės šimtai italų, japonų, amerikiečių ir rusų, o šaligtviais, akligatviais, kelkraščiais, promenadais ir kiemais lyg bitės ims zursti motorleriai. O kol kas Roma budo ir tokios nurimusios jos nebeišvydau per keturias čia praleistas dienas.



Žingsniavau palei Tibrą po žaliuojančiais platanais. Netikėtai už kampo pastebėjau Koliziejų, smalsiai dairiausi per upę ieškodama Šv. Petro bazilikos kupolo ir vis dirsčiodama į savo "Lonely Planet" nuklydau į kažkurią iš aikščių.

Visi Romos laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Nebesuvokiau, kelinta dabar valanda, nebesusigaudžiau, kur barokas, o kur jau ne, kur gražu, o kur dar gražiau, ir kaskart į rankas paėmusi "Nikoną" svarsčiau, kaip viename kadre sutalpinti kuo daugiau Romos. Kaip ir Siksto koplyčioje besibraudama per jūrą turistų užvertusi galvą mąsčiau, kaip reikėtų žiūrėti į freskas, kad išvystum ir suprastum daugiau.



Roma glumino ir vargino. Buvo žavu stebėti kavinėse cafe fredo ar espresso gurkšnojančias senyvas poras, godžiai lyg būtų vaikai gelati laižančius suaugusius, išdidžiai gatvėmis žingsniuojančius velniškai patrauklius policininkus. Žinoma, erzino masės turistų, prie metro šmirinėjantys kišenvagiai, pinigų kaulyjančios čigonės, įkyrūs padirbtų prabangių niekų pardavėjai ir be jokios sarmatos įžūliai preinančias moteris nurenginėjantys italai.

Godžiai lyg vaikas Piazza Navona laižiau šokoladinius ledus ir klausiausi gatvės muzikantų.

Roma paliko įspūdį, bet gyventi joje, kaip sakė mano viena draugė, būtų nelengva. Tačiau visi keliai veda į Romą ir trumpam čia darkart mielai užklysčiau.

O dabar galima ir...

Sakoma, pamatyk Paryžių, o tada galima ir mirti. Į Paryžių dar nespėjau, bet atsidūrusi Cinque Terre (Italija) praėjusią savaitę nebežinojau, į kurią pusę fotografuoti, ką zoominti, o ką imti plačiu kampu, stovėti, prisėsti ar šaukti kaip filmo "Garden State" pabaigoje . Čia dalelytė to, kas tilpo. O dabar galima ir... Bet dar reikia pamatyti Paryžių :)

Kazkur tarp Milano ir Palermo

Kadangi spartu interneta atrasti Italijoje pavyko sunkiau nei tikejausi, zlugo mano planas nuolat rasineti is cia. Taipogi kaip visuomet kyla bedu su lietuvisku alfabetu. Taigi kol kas blaskausi traukiniais po Sicilija, Umbrija, Lacio, Toskana ir Pimonta (tas nelemtas lietuviskas spelinimas), o grizusi i Dublina geguzes pradzioje, butinai brukstelesiu.

Uždrausti saldumynai

"Saldumynai", - perskaičiau ant geltono voko suraitytą žodį, padėkojau siuntinį į namus atnešusiam paštininkui ir svetainėje įsirangiusi į fotelį praplėšiau draugės iš Vilniaus atsiųstą paketą. Kaip ir tarėmės, - du lietuviški šokoladai. Pieniškas ir juodas su lazdyno riešutais. Tarp jų dailiai sudėliotos trys pakuotės kontraceptinių tablečių. Mano saldus kerštas AB "Lietuvos paštas" už visus dingusius į Lietuvą siųstus laiškus ir atvirukus. Kartoju, jei kitąkart pamačius pašto ženklą iš Airijos ant voko kils pagunda jį praplėšti: juose eurų nebūna, eurus mes siunčiame per banką ar internetu - taip žymiai patogiau ir saugiau. Tiesa, kerštauju galbūt bergždžiai - internete neradau informacijos, kurioje būtų teigiama, jog be receptų gaunamus vaistus draudžiama siųsti paštu. O draugė tabletes vaistinėje gavo be recepto, bet ne iš oro išpaišytas - tas, kurias man lankantis Lietuvoje po konsultacijos rekomendavo gydytoja.

Iki 1979 m. Airijoje buvo draudžiama importuoti kontraceptines priemones ir prekiauti jomis. Prieš trylika metų prezervatyvų galėjai įsigyti tik vaistinėse ir tik jei buvai vyresnis nei aštuoniolikos. O juk net nebuvo "geležinės uždangos". Tiesa, plačiai sklido garsas apie didį airių vaisingumą ir gausias šeimas. Sakoma, jog iš ketvirčio milijardo Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių kas penktas yra airių kilmės.

Šiandien kontraceptinės priemonės Airijos vaistinėse parduodamos, tačiau tik su gydytojo receptu (išskyrus prezervatyvus). Nori nueiti pas gydytoją - mokėk 40 eurų, o gal ir daugiau. Be to, gydytojo gali tekti laukti keliolika valandų ar net parų. Taigi gali būti ir per vėlu... Mano bendradarbės kaime esančioje senojoje vaistinėje prezervatyvais neprekiauja. Pamirškite seksualines revoliucijas, nėr čia ko - seksas ne šiaip malonumui duotas, o giminės reprodukavimui.

Mažylio klausimas

"Why is it just old people that live in Lithuania?"* - neseniai paklausė manęs sūnėnas.

Spalį jam sukaks septyneri, o liepą su tėvais jis vyks atostogų į Lietuvą. Jo kambaryje prie lovos priklijuota Trispalvė, minkštasuolyje guli iš Lietuvos mano parvežtas draugės siūtas meškis, o vakarais susirangę lovoje mes skaitome "Mažylį ir Karlsoną". Lietuviškai.

Sūnėnas pats lietuviškai dar neskaito, kol kas neblogai supranta, tačiau jau sunkiai kalba. Bet jis moka airiškų dainelių ir per Kalėdas angliškai deklamuoja eilėraštukus. Kai nuėjo į lituanistinę mokyklėlę "Keturi vėjai", vaikai jį praminė "airiu".

Galima putoti, kodėl jis nekalba lietuviškai. Galėtume kaltinti tėvus, kažkada pirmąkart jo angliškai paklaususius "How was the school today?" Grįžus iš angliakalbės aplinkos atsakyti angliškai jam buvo paprasčiau. Galėtume kaltinti "labai gerą daiktą" televizorių, jo airius draugus, "Nintendo" ir net mūsų profesūrą, nesukuriančią modernios kompiuterinės programos ar žaidimo, kurių pagalba vaikai galėtų mokytis lietuviškai (o juk būtų puiki investicija).

Aš vis mėginu nieko nebekaltinti. Tiesa, su žavesiu prisimenu Elzase (Prancūzija) sutiktą švedę, su partneriu prancūzu auginančią du berniukus. Vaikai mokykloje mokosi anglų ir vokiečių, namie kremta švedų gramatiką,o prancūziškai bendrauja su draugais kieme.

Tačiau grįžkime prie mano sūnėno klausimo. Lietuva jam - močiutės ir seneliai Anykščiuose, Alytuje ir Vilniuje. Jis prisimena: močiutė Anykščiuose augina dieviškai saldžias braškes, močiutė Alytuje - baltais plaukais, o močiutė Vilniuje - Linutės ir mamos mama. Atsakydama sūnėną tikinau, kad Lietuvoje gyvena daug vaikų ir jis būtinai juos sutiks liepą išėjęs pažaisti į kiemą.

Taigi jei vasarą smėlio dėžėje jūsų vaikas sutiks angliškai kalbantį berniuką lietuvišku vardu, neskubėkite namo: galbūt jūsų vaikas pramoks ką angliškai, o mano sūnėnas prisimins lietuvių. Beje, kalboms jis labai imlus, todėl vis dėlto kalbu su juo lietuviškai ir versdama Astridos Lindgren knygos puslapius neprarandu vilties, kad kada nors jis galės ją skaityti pats.

*Kodėl Lietuvoje gyvena tik seni žmonės? (angl.)

Plaukė laivelis...

Birželio pabaigoje skrisime su drauge Egle į Daniją į draugės Ievutės vestuves su Danu. Išties draugės Ievutė ir Eglė - mano x kursiokės, su kuriomis drauge trynėme Žurfako sienas, o per langus eidavome valgyti salotų prie Operos ir baleto teatro (prisikraudavome pilnas lėkštes, lipdavo per kraštus). Ryčio Juozpavičiaus radijo paskaitose jos vis sukdavo pokalbių laidas dviem temom - narkotikai arba abortai. Kažkada dar sudalyvavo vienoje jau legenda tapusioje TV laidoje, kur Ievutė persirengė angeliuku, o Eglė - vienuole.

Girdėjau, kad Danas iš Danijos įsimylėjęs Ievutę iki ausų. Važiuosime patikrinti :)

O čia Ievutės sukonstruotas pakvietimas į vestuves:

Šiek tiek religiniai velykiniai pamąstymai

Buvo labai ankstyvas Velykų rytas, kai skelbdami gerąją žinią už lango dar negaudė bažnyčių varpai, o kaimynai už virtuvės sienos įtariai ritmiškai brazdėjo, greičiausiai išgyvendami dar vieną eilinį stebuklą. Naktinėjau virtualioje erdvėje.

Pranciškonas Julius Sasnauskas Delfi skaitytojams porino šiltą pasakojimą apie pelę ir paprastą Velykų žinią:

Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra.

Atsinaujinusiame "Lietuvos ryto" portale kitas pranciškonas Arūnas Peškaitis vylėsi, kad žmonės neužvers bažnyčios durų po Velykų ir grįš greičiau nei po metų:

Žmonės laukia šviesos, prie kurios galėtų prisiliesti. Bet taip norėtųsi, kad tos šviesos paragavę, jie neišnyktų metams. Manau, čia yra noras ne kažkokios prievartos, totalitarizmo, kad būtinai užvaldytų juos kažkokia viena krikščioniška idėja, bet kad jų gyvenimai keistųsi, kad jie galiausiai būtų liudytojai, kad tamsa neturi paskutinio žodžio.

Atsiverčiau Bernardinai.lt vildamasi perskaityti dar vieno pranciškono žodžius, tačiau ten susidūriau su kardinolu ir greitai užvėriau nešiojamąjį kompiuterį vengdama skvarbaus Bažnyčios hierarcho žvilgsnio.

Pagauta visuotinės religinės euforijos bangos susimąsčiau apie savo Velykas.

Thanya įsėdo į pintą su "Baltuoju rusu" ir laukti Velykų stebuklo išskubėjo į ligoninę.

Marcosas, po to, kai ištuštinome keletą butelių raudono vyno, prisiminė ispanišką kilmę ir angliškai ėmė traukti flamenco.

Šeštadienio popietę, kai visi dori katalikai planavo, kuo vilkėdami žengs į bažnyčią apsivalyti sielų, aš šluodama parduotuvę aptikau nago dydžio pastikinį maišelį, kruopščiai surištą plastikiniu kaspinėliu. Tik įgudisi bendradarbės akis pastebėjo maišelyje mikroskopinį kiekį baltų miltelių. Sako, greičiausiai kokainas arba speed. Žinoma, galėjo būti ir miltai ar soda arba cukraus pudra. Mes taip ir nesužinojome, o kažkam Velykos taip ir neatnešė palaimos.

Visą dieną žiūrėjau į apygirtes fizionomijas.

Six cans of "Bulmers"

"Malibu"

Six cans of "Bulmers"

A case of "Stella"

"Brunello"

Six cans of "Guinness"

"Billecard Salmon Rose"

Six cans of "Bulmers"

Religinių švenčių prasmė neretai paskęsta sidro ar šampano taurėje. Po butelio Sauvignon Blanc ir trijų taurių Pinot Noir ar Merlot (priklauso nuo to, ar pasiduodi "Sideways" propagandai) nebeprisimeni žmonių, su kuriais šventi, vardų ir pamiršti, kelinta dabar Velykų diena. Pamiršti, ką žadėjai sveikai Marijai, žmonai ir vaikams. Nebegali paaiškinti, kodėl apskritai peržengei bažnyčios slenkstį, o prisikėlusio Dievo ženklų vis nematai ištuštėjusios taurės dugne.

Niekada nemėgau masinių religingumo apraiškų. Juk Kalėdos ir Velykos dažniausiai tampa tik pretekstu "pabaliavoti". Palaiminti tie, kurie turi su kuo.

Nežinau, kaip jūs, bet stipriausi mano dvasiniai išgyvenimai įvykdavo toli nuo minios. Kai pirmąkart pamačiau vandenyną, Norvegijos fjordus, virš ežero pakibusį rūką ar kelią kirtusią dvigubą vaivorykštę kažkur Konemaroje. Be ypatingos religinės progos suvokdavau, kad esu mažytė kaip ta pranciškono J. Sasnausko pelė, šmirinėjanti po pasaulį, kupiną Jo ženklų. Jie nepasidabruoti kaip Mergelė Sevilijos bažnyčiose ir neapšviesti prožektoriais kaip Vilniaus bažnyčių kupolai. Dažniausiai jų nepastebi, o kai galiausiai pamatai, negali nesakyti "Tikiu". O jei dvejoji... "Skepticizmas yra tikėjimo pradžia" (O. Wilde) .

Kiaušiniai, alkoholis ir Didysis Penktadienis

Parduotuvėse - karas. Kiaušinių karas. Šokoladinių kiaušinių kainų karas. Lietuvos vaikai ridens margučius ir žiūrės, kieno rieda toliausiai, o airiai pasičepsėdami iš blizgančio popieriaus lukštens šokoladinius "Cadbury's" kiaušinius. Čia tokia velykinė tradicija.

Smaragdo saloje gyva dar viena tradicija, kuri būtų nesuvokiama "Maksimos" valdybos nariams bei pirkėjams. Airijoje, lenkiančioje visas Europos Sąjungos šalis pagal vadinamąjį "binge drinking" (suprask - gerti iki tiesiogine prasme žemės graibymo) dvi dienas metuose draudžiama prekiauti alkoholiu. Uždaromi alkoholio skyriai prekybos centruose, alkoholio parduotuvės, barai, aludės ir restoranai. Tos dvi dienos - Kūčios ir Didysis Penktadienis. Taigi šiandien vakare visi siurbčios vakarykštes atsargas ir su susikaupimu lauks Velykų stebuklo.

O aš tuo tarpu džiaugiuosi išeigine, netrukus eisiu prie jūros, o vakare susirinkę pas draugę skimbčiojant taurėms melsimės saviems dievams ir, tikiuosi, nevalgysime šokoladinių kiaušinių. :)

Beje, apie pamaldumą (?). Anksčiau Airijoje sekmadieniais, berods, tarp 14-16 val., visos alkoholiu prekiaujančios parduotuvės užsidarydavo, kad žmonės galėtų nueiti į mišias. Po mišių šventovių durys užsiverdavo, o visi norintieji numalšinti fizinį troškulį vėl galėdavo nusipirkti C2H5OH - vienu ar kitu pavidalu.

Šiais laikais sekmadieniais visi "off-licence" (alkoholio parduotuvės) duris atveria 12.30, anksčiau - ne valia. Suprask - po ankstyvųjų mišių? Ak tos tradicijos...

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

Atnaujintas ryšys su pasauliu už 10 eurų

"Persirgau skaitliukų manija ir dabar su jų pagalba žinau visus savo puslapių "analizus" , - prisipažino neseniai teta Sigita.

Kadangi dar nepersirgau aukščiau minėta manija, grįžusi iš Sevilijos nuliūdau, kad mano skaitliukas neberodo jūsų, ankstesnieji lankytojai, ir nutariau: "Mat juos bala, tuos dešimt eurų". Taigi matysiu jus visą pusmetį :) Tikiuosi, jūs matysite mane.

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...