Žydruosiuose ekranuose - papai. Gal lietuvaitė?

Anksčiau stebėdavausi, siusdavau, piktindavausi, o dabar jau įpratau.

Atsivertusi vakarykštį "The Irish Sun" numerį darbe per visą puslapį aptikau rašinį apie airių aktorių Jonathaną Rhysą Meyersą, kurį turėtumėte pažinoti iš filmo "Matchpoint" arba BBC kostiumų dramos "The Tudors", ir štai šią nuotrauką.


Jonathanas Rhysas Meyersas ir Ruta Gedmintas

Tiesą sakant, kadangi gyvenu be televizoriaus, apie šią dramą pati neką težinojau. O štai atsivertusi minėtą tabloidą sužinojau, kad dramoje taipogi filmavosi ir aktorė, vardu Ruta Gedmintas. Žinoma, gali būti ir visiškas sutapimas, kadangi vakar gerą valandą praleidusi tokiuose interneto pakampiuose, kur paprastai nesilankau, tarkim, nuogų įžymybių, taip ir neatradau nė menkiausios užuominos, kad Ruta Gedmintas būtų lietuvė. Tesužinojau, jog ji moka ispaniškai, o angliškai kalba Buckinghamshire akcentu.

Nežinau, kokiais akcentais ir ką ji užliūliavo, bet ekrane mergina darbuojasi aktyviai, siūbuoja visais privalumais ir žydrom akim švyturiuoja. Patys pažiūrėkite. Nekreipkite dėmesio į muziką, cherchez la blonde. Kaip sakoma, per kančias - į žvaigždes. Kelią į karjeros olimpą skinamės papais. Vėl.

Baltų karma - pasmerkti plagiuoti?

Jei šeimininkas Airijoje priima dirbti latvį, jis ramus. Darbininkas atlieka viską, ką palieptas. Ryškiai blykstelėdavo latvio, kaip vienasėdininko būdas - kiekvienas pluša nugaros neištiesdamas, apie kitus nieko žinoti nenorėdamas. Toks individualistas, vienatinis ir, taip, perfekcionistas.

Tačiau kur pasirodė bent vienas lietuvis, šeimininką netrukus užgriūdavo vargai: pas dirbantį lietuvį tuoj atvažiuoja žmona, paskui žmonos sesuo ar brolis, kirkštaduktės, giminės, artimesni ar tolimesni kaimynai, koks senas mokyklos laikų draugas... Lietuviai lakėsi drauge. Nesišaipykite, bet kaip kariaunoje!

Aš nežinau, kaip įsispausdvo tie ženklai charakteryje. Gal tai atgarsiai anų laikų, kai buvo sumušti prūsai, kai lietuviai kovojo, kūrė savo Didingąją Lietuvos valstybę ar kai gebėjo išsaugoti lietuvybę sovietmečiu geriau nei mes, latviai.

Laima Muktupavela "Pievagrybių testamente" apie juoduosius baltus rašo šmaikščiai ir taikliai. Tik niekaip nesuprantu tos nelemtos baltus persekiojančios karmos - plagiato - ar bent nenuginčijamų panašumų su tuo, kas jau sukurta. Tai lietuviai nupaišo mūsų šalies simboliu turėsiantį tapti prekės ženklą, identišką vienam Kanados miesto simobliui, tai latvė knygą lipdo taip, jog panašumų su Lauros Esquivel dar 1989 m. sukurtu be galo gyvu ir originaliu romanu "Kaip vanduo šokoladui" nematyti gali tik neregys. Kol kas tik peržvelgiau "Pievagrybių testamentą", tačiau galiu pasakyti, kad L. Esquivel receptai žymiai įspūdingiau įpinti į knygą. Ech...

Kaip parduoti Lietuvą (pagal "Monocle")

Kol kas perskaičiau tik 5 iš 226 naujojo "Monocle" numerio puslapių, bet jau du autoritetingi balsai "brendingo" (užmuškite, bet neatgaminau lietuviško termino) pasaulyje - Wally Olins ir Michael Johnson - išreiškė norą padirbėti su Baltijos šalimis. Naujasis numeris skirtas šalies kaip prekės ženklo konstravimui, t.y. ką ir kaip reiktų daryti, kad šalis išsiskirtų iš kaimynų ir būtų patraukli pasauliui.

Numerį patariu perskaityti visiems Seimo nariams, ministrams, miestų merams (ypač naujajam Vilniaus, siela jaučia, kad Zuokas vis dėlto panašius leidinius varto), tiems, kurie norėtų būti naujomis Vanagaitėmis, žurnalistams ir visiems, kuriems rūpi, kad Lietuva nebūtų juodoji skylė kažkur Centrinėje/Rytų Europoje.

Keletas gerų ištraukų tiems, kurie neturi progos pavartyti žurnalo.

"Žmonių sąmonėje glūdinčio suvokimo apie šalį nepakeisi reklama."

[Kokios būdingiausios valstybių daromos klaidos?] "Kuomet manoma, jog tai galima padaryti per 10 minučių. Tai neįmanoma. Reikia 10 ar 20 metų. Manoma, kad tereikia reklamos kampanijos, manoma, jog tereikia trumpo pagavaus šūkio."

"Baltijos šalys. Nuvykus ten suvoki, jog egzistuoja atitinkama hierarchija. Estai yra viršuje - "Mes ne Baltijos, mes - Šiaurės šalis"; viduryje esantys latviai patys dvejoja, kas jie; lietuviai labiau priklauso Centrinei Europai ir yra kiek lenkiški, tačiau jie nenori būti lenkais. Šios trys šalys labai nenori būti sulipintos į vieną gumulą."

(iš interviu su Wally Olins)

[Kurios šalies brendą labiausiai norėtumėte išvysti pakeistą ir kodėl?] Baltijos šalims ir visoms "buvusioms" valstybėms tikrai reiktų pagalbos. Niekas nežino, kas jos ir kur jos yra.

(iš interviu su Michael Johnson)

Dar kiek pasivoliosiu lovoje su pižamomis (slenkančio grafiko malonumai) ir paskaitinėsiu gurkšnodama kavutę. Pabaigai - "Monocle" pateikia 10 patarimų, kaip tapti žinomais:

- Sukurkite patrauklią nacionalinę virtuvę.
- Tobulinkite vyno, alaus ir stipriųjų gėrimų industriją. Jei nėra ką įdomaus ištraukti iš pečiaus, vynuogynų arba mažų alaus gamyklų plėtra leis prisistatyti kaip inovatoriams, o pasaulis sužinos, jog jūsų šalyje yra gudrių verslininkų, kurie yra ne tik kūrybingi, bet ir įdomūs ir su jais būtų smagu praleisti vakarą.
- Išgarsėkite kaip sąžiningi ir teisingi žmonės.
- Pakoreguokite dangų. Jei jūs kaip Švedija, išleiskite daug pinigų samdydami brangius fotografus ir įtikinkite pasaulį, jog visos jūsų vasaros saulėtos. Formuojant šalies prekinį ženklą oras gali padaryti stebuklus.
- Kelionė su gera kompanija. Organizuota, saugi ir atpažįstama vietinė skrydžių kompanija (taipogi keltų arba geležinkelio bendrovė) net ir užjūriuose sužadins vaizduotę. Palyginimui - Singapūro ir Jungtinių Arabų Emyratų skrydžių bendrovės.
- Elkitės padoriai. Mandagūs, geromis manieromis pasižymintys gyventojai yra kaip antri, o kartais net ir pirmais smuikais grojantys diplomatai. Išauklėta visuomenė sužadins užsieniečių norą grįžti.
- Pamirškite radikalumą religiniais klausimais.
- Sutvarkykite infrastruktūrą. Grįžę turistai mini ne nuostabius muziejus, o punktualiai atvykstančius tramvajus, sutvarkytus oro uostus ir geras mokyklas.
- Sukurkite geidžiamus prekybinius ženklus. Palyginimui - Švedijos H&M ir "Ikea".
- Investuokite į sportą. Net jei viskas nepavyksta, meskite visas pajėgas į sporto programas, siekite laimėti auksą kitose olimpinėse žaidynėse, visiems nušluostyti nosį Vimbldone ir iš Pasaulio futbolo čempionato parvežti namo pagrindinį trofėjų.

Panašu, kad Lietuva paskutinį punktą bent jau mėgina "ščyrai" vykdyti, bet nereiktų užstrigti vien ties krepšiniu.

Dar žurnale radau pastebėjimą, kad šalies brendingu turėtų užsiimti, ne penkioms minutėms į valdžią atėję žmonės, kad Makedonijos reklaminiai klipai yra pinigų švaistymas, kad minėtą Wally Olins nusisamdė lenkai... Taigi, "Monocle" yra tikrai ką paskaityti.

Beje, ieškodama, koks logo pasirinktas Lietuvos prekės ženklu, atradau, kad lietuviai nupaišė labai panašų į Kanados pietvakariuose esančio trečdalį milijono gyventojų turinčio Londono miesto logo. Kaip tame multike - ir vėl dvejetas.

Beje, kaip šalys pirmūnės nuolat minimos Skandinavijos šalys, Šveicarija, Naujoji Zelandija ir Australija. Ką daro studentai, kai nepasiruošia egzaminui? Nusirašinėja. Gal reiktų pasidairyti į pirmūnus?

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas - vėl, šįkart su Madona

Įrodymas, kad "Gogol Bordello" Glastonbury nebuvo atsitiktinumas - 07 07 07 "Live Earth" koncerte Londone tiesiogine prasme pagal jų dūdelę trypė Madona.

MSN suteikia galimybę pažiūrėti visus koncertus internetu. Gal kiek per daug ditirambų Al Gorui (kurio pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą laikomos talentinga galima rinkimų kampanija - kurgi ne, su dviem milijardais TV žiūrovų!), tačiau muzikos daug ir geros.

Kiek koncertai Sidnėjuje, Tokijuje, Hamburge, Šanchajuje, Johanesburge, Niudžersyje, Rio de Žaneire, Vašingtone ir Londone padės sumažinti anglies dvideginio emisiją, nežinoma. Kritikai prikaišioja, kiek elektros išnaudota vien scenų apšvietimui. BBC gana ironiškai pastebėjo, kad su klimato atšilimu kovojama šokinėjant į muzikos ritmą. Į BBC interneto svetainėje pateiktą klausimą, ar Live Earth įneš pokyčių, skaitytojai atsakė "Taip", tiesa, nežymia persvara: 49.37% - atsakė teigiamai, o 41.96% - neigiamai.

Šįvakar nueidami nuo kompiuterio nepamirškite paspausti mygtuko "Shut down". Kaip sako "Tesco", every little helps.

Nesusigaudantiems - paskaitykite įrašą "Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury".

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury

Jie išgarsėjo po pasirodymo "Pizdetz" - Niujorko Ridge gatvėje esančiame naktiniame klube. Jų šaknys - Ukrainoje, Sachaline, Izraelyje, Maskvoje ir Kalifornijoje. Juos pirmąkart išgirdau, kai bičiulis britas į darbą atsinešė kompaktinę plokštelę ir tądien aš triumfavau - pirmąkart dainų tekstus supratau geriau nei jis: daužomų būgnų, barškinamų kibirų, smuikų akordeonų ir kitokio triukšmo fone griaudėjo ryškiu slavišku akcentu tariami angliški žodžiai, karts nuo karto paįvairinami rusiškomis istorijomis. Taip prasidėjo mano pažintis su "Gogol Bordello".

Grupės (o greičiau fenomeno) siela, įkūrėjas ir pagrindinis vokalistas Eugene'as Hützas (Євгени Худз) britų dienraštyje "Guardian" savo grupę pavadino "supistų imigrantų orkestru, improvizuojančiu A minore". Jų tekstai nešvankūs, jie pliekia visus - homo sovieticus, Vakarus, Europą, popsą, sistemą, imigracines tarnybas. Pats E. Hützas atrodo lyg banditas - ūsuotas rėksnys, besiblaškantis po sceną pusnuogis ir šiurpinantis auditoriją. Jų muzikos klausytis nelengva, o E. Hützas plėšia džeržgiančiu balsu lyg kiekviena daina būtų iš sielos gelmių kylanti išpažintis, gimusi gilią naktį prie laužo po kelių butelių degtinės. Jų muzika, vadinama "gypsy punk", jau užkariavo publiką Jungtinėse Valstijose, o štai šį savaitgalį į jų keliamo pragariško griausmo ritmą trypė tūkstančiai botais apsiavusių Glastonbury festivalio dalyvių.



Suprasti žodžius

"aiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiget down here as a cheap labor force but i beat the system everywhere i goes"(angl. aš čia - pigi darbo jėga, bet kur tik patenku aš griaunu sistemą)

sunku ir dvejoju, ar dėl jų tūkstančiai eina iš proto, - visų pirma pakeri "Gogol Bordello" sceninis įvaizdis. Bet už jo slypi pasiutiškai aštrūs ir taiklūs žodžiai, gimę iš patirties - pačio E. Hützo, išvykusio su tėvais iš Ukrainos po Černobylio katastrofos, ir kitų drauge su juo siautėjančių kitataučių, anapus Atlanto, berods, išties atradusių Ameriką. Nors veikiau Amerika atrado juos... Ir daugiau tokių atradimų!

Na štai jums ir pavyzdys, kad emigrantai ne vien vakariečių užpakalius valo, bet ir kala jiems į klyną.

O čia interviu su pačiu velniu E. Hützu.