Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...

Angeliukas Dubline

Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko

Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)

Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

J. Meko išmintis

"Mes kartais labai nurašome savo žmones, atiduodame juos kitiems. Pagyveni Niujorke, jau tau sako – tu jau niujorkietis, amerikietis. Prancūzijoj – tai tu prancūzas. Tai mažų valstybių silpnybė. Didelės niekada savo žmonių neatiduoda ir nenurašo."

Citata priklauso Jonui Mekui, kuris nepaisant to, jog žurnalistai vis mėgino išpešti daugiau ar mažiau politinius pasisakymus (ir apie Artūrą Zuoką, ir apie lietuvišką pasą), vis dėlto, bent sprendžiant iš internete rastos medžiagos, politikos išvengė ir toliau ramiai sau suka filmus. Pažiūrėkite kartais. Į dieną po vieną. Subalansuoti visiems.

Sveikatos Jums, Jonai. Lauksime medžiagos apie Lietuvą. Meko akimis.

Lietuviški darbo pasiūlymai Airijoje

Auklės, dirbančios lietuvių šeimose Airijoje, vidutiniškai uždirba 4-4.50 Eur už valandą. Pusę oficialaus minimumo, kuris šiuo metu siekia 8.65 Eur/val (pagal jį Airiją ES lenkia tik Liuksemburgas). Vadinasi, kažkas dirba ir už tokį atlyginimą. Kitaip nesiūlytų.

Viename Airijos laikraštyje lietuviams publikuojamas darbo skelbimas: "Siūlomas darbas vakarais". Vadinasi, kažkas atsiliepia ir į tokius skelbimus. O po to kraupstame, kai šešiolikmetes parduoda kaip lėles.

Tokiame konktekste pasiklystu tarp pasiūlos ir paklausos niuansų. Susimąstau apie nepilnavertiškumą, gimusį kažkur rytų europietiško perfekcionizmo ir besąlygiško paklusnumo sankirtoje. Susimąstau apie manipuliavimo virtuozus, gimusius brėkštant demokratijos saulei. Auštant rytui, kuomet viskas atrodo įmanoma. Kuomet žmogiškumas atrodo tesąs miražas, trupantis vartotojiškumo krumpliaračiuose. Kuomet tegalioja džiunglių įstatymai.

Apie Guggenheimą, Lietuvos funkcionierius ir neįvykusį atgimimą

"Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė. Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės."

Aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiai, deja, bet taikliai diagnozuoja dabartinę Lietuvos padėtį. Tik gaila, kad tų, kurie turėtų tokius interviu skaityti, šie žodžiai greičiausiai taip ir nepasieks.

Išuję gėjus (kitaip - ištvirkėlius, pedarastus, gaidžius, ligonius) išprašysime net dar nekviestus Ermitažo ir Guggenheimo muziejus. Šimtus metų gyvenome be jų, išgyvensime ir toliau. Juolab, Guggenheimo muziejaus koncepcija, kaip pastebėjo knygelės jaunimui “Mes ir ES” bendraautorius (2002), brošiūrų ir lankstinukų apie ES bendraautorius, o dabar Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis, "pasaulyje vertinama labai prieštaringai." Pasak jo, tai naudinga pačiam Guggenheimui ir jo imperijai, glaudžiai susijusiai su Niujorko finansine birža ir netgi įvairiomis machinacijomis. Dėmesio, Lietuva, mums vėl grasina žydai. Balnokit, broliai, žirgus.

Na, velniai nematė, kad su Guggenheimo-Ermitažo idėja lyg su vėliava plevėsuoja Artūras Zuokas. Nors, tiesą sakant, nebūtinai Vilniui reikia Guggenheimo-Ermitažo. Bet lyg į kaimaraitę saugiai tykiai pasidėti Joną Meką bei Jurgį Mačiūną į Nacionalinę galeriją, užkabinti ant vinuko, laiks nuo laiko nuo jų nuvalyti dulkes (juk tokia Lietuvoje muziejaus koncepcija) ir išsigraviruoti save garbės lentos varyje, mieli Lietuvos politikai, vis dėliojantys pasjansą su mūsų litais ir ES eurais, būtų tiesiog gėda.

Sakot, Peterburgas mums ne lygis, o Guggenheimas už šimtą ar tris šimtus milijonų litų neatsipirktų? Aišku, neatsipirktų - ne celiuliozės fabrikas ir ne atominė jėgainė. Nors, tiesa, Niujorko, Bilbao, Venecijos, Berlyno ir Las Vegaso valdžios nepasididžiavo.

Beje, prisminkime, jog Algirdo Mykolo Brazausko megaprojektas Lietuvos valdovų rūmai biudžetui, turėtų atsieiti 101 milijoną litų. Nejau vicemeras pamiršo, kokių prieštaringų vertinimų Lietuvoje sulaukė šio muziejaus koncepcija?

Jei ir toliau leisime taip būti valdomi, nenustebkime, kai po dešimties ar penkiasdešimties metų sukdami reportažus apie mus užsieniečiai tebemins tuos pačius KGB muziejaus koridorius, į kadrą mėgins sutalpinti kuo daugiau Kryžių kalno reliktų ir tebesuks tuos pačius archyvinius Baltijos kelio kadrus. Nes neturėsime nieko - tik pamažu blunkančią praeitį.

Tokius funkcionierius-portfelių pilotus-kostiumuotus kavalierius-rytojaus mecenatus jau seniai apdainavo "Antis". Tuomet aš dar buvau vaikas ir nelabai supratau, apie ką stūgauja Kaušpėdas. Dabar nesuprantu, ką reiktų kaltinti dėl tokio valdininkų mentaliteto - juos ar save, nes patys išsirinkome. O gal neišsirinkome?..

Bet ką aš čia aušinu burną. Juk nebesu vilnietė...

Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!

Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Vardan tos Lietuvos...

Jei mūsų vyrams (nors jie nei mano, nei jūsų) pavyks ką pešti Europos krepšinio čempionate, vėl kauksime kaip vilkai ir stūgausime, jog jie garsina Lietuvą.

Mažyčiai mes, o visokie balsavimai padeda pasijusti, jog esame didesni, galingesni, kūrybiškesni. Nuolat ieškome, kad kažkas advokatautų mūsų tapatybei. Norime, kad mus išgirstų, pamatytų ir parodytų. Nepilnaverčiai valstiečiai. Ideologizuojame sportą, ieškome garsių tautiečių, meną naudojame kaip įrankį, kad nukreiptume žvilgsnius į Lietuvą.

Štai Gediminas ir Nomeda Urbonai "Venecijos bienalėje" projektu "Villa Lituania" siekia atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje "Villa Lituania", kuri laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, likimą.

Palyginimui. Prancūzę Sophie Calle, atstovaujančią savo šaliai Venecijoje, jos draugas metė elektroniniu laišku. Meninkė jį persiuntė 102 moterims, atstovaujančioms skirtingoms profesijoms ir paprašė šį laišką įvertinti iš profesinės pusės. Anot S. Calle, "<...> išanalizuoti jį, pakomentuoti, suvaidinti, sušokti, išdainuoti, išskrosti, išspausti." Taip meninkė teigia pamažu išgijusi nuo išsiskyrimo kartėlio. Savo tempu. Taip ji teigia pasirūpinusi savimi (angliškai jos projektas vadinasi "Take care of yourself" - gali būti ir atsisveikinimas, ir palinkėjimas).

Galbūt dėl asmeniškumų ir globalių problemų analizavimo prancūzai labiau garsėja menininkais nei mes? Pažiūrėkite patys.

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Kaip ir kodėl man nesisekė dirbti su Gintare

Per pusantrų Dubline praleistų metų teko dirbti su brazilais, kroatais, australais, rumunais, albanais, švedais, italais, britais, lenkais ir galybe kitų tautybių atvykėlių. Rumunas apsimetinėjo italu vardu Angelo (kazachas jį vadindavo "Ruminski italianec"). Du vyrukai iš Kosovo labai jautriai reaguodavo, jei šalia jų su ukrainiečiu imdavome šnekučiuotis rusiškai. Vis manydavo, kad būtinai apie juos. Italai nepersidirbdavo, švedas skundėsi brangiu pragyvenimu, o britai po kelių pintų alaus vis dėlto kartkartėmis grieždavo dantį ant airių.

Neseniai, paskaitinėjusi virtualios draugės įrašą jos bloge apie gyvenimą Didžiojoje Britanijoje prisiminiau vienintelę lietuvaitę, su kuria teko darbuotis dvi savaites, nes ilgiau neištvėriau.

"Gintarė", - prisistatė praėjusią vasarą miesto centre atidarytame vyno bare/enotekoje priėjusi keliais metais už mane vyresnė mergina.

Tai buvo vienintelis per dvi darbo savaites iš mano naujosios kolegės lūpų išskridęs lietuviškas žodis. Tiesa, vieną vakarą, kai klientų buvo daugiau nei "Riedel" taurių bare ir norėjau paprašyti pagalbos, ji dar šūktelėjo "ką?!"

Gintarė atsisakė su manimi kalbėtis lietuviškai. Esą dirbame ne Lietuvoje. Suprasčiau, jei ji angliškai kalbėtų kaip D. Britanijos karalienė, tačiau toli gražu... Tiesa, esu girdėjusi, jog kai kurie Airijos darbdaviai užsieniečiams neleidžia darbo vietoje tarpusavyje kalbėtis jų gimtąja kalba, tačiau mūsų šefas buvo švelnus kaip šilkas ir tikrai negalėjo taip mąstyti.

Ir ėmė žaibuoti. Ji - iš Kauno, aš - iš Vilniaus. Ji - kiek vyresnė, aš - jaunesnė. Ji - lyg ir truputėlį viršesnė, o aš eilinė. Ji Airijoje jau penkti metai, o aš skaičiavau dar tik pirmus. Ji didžiavosi viešbučiuose įgyta patirtimi, bet teigė dirbanti ne dėl arbatpinigių, maža to - juos dalinti ketino kas mėnesį. Be to, nelabai ką raukė vynuose ir su žuvimi patardavo gurkšnoti "Chardonnay"(!). Dar, berods, minėjo baigusi Pedagoginį ir tai buvo paskutinis lašas mano taurėje.

Kai atėjau pasiimti arbatpinigių ir algos, ji tepaklausė:

- Are you happy now?*

Man išėjus, su Gintare pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė amerikietė Amy. Ji arbatpinigius dalina kas vakarą ir kai susitinkame taurei vyno, Amy vis sušnabžda:

- She's still there**.

Sako, kartais prie jos prieina kiti darbuotojai ir skundžiasi nesutarią su Gintare. Tuomet nusiraminu - vadinasi, kaltas buvo ne mano būdas.

Praėjus porai savaičių po to, kai išėjau iš to darbo, vaikščiodama Dublinu vėl išvydau Gintarę. Jau buvom beprasilenkiančios, bet dar spėjau šūktelėti "Labas". "Hello", - atsakė ji nueidama.

"I am happier now"***, - pagalvojau.



* Dabar laiminga? (angl.)
** Ji vis dar ten. (angl.)
*** Dabar aš laimingesnė.(angl.)

Ekonominiai migrantai: pradžia, nauda ir perspektyvos

Buvo, berods, 2001-ųjų birželis, kuomet nei iš Vilniaus, nei iš Karmėlavos dar neskrisdavo pigių skrydžių oro bendrovės ir keliauti į Londoną ar Dubliną tekdavo autobusu. Po pirmųjų 12 valandų autobuse pamažu pasklisdavo rūkytos šoninės, šprotų ir agurkų kvapas, dar po šešių Kauno stotyje įlipęs vyriškis merkdamas akį ir šiepdams ūsą pasiūlydavo alaus, o likus keliems šimtams kilometrų iki Calais tas pats vyriškis intensyviai imdavo studijuoti laiškus ir dokumentus, Doverio uoste turėsiančius įtikinti Didžiosios Britaniijos pareigūnus pase įspausti įrašą "Leave to enter for six months: emplyment and recourse to public funds prohibited".

Kai kurie išties neketindavo dirbti - tiesiog vykdavo aplankyti metus nematytų giminaičių, o kai kurie sportiniame krepšyje veždavosi drelę ir oblius, bet sakydavo, jog vyksta pamatyti Big Beno. Vienus įleisdavo, o kitus ne. Dažniausiai pagrįstai. Kaip ir anksčiau Jungtinių Valstijų ambasadoje Vilniuje dirbusi pareigūnė, dalyvaudavusi interviu su asmenimis, prašančiais JAV vizos ir dažniausiai užuosdavusi tuos, kurie ketindavo likti Dėdės Semo žemėje. Apie ją sklisdavo kalbos, jog anksčiau darbavosi CŽV. Nenustebčiau.

Su antspaudu pase grįždavau į autobusą, Londono centre esančioje Viktorijos stotyje persėsdavau į kitą ir paryčiui jau mindžikuodavau ties Airijos muitininko būdele ir giedodavau prieš tai dieną britų pareigūnams atliktą dainelę, jog važiuoju aplankyti sesers. Meluodavau iš dalies - išties vykdavau pas sesę, tačiau pauždarbiauti ketindavau. Norėjau susitaupyti kelionei į Ameriką, kad ten nereiktų pernelyg jaudintis, jog turiu kažkam grąžinti skolą. Ir ačiū Dievui, neteko kalbėtis su tariamąja buvusia CŽV darbuotoja - jaučia mano siela, kad Filadelfiją ir Niujorką būčiau mačiusi kaip savo ausis be veidrodžio, nors neketinau likti. Tiesa, jau būnant JAV porą kartų tokios mintys aplankė. Kartais pagalvoju, kad gal vertėjo likti.

Tą birželį sulaukiau skambučio ir pasiūlymo pavertėjauti pusdienį per valandą užsidirbant 25 Airijos svarus (maždaug apie 35 eurus). Airijos teisingumo departamente. Politinio prieglobsčio pasiprašiusiam lietuviui. Per porą valandų sužinojau, jog jam kiek per trisdešimt, jis iš Panevėžio, ten pradėjo verslą, jį ėmė reketuoti čigonai, todėl Airijoje pasipašęs prieblobsčio. Pokalbiui su pareigūnu pasibaigus ir šiam išėjus su panevėžiečiu apsikeitėme šypsenomis ir mandagiai atsisveikinome. Nežinau, kaip baigėsi jo byla. Tokių ir panašių "prisidavėlių" (taip neretai vadinami prieglobsčio prašytojai) iš Lietuvos bylų Airijos pareigūnai nagrinėjo ne vieną ir ne dešimt.

1990-1992 m. vos 160 žmonių kreipėsi į Airijos pareigūnus prašydami prieglobsčio, o 2002 m. kas mėnesį prieglobsčio prašydavo net 1000 žmonių. Iki 2003-ųjų metų prieglobsčio pasiprašę ne Europos Sąjungos piliečiai, Airijoje susilaukę vaiko, galėdavo prašyti rezidento statuso (leidžiančio dirbti) ir jis dažniausiai būdavo suteikiamas. Nuo 2003-ųjų, kai Aukščiausiasis teismas nutarė, kad tokiais atvejais ne ES piliečiams rezidento statusas neprivalo būti automatiškai suteikiamas, prašančiųjų prieglobsčio gerokai sumažėjo.

2004 m. mes įstojome į Europos Sąjungą, potencialūs prieglobsčio prašytojai bei nelegalai tapo ekonominiais migrantais, iki šiol dirbusieji be darbo leidimų galėjo atsipūsti - nebereikėjo bijoti, kad Garda (Airijos policija) ar kiti pareigūnai paprašys asmens dokumentų, o oblius ir dreles į sportinius krepšius įsimetusiems vyrams nebereikėjo meluoti, jog važiuoja pamatyti Big Beno. Be to, į Lietuvos rinką žengė "Ryanair" ir 2000 km kelionės nebereikėjo įveikti autobusu. Štai netikintiems ekonominių migrantų nauda pirmasis kontrargumentas.

Antrasis argumentas

Studijuodama Vilniaus universitete buvau pasirinkusi kursą "Lietuvos žydų istorija". Sužinojau, kad jei ne XX a. pradžioje Lietuvoje gyvenę 154 tūkst. žydų (apie 7.5 proc. tuometinės populiacijos), jų ryšiai bei finansinė parama, Lietuva po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. niekuomet nebūtų ėmusi taip sparčiai stotis ant kojų. Tuomet net buvo įsteigta Žydų reikalų ministerija.

Nors vienas Dievas težino, kiek mūsų išsibarstę po pasaulį, o šį pavasarį paskelbtais pernykščio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena vos 25 tūkst. lietuvių, kaip ir Markas Tvenas mes žinome, jog "yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika". Todėl suskaičiuoti, kiek iš Lietuvos biudžeto kasmet nubyra kiekvienam emigrantui ir kiek mes turime į jį grąžinti, yra sudėtinga, o galbūt net beprasmiška.

Tiesa, Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška prieš kelis mėnesius teigė, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos bankus iš užsienio, 2005 m. siekė apie 866 mln. litų, o 2006 m. ši suma viršijo 1 mlrd. litų. Pridėkime per šventes ir vasarą restoranuose, grožio salonuose, stomatologijos klinikose bei parduotuvėse paliekamus litus, investicijas į nekilnojamąjį turtą, turizmo sektorių, uošviams nuperkamą automobilį ir skalbyklę krikšto mamai... Kaip buratinai sodiname monetas ir tikime užaugsiant pinigų medį Tėvynėje. Įdomu, kas atsitiktų, jei metus Baltijos tigrui (ar vis dar grėsmingai riaumojančiam?) nenumestume nė kasnio? Aš - ne ekonomistė, tačiau ir kelmui aišku, kad jei ne ekoniminiai migrantai, Lietuvos darbdaviai pardavėjai ir prekių demonstruotojai nesiūlytų 3000 Lt, kaip teigia Lietuvos darbo birža. Tiesa, iki šiol neįsivaizduoju, ką už tokius pinigus reiktų demonstruoti ir pardavinėti. Štai ir antrasis ir, ko gero, svariausias kontrargumentas apie ekonominių migrantų naudą. Jei kas uoliai finansiškai prisideda prie Lietuvos gerovės, tai tikrai mes. Belieka tikėtis, kad mūsų nesušaudys...

Antiemigracija=antiimigracija?

TetaSigita svarsto, kad jei dabartiniai migrantai šitiek jėgų, kiek jiems teko prarasti, kol jie įsitvirtino užsieniuose, dažnai žemesnėje pakopoje nei Lietuvoje, būtų panaudoję Lietuvoje, tai gal ir čia būtų kas nors pasikeitę. Gal. Nors vis dėlto matau, kad labai norint užsienyje susikurti naują pradžią žymiai paprasčiau nei Lietuvoje. Keturiasdešimtmečiai čia stoja į universitetus (ir ne dėl to, kad darbe liepia kelti kvalifikaciją), o penkiasdešimtmečiai ima mokytis groti fleita.

O kol kas nelaikykime emigrantų priešais ir pamažu kvieskime indus, kiniečius, ukrainiečius ir baltarusius. Kartais galvoju, kad likusieji Lietuvoje burnoja ant emigrantų, nes bijo imigracijos. Lietuviai garsūs Europoje užsispyrimu - juk buvome pakrikštyti paskutiniai Europoje. Norėčiau tikėti, kad tam, kas Vakaruose jau seniai tapo norma, t.y. laisvam darbo jėgos judėjimui, stačiakaktiškai nesipriešinsime keletą šimtmečių. Mums - emigrantams - nereikia emigracijos reikalų komiteto ar ministerijos ir net be dvigubos pilietybės išgyvensime. Neprašome privilegijų, o tiesiog truputėlio pakantumo.

Kaip emigrantams gražinti skolą Tėvynei

Manau, kad esi skolinga investicijas, kurias Lietuvos Respublika sudėjo į tamstos ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan. <...> Valstybės biudžeto sąskaitos numeris viešas.

Jurgos D. Martini laiškas sukėlė nemažai diskusijų, iššaukė per tūkstantį komentarų ir keletą pasisakymų bloguose. Suglumau Liutauro bloge atradusi aukščiau cituojamą pastraipą ir susimąsčiau, kaip reikėtų Lietuvos Respublikai grąžinti investicijas į mano ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan.

Kiek eurų pakaks pervesti močiutei, kad pakaktų iki kitos lietuviškos pensijos?

Kiek bijūnų reikės pasodinti po daugiabučio langais ir tikėtis, kad jų nenuskabys vaikigaliai?

Gal kažkiek metų reikės dirbti nemokamai - kaip Jokūbui, dukart po septynerius plušusiam už Rachelę?

O gal už kažką reikės nubalsuoti, tik neapsisprendžiu, kam esu labiau skolinga savo balsą - Sąjūdžiui, nes jo žmonės pradėjo kurti Lietuvą, Artūrui Zuokui, nes PRindamas save jis, pripažikime, vis dėlto PRino ir Vilnių, kurį mylėsiu iki grabo lentos, net ir su Valdovų rūmais ir naujuoju Šanchajumi*, o gal Algirdui Mykolui Brazauskui už bandymus likti inkaru, stabiliai laikančiu Lietuvą "nieko neatsitiko" uoste?

Kelias gėlių puokštes reikės nupirkti Sodros darbuotojoms, kol mamai suteiks išankstinę pensiją?

Kelių "Kauno asorti" dėžučių pakaks, kad po operacijos gulėdama palatoje nebūčiau pamiršta? O galbūt su "Kauno asorti" net neverta prasidėti, o tiesiog į vokelį įdėti du Basanavičius ar Vydūną?

Kelias sagutes reikės prasisegti, kad muitininkai Vilniaus oro uoste į mane nežiūrėtų kaip į tautos išdavikę su iš kišenių byrančiais eurais?

Kiek pakaks išsipirkti teisei į laisvą žmonių judėjimą?

Kritikams siūlau paskaityti Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvės reakciją į užuominas apie skolas . Itin subjektyviais klausimais kartais neišeina likti objektyviai, todėl stoju į jos pusę, keliu į viršų nykščius ir sakau "taip".

* o bet koks PRas yra geriau nei jokio

Postsovietinis elementas, atrandami draugai ir rizika

"Davai davai!" - subliovė vyriškas balsas iš minios, ir aš, tiesą sakant, net nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne draugės bakstelėjimas į šoną. Rytų Europai būtina pasirodyti. Net Sinead O'Connor koncerte Dubline.

Per kitas porą valandų Rytų Europos atstovai ir kitaip atkreipė į save dėmesį: dvi blondinės akiplėšiškai atsistojo priešais mane ir į veidą ėmė pūsti cigarečių dūmus, trys už manęs stovėję lenkai vis pšečino ir kšečino - net kai scenoje liko viena Sinead ir su gitara atliko akustines dviejų dainų versijas, o koncertui pasibaigus iš minios kažkas riktelėjo "Pakartot!"

Jei kas iš jūsų oro uoste niekada nemėginote apsimesti Vakarų Europos atstovais (apsirengdami spalvotai ar slėpdamiesi po angliškos knygos ar "Newsweek" viršeliu) ir neglaudėte lietuviško paso viršeliu į save, kol galiausiai registratūroje paprašė jį atversti, galite mesti į mane akmenį. Jei niekada, paklausus iš kur jūs, nemėginote išvengti tiesaus atsakymo ir tik po kelių minučių koketavimo ištarėte savo kilmę, meskite į mane kitą akmenį. Jei esate emigrantas (iki gyvenimo pabaigos ar tik vienai vasarai) ir visada džiugiai imate čiauškėti gimtąja kalba su klientais, paaiškėjus, jog jie iš Lietuvos, meskite į mane dar vieną akmenį.

Aš esu lietuvė kartais besigėdijanti savo kilmės, nepaisant visų pastangų apie Lietuvą kurti teigiamą įvaizdį. Aš esu Rytų europietė, kasdien susidurianti su lenkais, latviais, lietuviais, baltarusiais bei slovakais, ir vis mėginu vadovautis tolerancija bei pakantumu neipaisant vyraujančių stereotipų.

Šią savaitę darbe kalbantis su kolege lenke mano tolerancija trumpam išgaravo ir virto kiek pašaipia replika, esą lenkai yra skūpūs. Mano replika tapo nepastebimai į mišką purptelėjusiu žvirbliu, ketvirtą valandą ryto grįžusiu į mano pašto dėžutę riaumojančiu jaučiu. Griuvo mūsų draugystė, užmarštin nuskendo prisiminimai apie keliones į Krokuvą ir Seviliją, kažkur kaltinimų rūke ištirpo išpažintys apie buvusius meilužius, o kartėlio lavina nusinešė kažkada prie butelio vyno kurtus planus drauge važiuoti gyventi į Ispaniją. Ir kaip ta žvejo žmona likau prie suskilusios geldos apsvarstyti savo žodžių.

Gal, kaip sako mano močiutė, išties lengviausia yra su lietuviais - tiek vyrais, tiek moterimis? O gal neverta pernelyg bičiuliautis su bendradarbiais - anksčiau ar vėliau kils vienoks ar kitoks konfliktas? Žinoma, galima apskritai nemėginti užsieniuose ieškoti draugų, su kuriais kaip ir Lietuvoje galėtum plepėti iki aušros apie viską ir apie nieką. Aš taip negaliu, nes imsiu kaukti, kaip sakė Arkadijus Vinokuras, vilko balsu.

Išvykus iš savo šalies visuomet rizikuoji ir tą riziką suvokti gali tik tie, kurie kada nors yra tam ryžęsi: šešiems mėnesiams ar šešiems metams. Rizikuoji, kad nebebus į ką grįžti, o ryšys su geriausiais draugais, nepaisant visų vaikystės priesaikų ir paauglystės išpažinčių, nutrūks. Rizikuoji, kad Kūčių vakarienę valgysi vienas, o per Valentiną taure vyno daušies su Keri iš "Sekso ir miesto". Galiausiai rizikuoji, kad mėnesį, o gal ir pusę metų valgysi makaronus su sviestu, o miegosi ant čiužinio kambaryje be lango.

Likusieji Lietuvoje pasakys, kad ir jie kasdien susiduria su rizikingais sprendimais. Sutinku. Tiesiog šįkart apie užsienyje atrandamus ir prarandamus draugus.

Ar pastebėjote, kad įsikūrę svečioje šalyje ir kažkokiomis aplinkybėmis atradę artimesnės sielos žmogų, draugystę užmezgate žymiai greičiau nei Lietuvoje? Per porą mėnesių pasipasakojate tai, kam Lietuvoje prireikė kelerių metų. Galbūt skiria kalbos barjeras, tačiau jungia bendra patirtis. Galbūt rasės skirtingos, tačiau panaši pasaulėžiūra. O galbūt jungia priklausymo postsovietiniam blokui elementas.

Štai aš ir užmezgiau draugystę, tik ji dužo kaip gintaro pilis dėl tos nelemtai išsprūdusios replikos, kurią maniau būsiant suprastą dėl priklausymo postsovietiniam blokui elemento. Pasipylė priminimai apie mano ankstesnes replikas, užuominas ir užgaulius juokus.

Dabar mąstau, ar postsovietinis elementas daugiau jungia ar skiria. Mano viena labai gera draugė lietuvė, remdamasi savo ir pažįstamų patirtimi tvirtina, kad vis dėlto lenkais nereikia pasitikėti. Galbūt kaimynų apskritai net ir labai norint negalima pašiepti, o dera kaip "Eurovizijoje" iš mandagumo visuomet skirti bent kelis balus? Bet aš taip negaliu - nenoriu ir nemoku pataikauti, todėl visiškai nediplomatiškai kartais drebiu draugams tiesą į akis ir, panašu, kad ką sėjau, tą ir nupjoviau. Su kaupu...

Gal kaip ir moteriškų hormonų audra praeis, o galbūt prisidengus "Vanity Fair" reikės perbėgti į Vakarų europiečių stovyklą nebepasitikint lenkais. Juk neimsiu kaukti kaip vilkas - verčiau rizikuosiu. Juk užmegzdami santykius (tiek kaip draugai, tiek kaip meilužiai, net kaip sutuoktiniai) visuomet rizikuojame. O kol yra su kuo nueiti į Sinead koncertą, nepražūsiu.