Kaip ir kodėl man nesisekė dirbti su Gintare

Per pusantrų Dubline praleistų metų teko dirbti su brazilais, kroatais, australais, rumunais, albanais, švedais, italais, britais, lenkais ir galybe kitų tautybių atvykėlių. Rumunas apsimetinėjo italu vardu Angelo (kazachas jį vadindavo "Ruminski italianec"). Du vyrukai iš Kosovo labai jautriai reaguodavo, jei šalia jų su ukrainiečiu imdavome šnekučiuotis rusiškai. Vis manydavo, kad būtinai apie juos. Italai nepersidirbdavo, švedas skundėsi brangiu pragyvenimu, o britai po kelių pintų alaus vis dėlto kartkartėmis grieždavo dantį ant airių.

Neseniai, paskaitinėjusi virtualios draugės įrašą jos bloge apie gyvenimą Didžiojoje Britanijoje prisiminiau vienintelę lietuvaitę, su kuria teko darbuotis dvi savaites, nes ilgiau neištvėriau.

"Gintarė", - prisistatė praėjusią vasarą miesto centre atidarytame vyno bare/enotekoje priėjusi keliais metais už mane vyresnė mergina.

Tai buvo vienintelis per dvi darbo savaites iš mano naujosios kolegės lūpų išskridęs lietuviškas žodis. Tiesa, vieną vakarą, kai klientų buvo daugiau nei "Riedel" taurių bare ir norėjau paprašyti pagalbos, ji dar šūktelėjo "ką?!"

Gintarė atsisakė su manimi kalbėtis lietuviškai. Esą dirbame ne Lietuvoje. Suprasčiau, jei ji angliškai kalbėtų kaip D. Britanijos karalienė, tačiau toli gražu... Tiesa, esu girdėjusi, jog kai kurie Airijos darbdaviai užsieniečiams neleidžia darbo vietoje tarpusavyje kalbėtis jų gimtąja kalba, tačiau mūsų šefas buvo švelnus kaip šilkas ir tikrai negalėjo taip mąstyti.

Ir ėmė žaibuoti. Ji - iš Kauno, aš - iš Vilniaus. Ji - kiek vyresnė, aš - jaunesnė. Ji - lyg ir truputėlį viršesnė, o aš eilinė. Ji Airijoje jau penkti metai, o aš skaičiavau dar tik pirmus. Ji didžiavosi viešbučiuose įgyta patirtimi, bet teigė dirbanti ne dėl arbatpinigių, maža to - juos dalinti ketino kas mėnesį. Be to, nelabai ką raukė vynuose ir su žuvimi patardavo gurkšnoti "Chardonnay"(!). Dar, berods, minėjo baigusi Pedagoginį ir tai buvo paskutinis lašas mano taurėje.

Kai atėjau pasiimti arbatpinigių ir algos, ji tepaklausė:

- Are you happy now?*

Man išėjus, su Gintare pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė amerikietė Amy. Ji arbatpinigius dalina kas vakarą ir kai susitinkame taurei vyno, Amy vis sušnabžda:

- She's still there**.

Sako, kartais prie jos prieina kiti darbuotojai ir skundžiasi nesutarią su Gintare. Tuomet nusiraminu - vadinasi, kaltas buvo ne mano būdas.

Praėjus porai savaičių po to, kai išėjau iš to darbo, vaikščiodama Dublinu vėl išvydau Gintarę. Jau buvom beprasilenkiančios, bet dar spėjau šūktelėti "Labas". "Hello", - atsakė ji nueidama.

"I am happier now"***, - pagalvojau.



* Dabar laiminga? (angl.)
** Ji vis dar ten. (angl.)
*** Dabar aš laimingesnė.(angl.)