Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Žydruosiuose ekranuose - papai. Gal lietuvaitė?

Anksčiau stebėdavausi, siusdavau, piktindavausi, o dabar jau įpratau.

Atsivertusi vakarykštį "The Irish Sun" numerį darbe per visą puslapį aptikau rašinį apie airių aktorių Jonathaną Rhysą Meyersą, kurį turėtumėte pažinoti iš filmo "Matchpoint" arba BBC kostiumų dramos "The Tudors", ir štai šią nuotrauką.


Jonathanas Rhysas Meyersas ir Ruta Gedmintas

Tiesą sakant, kadangi gyvenu be televizoriaus, apie šią dramą pati neką težinojau. O štai atsivertusi minėtą tabloidą sužinojau, kad dramoje taipogi filmavosi ir aktorė, vardu Ruta Gedmintas. Žinoma, gali būti ir visiškas sutapimas, kadangi vakar gerą valandą praleidusi tokiuose interneto pakampiuose, kur paprastai nesilankau, tarkim, nuogų įžymybių, taip ir neatradau nė menkiausios užuominos, kad Ruta Gedmintas būtų lietuvė. Tesužinojau, jog ji moka ispaniškai, o angliškai kalba Buckinghamshire akcentu.

Nežinau, kokiais akcentais ir ką ji užliūliavo, bet ekrane mergina darbuojasi aktyviai, siūbuoja visais privalumais ir žydrom akim švyturiuoja. Patys pažiūrėkite. Nekreipkite dėmesio į muziką, cherchez la blonde. Kaip sakoma, per kančias - į žvaigždes. Kelią į karjeros olimpą skinamės papais. Vėl.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos"

Mama sakė, kad Lietuvoje 20 laipsnių Celsijaus. O čia jau gerokai įsirudenėjo.

Kuomet ant grindinio pabyra traškantys auksiniai klevo lapai, galvoje ima dūzgenti mintys, kurios turėtų apnikti pavasarį. Naktį nubudau nuo pernelyg erotišku turiniu įelektrinto sapno. Nesitiki, kad jį galėjo iššaukti prieš miegą žiūrėtas E. Kušturicos filmas "Katytė balta, o katinas juodas". Galbūt kalti prisiminimai ir lapkričio pradžioje mano parduotuvėje imsianti dirbti mano X dabartinė draugė, kurios, grįžtančios iš Lenkijos, jis laukia nesulaukia jau daugiau nei pusmetį. Draugiškuose pokalbiuose teks itin diplomatiškai išvengti kai kurių temų, mat kuomet paskutinįkart trise buvome Smaragdo saloje, neišsitekome. Jis vis skambindavo ir kaltindavo mane nebūtais dalykais.

Kaip tyčia šiandien nusipirkau Mirandos July knygą "No One Belongs Here More Than You" (filmo "Me and You and Everyone We Know" autorės, režisierės ir pagrindinio vaidmens atlikėjos). Ten atradau paguodžiančią pastraipą, kurios negaliu nepercituoti.

[vietoje įžangos - debiutinį romaną parašiusi rašytoja nesulaukia atsakymo iš ja pasirūpinti žadėjusio akademiko, todėl netyčia atsiduria pas psichiatrą]

Kuomet ji galiausiai paklausė manęs, ko atėjau, pasisakiau, jog prieš metus išsiskyriau su draugu ir vis dar to gailiuosi. Ji užgriuvo mane beribės užuojautos kupinu žvilgsniu ir aš iškart apsiverkiau. Trumpam pasvarsčiau, gal ji mane įvaikins, gal įdarbins sekretore, o galbūt taps mano lesbiete meiluže. Išsipučiau nosį, o ji paklausė, ar kada esu mačiusi miuziklą "South Pacific".

Regis, kartą mačiau per televizorių.

Pamenį sceną, kur moterys trenka galvas?

Ne.

Jos dainavo dainelę, pameni?

Ne.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos." (angl. "I'm going to wash that man right out of my hair")

Aa...

Supranti, ką noriu pasakyti?

Regis, taip.

Gal dar apie ką nori pasikalbėti?

Na, mąsčiau, gal man reiktų įsidarbinti. Kaip manote, ar turėčiau?

Būtinai.

Kiek pamenu, pernai buvo garsiai pamąstyta, jog nėra lietuviškų blogų, kuriuose būtų pasakojama apie ♀ ir ♂ bei visas įmanomas tarp šių simbolių atsirandančias trintis. Maždaug tokių. O populiarumas būtų... Užmaršty ištirptų ir A. Zuokas, ir Dievų žiniasklaida. Gal keisti profilį?..

Čia prisiminiau ir Labas neseniai paminėtą pernai skaitytą Andriaus Križanausko knygą "Nakvynės namai Londone". Nors dažniausiai skaudi lietuvio kasdienybė aprašyta be skrupulų, niekaip negalėjau atrasti paaiškinimo, kodėl romane aprašytuose metuose taip ir neatsirado vietos meilės/geismo/aistros linijai. Mat iš asmeninės bei draugų patirties galiu pasakyti, kad atsidūrę užsieniuose emociškai prie žmonių prisirišame žymiai greičiau nei Lietuoje. Tik, regis, apie tuos ryšius tyliai kontempliuojame užsidarę savo kambarėliuose. Bet gal reikia kaip toje "South Pacific" dainoje... Ištrenkti tuos vyrus iš galvos. Ir imtis darbų. Nuo trečiadienio prasideda fotografijos studijos.

Pavasariški atsitikimai

Ant veido - kiek per storai užtinkuota pudra, akys - kiek per ryškios dienai. Klostuoti vilnoniai sijonai, niekada, net aršesnę airišką žiemą, aukščiau kelių nesiekiančios kojinaitės (vėsesniu oru mano bendradarbei mama patardavo apsimauti ne pėdkelnes, o antrą porą kelnaičių) ir iPod'ai. Moksleiviams prasidėjo ruduo, o man, sprendžiant pagal vakarykščius nutikimus, - pavasaris.

Vos uždarius namo duris pasigirdo kanopų bilsnojimas į grindinį, o netrukus pasirodė ir jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys tipiškas Dublino arklys, atrodantis maždaug taip, ir vos ne vos iš paskos traukiantis karietaitę su dviem seneliukais.

Arkliai mano gatve prasineša dažnai. Ne, ne balti. Tiesiog ganėtinai netoliese yra "Jameson" varykla ir Stevens Green parkas - ten nesunkiai gali pasiprašyti būti pavėžintas karietaite. Nėkart nemėginau, bet, tiesą sakant, smirdi tie arkliukai, gal čia tokia veislė, o gal dažniausiai treningais pasipuošę važnyčiotojai nesivargina jų nuprausti ir išblizginti, pvz. taip kaip Sevilijoje (Ispanija). Ten net ne arkliai, o juodi kaip velniai blizgantys lyg nauji pinigėliai ristūnai vežioja turistus. Ir važnyčiotojai pasipuošę atitinkamai - su švarkais, o kartais ir su cilindrais.

Taigi arkliukui kaukšint pro mane, vienas iš jau nebe pirmos jaunystės karietaitėje sėdinčiųjų važnyčiotojų pasisiūlė pavežti, bet man garsiai suabejojus, kad arkliukas dar vieno greičiausiai nebepatrauks, pasišovė pats mane panešėtil.

Ant kampo ties daržovių parduotuve, kur perkuosi obuolius, bulves, pomidorus bei kitas gėrybes (beje, kainos ir kokybė nušluosto nosį "Tesco" ir "Dunnes"), praeivis įdėmiai mane nužvelgė ir šelmiškai šypsodamasis burbtelėjo kažką lyg "Nice... how are you". Velnias žino, - gal kalta vasariška vasarinukė be rankovių (regis, taip dera vadinti maikes) . Nuo birželio 11 d. iki liepos 29 d. Dubline lijo kasdien, o štai dabar nelyja nuo šeštadienio, tik vakar trumpai pakrapnojo, taigi nutariau kiek pasideginti.

Vakare, po to, kai Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje besidarbavusių savanorių pasidėdėjime vienas berniukas tris valandas vyniojo vatą ir kai jau buvo aptartas gyvenimas Airijoje, darbai, festivalis, vietinės merginos ir išsiaiškinta, kad jis puikiai žino, kur yra Lietuva (taipogi ir Bulgarija - spėju, kaltos ankstesnės pažintys), buvau pakviesta į filmą. Paprašė, kad užsirašyčiau jo telefoną. Užsirašiau, bet įsėdusi į traukinį paspaudžiau "delete". "Ai..." - pagalvojau. Visos pažintys prasideda formaliais pokalbiais apie darbą ir pakvietimais į kiną, o baigiasi horizontalioje padėtyje.

Na, ir kuom ne pavasaris?

Vakarų europietės gimdo vėliau

Prieš porą metų vaikštinėjau su drauge po Hagą (Olandija) ir nustebusi aikščiojau: "Kiek daug gatvėse senelių su anūkais!" Staiga supratau, kad čia ne seneliai, o tėvai, vežimėliuose stumiantys savo lėliukus ir drauge besikapstantys smėlio dėžėse. Trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai.

Internete pateikiamas OECD priklausančių šalių vidutinis moterų amžius gimdant pirmąjį vaiką. Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje mamomis tampama keliais metais anksčiau nei Šveicarijoje, Olandijoje ar Švedijoje. Truputėlį "pagooglinusi" susidūriau su terminu birth postponement, t.y. vyraujančia tendencija gimdyti vėliau. Toks pasirinkimas aiškinamas tuo, jog moterys šiais laikais žymiai aktyviau studijuoja, dirba ir neatmeta galimybės, kad anksti pasigimdžius vaikelį ir dar nesusikūrus gyvenimo (neapsirūpinus gyvenamąja vieta ar šiokiomis tokiomis santaupomis) gali būti sunku rasti darbą, kuriame galėtų dirbti nepilnu etatu.

Mano darbe - laukimo atmosfera. Laukiame visi, o ypač šefas. Jis išsiblaškęs - visur palieka šūsnius popierių, neplautas lėkštes su pridžiūvusiu pomidorų padažu, dvigubai daugiau "Red Bull" ir "Coke" skardinių nei įprasta ir laiks nuo laiko pamiršta nuvalyti unitazą bendrame tualete. Aš, kiek leidžia kantrybė, vis mėginu į tai numoti ranka.

Birželio pirmąją savaitę šefo žmona turėtų gimdyti. Pirmągimį arba pirmagimę. Jie nenori žinoti lyties. Šefui - 34-eri. Jo žmona - keliais metais jaunesnė. Jis - britas, ji - airė. Neseniai po jogos nėščiosioms ji užsuko pas mus į darbą - išsišiepusi, spindinti, laiminga. Šefas neseniai vaikeliui įrengė kambarį jų name - perdažė, pakeitė kilimus, ant sienos nupiešė du didelius meškinus ir įrengė lovytę. Jau svarsto, kokį butelį vyno atsidarys iškilminga proga. Gimus vaikeliui jis eis tėvystės atostogų.

Žinoma, netrukus prasidės prikakokti pampersai, atpylinėjimai ir nepaaiškinamos raudos vidury nakties. Bet kol kas, panašu, kad vaikelis gims į šiokį tokį jam sukurtą pasaulėlį ir nebus dar viena burna, kurią reikia išmaitinti. Toms, kurios skubina drauges ir pažįstamas gimdyti bet kokia kaina, nes esą nebespėsime, sakome "tegyvuoja birth postponement!" Džiaugiamės, kad jūs suspėjote ir linkime sėkmės kurstant namų židinį.

Gyvenimiška patirtis

Močiutė telefonu palinkėjo birželį viešint pas draugę Danijoje įsižiūrėti kokį daną. Lyg žinotų, jog skandinaviškas tipas man visada buvo prie širdies. Dar patarė rinktis vyresnius vyrus. "Geriau kad jis tave mylėtų ir negalėtų be tavęs gyventi, o ne tu be jo", - pasakė ji.

Be to, papasakojo, kad pažįstamos anūkė iš Vakarų parsivežė užsienietį. Pilve. O bendraautorius liko Vakaruose.

Taip mes ir gyvenam Vakaruose...

Užrašai iš Italijos. II dalis (ir paskutinė)

Nuo Lago di Como Italijos šiaurėje patraukiau į Florenciją ir pamaniau - visai kaip Lietuva. Lygumos, žydintys kaštonai ir liepos. Tik artėjant link Florencijos lygumas ėmė keisti žalios kalvos, o kaštonus ir liepas - alyvmedžiai bei kiparisai.




Florencijoje buvo išties gražu, o ledai ir vanduo kainavo pigiau nei Romoje. Bent dalelę grožio juostelėse ir atminties kortelėse mėgino įamžinti ir namo išsivežti tūkstančiai turistų. Jie užvertę galvas su nuostaba apžiūrinėjo katedrą, kol aplink juos ratus suko čigonai pozavo prie Mikelandželo "Dovydo" kopijos ir ištuštinę butelį, o gal ir du Chianti pradingdavo nesibaigiančiose Florencijos gatvėse.



Pirmą vakarą, prasiėjusi lankytinomis vietomis, stabtelėjau vienoje bažnyčių ir drauge su Marija, Kūdikėliu bei visais šventaisiais valandą klausiausi obojaus ir vargonų. Dubline pasiilgstu klasikos ir kartais atsivertusi sekmadienio britų "Guardian" užpavydžiu gyvenantiems Londone, nes bilietai į Albert Hall kainuoja nuo 5 iki 105 svarų - kad galėtų nueiti ir studentai, ir prezidentai.




Kas rytą prikirtusi pasakiškų pusryčių (pastos, omleto, vaisių salotų ir dviejų rūšių pyragų) "Archi Rossi" hostelyje, kurį labai rekomenduoju, traukdavau į Florencijos apylinkes. Kartą net nukakau iki Cinque Terre, kur porą valandų kopinėjau kalnus, kol atsidūriau čia.




Mačiau ties aviliais dūzgiančias bites, gąsdinau driežus bei vokiečių turistus ir įsėdusi į ant skardžio esantį vynuogyną žiūrėjau į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, neapsispręsdama, kur gražiau.

Cinque Terre prasidėjęs aktyvus poilsis tęsėsi ir kitądien. Sėdau ant dviračio, į kuprinę įsimečiau bambalį vandens, užsirišau skarutę ir patraukiau, kur akys veda. Veikiau, kur žemėlapis - labai išsamiai nupasakotas "Florence by Bike" darbuotojo (o juk galėtų ir Lietuvoje dviračių nuomos su ratais duoti ir dviratininkams pritaikytus žemėlapius). Besidairant į alyvmedžių giraites, figmedžius, kaimelius ir vynuogynus ir kartais stabtelint užkirsti braškių ėmė strigti bėgiai.

Bet čia pasirodė Peras (kaip vėliau paaiškėjo - Švarcenbergeris), grupę amerikiečių dviratininkų vežęs pasidairyti po Toskaną. Peras pasukinėjo bėgius ir keletą kilometrų pavažiavęs drauge pasiūlė vakare Florencijoje nueiti suvalgyti gelati. Še tau boba ir Italija - einant per gatvę jauni profesoriai laužyta anglų kalba kviečia kavos (Do you want coffee, just the two?), o miškuose netikėtai sutikti nepažįstamieji paskiria pasimatymą prieš vidurnaktį prie Ponte alle Grazzie. Būtų italas, persižegnočiau, paspausčiau dviratuką ir lėkčiau, bet kadangi švedas, o dar su tokia pavarde, sutikau.



22.30 val. Man į tėvus pagal amžių tinkantis praeivis užklausia, ar aš solo.

Sonno turisto, no solo.

Pasirodo švedas. Punktualiai. Aš pati stebiuosi, kad nevėluoju. Bučiutis nelenda - ne kaip italai per Naujuosius metus ant Karolio tilto Prahoje. Ir mes prasinešam. Motoroleriu. Per Florenciją. Patenkita karksiu prieš vėją iš šalmo, kaip gražu. Bijau nukristi, todėl įsitvėrusi jo iš paskutiniųjų ir mes nardome gatvėmis - pro katedrą, automobilius, Via Mafia, kitus motorolerius - ir aš džiaugiuosi, kad nors kartą pataikiau į tokį date, kur man nereikia imtis iniciatyvos. Jo rekomenduoti gelati išties labai skanūs - čia nėra turistų, vien italai. Pasišnekučiuojame. Suprantu, kad daugiau nieko nebus. Ir jis taipogi supranta. Nuveža mane į "Archi Rossi". Palieka vizitinę. Reikės brūkštelėti ir padėkoti.

Tiesa, dar buvau netoli Mont Blanc ir esu sau prisiekusi, kada nors snieguotą viršūnę (nebūtinai pastarąją) būtinai pačiupinėsiu pati.





Zyziu bičiuliui alpinistui, kad jis su manimi pakopinėtų bent po Airijos kalnus.

Gražu Italijoje ir jei vyrai ten būtų linkę bendrauti daugiau kaip švedas, o ne kaip jauni profesoriai, būtų dar gražiau. Ir aš kaip tie tūkstančiai turistų atsivežiau savo prisiminimus atminties kortelėje. O parašiau, kad įneščiau šiek tiek monotonijos, kaip sakė ankstesnis Kauno meras, į mūsų diskusijas apie emigrantus. Nes kartais jau beveik einu krautis lagamino į Lietuvą. Bet kai pagalvoju, kad skrydis iš Romos į Dubliną tekainavo 26 eurus (su mokesčiais), pagalvoju, kad gal dar reikia pasiblaškyti.

Uždrausti saldumynai

"Saldumynai", - perskaičiau ant geltono voko suraitytą žodį, padėkojau siuntinį į namus atnešusiam paštininkui ir svetainėje įsirangiusi į fotelį praplėšiau draugės iš Vilniaus atsiųstą paketą. Kaip ir tarėmės, - du lietuviški šokoladai. Pieniškas ir juodas su lazdyno riešutais. Tarp jų dailiai sudėliotos trys pakuotės kontraceptinių tablečių. Mano saldus kerštas AB "Lietuvos paštas" už visus dingusius į Lietuvą siųstus laiškus ir atvirukus. Kartoju, jei kitąkart pamačius pašto ženklą iš Airijos ant voko kils pagunda jį praplėšti: juose eurų nebūna, eurus mes siunčiame per banką ar internetu - taip žymiai patogiau ir saugiau. Tiesa, kerštauju galbūt bergždžiai - internete neradau informacijos, kurioje būtų teigiama, jog be receptų gaunamus vaistus draudžiama siųsti paštu. O draugė tabletes vaistinėje gavo be recepto, bet ne iš oro išpaišytas - tas, kurias man lankantis Lietuvoje po konsultacijos rekomendavo gydytoja.

Iki 1979 m. Airijoje buvo draudžiama importuoti kontraceptines priemones ir prekiauti jomis. Prieš trylika metų prezervatyvų galėjai įsigyti tik vaistinėse ir tik jei buvai vyresnis nei aštuoniolikos. O juk net nebuvo "geležinės uždangos". Tiesa, plačiai sklido garsas apie didį airių vaisingumą ir gausias šeimas. Sakoma, jog iš ketvirčio milijardo Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių kas penktas yra airių kilmės.

Šiandien kontraceptinės priemonės Airijos vaistinėse parduodamos, tačiau tik su gydytojo receptu (išskyrus prezervatyvus). Nori nueiti pas gydytoją - mokėk 40 eurų, o gal ir daugiau. Be to, gydytojo gali tekti laukti keliolika valandų ar net parų. Taigi gali būti ir per vėlu... Mano bendradarbės kaime esančioje senojoje vaistinėje prezervatyvais neprekiauja. Pamirškite seksualines revoliucijas, nėr čia ko - seksas ne šiaip malonumui duotas, o giminės reprodukavimui.

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...