Keli prisiminimai iš Sevilijos

Sevilija kvepėjo jazminais, o vaivorykštės spalvų namus laižė neįprastai ilgi šešėliai. Kiek vėliau nutarėme, kad jazminų kvapą primena žydintys apelsinmedžiai, nes jazminų krūmų nesimatė.

Baila, hola, guapa pamažu brovėsi į kasdienę šneką, vis dėlto kartais neišsiverčiančią be vaikiškų badymų pirštu.

Una copa vino tinto por favor ir jau susidaužiame vino di mesa už 7.40 euro sklidinomis taurėmis. Alyvuogių aliejuje plūduriuoja kalmarai, marinuotos paprikos, baklažanai ir keptos bulvytės papas. Papas su pipirų padažu, papas su rozmarinais, papas su sūriu. La quenta ir nustembi, kad pavalgei ir maloniai apsinešei už 8 eurus.




Ir, žinoma, flamenco. Ilgesio iškreiptas dainininko veidas ir į tolį ištiestos rankos, šešiomis stygomis bėgiojantys ilgaplaukio gitaristo pirštai bei pasiutęs šokis, užklumpantis netikėtai, besibaladojantis į sielą sulig kiekvienu kulniuko kauštelėjmu ir nutrūkstantis staiga, lyg viena iš šešių gitaristo stygų. Susižavėję ima ploti miestą užplūdę amerikiečiai, o priešais sėdintis ūsuotas vyriškis aikteli "Da eta prosta uragan". Bet šokėja nuramina staiga sujudusią pulbiką ir šokis vėl prasideda. Slenka link manęs kaip tie ilgi vakarop matyti šešėliai ir įsiklausau suglumusi, nors dar nesuprantu. "Muchos gracias. Adiós."



Daugiau foto čia

Ar esame pasiruošę progresui?

Lietuvoje jau gerą pusmetį, o galbūt ir ilgiau skalambijama varpais. Neklausk, kam jie skambina - jie skambina tau, emigrante. O vos brūkštelėjus ką apie gyvenimą svetur virtualios erdvės komentatoriai susiskaldo taip ir nesuvokdami, tu už ar prieš emigraciją.

Ypač pastaruoju metu padaugėjo rašinių, kuriuose konstatuojama, kad emigracija išardo santuokas ir luošina tėvų nematančių vaikų gyvenimus. Anksčiau buvo apeliuojama į patriotizmą, ekonominio nuosmukio galimybę. Šeima - tai, kas arčiausiai tavęs, kas išlieka net trupant patriotizmui, - lyg paskutinis ant stalo antiemigrantų mestas koziris. O ar kas paskaičiavo, kiek šeimų pražudė alkoholizmas, nedarbas ar elementarus lodarizmas? Lyg emigracija būtų pūnanti opa, Pandoros skrynia ar dydysis tūkstantmečių sandūroje atsidūrusios Lietuvos maras.

Ankstesnė ir dabartinė lietuvių emigracija Lietuvos nepražudė ir nepražudys. Lygiai kaip ir Baltijos kelias - Lietuvos jis nereformavo. Na, gal tai vienai 1989 metų rugpjūčio 23 dienai. Kodėl taip sakau? Tiesiog žvelgiu per monitorių į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, bet tai visai nepanašu į progresą. Progresas nėra naujos magistralės, dar keli šalia Vilniaus Šanchajaus išdygę stikliniai dangoraižiai ir atliekama šimtinė kišenėje. Tokio progreso aš pakankamai prisižiūriu kasdien vaikščiodama Dublino gatvėmis: milijonus kainuojantys maži namukai ir šių metų laidos automobiliai. Na, gali būti ir pernykščių metų.

Neseniai darbe užsimezgė labai įdomi diskusija su dviem vidutinio amžiaus airiais. Ėmėme svarstyti, ar ilgai dar kils Airijos gerovė.

Minimalus valandinis atlyginimas - vienas didžiausių Europoje. Beje, maždaug dešimtkart didesnis nei Lietuvoje.

Alkoholiui airiai išleidžia daugiau nei kas kitas Europos Sąjungoje, kultūrai - bene mažiausiai ES (gaila, neradau nuorodos, mėginsiu dar paieškoti).

Nekilnojamojo turto kainos - nuolat kylančios ir ekspertai vis spekuliuoja, kiek tai truks, o trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų paskolą būstui pasiėmusi pora neretai drauge gyvena tik tam, kad ją grąžintų - daugiau jų niekas nesieja.

Tarptautinės organizacijos vis atkreipia dėmesį, kad airiai vis labiau prasiskolina, vidutinė klasė šalyje dar nesusiformavusi, o praraja tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos ir turčių vis gilėja.

Mano šeimininkas (ta prasme, buto, kuriame gyvenu) vis dejuoja, kad jauni airiai tingi dirbti. Staiga praturtėjusieji (mūsiškai - naujieji airiai) čia, berods, vadinami tais, kurie vakar gimė su pinigais. O tokių Smaragdo saloje nemažai.

Tai štai su minėtais dviem airiais užsimezgęs pokalbis ir sukosi apie tai, kad Airija praturtėjo itin greitai, galbūt net pernelyg greitai ir airiams gali pritrūkti stuburo suvaldyti tą į jų namus plūstančią gerovę. Tai ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas. Čia kaip su tais aukso puodais - vakar pakilęs iš utėlyno rytoj princu netapsi.

Jei Lietuvoje išties situacija gerėja (juk dėl to kuriami įvairūs informacijos centrai, raginsiantys svarstyti galimybes grįžti), norėtusi, kad gerovė į Lietuvą neateitų per greitai. Pamenate ankstesniame įraše minėtus fermose išaugintus viščiukus - nušertus, tačiau nebegalinčius pakelti savo svorio, nes kojytės dar neišsivysčiusios.

O dėl griūvančių šeimų nekaltinkite emigracijos - šeimas kuria ir griauna žmonės bei jų pasirinkimai.

Prekybos centrų paslaptys arba nenoriu genetiškai modifikuoto viščiuko

"Maxima" - visada šalia.

Tėtis duoną ir sūrį visuomet perka Justiniškių turgelyje, besiglaudžiančiama šalia savo veido nerandančios "Norfos". O kai žiemai raugia kopūstus, niekada kojos nekelia į prekybos centrą.

"Walmart" - always low prices.

Kai pusmetį gyvenau JAV, Filadelfijos centre esančioje South St. radau savo mylimiausią parduotuvę - "Whole Foods". Mane apsvaigino kepinių ir vaisių įvairovė, šviežių sūrių ir jūros gėrybių galybė. Kainos šiek tiek kandžiojosi, tačiau daržovės ten kvepėjo kaimu, o vyšnių skonis buvo kaip... vyšnių.

"Tesco" - every little helps.

Pernai spalį išlipusi iš traukinio Tulūza - Nica iškart patraukiau prie jūros. Norėjau įsitikinti, ar ji tikrai žydra. Pakeliui stabtelėjau prie vaisius pardavinėjusios moters ir nusipirkau šviežių braškių - paskutinįkart jas buvau valgiusi prieš pusantrų metų. Turiu omeny tas tikras sultingas braškes, kurios kvepia vasara. Pasičepsėdama liežuviu tirpdžiau jas po gomuriu ir siurbiau kiekvieną sulčių gramelį. Pro šalį važiavo prabangūs BMW ir "Mercedes" kabrioletai, o aš godžiai lyg vaikas tuštinau indelį ir su pasimėgavimu laižiau raustančius pirštus.

"Lidl" - where quality is cheaper.

Airijoje nepasiilgstu cepelinų ir kugelio, nors grįžus į Lietuvą dažnąkart neatsilaikau - dėl tradicijos... Sunkiai virškinasi tie lietuviški vėdarai ir kugeliai, kad juos kur.

Tačiau pasiutiškai pasiilgstu sultingų pomidorų, dar žemėmis aplipusių ridikėlių, mažų agurkų ir uogų: braškių, trešnių, juodųjų serbentų, agrastų ir aviečių. Savo X vis mėginau įtikinti, kad valgyti braškes ir "Innocent Smoothie" su braškėmis nėra tas pats.

Žinoma, šeštadieniais turime čia labai madingą organiško maisto turgų, į kurį, jei užsilopysiu nuleistą dviračio padangą, galbūt nuvažiuosiu dažniau. Netoliese yra ir vieno arabo parduotuvėlė, kurioje kartą pirkau dangiškai sultingą arbūzą.

Vakar pažiūrėjusi "Supermarket Secrets" prisiekiau prekybos centruose nebepirkti faršo ir vištienos. Žinoma, patogu viską rasti vienoje erdvėje: mėsą ir daržoves, jogurtą ir duoną. Kartais po darbo dienos išties nelieka nei noro, nei sveikatos, nei laiko blaškytis po parduotuves ieškant to, kas sveikiau. Kartais tiesiog gaila to atliekamo euro. Ir taip dar keli eurai įbyra į besiplečiančių prekybos centrų kasą.

Tačiau minėtas video išties sukrėtė. Šiandien su kuprinyte ant pečių žygiuosiu pas vietinį mėsininką ir į vietinę daržovių parduotuvę "Evergreen". Boikotuoju "Dunnes Stores". Remsiu kelis kaimynystėje esančius mažus prekybininkus. O šeštadienį Ispanijos pietuose kirsiu šviežias jūros gėrybes.

Vietoje Post Scriptum

Faktas Nr.1
Išties keista, kad Airija yra sala, o prekybos centruose beveik neįmanoma nusipirkti šviežios žuvies. Nebent tai "Superquinn", tačiau artimiausias toli nuo mano namų.

Faktas Nr.2
Pernai gegužę grįžusi iš "Norfos" mama pasakė, kad lietuviški pomidorai perpus brangesni nei ispaniški. Lietuvoje prekybos centruose dar bent jau galima įsigyti lietuviškų pomidorų, o čia airiškų net sezono metu ir su žiburiu nerasi.

Faktas Nr. 3
Airija - viena sparčiausia tunkančių Europos Sąjungos šalių. Siūlau nepasiduoti spaudimui :)

Aplinkui - migla

Viskas aplinkui gaudžia ir aidi, lyg būčiau įsiliipusi į milžinišką ąsotį.

Skaitinėju Juliaus Sasnausko "Malonės akrobatiką" ir labai tikiuosi, kad iki šeštadienio pasveiksiu, nes išskrendu kelioms dienoms į Seviliją.

Dar užmetu akį į Delfi komentatorių pasisakymus prie nuotraukų iš Šv. Patriko dienai skirto parado. Girti lietuviai sumuša girtus airius - blogai, viršyja greitį - blogai, organizuoja Kaziuko mugę Dublino centre - blogai, žygiuoja Patriko parade - blogai. Iš kur tiek pykčio? Imperijos dažniausiai žlugdavo dėl vidinių susiskaldymų. Panašu, kad ir Lietuva gali sulaukti panašaus likimo. Šįkart net nereikės kaltinti Rolando Pakso ir juodųjų technologijų. Tegalėsime kaltinti save. O galėtų vietoje Delfi komentatoriai kartais paskaitinėti "Malonės akrobatiką". Veikia labai terapiškai. Ir net nereikia būti pamaldžiu kataliku, kad neliktum abejingas tekstui.

Stebuklai: puodelis aviečių arbatos, sniegas ir bildukas

Mieste netikėtai radau aviečių lapų arbatos. Dabar aš kaip ragana - jei kas užsuka į svečius ir nori arbatos, klausiu kokios. Dilgėlių, aviečių, bruknių, gudobelių, ežiuolės (visos, išskyrus bruknių, pirktos čia, taigi nereikia bumbėti, kad Airijoje nieko nėra). Žinoma, turiu ir juodos, kuri čia pasiutusiai stipri. Teigiama, kad airiai pasaulyje išgeria daugiausiai arbatos - daugiau nei britai. Dažniausiai, tiesa, juodą kaip smala, todėl ją būtinai baltina pienu. Čia viskas juoda - ir alus, ir arbata.

Sako, po Šv. Patriko Airijoje turi pradėti šviesti saulė. Nė velnio. Šiandien net pasnigo. Vidury kovo! Airijoje!

Kai lauke baigėsi kataklizmai, išsigandau, jog mano kaimynystėje apsigyveno bildukas. Mano kambarėlio virtuvinėje dalyje ant lentynos stovintis indelis su čiobreliais reaguodamas į už sienos vyksančius virpesius ėmė drebėti. Greičiausiai namo šeimininkas vėl kažką lopo gretimais esančiame bute, bet vis tiek nejauku. Cit, čiobreliai.

PS
Mano naujai įsidėtame pasaulio žemėlapyje kasdien sužiba vis daugiau lempučių. Be abejo, malonu. :) Kažkam jau sakiau, - pasirodo, ne veltui aš naktimis čia rašinėju.

Mane padavė į teismą

Pamažu begurkšnojant aviečių arbatą ir besigydant staiga užpuolusį kosulį, bebrausianant ir belaukiant, kas gi taps Vilniaus meru, mane padavė į teismą.

Baigusieji universitetus Lietuvoje greičiausiai pamena tokį Mokslo ir studijų fondą, iš kurio studentai galėjo prašyti paskolų. Vieni už paskolas pirkosi kompiuterius, kiti uliavojo Jūros šventėje, treti skrido į Ameriką su J-1 viza. Tuomet juokavome, o kaip tuos pinigus išprašys, jei nemokėsime - juk užstato neprašė. Mizerna ta paskola, tiesa. Kas ketvirtį tereikia apie 125 litus, berods, grąžinti. Vis sakiau, kad net jei neturėsiu darbo, prie Aušros Vartų susirinksiu.

Tai štai aš keletą ketvirčių praleidau ir susidarė nemaža suma. Kriminalistė Žigelytė antradienį, atšokusi Patriką, žygiuos į banką. Ech.. už visus malonumus ateina laikas atsiskaityti.

Šiandien off - švenčiame Patriką

Kaip aš raginau draugę rašyti blogą

Užvakar seniai skaitytą, o dar seniau regėtą draugę raginau pradėti rašyti blogą. Patirti, kaip pasakė Teta Sigita viešos vienatvės malonumą (nereali frazė).

Mano draugė į blogus kartais žiūri įtariai. Ypač, kai žmonės nemoka rašyti. O ji rašyti moka. Taigi galbūt netrukus virtualioje erdvėje gims naujas kūdikis. Aš lauksiu.

Artėjant šventei

Jie atvyko. Vėl. Jie naiviai dairosi naujoje aplinkoje ieškodami leprekonų, perka "Guinnessą" ir "Baileys", dažniausiai moka Visa arba American Express, nes su eurais dar nespėjo susipažinti, ir garsiai kalba Ryškiai tardami R. They're from America.

Amerikiečiai. Vienų nekenčiami, kitų mylimi. Kritikuojami dėl to, ką išsirenka prezidentais (ar mes - geresni?), traukiami per dantį dėl savo naivumo, nekenčiami dėl viršsvorio ir "drive through" gyvenimo būdo. Tačiau laukiami kiekviename restorane, nes niekas taip gausiai nežeria arbatpinigių, prisimenami, kai kalbama apie religijos laisvę, Niujorką ir Merilin Monroe. Demokratijos vaikai ir Holivudo vartotojai. Gimę "Amerikietiškoje svajonėje" ir ja vis dar masinantys visus, kurie yra kiek toliau į Rytus - lietuvius, rusus, kinus, indus. Įvairiaspalviai kaip pati Amerika.

Šeštadienį jie vaikiškai šypsodamiesi su ant skruostų išpieštais dobilėliais ir žaliomis skrybėlėmis ant galvų stebės Šv. Patriko paradą. Galbūt atkreips dėmeį ir į jame pirmąkart dalyvaujančius lietuvius. Sako, lietuvių kostiumai išties įspūdingi. O pirmadienį jie grįš į Bostoną, Čikagą ar Vašingtoną. Pravers savo namų su iškelta Amerikos vėliava duris, galbūt išgers "Bushmills", "Jameson" ar "Baileys". Galbūt prisimins Niujorką, kurį XX a. pradžioje pirmąkart išvydo jų tėvai ar seneliai iš Korko ar Galway. Skelbimus "Irish not welcome". F. McCourto "Andželos pelenus".

Sakoma, kad pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turį airiškas šaknis. Dauguma jų - JAV. Įdomu, kaip bus su lietuviais po šimtmečio. Ar ir jie plauks į Jonines iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos?

Už dyką arba kaip nupirkti lojalumą

Vakar nemokamai išsinuomavau P. Almodovaro filmą "Pepi, Luci, Bon". Išties norėjau kito, jau nepamenu pavadinimo, - į mano DVD nuomą užvežė gal penkis naujus jo filmus, - tačiau mano pageidauto nerado, todėl už kitą nereikėjo mokėti. Puikumėlis... Kliento teisių rojus. Kyšis už lojalumą.

Tiesa, bežiūrėdama filmą užsnūdai - užliūliavo ispanų kalba ir prieš tai dieną Kalifornijos vynų degustacijoje gurkštelėti keli masyvūs Cabernet Sauvignon ir Zinfandeliai . Daugumą uoliai kaip mokinukė spjoviau, bet kai kurie buvo verti grieko. Buvo ir daug brangaus šlamšto, kaip visuomet pasitaikančio gyvenime. Kaip ir DVD vynai buvo už dyką.

Elgiuosi kaip studentė - mėgaujuosi nemokamais malonumais. O kam jie nepatinka? Štai sekmadienį Kaziuko mugė Dubline baigėsi Virgio Stakėno koncertu, kuriame gausiai buvo pjaustomos žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės atvežtos mėsytės ir sūriai. Pamenate, kažkas sakė, jog liaudžiai reikia duonos ir dešros? Principas veikia iki šiol. Tik nuo lietuviškų dešrų labai troškina, todėl aš mieliau renkuosi Napos vyną.

PS O kodėl lietuvos ministrės (konkrečiau - ponia Kazimiera ir ponia Roma) taip uoliai lankosi Airijoje?

Lietuvių diplomatija Dubline vs diplomatiją Londone

Seksualiai žilstelėjusiam ir šarmingai su žiniasklaida bendraujančiam Vygaudui Ušackui tapus Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje vakarinėje Airijos jūros pakrantėje nuaidėjo skaudi nevilties kupina dejonė. Ne į tą krantą pataikėte, ponas V. Ušackai.

Ak taip, tiesa. Ne paslaptis, jog ponas V. Ušackas jau pradėjo rinkimų kampaniją. LR Prezidento rinkimų kampaniją. O kadangi Lietuvoje prezidentas daugiau atlieka fasadinę funkciją - pasirodo Briuselyje, žydruosiuose ekranuose per Šv. Kalėdas (ar vis dar?) ir Nepriklausomybės aikštėje per visas Lietuvos valstybingumo šventes (vasarį, kovą ir liepą), V. Ušackas visais atvejais atrodytų neprastai. Ranką ant širdies pridėjusi sakau: žiūrėčiau, klausyčiau ir drauge su močiute džiaugčiausi, kokį gražų prezidentą turime. Beje, puikiai suprantu, kad Londonas - tai ne Dublinas.

Girdėjau, kai Vilniuje V.Ušackas susitiko su Lietuvių bendruomenės Airijoje atstovais, ambasadorius pasipiktino. Papiktinimo priežastimi tapo marškinėliai. Su užrašu "Lietuvos ambasadorius". Šiuos marškinėlius įvairiuose renginiuose dėvi aktyvesni lietuvių bendruomenės nariai ir dovanoja tiems asmenims, kurie prisideda prie lietuvybės skleidimo Airijoje.

Taigi ambasadorius reikšminga veido išraiška iš nerūpestingos Smaragdo salos atvykusių lietuvių paklausė, kas jiems suteikė teisę vadintis ambasadoriais. Aš nedėviu tokių marškinėlių, nors idėjai pritariu, tačiau, ponas V. Ušackai, nereikia taip jautriai reaguoti. Kai manęs mažiausiai dešimtį kartų kasdien klausia, iš kur aš, kaskart turiu pasakoti apie Lietuvą, Vilnių ir kuo mes skiriamės nuo kaimynų latvių ar lenkų. Kartais, buitiškai tariant, užknisa. Vis gundausi sakyti, jog esu iš Norvegijos ar Olandijos, bet mama mokė nemeluoti. Taigi mes esame Lietuvos ambasadoriai ir jūsų titulo nesigviešiame. Ir savo darbą stengiamės atlikti kuo geriau. Bent jau aš ir galėčiau išvardinti bent dešimt Dubline gyvenančių savo draugų, kurie Lietuvai kasdien daro gerą PR. Bent dešimt - o tai beveik tiek, kiek dirba Lietuvos ambasadoje Dubline (išties jų daugiau nei oficialioje interneto svetainėje) ir pusė to, kas nubyrėjo į mūsų diplomatinę atstovybę Londone.

Sakoma, ne kiekybė, o kokybė, tačiau pakalbėkime apie skaičius ir kodėl nuaidėjo pirmojoje pastraipoje minėta dejonė.

10 vs 20

Maždaug. Ambasadų Dubline ir Londone darbuotojų santykis.

Prisimenu 2000-uosius metus, kai visų pirma į Didžiąją Britaniją, o po to ir į Airiją ėmė plūsti prieglobsčio ieškantys lietuviai: netradicinių religinių bendruomenių atstovai, Panevėžio mafukai ir slapti gėjai. Dabar, kai prieglobsčio mums niekas nebeduotų, o ir prašyti, berods, nebegalima, verta susimąstyti, kokios darbo krypties turėtų laikytis mūsų diplomatinės atstovybės. Ar toliau štampuoti įvairius kelionės dokumentus (o gal juos būtų galima susitvarkyti internetu - kiek laiko ir darbo valandų sutaupytume), o galbūt pasirūpinti, kad ypač į didesnes lietuvių kolonijas turinčias ambasadas būtų atsiunčiami ekonomikos ir kultūros atašė.

Pažvelkite, kiek žmonių darbuojasi mūsų ambasadoje Kijeve. Ar ten suskaičiuotume dešimtadalį milijono lietuvių? Kas nulemia ambasados darbuotojų skaičių?

120 tūkst. vs 200 tūkst.

Lietuvių, gyvenančių Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje skaičius. Nors vėlgi - niekas nežino, kaip yra išties, o tuos tūkstančius pirmąkart paminėjęs žurnalistas nerastas. Nors įtariu, kad Airijoje mūsų gali būti daugiau, o D. Britanijoje - mažiau. Lieka laukti Eurovizijos ir rezultatų.

Skylės vs 60 mln. litų

Ar kas buvote Lietuvos ambasadoje Dubline? Aš buvau. Ambasadai verkiant reikia remonto - grindyse žiojėja skylė, kai kurios sienos - kaip rėtis, o tvora griūva į kaimynų kiemą.


Lietuvos ambasada Dubline

Tuo tarpu Lietuvos diplomatai Londone kraustysis į naują pastatą, atsiėjusį 60 mln. litų. Tiesa, pardavus senąjį pastatą tikimasi gauti 15 mln. litų.

Atkreipkite dėmesį į pastatų dydį ir vėlgi prisiminkime abiejose Airijos jūros pusėse gyvenančių lietuvių santykį.

? PR vs n PR

Piaras Piaras Piaras. Jei kada klaidžiosite Delfi, pažiūrėkite į skyrelį "Lietuviai svetur" ir atkreipkite dėmesį į naujienų iš Didžiosios Britanijos srautą, kuris pasikeitus ambasadoriams tiesiog ėmė plūsti: lietuvių kalbos olimpiada, skirta Kovo 11-ajai paminėti, krepšinio turnyras "Ambasadoriaus taurė 2007“, pirmasis studentų iš Lietuvos, šiuo metu studijuojančių Didžiojoje Britanijoje, susitikimas (net 4 pranešimai apie šį įvykį), "Lietuvos dienos" Šiaurės Airijoje, V. Ušacko komentarai apie išpuolius prieš lietuvius Šiaurės Airjoje, V.Ušacko komentarai apie „Lithuanian City of London Club“ . Kiekvienoje žinutėje - ambasadoriaus vardas ir komentaras, kas antroje - jo nuotrauka. Šauniai padirbėta.

Internete neseniai radau komentarą, neva Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė karjeros laiptais kopia naudodamasi Lietuvių bendruomene Airijoje, kuri išties yra gana aktyvi.

Tiesa, ponia I. Bričkovskienės vardas žiniasklaidoje skamba žymiai rečiau nei jos kolegos Londone. Dažniau minima Lietuvių bendruomenė Airijoje. O aš vis mąstau, kodėl žmonės laisvu nuo darbo metu imasi inciatyvos, ieško, ką iš Airijos žurnalistų pakviesti į pirmąją Kaziuko mugę Dubline, Airijos sostinėje per Kalėdas stato egles, skrenda į Lietuvą susitikti su ministrais, etc. Juk būtų galima žiūrėti gerą filmą, skirsti į Romą ir gurkšnoti gerą raudoną vyną. O galbūt čia dar viena rinkiminė kampanija? Galbūt ambasada turi susitarimą su bendruomene, nes jiems trūksta darbuotojų? O jei ambasadoje būtų įdarbinta daugiau žmonių, ar jie dirbtų taip pat uoliai, kaip cafe au lait "Starbucks" ruošianti Gražina? Taigi kodėl apie vienus diplomatus kalbama daug, o apie kitus - ne? Dėl darbo pertekliaus ar stokos?

Vienas Lietuvos ambasados Dubline darbuotojas man yra pasakęs, kad V. Ušackas tėra Piaras. Bet, kaip sakė Oskaras Vaildas, "The only thing worse than being talked about is not being talked about."

PS Ar kas nors vis dėlto galėtų reguliariai atnaujinti LR ambasados Airijoje interneto svetainę? Bent šito būtų galima pasimokyti iš kolegų anapus jūros.

Dilgėlės, kepsnys ir kiti gyvenimo malonumai

Šaltalankio neradau, bet prisipirkau dilgėlių arbatos ir geležies tablečių. Turėtų padėti.

Kadangi mokėjo iš UK atvykę bosai, dar sukirtau medium well kepsnį. Gėriau visai neprastą Chablis, jau nepamenu gamintojo, ir "Majella" Musician. Nerealu! O kai dar užmoka, tai iš viso super.

Be to, vakar internete aptikusi keletą darbo skelbimų, nutariau ieškoti naujo darbo. Iš esmės, kaip ir sako mano draugė, neturiu ką prarasti. Pavasaris - reikia naujovių.

Ligos, kad jas kur

Pernai pavasarį ėmė svaigti galva, dusdavau, labai greitai pailsdavau, miegoti kartais norėdavosi kiaurą parą, staiga imdavo pykinti, apetitas tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Pastojau, manote? Ir aš taip spėjau. Nors galimybės lyg ir nelabai turėjo būti. Bet vis dėlto nesmagu nežinoti.

Į kuprinytę susikroviau porą knygų, užrašų knygutę, sumuštinių, vandens ir išėjau į ligoninę. Sesė sakė, kad gali tekti laukti parą, gal kelias. Kai kurie, belaukdami gydytojo, miršta. Rimtai. Airiškos sveikatos sistemos ypatumai - prieš keliolika metų čia drastiškai sumažino lovų skaičių, todėl šiandien dažnai neužtenka pajėgumų priimti ligonių. Visa laimė, pralaukiau kiek daugiau nei pusę paros - 15 valandų. Suvalgiau sumuštinius, daviau kraujo ir šlapimo tyrimus. Širdies ritmo vis nejaukiai atsiprašinėdamas ir aplink mano grožybes atsargiai visokius dalykėlius klijuodamas pasiklausė gana išvaizdus broliukas (regis, taip vadinami seselės vyrai).

Galiausiai atėjo akistatos su gydytoja akimirka. Mažakraujystė. Nuo širdies nusirito akmuo ir apėmė graudi savigailiška nuotaika, kuri aplanko tik ligoninėse.

Grįžau į Lietuvą. Kaip prezidente Baltijos-Amerikos klinikoje per tris dienas pasidariau visus reikalingus tyrimus. Beje, ligoninę labai rekomenduoju. Nepigu, tačiau taip nenumelžia kaip Grybo gatvėje.

Mane pripumpavo geležimi. Tiesa, pajuodo dantys, užkietėjo viduriai ir tuštinausi juodai. Uoliai ėmiau valgyti jautieną, burokėlius ir džiovintus vaisius. Susitaikiau su mintimi, jog nelabai galiu būti vegetarė. Sveikos dietos laikiausi net grįžusi į Dubliną.

Dabar vėl pavasaris ir vėl jaučiuosi panašiai kaip pernai. Viename portale perskaičiau, jog liaudies medicina rekomenduoja vartoti dilgėlių ir dobilų užpilus bei žemuoges ir šaltalankio uogas. Kur aš rasiu šaltalankio Dubline? Ir į Lietuvą nenoriu, nes suplanavau atostogas Ispanijoje bei Italijoje. Reiks rytoj keltis anksčiau ir šukuoti Dublino sveikatingumo parduotuves.

Apie sutvarkytus gyvenimus

Darbas, automobilis, šeima, butas, jei kam pasisekė - namas. Eiliškumas gali skirtis, bet, regis, bent dauguma išties susitvarkė gyvenimus. Klasiokai, kursiokai, buvę bendradarbiai ir kiemo draugai. Mano, Lauros, Artūro.

Grįžus į Lietuvą neretai net nustembi, - kaip greitai! Ar pavydžiu? Pavydžiu jaukios idilės. Ir susimąstau, kiek tas susitvarkytas gyvenimas truks, ir ar ilgai jie liks juo patenkinti. Šiandien - darbas, šeima, butas. O kas rytoj? po metų? Ant peties tupi kipšas ir šnabžda: neilgai jų upės pienu plauks. Gal jis teisus. O gal ir ne...

Žiūriu į svetimą laimę - kartais, regis, labai įtikinamą, o retkarčiais vimdančiai saldžią, - vis mąstau, ką aš susikūriau. "Ar susitvarkiau gyvenimą?" - klausiu savęs žiūrėdama į veidrodį vakarais, valydamasi nubėgusį tušą ir klausydamasi Ninos Simone.

Norėčiau, kad niekada neišauštų diena, kai sakysiu "Atlikta!" Nenoriu susitvarkyti gyvenimo. Baisu, bet geidžiu nežinomybės ir chaoso, spontaniškumo ir rizikos. Pabudusi ryte ir savo trumparegiškomis akimis pro langą žiūrėdama į išplaukusį miestą norėčiau neturėti planų. Žvelgdama į tvarkaraščių švieslentę oro uoste norėčiau nežinoti, kur skrendu. Norėčiau nepristigti valios išeiti iš darbo vos pajutusi, kad jis - ne man. Norėčiau vėl atsidurti nepažįstamame didmiestyje su penkiais eurais kišenėje ir mažu lagaminėliu. Norėčiau norėčiau norėčiau... Norėčiau gyventi gyvenimą, o ne jį susitvarkyti. Galbūt dėl to, kad man 25. Tik? Jau? Bent jau norėčiau pamėginti. O tada... susitvarkyčiau gyvenimą.

O čia vietoje PS paklausyti siūlau - labai miela muzikytė Kings of Convenience