Emigracijoje - Guinness Time. Išeinu kūrybinių atostogų.

Dienos Dubline slenka pamažu. Kartais šonus pakaitina pro debesų plunksnas prasispraudžianti saulė. Jau spėjau nusvilti. Užvakar, tiesa, pliaupė dideliais lašais. Vakar vėl mėginau su manimi fotografijos NCAD besimokiusių studentų ir savo nuotraukas įpiršti masiniam vartotojui, žalios žolės Smaragdo saloje ieškančiam turistui, gatvės kičo mėgėjui. Jau keletą mėnesių turime savo stendą Dublino širdyje esančiame Temple Bare kas šeštadienį vykstančiame Cow's Lane DesignerMart. Prekiaujame papudruotu pastelinių spalvų grožiu. Jau pardaviau vieną savo nuotrauką. Kai kurie yra pardavę po daugiau. Su ta pačia kompanija vėlgi tame pačiame Temple Bare esančioje Smock Alley Cafe dalyvaujame šią savaitę atidarytoje parodoje Dark River Pool: Views of Dublin City. Iš degtukų dėžutės pasigaminau pinholą ir atspaudžiau savo refleksiją apie Dubliną. Jei bus laiko, ateikite pažiūrėti.

Blogo pastaruoju metu aktyviai neatnaujinau, kadangi buvau išvykusi porai dienų su iš Lietuvos atvykusiomis draugėmis darkart pažiūrėti į vandenyną ir kalnus. Buvo gražu.

Avytės ganykloje



Dingle pusiasalis. Pats vakariausias Airijos taškas



Atlanto vandenynas

Netyčia sulaukiau elektroninio laiško su kvietimu stoti į Tėvynės Sąjungą, nors tokie kvietimai vargiai gali netyčia kibernetiniais kontaktais atkeliauti.

Vienas airis, vadovaujantis anglų kalbos mokyklai Dubline, liepą atidaro internetinę svetainę, kuri bus orientuota į Airijon atvykstančius užsieniečius. Tokių svetainių buvo ir anksčiau atidarinėta, tik jos pamažu žlugo. Lenkai tebeskaito lenkiškai, lietuvaičiai - lietuviškai. Svetainė "Babylon Radio" (čia tik jos būsimi griaučiai) nuo kitų skirsis tuo, jog joje bus internetinis radijas, visą parą transliuosiantis angliškai. Vėliau ketinama prašyti FM licencijos. Gavau iš iniciatorių kvietimą susitikti ir pasiūlymą vesti savo laidą. Kaip tyčia prieš išvažiuojant... Pažadėjau paklausinėti, gal atsiras koks kitas lietuvis ar lietuvė, norintys Airijoje turėti savo radijo laidą anglų kalba. Arba rašyti jiems angliškai. Brūkštelkite, jei kas susidomėtumėte lina.zigelyte[eta]gmail[taškas]com. Kol kas pinigų nežadama, nes projektas visai kūdikiškai šviežias. Bet kompanija labai maloniai nuteikianti.

O šiaip jau noriu aš bristi iš šitos emigracijos balos, liautis atstovauti emigrantų interesams, liautis ginti save ir kitus, peikti lietuvišką būdą, ieškoti teigiamybių airiškame, kaltinti valdžią ir koneveikti mūsų ambasadą Airijoje. Norisi mažiau rašyti ir skaityti daugiau. Ne vien pro langą į pasaulį žiūrėti. Arba prasimušti naują eketę virtualioje erdvėje. Prieš porą dienų jau kūriau requiem savo blogui, bet google'as veikė lėtai, taigi nepavyko užsidaryti ;)

O kol kas po pusantrų metų rašymo apie savo ulisus Dubline išeinu kūrybinių atostogų. Nebenoriu kartotis, todėl apie emigraciją ir emigrantus bloginsiu vis rečiau, bent lietuviškai, kadangi anglakalbiai auditorijai dar jaučiu kai ko neparašiusi. Gal netyčiom labai įsikvėpusi dar ką parašysiu ir prisikelsiu emigracijoje-etc kaip feniskas iš pelenų, bet kol kas planuoju pamažu bristi iš šitos balos ir kurti kažką naujo. Ieškau naujų temų naujiems blogams. Keletą minčių jau turiu. Lai ramiai išsiguli kaip gero vyno butelis. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksime tinkle.



PS Bloggeris gyvatė vėl lėtai veikė, daugiau nuotraukų būčiau pakrovusi...

Dublino pinhole

Ha'Penny Bridge. Dublin pinhole

Dubline gyvenu trejus metus. Neseniai supratu, kad visai neturiu nuotraukų, kurias norėčiau atsispausti ir pasakyti sau ir kitiems: va, čia Dublinas, čia aš gyvenau (vis dėlto pamažu įsijaučiu į lagamininę nuotaiką). Nors fotografuoju, ir lyg nemažai, sau mielų Dublino kadrų nelabai turiu. Tai štai pasigaminau pinhole fotoaparatą iš degtukų dėžutės ir nutariau į dėžutę sudėti savo prisiminimus iš čia praleistų metų. Aplankyti man mielas vietas.

Birželį su degtukų dėžute prasieisiu per Vilnių. Kas sumąstė skaitmeninę fotografiją? Ir kam ji?..

Prieš objektyvą - Ievos kostiumu

Ar pastebėjote, jog kai vyrukai ima bristi į gilius fotografijos vandenis, vos pramokę, kuo išlaikymas skiriasi nuo diafragmos, iškart imasi fotografuoti nuogas mergaites? Aktais to nepavadinsi. Šleikutė nuslysta, o iš džinsų išnyra baltų kelnaičių nėrinukai. Du brendžio ir padrąsinama išsinerti iš liemenėlės. Po dar vienos taurės brendžio rankos liaujasi dangstyti tas vietas, kurias taip godžiai akimis ryja objektyvas (fotografas). Nepatogumą, baimę ir Ievos dukroms ant pečių užkinkytą gėdą keičia apsvaigęs kiek apsiblauses alkanas žvilgsnis, o fotografas klupčioja ties mūza ir apkvaitęs į kadrą talpina atidengtas paslaptis. Gerai, jei gaunasi kas įdomesnio ir nebanalaus.

Prieš keletą metų, kuomet ėmiau mokytis, kurią knopkutę paspaudus Zenitas ima fotografuoti ir ką reikia atšauti, kad į Nikoną įdėtum juostelę, ir mane kalbino pozuoti tokie du berniukai. Vienam net jaučiau šiokią tokią simpatiją, kuri taip ir liko kažkur dulkėti kaip neišryškinta juostelė.Tuomet nesutikau - pernelyg intensyviai jie mane kalbino, be to, savo kūnu nebuvau labai patenkinta.

S.Tunicko instaliacija Amsterdame

Emigracijos plantacijose palikusi kelis atliekamus kilogramus ir kiek išdrąsėjusi birželį stosiu prieš Spencerio Tunicko objektyvą su keletu tūkstančių Dublino gyventojų. Jis jau išrengė 18 000 Meksiko gyventojų, 2,500 žmonių Montrealyje, o prieš porą metų pozuoti ant tirpsntančio ledyno Šveicarijoje dešimties laipsnių šaltyje sukvietė 600 savanorių.



S.Tunicko instaliacija ant ledyno Šveicarijoje

Kritikai sako, jog S. Tunicko nuotraukose nėra nieko kito, tik "Wow" efektas - jėzuli, kiek daug nuogutėlių žmogučių. Formulė paprasta - išrenkti žinomą vietovę (dažniausiai urbanistinę), išrengi krūvą žmonių ir fotografuoji. Racijos tame yra. Skandalo elemento S. Tunicko instaliacijose greičiausiai daugiau nei meninės vertės, nors jo nuotraukos su 85 ŽIV virusu užsikrėtusiais žmonėmis "Positively Naked" viename Niujorko restoranų sukelia daug minčių.

Kai kurie airiai sunerimo, ar S. Tunickas įsivaizduoja, kaip atrodys tūkstančiai nuogų airių - čia tau ne ispanai ar meksikiečiai. Be to, daugelis sunerimo dėl neprognozuojamo Airijos oro. Nepaisant to, praėjus trims dienoms po to, kai internete buvo paskelbtas kvietimas dalyvauti fotosesijose Dubline ir antrame pagal dydį Airijos mieste Korke, Dubline atsiliepė 1 359 žmonės, o Korke - 539.

Nustebau, nes visi mano raginti pažįstami ir draugai sureagavo skeptiškai. Vienintelė mergina, prisipažinusi svarsčiusi apie pozavimą, yra kanadietė. Sakau, gal tarp tų prisiregistravusiųjų taipogi bus vieni užsieniečiai? Birželį sužinosiu. S. Tunicką į Airiją pasikvietė Dublin Docklands Development Authority ir Cork Midsummer Festival. Organizatoriai žada, jog nuogut nuogutėliai tebūsime maždaug pusvalandį. Be to, gausime po nuotrauką. O tuomet googlinkite ir cherchez moi. :) Nesu ekshibicionistė, nudistė ar kitokia -istė. Tiesiog galvoju, jog kartais gyvenime reikia daryti tai, ko niekada nesi daręs ar dariusi.

Galėtų Vilnius pasikviesti S. Tunicką kitąmet. Ar baltai išdrįstų?

Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.

Edgaro Donelos nuotrauka

Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...

Angeliukas Dubline

Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko

Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.

Perudžija.©

Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Dublino holgarama

Kol kas nepavyksta prisėsti ir parašyti keliais rūpimais klausimais, tai kol kas siūlau paganyti akis po Dubliną. Fotografuota Holga, čia vadinamoji holgarama, juostelė taip ir atrodo, kaip žiūrite, niekas nekeista, neperidėta, tik nuėmiau spalvą. Bendras išlaikymas apie penkiolika sekundžių gaunasi, niaukta trimis filtrais, kadangi tenka dieną ilgą išlaikymą daryti. Maždaug apie tai ir bus mano galutinis projektas fotografijos kurse. O po to būsiu garsi ir bagota :) O išties labai terapiškai veikia mane tokia fotografija. Labanakt.

Grįžtu į eterį

Pamažu, pasifotografuodama su savo naująja meiluže Olga, t.y. Holga, grįžtu į daugmaž subalansuotą gyvenimą, t.y. kai miegot einama ne 3, o atsikėlus nemąstoma, ką šiandien reikės skaityti, ką versti, ir ką rašyti. Esė priduotos, egzaminas, tikėkimės, išlaikytas. Liko porą mėnesių palaukti ir tuomet sužinosiu, į kurią pusę trauksiu - į Pietus ar į Rytus. Studijuoti arba dinderio mušti.


Dublinas. Holga. 2008

Netrukus vėl imsiu pasakoti(s), kuo mes čia gyvename, o kol kas norėjau, kaip ir žadėjau, trumpai pareflektuoti apie susitikimą su Teta Sigita vieną vasario vakarą tamsiose Justiniškėse. Papunkčiui, su trumpomis pastabomis.

* Tetą Sigitą už tai, kaip ir kiek ji ragina kitus dalyvauti blogosferoje, o taipogi kiek ji kitiems įkuria blogų, reiktų apdovanoti specialiu prizu artėjančioje Lietuvos blogerių konferencijoje.

* Blogerės negali gerti arbatos nesiblaškydamos tarp virtualios ir apčiuopiamos realybės, jei toje pačioje patalpoje yra kompiuteris. Vakarui įsisiūbavus pakaitomis rangėmės į kėdę ties langu į pasaulį ir vis rodėmė bei rodėmės, ką esame atradusios.

* Sužinojau, kad Lietuvos blogeriai kiek blaškosi organizuodami konferenciją, kadangi norima pasikviesti protingų dėdžių beigis tetų iš Amerikės ar dar kur, kad papasakotų, kur auga medis, po kuriuo pasodinus blogą anas ima regzti litus. Mielieji, svarbu rašyti, o litai atsiras. Arba kaip kažkas kažkur užsiminė - juk tuo mes ir esam ypatingi, jog tai, ką darome, darome ne dėl litų. Šita tema netrukus brūkštelėsiu, kadangi vakar porą valandų buvau Airijos blogerių apdovanojimuose ir atsinešiau įdomių pastebėjimų.

* Taip ir neišsiaiškinome, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus internautai neblogina ir kodėl, tarkim, melžėja Angelė nerašo savo blogo iš X kaimo apie gyvenimo provincijoje ypatumus. Man būtų įdomu. Čia trumpai vėlgi iš vakarykščių apdovanojimų galiu pasakyti, jog geriausio asmeninio blogo kategorijoje laimėjo du diedukai - bobutė ir seneliukas.

* Tetos Sigitos Micius žymiai draugiškesnis nei minėta mano draugės nedidelė balta katytė.

Čia lyg ir esminiai pastebėjimai. Jaučiu, pusę pamiršau paminėti. Va kaip atsitinka uždelsus dokumentuoti.

Labai ačiū už arbatą, šokoladines saldaines, beigi pademonstruotus kibernetinius monus.

Paskutiniai pastebėjimai iš apsnigtos Lietuvos: apie Meką, kavą ir taksistą

Mekas įsidėjo į švarko kišenę lietuvišką pasą, funkcionieriai pa(si)plojo ir baigėsi ažiotažas apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Praslinkusi glotniai blizgančių "Vilniaus vartų" kvartalu, įlindau į koridorių, su lentele "JMVMC". Pakeliui aptikau karutį.



Modernu, pamaniau. Su Fluxus gali tikėtis visko. Gal ekspozicijos dalis? Deja... Durys užsklęstos, nors parašyta, jog centras penktadienį turėtų veikti.



Paklausiau statybininkų, gal ką žino. Gūžtelėjo pečiais. Tik grįžusi namo kažkuriame laikraštyje aptikau, jog ekspozicja tebuvo iki vasario 3 d., o nauja ji pakeista nebuvo. O dabar kas? O dabar nežinia. Kaip ir po visų lietuviškų ažiotažų.



Beje - labiau neadekvačios erdvės tokio pobūdžio centriui, įspraustam tarp dolčių, ferių ir gabanių, mano nuomone, sugalvoti nebuvo įmanoma.

Paniurnėsiu paskutinįkart - lupti pusšešto lito už latte Vilniaus gatvėje esančioje "Coffee Inn" yra apiplėšimas. Paaiškinsiu kodėl. Sustirusi ir šąlančiais pirštais pravėriau gana moderniai atrodoančios kavinukės duris ir susimąsčiau, kokiu stebuklingu būdu maždaug apie pietus viena mergina sugeba tvarkytis su pinigais, priimti užsakymus ir gaminti kavą. Elementaru! Pienas kavai čia kaitinamas ne atskirai, kaip daro net tie paties faktoriniai "Starbucks". Kava už pusšešto lito čia tokia, kokią Dublino "Sparuose" gali pasigaminti kiekvienas, už maždaug du eurus. Kava "Coffee Inn" trykšta iš aparačiuko. Todėl ir taip greitai. Pretenzingas pavadinimas, visai smagus interjeras, geresnė nei vidutiniška literatūra, į verslininkus orientuoti žurnalai ir brangus birzgalas.

O dabar apie gerus, visai netikėtai nustebinusius dalykus.



Finansų ministerijoje dokumentus dėl kažkada rubliais draustos mano gyvybės ir neišmokėtos sumos po aštuonioliktojo gimtadienio pavyko priduoti pasibaigus priėmimo valandoms, kurios - nei ilgos, nei trumpos, gal pakankamos mūsų biurokratams. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio piliečiai priimami, berods, valandai. Sukis kaip gali. Gražiai padejavau apsauginei, kad kitądien išskrendu, ji susuko kažkam, ir sezamas atsivėrė. Jei biurokratai juda, gal ir visa tauta išjudės kažkurlink.

Ir dar apie labai malonų "Ekipažo" (tel. 1446) taksistą, regis, centriukui prisistačiusį kaip 94. Pakeliui į oro uostą (ir vėlgi nykiai tuščią) labai šauniai pakalbėjome. Buvau apšviesta sostinėje vykstančių statybų klausimais, sužinojau, kad "Lietuvos" viešbutis buvo statomas septyniolika metų ir išgirdau taiklią "Maximos" daržan adresuotą pastabą, jog pastatyti elektrinę - tai ne "Maximos" bazę suręsti.



Tai štai tokie margi pastebėjimai iš baltos Lietuvos. Liko tik aprašyti tik vieną ypatingą pasisėdėjimą, bet apie jį - atikrai. O snigo labai gražiai. Ačiū orų direkcijai.

Visos foto©mano

Ir vėl skrendu

Kaip ir žadėjau, įrašai

praretėjo,

gal sunuobodėjo,

bet aš dar dainuosiu!

Rytoj, t.y. jau šiandien, skrendu į Lietuvą trumpai pasivaidenti ir, kaip sako mano dukterėčia, dalykų tvarkyti. Ne dantų :)

Justiniškės valdo! Čia vilniečiai supras :)

Labiausiai noriu parsivežti stiklainį sniego. Tik mama sako, kad ištirpo...

Iš Ebay glūdumos - "Holga"

Esu vartotojiškumui pasmerktos visuomenės auka. Perku, vadinasi egzistuoju.

Šiandien prisiregistravau ties visais reikalaujamais langeliais ir Ebay glūdumose užtikusi nusipirkau "Holga". Dabar fotografuosiu taip .

Fotografuoju, vadinasi matau. Jei spės atsiųsti, ir Lietuvą "paholginsiu". Vasarį. Trumpai.

Senienų paieškos, robotukai ir egzaminai

Prieš savaitę šukavau miestą ieškodama spausdinimo mašinėlės. Reikėjo vienai nuotraukai. Ėjau per labdarynus, sienienų parduotuves. Ieškok adatos šieno kupetoje...

Bendradarbis pralošė man butelį vyno - netikėjo, kad Japonijoje kai kur senukus prižiūri robotukai. Kaip Tomas sakė, kol nepamatys - netikės. "Googlinau", ieškojau, kopijavau, viską nusiunčiau ir atsiėmiau labai gerą Naujosios Zelandijos Pinot Noir.

Akimirkai buvau sumąsčiusi keisti darbą, bet padvejojau. Dabar intensyviai skaitau, o nuo rytojaus teks skaityti dar intensyviau, kadangi reikia ruoštis kovo mėnesį įvyksiančiam Toefl egzaminui. Vėl sėsiu už universiteto suolo. Ir baisu, ir neramu, ir norisi... Ar mane įsileis į universitetą, tai kitas klausimas, bet kur ir ką, ir kaip, apie tai papasakosiu kiek vėliau. Kol kas mano lietuviški įrašai greičiausiai nebus labai dažni. Bet pasistengsiu visiškai neatsijungti.

Čia akiai paganyt. Buvau išėjusi pasivaikščioti. Patraukė mane į vokiškąjį industrializmą ...

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

Laiškas, įkvepiantis bloginti

Tie, kas rašo blogus, greičiausiai pamena pirmuosius kartus, kai į virtualią erdvę paleido savo žvirblius ir širdis suspurdėjo atvėrus savo langą į pasaulį. Vis "klikinome" negalėdami atsigėrėti. Čia pirmoji džiaugsmo pakopa. Po to vis laukėme su spurdančia širdimi, kada skaitytojai ims komentuoti, ir suprasime ne rašą į tuščią erdvę, o turį skaitytoją. Kai komentaruose pagaliau užsimezga dialogas su skaitytojais, džiaugsmas įgauna pagreitį. Vadinasi kažkam ne tik įdomu skaityti, bet ir negaila laiko pabūti ir padiskutuoti, viešai pakontempliuoti. Unikalūs vartotojai tampa virtualiais bičiuliais. O kai sulauki tokių laiškų kaip šis, kuris į mano gmailą nutūpė savaitgalį, suvoki, kad bloginti vis dėlto yra labai gera.

Sveika,Linute,

Pries gera savaite klaidziojau, kaip visada is neturejimo ka veikti SVETUR, po kazkoki tai www.guardian.co.uk/arts/ ir ziurinejau foto......netiketai "uzkliuvau" uz lietuviskos pavardes.... t.y.TAVO..

Nuotrauka buvo pavadinimu "Puente de la Barqueta | Seville'.....oho....galvoju,idomu !

Perskaiciau Tavo ir kitu tetu ir dedziu "Blogus".

Dekui TAU, Linute, kad <...> bandai palaikyti dialoga su 3 milijonais MUSU, esanciu visose "balos" pusese savajame http://emigracija-etc.blogspot.com/.

Viskas,nusprendziau,kad nebegaisiu laiko www.lrytas.lt, tokius straipsnius,kaip "Garsenybių automobiliai atspindi būdo bruožus" ar panasius...beskaitydama...

Maloniai paganiau aki po www.fotomanai.lt.

Trumpai...as esu dar viena teta, gyvenanti CIA (netoli Liverpulio) IR DABAR (2007-11-24), t.y. SVETUR....

Ačiū, teta Alda, už laišką.

Šios savaitės atradimai

Kadangi neaiškiomis aplinkybėmis sulūžo stalinė lempa, tenka sėdėti prie kompo. Esu pakankamai trumparegė, taigi pasišviesdama iš palubėje kybančių burbulų likimo už ūsų netampysiu. Rytoj mėginsiu įsigyti naują (lempą). O kol kas atradau, kad ji gali puikiai metamorfuotis ir tapti sieniniu šviestuvu.



Dar šią savaitę atradau "New Pornographers" (greičiau derėkitės dėl bevizio režimo su Kanada - važiuosiu klausytis geros muzikos) ir susimąsčiau, ar man Seanas Pennas ir jo naujasis filmas "Into the Wild" man patinka dėl to, kad S. Pennas yra truputį lietuvis - jo seneliai iš tėvo pusės buvo žydai iš Lietuvos ir Rusijos. Kita vertus, jo mama buvo pusiau italų, pusiau airių kilmės, taigi jį uzurpuoti gali tiek Italija, tiek Airija. Apie neva lietuvių kilmės garsenybes ir kodėl mes jų taip ieškome kada parašysiu atskirai.

O šiaip vėl gyvenu viena, vadinasi, vėl galiu netrukdoma prižiūrėti savo augintinį - blogą. Skaitliukų daugėja, reikia dalyvauti. Nors ne visai suprantu htmlrss ir kitas wtf vingrybes. Darkart pasigrosiu sau kitą pastarųjų savaičių atradimą - "Blonde Redhead" ir eisiu kurti emigracinės propagandos. O šiaip kiek pavargau tiek nuo pro, tiek nuo anti aspektų ir mąstau, kuria kryptimi pakreipti blogą, kad tebebūtų įdomu ir man rašyti, ir jums skaityti.

Cinema Paradiso. Prarasto laiko beieškant

"Lietuva" nebuvo pirmoji. Prieš tai uždarė "Tėvynę" ir pardavė "Vilnių". Apie "Edeną", "Fantaziją" ir "Šeimyninį" net nebuvau girdėjusi, nes nei manęs, nei tėvų, nei močiučių tuomet dar nebuvo. Gražūs buvo pavadinimai, dabar teliko "Forumai" ir "Plazos".

Dubline panašiai. Fotografijos kursui kiekvienas darome socialinės dokumentikos projektą. Aš sumaniau fotografuoti uždarytus Dublino kino teatrus. Dairausi prarasto laiko.

Be kita ko, airiai kino teatruose lankosi dažniau nei kiti Europos Sąjungos gyventojai. 2002 m. duomenimis, kiekvienas gyventojas vidutiniškai kine apsilankydavo po puspenkto karto per metus, pagal šį rodiklį tuomet Airiją lenkė tik islandai (5,7 karto).

Nepaisant to, kad 1991–2001 kino salių šalyje padaugėjo 72%, tuo pačiu laikotarpiu kino teatrų sumažėjo šeštadaliu. Tiesa, dauguma jau buvo uždaryti septiname ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Kuomet sausį buvau Krokuvoje, apėjome skverą, dydžiu prilygstanį Sereikiškių parkui Vilniuje. Palei jį buvo bent penki kino teatrai. Maži, aptriušę. Rodė Centrinės Europos ir Lenkijos kiną. Kai kuriuose dar buvo leidžiama rūkyti ir įsinešti bokalą su alumi. Dubline, suskaičiavau, dabar yra vienuolika kino teatrų. Iš jų tik viename rodomi filmai, kurių nėra žiūrimiausių, daugiausia dolerių surinkusių ir kituose topuose. Teliko multipleksai su dešimtimis kino salių, bloga garso izoliacija ir popkornu nusėtais kilimais. Tarkovskį dabar žiūrime DVD, o didžiuosiuose ekranuose - "Žmogų vorą". Pirmą. Antrą. Trečią.



Classic Cinema. Nugriautas 2007 m. birželį.

Apie šaldytuvą ir jo turinį

Kartais mano šaldytuvą ištinka štai tokios metamorfozės.



Nuotraukos nerežisuotos ir jų nepublikuočiau, jei mama turėtų internetą. Studijų laikais, kuomet kai kurie mano kursiokai gabendavosi lašinius, rūkytas dešras ir uogienes iš Skuodo, Pivašiūnų ar dar kur, kaip inkstas taukuose mėgavausi gyvenimo pas tėvus malonumais ir neturėjau sukti galvos apie vakarienę. Na, ne visai, bet panašiai.

Dabar mėgaujuosi ne tik gyvenimo be tėvų, bet ir viengungiško gyvenimo malonumais. Nėra kam murmėti, jog nevalgo žalių kalafiorų ar priekaištauti, kad nėra pieno arbatai, mat pastarojo mano organizmas nelabai virškina. Todėl patenkinta triauškiu sau kalafiorus ir gurkšnoju juodą arbatą su citrina... Tiesa, nėra mamos, kuri pasirūpintų, jog šaldytuvas neištuštėtų, todėl kartais įvyksta kaip pirmojoje nuotraukoje.

Su bendradarbe lenkaite, kuriai Airijoje gyventi nemiela, bet mielas atlyginimas, nors, kiek žinau, Lenkijoje įsidarbinti pagal specialybę (religijos studijos) ji nė nemėgino, kurią dieną vėl ėmėme kalbėti apie maisto Airijoje ypatumus.

Taip jau atsitinka, kad Vakaruose - priešingai vyraujančiai tendencijai - mano svoris krenta. Per JAV praleistą pusmetį numečiau apie 10 kg. Tiesa, nė karto nesukirtau "burgerio", o ir filadelfiškais preceliais nepiktnaudžiavau. Kadangi darbavausi labai šauniame apie maistą neblogai nutuokusios (bet tikros kalės) graikės itališkame restorane, maitinausi sveikai, o juolab ir vasara tąkart pasitaikė pasiutiškai karšta, todėl dažniausiai valgiau salotas.

Ir čia, Airioje, vartoju daug daržovių - pomidorų, brokolių, salotų, aguročių, morkų. Iš dalies gal dėl tų brokolių ir aguročių kraujyje pristigo geležies ir apsirgau mažakraujyste.

Dabar dažniau valgau mėsą, bet vis pasitroškinu daržovių, vištytę kepuosi, o kai nueiname į japonus ar kur kitur, jūros gėrybių pavalgau (bet iki lapkričio pabaigos - taupymo programa).

Lietuviško ar lenkiško maisto parduotuvėse dažniausiai perkuosi varškę, sūrelių, o kartais silkės, nors ten apsilankau tik maždaug kas antrą mėnesį. Po paskutinės viešnagės Lietuvoje supratau, kad su bulviniasi patiekalais man striuka (kugelis visiškai sustabdo virškinimą). O prie saldumynų, skirtingai nei paauglystėje, nebetraukia... Ir nors mėgstu raudoną vyną (125 ml taurėje yra 85 kcal, o mano taurės didesnės), kol kas prie tunkančiųjų nepriklausau. O jei netyčia imčiau linkti į tą pusę, iš Lietuvos parsivežiau sportinius batelius (VLKK turėtų man mokėti už taisyklingos kalbos propagavimą virtualioje erdvėje). Sakiau, imsiu palei kanalą sparčiai vaikščioti, mat bėgiojimo nuo vidurinės laikų krosų negaliu pakęsti. Įdomumo dėlei, 2000 m. Airijoje kas penktas gyventojas buvo nutukęs.

Mano kolegė lenkaitė sako, jog vos grįžusi į Lenkiją (o ten ji praleidžia 80 proc. savo atostogų) ima kūsti, o Airijoje pučiasi. Aš vis advokatauju Smaragdo šaliai (nes lenkaitės niurzgėjimai varo į depresiją) ir kartoju, jog stengiantis čia galima atrasti ir skanių uogų, ir geros antibiotikais neprifarširuotos mėsos (mažiukas ekologiškas viščiukas vietinėje parduotuvėje kainuoja 4 eurus - kiek višta kainuoja Lietuvoje?), ir tikrų pomidorų. Tiesa, sveikai maitintis brangiau nei nuolat šlamšti šaldytus Kijevo kotletus ar picas, bet net kai kišenė priverčia, pastebėjau, kad pusfabrikačių kaip ir kugelio mano organizmas nelabai toleruoja ir tuomet tegelbsti "Highland Park 12yo" ar "Ardberg 10yo".

Bet dabar jau įsirudenėjo, ir daržovių pasirinkimas mąžta. Tikiuosi per žiemą nevirsti bačkute ir neapsijuokti prisigyrusi savo pasiekimais. Toliau propaguosiu sveiką gyvenimo būdą su šlakeliu raudono vyno. Mens sana in corpore sano.

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte