Emigracija-etc emigruoja

Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją. Nuo rugsėjo keičiu šalį. Keičiu ir statusą emigracijos kastų sistemoje. Buvau tiesiog darbo jėga, o dabar būsiu nutekėjęs protas. Tiesa, Vilniaus universiteto prorektorius prof. Juozas Vaitkus yra pasakęs, kad Lietuvos universitetus į Vakarų aukštąsias mokyklas studentai išmaino ne dėl studijų kokybės, o dėl jiems įpiršto įvaizdžio. Ką gi, anot profesoriaus, tapau reklamos auka: susiviliojau įvaizdžiu, Šanchajaus ir THES - QS pasaulio universitetų reitingais, prienama kaina (1500 eurų už vienus metus studijų) ir šalimi.

Onderzoekinstituut voor Geschiedenis en Cultuur, Universiteit Utrecht

Vėlų penktadienio vakarą po porą mėnesių trukusio dokumentų tvarkymo, bakalauro darbo vertimo, TOEFLio egzamino ir telefoninio interviu, apie kurį buvau įspėta prieš parą, gavau elektroninį laišką, kuriame neoficialiai esu informuojama, jog esu priimta į Medijų magistro studijas Utrechto universitete (Olandija). Dabar laukiu popierinio laiško. Kaip tas Tomas - kol rankose nepačiupinėsiu, nepatikėsiu. Studijos apima daugybe disciplinų ir orientuotos į senųjų ir naujųjų medijų formavimąsi kultūriniame ir istoriniame kontekste, jų santykį su identitetu, pilietiškumu ir kitais niuansais. Išmoksiu daug protingų žodžių, gilinsiuosi į teatrą, kiną, kompiuterinius žaidimus, technokūnus, "You Tube" ir galybę kitų medijų. Motyvaciniame laiške brūkštelėjau, kad norėčiau toliau siekti PhD studijų. Kaip ir nemelavau. Žiūrėsime...

Universitetas neblogas - jei tikėtume jau minėtu Šanchajaus reitingu, septintas Europoje - tarp Paryžiaus ir Kopenhagos universitetų ir 42-as pasaulyje. THES - QS World University Rankings jį tupdo kiek žemiau - 89 vietoje pasaulyje. Metinis universiteto biudžetas - €650 mln. eurų(palyginimui - VU - 52 mln. eurų, į kieno rėčius jie subyra, nežinau).

Kone visi dėstytuvai bus profesoriai ir daktarai. Vienas jų - Medijos ir reprezentacijos instituto vadovas - interviavo mane telefonu. Vapėjau per baimę ir drebėjimą. Prašė paminėti literatūrą, autorius, ko mokiausi per kino ir radijo paskaitas VU Žurnalistikos institute. Turėjau paaiškinti, kad pusė dalykų mano diplome su prierašu "pass" reiškia įskaitas, o ne penketus. "Viešpatie su viešpačiukais", - meldžiausi. "Amen liulia mano studijoms", - maniau. Nuplauks kaip žąselė per ežerėlį. Bet interviavo ir kitas dėdė, kuris klausinėjo ir laisvesnių klausimų. Tarkim, studijuojant magistrą vieną semestrą būtina praleisti užsienyje. Klausė, kur norėčiau vykti. Kadangi jau paklausė, tai nepasikuklinau - sakiau, kad norėčiau traukti į Rytus arba į Vakarus, t.y. į Japoniją arba į JAV. Dar lyg tarp kitko paminėjo žiūrėdami į mano CV, kad aš po universiteto baigimo darbavausi įvairiuose darbeliuose (taip ir pasakė, tai nusijuokėme visi) ir klausė, kodėl sumąsčiau studijuoti. Pasakiau viską kaip yra - kad svarsčiau, kas man būtų įdomu, kad nenorėjau studijuoti Lietuvoje, kad atnaujintos Žurnalistikos instituto bibliotekos, kurioje lankiausi vasarį, lentynose sustatytos tos pačios knygos, kurias skaičiau prieš penkerius metus, etc.

Atsidariau tą laišką ir nežinojau, ar juoktis, ar verkti iš laimės. Galvoju, gal ir gerai, kad neskubėjau studijuoti magistro vos baigusi bakalaurą. Jau apsižiūrėjau, kad universitete ir sporto klubas yra, ir nemokami filmai studentams, ir menų centras. Žodžiu, dainos, šokiai, estrada. Ir žinoma, Olandija... Utrechte - trys nepriklausomo kino teatrai, klasikinės muzikos ir kino festivaliai, kanalai, architektūra, 100 kilometrų iki Amsterdamo... Tiesa, bendradarbis juokiasi - sako, kad išties aš du metus iš eilės pūsiu. Kam man ta žolė - ir taip jau apsinešusi laime. Beje, bendradarbė prieš tris savaites įstojo į Yale'į (dramaturgijos magistro studijas) - va kokie talentai dirba pas mus vyno parduotuvėje.

Ryšium su kraustymusi maždaug vasarą šis blogas evoliucionuos į kažką kito. Galbūt kanapinius dienoraščius. O galbūt į kažką apie medijas. Grįžtu į kontinentą.


Utrechto panorama

Senienų paieškos, robotukai ir egzaminai

Prieš savaitę šukavau miestą ieškodama spausdinimo mašinėlės. Reikėjo vienai nuotraukai. Ėjau per labdarynus, sienienų parduotuves. Ieškok adatos šieno kupetoje...

Bendradarbis pralošė man butelį vyno - netikėjo, kad Japonijoje kai kur senukus prižiūri robotukai. Kaip Tomas sakė, kol nepamatys - netikės. "Googlinau", ieškojau, kopijavau, viską nusiunčiau ir atsiėmiau labai gerą Naujosios Zelandijos Pinot Noir.

Akimirkai buvau sumąsčiusi keisti darbą, bet padvejojau. Dabar intensyviai skaitau, o nuo rytojaus teks skaityti dar intensyviau, kadangi reikia ruoštis kovo mėnesį įvyksiančiam Toefl egzaminui. Vėl sėsiu už universiteto suolo. Ir baisu, ir neramu, ir norisi... Ar mane įsileis į universitetą, tai kitas klausimas, bet kur ir ką, ir kaip, apie tai papasakosiu kiek vėliau. Kol kas mano lietuviški įrašai greičiausiai nebus labai dažni. Bet pasistengsiu visiškai neatsijungti.

Čia akiai paganyt. Buvau išėjusi pasivaikščioti. Patraukė mane į vokiškąjį industrializmą ...

Kodėl esame linkę kalbėti apie garsius lietuvius?

Kaip tik šiomis dienomis Jono Meko 365 filmuose save gali išvysti vis kameroms (net ir Meko) pozuoti įpratęs Artūras Zuokas ir Lietuvos žurnalistai, paprastai liekantys už kadro, o šįkart lyg kelmučiai sutūpę priešais garsiausią Lietuvos Joną. A. Zuokas tapo menu. Žurnalistai taipogi. Lietuvio menu. Taip saldžiai vis kartojame "lietuvis" Mekas...

Stopkadras iš Day 320 J. Mekas

Prisipažinsiu - Meką atradau internete. Iki Airijos jo filmai dar neatplaukė ir greičiausiai dar ilgai neatplauks - tokia čia situacija. Vietinėse galerijose - arba akvarele tapyti peizažai, arba Bono portretai. Kuomet įvyksta pinhole paroda, alpstama iš nuostabos lyg būtų apsireiškusi Mergelė Marija.

Taigi Meką aš atradau internete ir vis pasinagrinėju. Apie jį girdėjau ir anksčiau. Kartą važiavome dviračiais po Žemaitiją ir užsukome į Orvidų sodybą (kurią aš siūliau įtraukti į žmogaus rankų sukurtus Lietuvos stebuklus, bet ją užgožė nuo seno žinomi stebuklai, o gaila...). Viena pakeleivė - labai valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris - vis aikčiojo "kaip sakė Mekas, tai vienas iš kelių didžiausių pasaulio moderniojo meno kūrinių". Kažkas užklausė: "O kas tas Mekas?" "Vienas iš fluxus judėjimo įkūrėjų", - burbtelėjo valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris. Niekas nepaklausė, o kas tas fluxus, bet įtariu, geriausiu atveju būtų paminėti žodžiai "menas" ir "modernus". Tuo metu aš težinojau, jog Mekas Niujorke suka filmus. Basta. Bendro išsilavinimo žinios. Gėda, kai pagalvoji, jog amerikietis sugeba vienu sakiniu atsakyti į klausimą "Kas tas Mekas":

Kai dar nebuvo nei You Tube, nei "Reality TV", nei interneto, buvo Jono Meko filmai.

Jono Meko mitas tėra vienas iš pavyzdžių, kiek nedaug mes žinome apie mūsų graibstomus "garsius lietuvius". Ir dažniausiai graibstomus ne todėl, kad apie juos žinotume (bet jei jūs žinote daugiau, tuomet aš susitapatinu su statistiniu lietuviu, gyvenančiu ne didmiestyje, rudenį raugiančiu kopūstus ir kartais stabtelinčiu gatvėje, kad atsakyčiau į Juro Jankevičiaus "Klausimėlį") ar norėtume sužinoti daugiau, o todėl, kad jie mus įkvepia pasijausti "labiau lietuviais". Įsisegame jų vardą kaip ženkliuką švarko atlape, kad galėtume svetimšaliams paaiškinti, iš kur esame atėję. Nes kitaip nežinosime, kas esame.

Šįvakar sužinojau, kad Bobas Dylanas yra kiek lietuvis - jo seneliai iš motinos pusės buvo Lietuvos žydai (ačiū Vytautui, kad juos pasikvietė, kitaip garsių lietuvių po saule būtų žymiai mažiau). Ir "Red Hot Chilli Peppers" solistas Anthony Kiedis yra truputį lietuvis. Dabar galėsiu sutiktiems naujiems pažįstamiems pasakoti, ką pasauliui davė Lietuva be Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Violetos Urmanos, Ganelino, Birutės Galdikas, Marijos Gimbutienės ir kt.

Svarstau, ar kada išsivaduosiu nuo komplekso vis reprezentuoti Lietuvą. Skleisti teigiamą savo šalies propagandą. Ar kada galėsiu būti tiesiog lietuve, pernelyg nesusifrustravusia, jei kažkas nieko nebus apie mus girdėjęs?

Ar pastebėjote, jog mes, lietuviai, neretai esame linkę į du kraštutinumus - arba stengiamės visais įmanomais būdais nuslėpti savo kilmę, arba jaučiame didžią pareigą būti Lietuvos ambasadoriais, lyg kas už tai mokėtų atlyginimą. Išvažiavus ši takoskyra ypač išryškėja. Aš vis mėginu balansuoti tarp jų, bet dažnai nesėkmingai.

Žinoma, būtų nuostabu, visi būtų taip uoliai mokęsi geografijos ir istorijos kaip mes - Rytų Europos vaikai. Tačiau taip jau yra, jog kai kurios tiesos išmokstamos tik bėgant laikui ir tai, kas svarbu tau, gali būti absoliutiškai neįdomu kitam. Ir net jei žinai, kada Pakistanas švenčia nepriklausomybę, neturi atmesti prielaidos, jog gali būti, kad tavo pašnekovas apie Lietuvą išgirdo pirmąkart.

Gal taip susiklostė netyčia, bet pastebėjau, jog nuvykus į Didžiąją Britaniją niekas pernelyg nekvočia, iš kur esi. Galbūt ten žmonės pripratę, jog šalis, kurioje jie gyvena, jau seniai tapo kultūrų katilu ir ne tiek svarbu, iš kur tu (gruodžio pradžioje kelioms dienoms vyksiu į Londoną ir galbūt atsižadėsiu šio teiginio?). Airiai priešingai - labai linkę tuo domėtis. Ypač, jei jiems paprieštarauji arba nesupranti iš pirmo karto, ką sako - liudiju iš patirties darbe. Žinoma, veikiausiai dėl to, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 600 eurų, o pirmieji kitataučiai masiškiau į šalį ėmė plūsti kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.

Žinoti apie savo šaknis yra gerai. Apskritai yra nuostabu, kai turi apie ką kalbėtis su žmonėmis. Dar nuostabiau, jei pašnekovams tavęs klausytis įdomu. Bet jei jie nežino Meko, galbūt nereikia skubėti jų nukryžiuoti. Geriausia susimąstyti, ką pats žinai apie tuos "garsius lietuvius". Ir jei žinai, ar tik tam, kad galėtum atsikirsti, jog Lietuva yra pasaulio bamba? Beje, o kas būtų Lietuva be jų? Kuo būtum tu? Kuo būčiau aš?

PS

Vakar paskaitoje tris valandas plovė smegenis apie semiotiką, paradigmas, sintagmas, metaforas, signifikatus, signifikantus, metonimijas, konotacijas ir denotacijas, taigi užsifilosofavau...



Iš Orvidų sodybos | © aš

Šįkart pozityviai: apie studijas, rudenį ir kates

Prieš mėnesiuką draugė mane būrė kortomis. Taro. Šiaip prietarais netikiu. Ištuštinusi vyno butelį statau jį ant stalo, nors, sako, namai liks tušti. Ir su kuo pro stulpą praėjusi iš skirtingų pusių nepuolu sveikintis vėl susiėjusi. Ir lipu iš lovos nepastebėdama, kuria koja iššlepsiu. Gal kam prietarai padeda gyventi, bet man jų nepaisymas netrukdo.

Taigi būrė mane kortomis. Dukart. Ir krito korčikės pasiutiškai geros, lyg užkerėtos. Patiko burtis. Tai vat nežinau, ar čia dėl tų kortų, ar šiaip Dievulis nutarė man nusišypsoti, bet jei ši savaitė būtų kompaktinė plokštelė, spausčiau mygtuką "Repeat All".

Trečiadienį prasidėjo Photography and digital imaging kursas NCAD. Iki kitų metų kovo pabaigos turėsiu ką veikt dukart per savaitę. Kaip paatviravau savo angliškame bloge, nerimavau. Nerimavau, nes Airijoje daugelyje sričių pasitenkinama vidutiniškumu. Skirtingai nei mes, lietuviai, airiai nelinkę zulinti iki tobulybės. Moka tris natas pagroti - koncertuoja. Žino, kas yra išlaikymas ir diafragma, - įrėmina ir atidaro parodą. Moka mušinėti teniso kamuoliuką į sieną - treniruoja vaikus žaisti tenisą. Gali įkalti vinį - stato namus. Ir sugeba, nepaisant to, jog nėra ekspertai, užsidirbti eurą. Čia mes, lietuviai, repetuojame iki nualpimo ir kol neįsigyjame D xxxxxxxzajabys net nesivaidename su savo nuotraukomis kur nereikia, o plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį. Airiai į gyvenimą žiūri paprasčiau. Iš dalies mažiau žilų plaukų dėl to atsiranda. Kita vertus, šalyje veši nemažai diletantiškumo.

Tai štai aš labai norėjau, kad kursas nebūtų diletantiškas. Kad nemokytų penkių žingsnių teorijos į gerą fotografiją. Bet literatūros sąraše pamačiau Susan Sontag "Apie fotografiją" ir nurimau. Žinoma, patenkinta kaip kleckas užsidėjau sau pliusiuką, mat jau skaičiau su chebryte. Išgirdau, kad fotografuosime juosta, patys ryškinsime bei spausime juodai baltas nuotraukas ir kone ėmiau krykštauti, bet prisiminiau, kad kone viską pamiršau, todėl susivaldžiau. Ir grupėje esantys devyni žmonės (grafikos dizaineriai, architektė, pradedantys vestuvių fotografai ir pan.) nuteikia labai pozityviai ir įkvepiančiai. Kai dėstytuvė ėmė mus skaičiuoti ir žymėti kaip viščiukus, pasijutau lyg mokykloje. O dar šiandien aprodė universiteto biblioteką... Ką ten aprodė... Pagrindinis bibliotekininkas gerą valandą pasakojo, ką jie turi (naujausius "Artforum" numerius, pirmuosius "Vogue", etc.), kad kasmet įsigyja apie 3000 naujų leidinių, kad vieno puslapio kopija bibliotekoje kainuoja pigiau nei prieš trejetą metų mokėjau Martyno Mažvydo bibliotekoje (5 euro centus)... Belieka tikėtis, kad ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu.

Bežingsniuodama namo užsukau į vieną mėgiamą muzikos įrašų parduotuvę ir nusipirkau seniai medžiotą "Kings of Convenience" kompaktinę plokštelę. Prie prekystalio prieš mane kažką pirkęs dėdė nejučiom su pardavėja ėmė šnekučiuotis apie grojusią muziką, atsiprašė manęs, kad sutrukdė, o aš pasakiau, kad netrukdo, ir visi persimetėme keliais žodeliais. Išėjus dėdė su manimi atsisveikino. Gražu...

Ir ruduo pastarąsias dvi dienas pasiutiškai gražus: kvepia nuo medžių nukritę lapai ir šnara po kojomis ryte skubant į autobusą, šilta, net saulytė vakar bei šiandien švietė. Ir šviečia ji kažkaip iš žemiau nei Lietuvoje, todėl nutįsta ilgi ilgi šešėliai. Net katės po kaimynų langais akuratnai glaustosi. Nekriokia lyg skerdžiamos. Greičiausiai katės-lesbietės. Tiesiog mėgaujasi intymia akimirka saulėkaitoje.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos"

Mama sakė, kad Lietuvoje 20 laipsnių Celsijaus. O čia jau gerokai įsirudenėjo.

Kuomet ant grindinio pabyra traškantys auksiniai klevo lapai, galvoje ima dūzgenti mintys, kurios turėtų apnikti pavasarį. Naktį nubudau nuo pernelyg erotišku turiniu įelektrinto sapno. Nesitiki, kad jį galėjo iššaukti prieš miegą žiūrėtas E. Kušturicos filmas "Katytė balta, o katinas juodas". Galbūt kalti prisiminimai ir lapkričio pradžioje mano parduotuvėje imsianti dirbti mano X dabartinė draugė, kurios, grįžtančios iš Lenkijos, jis laukia nesulaukia jau daugiau nei pusmetį. Draugiškuose pokalbiuose teks itin diplomatiškai išvengti kai kurių temų, mat kuomet paskutinįkart trise buvome Smaragdo saloje, neišsitekome. Jis vis skambindavo ir kaltindavo mane nebūtais dalykais.

Kaip tyčia šiandien nusipirkau Mirandos July knygą "No One Belongs Here More Than You" (filmo "Me and You and Everyone We Know" autorės, režisierės ir pagrindinio vaidmens atlikėjos). Ten atradau paguodžiančią pastraipą, kurios negaliu nepercituoti.

[vietoje įžangos - debiutinį romaną parašiusi rašytoja nesulaukia atsakymo iš ja pasirūpinti žadėjusio akademiko, todėl netyčia atsiduria pas psichiatrą]

Kuomet ji galiausiai paklausė manęs, ko atėjau, pasisakiau, jog prieš metus išsiskyriau su draugu ir vis dar to gailiuosi. Ji užgriuvo mane beribės užuojautos kupinu žvilgsniu ir aš iškart apsiverkiau. Trumpam pasvarsčiau, gal ji mane įvaikins, gal įdarbins sekretore, o galbūt taps mano lesbiete meiluže. Išsipučiau nosį, o ji paklausė, ar kada esu mačiusi miuziklą "South Pacific".

Regis, kartą mačiau per televizorių.

Pamenį sceną, kur moterys trenka galvas?

Ne.

Jos dainavo dainelę, pameni?

Ne.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos." (angl. "I'm going to wash that man right out of my hair")

Aa...

Supranti, ką noriu pasakyti?

Regis, taip.

Gal dar apie ką nori pasikalbėti?

Na, mąsčiau, gal man reiktų įsidarbinti. Kaip manote, ar turėčiau?

Būtinai.

Kiek pamenu, pernai buvo garsiai pamąstyta, jog nėra lietuviškų blogų, kuriuose būtų pasakojama apie ♀ ir ♂ bei visas įmanomas tarp šių simbolių atsirandančias trintis. Maždaug tokių. O populiarumas būtų... Užmaršty ištirptų ir A. Zuokas, ir Dievų žiniasklaida. Gal keisti profilį?..

Čia prisiminiau ir Labas neseniai paminėtą pernai skaitytą Andriaus Križanausko knygą "Nakvynės namai Londone". Nors dažniausiai skaudi lietuvio kasdienybė aprašyta be skrupulų, niekaip negalėjau atrasti paaiškinimo, kodėl romane aprašytuose metuose taip ir neatsirado vietos meilės/geismo/aistros linijai. Mat iš asmeninės bei draugų patirties galiu pasakyti, kad atsidūrę užsieniuose emociškai prie žmonių prisirišame žymiai greičiau nei Lietuoje. Tik, regis, apie tuos ryšius tyliai kontempliuojame užsidarę savo kambarėliuose. Bet gal reikia kaip toje "South Pacific" dainoje... Ištrenkti tuos vyrus iš galvos. Ir imtis darbų. Nuo trečiadienio prasideda fotografijos studijos.

Ir vėl blogas...

Šiandien viena tų dienų, kurios galėtų būti ir geresnės. Keltis teko anksčiau, sumuštinį su dešra ir agurku neapsižiūrėjusi susitepiau ant supelijusios bulkos (ačiū sesulei), darbe entuziazmas iš manęs kaip oras iš baliono kažin kur dingo, o dabar ir įrašą tenka kurpti iš naujo, nes kažką ne tą paspaudžiau.

Giliai pakvėpuosiu, užmesiu ką ant ant danties, paklausysiu kokios "upbeat" muzikėlės ir gal vakaras prašviesės. Juolab kad proga džiaugtis kaip ir yra - priėmė mane mokytis fotografijos ir skaitmeninės medijos meno. Būsiu menininkė, va. Tiko mano portfolio, o ir gimimo liudijimą, anot kurio, aš gimusi Lietuvos TSR, atsigabenau. Šiaip viskas gerai, ir Lietuvoje ne taip jau blogai viskas, buvo gražių dalykų. Va čia akimirka iš vieno jų.



Sėdu rašyti. Po vidurnakčio laukite išsamesnių naujienų ir vaizdų. Tas blogas tai kaip darbas koks, dievaži...

Pelėsiai, grikiai, studijos, japonė ir kitos detalės

Įtariu, kad neaiškios kilmės kvapas mano name atsirado dėl pelyjančios sienos, nuo kurios prieš pusmetį nusilupo tapetai, o šeimininkas skylę nutarė uždažyti papildomai neliedamas prakaito ir sienos netarkydamas. Šiuklių maišai baigėsi, tualetinio popieriaus liko vienas rulonas (ir to - pusė), kramsnoju grikius ir nekantriai laukiu vidurnakčio, kadangi lygiai 00.00 pervedama alga. Na, viskas nėra taip blogai - grikių tiesiog pasiilgau, o šiuklių maišų ir iš darbo galiu pasiskolinti. Bet eurai pravers.

Dublinas man niekaip nesimetamorfuoja į Eldoradą. Močiutės raginimų taupyti nepaisau, o visų pinigų vis tiek neuždirbsi. Tiesą sakant moterims turtus susikrauti čia išties sunkiau. Jei būčiau vyras, apsimesčiau arba IT specialistu, arba statybininku ir "chaltūrinčiau". Moterims lieka chaltūrinti aptemptais užpakaliukais, papūstomis rausvomis lūpytėmis ir tampriai iškirptės įrėmintomis krūtimis, o chaltūrinimo šiomis grožybėmis meno taip ir neįvaldžiau...

Kartais mąstau, gal vertėjo išmokti amato, o ne siekti humanitarinio išsilavinimo. Tarkim, kirpti (praktikuoju šiuo metu ant savęs - vis pasitrumpinu augančias garbanas, Vilniuje nueisiu į kirpyklą - išgrauškit visi, kurie koneveikiate dėl emigrantų išnaudojamo pigesnio paslaugų sektoriaus Lietuvoje, bet jis tikrai pigesnis). Arba taisyti dantis (beje, dėl emigrantų dantų taisymo Lietuvoje - net pasiturintys airiai jų remontuoti neretai vyksta į Šiaurės Airiją, kur tai kainuoja triskart pigiau - išmintingi žmonės tiesiog sukasi).

Nežinau, ar Lietuvoje vienuoliktokai bei dvyliktokai vis dar svaigsta, kaip jie visi dirbs psichologais ar socialiniais darbuotojais (kai aš tryniau mokyklos suolą, daugelį buvo apėmusį tokia euforija). Naivuoliai...

Rytoj lengva ranka atsisveikinsiu su kiek daugiau nei tūkstančiu eurų ir susimokėsiu už iki pavasario National College of Art and Design priklausiančio Centre for Continuing Education in Art and Design rengiamus fotografijos ir skaitmeninės medijos kursus. Specializuosiuos :)

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar kursai tikrai įvyks, bet pinigėlių jau prašo (kėdės ryte - pinigai vakare, pinigai ryte - kėdės vakare). Į pirmą vagoną nepatekau, bet, regis, rengiama antra grupė. Keista, kad registracijai prašo gimimo liudijimo, o pasas netinka. Kiek pasiaiškinusi sužinojau, kad čia daug kur stojant prašo būtent gimimo liudijimo. Viena draugė (lietuvė) čia stodama net nesivargino gimimo liudijimo versti, - net neprašė. Taigi galėčiau sufalsifikuoti kone bele ką, tarkim, parašyti

Lina Žigelytė, Petro, gimusi 1982 m. vasario 11 d. labai mėgsta balandėlius

Juk vis tiek nesupranta... Bėda ta, kad gimimo liudijimas Lietuvoje, prašo originalo, o paštu jo siųsti nesinori. Bet lyg ir sutariau su sekretore, kad jį atsivešiu iš Lietuvos. Įdomu, ar Lietuvoje priėmimo komisijos būtų tokios lanksčios?

Palyginimui - dukart per savaitę vyksiantys kursai Dubline kainuoja beveik tiek, kiek metai bakalauro studijų Olandijoje. Maždaug. Nepavyks - pirksiu bilietą į Olandiją. Čia pusiau rimtai, pusiau juokais. Beje, jei laimėčiau loteriją, mėginčiau patekti čia, gal ir Adolfą Meką koridoriuje sutikčiau. Metai kainuoja apie $40 000.

Dublinas išties yra nepigus miestas, kad jį kur devynios.

Savaitgalį savanoriavau Dun Laoghaire vykusiame Pasaulio kultūrų festivalyje. Vakar gurkšnojome savanoriams nemokamai "pastatytą" "Krombacherį" su airiu, ispane bei japone ir net japonei Dublinas pasirodė kaip nepigi vieta. Japonė, berods, vardu Tamoko, čia jau du mėnesius ir jai niekaip nepavyksta rasti darbo. Japonijoje ji studijavo anglų (žr. aukčiau minėtą pastraipą apie būtinybę išmokti amato). Dubline ji jau perėjo visus japoniškus ar juos primenančius restoranus, bet nesėkmingai. Vakar kūrėme planą, kaip jai kur nors įsidarbinti. Galbūt pasiseks. Nesuprantu, kaip visai angliškai nekalbantys atvykėliai sugeba atsidurti "Tesco" ar "Dunnes Stores" (čia toks airiškas "Tesco")... Po paraliais, na juk turi japonei pasisekti...

Trečiadienį festivalyje dirbę savanoriai (apie 300) kviečiami į "wrap up party". Štai taip ir leidžiu netikėtai į Airiją užklydusios vasaros (visą savaitgalį nelijo ir švietė saulė!) paskutines dienas - su grikiais ir nemokamomis linksmybėmis.

Matau, kad blogų vasarą niekas labai aktyviai neatnaujina. O galėtų bent beletristikas parašinėti. Na, gal su rudeniu pūstels aktyvumo gūsis. Einu žiūrėti Luco Bessono "Angel-A".