Pelėsiai, grikiai, studijos, japonė ir kitos detalės

Įtariu, kad neaiškios kilmės kvapas mano name atsirado dėl pelyjančios sienos, nuo kurios prieš pusmetį nusilupo tapetai, o šeimininkas skylę nutarė uždažyti papildomai neliedamas prakaito ir sienos netarkydamas. Šiuklių maišai baigėsi, tualetinio popieriaus liko vienas rulonas (ir to - pusė), kramsnoju grikius ir nekantriai laukiu vidurnakčio, kadangi lygiai 00.00 pervedama alga. Na, viskas nėra taip blogai - grikių tiesiog pasiilgau, o šiuklių maišų ir iš darbo galiu pasiskolinti. Bet eurai pravers.

Dublinas man niekaip nesimetamorfuoja į Eldoradą. Močiutės raginimų taupyti nepaisau, o visų pinigų vis tiek neuždirbsi. Tiesą sakant moterims turtus susikrauti čia išties sunkiau. Jei būčiau vyras, apsimesčiau arba IT specialistu, arba statybininku ir "chaltūrinčiau". Moterims lieka chaltūrinti aptemptais užpakaliukais, papūstomis rausvomis lūpytėmis ir tampriai iškirptės įrėmintomis krūtimis, o chaltūrinimo šiomis grožybėmis meno taip ir neįvaldžiau...

Kartais mąstau, gal vertėjo išmokti amato, o ne siekti humanitarinio išsilavinimo. Tarkim, kirpti (praktikuoju šiuo metu ant savęs - vis pasitrumpinu augančias garbanas, Vilniuje nueisiu į kirpyklą - išgrauškit visi, kurie koneveikiate dėl emigrantų išnaudojamo pigesnio paslaugų sektoriaus Lietuvoje, bet jis tikrai pigesnis). Arba taisyti dantis (beje, dėl emigrantų dantų taisymo Lietuvoje - net pasiturintys airiai jų remontuoti neretai vyksta į Šiaurės Airiją, kur tai kainuoja triskart pigiau - išmintingi žmonės tiesiog sukasi).

Nežinau, ar Lietuvoje vienuoliktokai bei dvyliktokai vis dar svaigsta, kaip jie visi dirbs psichologais ar socialiniais darbuotojais (kai aš tryniau mokyklos suolą, daugelį buvo apėmusį tokia euforija). Naivuoliai...

Rytoj lengva ranka atsisveikinsiu su kiek daugiau nei tūkstančiu eurų ir susimokėsiu už iki pavasario National College of Art and Design priklausiančio Centre for Continuing Education in Art and Design rengiamus fotografijos ir skaitmeninės medijos kursus. Specializuosiuos :)

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar kursai tikrai įvyks, bet pinigėlių jau prašo (kėdės ryte - pinigai vakare, pinigai ryte - kėdės vakare). Į pirmą vagoną nepatekau, bet, regis, rengiama antra grupė. Keista, kad registracijai prašo gimimo liudijimo, o pasas netinka. Kiek pasiaiškinusi sužinojau, kad čia daug kur stojant prašo būtent gimimo liudijimo. Viena draugė (lietuvė) čia stodama net nesivargino gimimo liudijimo versti, - net neprašė. Taigi galėčiau sufalsifikuoti kone bele ką, tarkim, parašyti

Lina Žigelytė, Petro, gimusi 1982 m. vasario 11 d. labai mėgsta balandėlius

Juk vis tiek nesupranta... Bėda ta, kad gimimo liudijimas Lietuvoje, prašo originalo, o paštu jo siųsti nesinori. Bet lyg ir sutariau su sekretore, kad jį atsivešiu iš Lietuvos. Įdomu, ar Lietuvoje priėmimo komisijos būtų tokios lanksčios?

Palyginimui - dukart per savaitę vyksiantys kursai Dubline kainuoja beveik tiek, kiek metai bakalauro studijų Olandijoje. Maždaug. Nepavyks - pirksiu bilietą į Olandiją. Čia pusiau rimtai, pusiau juokais. Beje, jei laimėčiau loteriją, mėginčiau patekti čia, gal ir Adolfą Meką koridoriuje sutikčiau. Metai kainuoja apie $40 000.

Dublinas išties yra nepigus miestas, kad jį kur devynios.

Savaitgalį savanoriavau Dun Laoghaire vykusiame Pasaulio kultūrų festivalyje. Vakar gurkšnojome savanoriams nemokamai "pastatytą" "Krombacherį" su airiu, ispane bei japone ir net japonei Dublinas pasirodė kaip nepigi vieta. Japonė, berods, vardu Tamoko, čia jau du mėnesius ir jai niekaip nepavyksta rasti darbo. Japonijoje ji studijavo anglų (žr. aukčiau minėtą pastraipą apie būtinybę išmokti amato). Dubline ji jau perėjo visus japoniškus ar juos primenančius restoranus, bet nesėkmingai. Vakar kūrėme planą, kaip jai kur nors įsidarbinti. Galbūt pasiseks. Nesuprantu, kaip visai angliškai nekalbantys atvykėliai sugeba atsidurti "Tesco" ar "Dunnes Stores" (čia toks airiškas "Tesco")... Po paraliais, na juk turi japonei pasisekti...

Trečiadienį festivalyje dirbę savanoriai (apie 300) kviečiami į "wrap up party". Štai taip ir leidžiu netikėtai į Airiją užklydusios vasaros (visą savaitgalį nelijo ir švietė saulė!) paskutines dienas - su grikiais ir nemokamomis linksmybėmis.

Matau, kad blogų vasarą niekas labai aktyviai neatnaujina. O galėtų bent beletristikas parašinėti. Na, gal su rudeniu pūstels aktyvumo gūsis. Einu žiūrėti Luco Bessono "Angel-A".