Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.