11 vs 4 Lietuvos naudai

Palyginimui. Viena iš "keltų tigro" paslapčių. Nors ir susimovė asmeniniuose finansuose Bertie (taip populiariai Airijoje vadinamas vakar apie sprendimą gegužę atsistatydinti pranešęs Taoiseachas (skaityti tyšokas - taip čia vadinamas premjeras) Bertie Ahernas, bet pažiūrėjus, kiek premjerų per tą patį laikotarpį turėjo Lietuva ir Airija, tampa kiek aiškiau, kodėl lietuviai vis nepasidalina Europos Sąjungos pinigais, kai tuo tarpu airiai įsisavina (kartais, tiesa, kaip ir Bertie atveju, pasisavina) lėšas.

Suskaičiavau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva turėjo 11 premjerų, tiesa, kai kurie ėjo po kelias kadencijas (LR Vyriausybės svetainė, regis, pamiršo ir Algirdą Mykolą, ir dabartinį premjerą), tuo tarpau Airijoje per tą patį laikotarpį buvo keturi, viso ėję septynias kandencijas, iš kurių trys atiteko Bertie. Susimovė, tiesa, trečioje.

Nors vakar per radiją kai kurie klausytojai skundėsi, sakydami, ar dar buvo kada premjeras, su kuriuo buvo galima išlenkti bokalą, mes su redaktore abi sutikome, jog premjerai yra ne tam, kad su jais būtų galima išlenkti po bokalą. Dar premjerai gali statytis medžioklės trofėjais išpuoštus mauzoliejus. Bet iki tokių airiams dar toli.

Tiems kas pastebėjo: truputi buvau apsiskaičiavusi, teko pakoreguoti skaičius

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.

Šatrijos pasakos

Gavau žinutę, kad šeštadienį į Airiją su svita atvykstanti žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė ves Nepriklausomybės istorijos pamoką Lituanistinėje mokykloje "4 Vėjai". Pasak oficialios informacijos ministerijos svetainėje, 8-9 dienomis ministrės vadovaujama oficiali delegacija išvyksta į Airiją dalyvauti Airijos ir Lietuvos bendruomenių narių susitikimuose, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginiuose bei ŽŪM ir LR ambasados Airijoje organizuojamos Kaziuko mugės renginiuose. Kaziukas kaziuku, bet su propaganda mokykloje, ministre, nejuokinkite vaikų.

Prieš savaitę, kuomet "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojai parašiau, jog savaitgalį Dubline vyksiančioje Kaziuko mugėje mokyklos vaikai rinks lėšas labdaros ir paramos fondui "Rugutė", remiančiam vėžiu sergančius vaikus, redaktorė apsidžiaugė dėl iniciatyvos, bet taipogi retoriškai paklausė, ar tie mokiniai kada nors bus palikti ramybėje. Gerai, kad Mindaugo karūnavimo diena vasarą, nes tektų vaikams dar vieną paskaitą išklausyti.

Beje, apie ministerijos svetainėje minimus Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginius Dubline neteko nieko girdėti ir nereikia pritempinėti to pačio Kaziuko prie oficialių datų. Nejau negalima nors kartą nesusireikšminant tiesiog atsipūsti? Ir dar - jei kada Dubline pogrindiškai vėl bus organizuojami koncertai, kaip kad Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų vasario 18 d., nejau neįmanoma apie juos paskelbti plačiau kiek iš anksto, o ne likus porai dienų iki renginio? O gal bijoma anšlago? Jau geriau lai anšlagas būna tokiuose koncertuose, o ne "Mango".

PS Čia kiek ne į temą, bet Google lūžinėja pastarąsias dvi dienas -neramu. Supratau, kad jei netyčia jis išeitų į orą, aš likčiau ant ledo - laiškai, įrašai, kontaktai nueitų velniop...

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

Kaip Airijos lietuviams sužinoti apie nacionalinį diktantą?

Apie Nacionalinį diktantą parašiau į "Metro Eireann", o jis pardavime pasirodo tik šiandien, todėl šio įrašo neskelbiau anksčiau. Diktanto idėja visiems airiams buvo negirdėja. Graži iniciatyva. Tik apie ją, likus dviems dienoms iki diktanto, Lietuvos ambasados Dubline interneto svetainėje nebuvo užsiminta nė puse žodžio. Ir iki šiandien tos informacijos nebuvo... O laikraštis pasirodė šiandien. Gal sutapimas?..

Ne pirmas kartas.

Tik po mano komentaro apie juokingą miniatiūrinę jų interneto svetainę, veikiau funkcionavusią tiesiog kaip ambasados vizitinė kortelė (ten dabar perkeltas Afganistanas), sutelktos pajėgos sukurti kažką padoresnio.

Deja, angliška svetainės versija merdi, naujienų skiltis iki šiol blaivėsi po žiemos švenčių, o darbuotojų atstovybėje yra tikrai daugiau nei nurodoma svetainėje - negražu nepaminėti žmonių, jei jie dirba. Jei.

Pernai rašiusiųjų diktantą buvo apie du tūkstančius, o iš jų 19 diktantą rašė Dubline esančiame Inchicore College of Further Education, kur vyksta lituanistinės mokyklėlės "Keturi vėjai" pamokos. Šiemet vieta ta pati. Diktantas prasideda šį šeštadienį 9 ryto, todėl reiktų būti apie 8.30.

Graži iniciatyva - tik apie ją galima būtų skelbti aktyviau, galbūt lietuviai tuomet aktyviau įvairiuose renginiuose dalyvautų ir jų būtų įvairesnių - ne tie patys dešimt partinių kadrų.

Ir apie kitas naujienas reiktų skelbti aktyviau. Pvz tai, jog vasarį, tarptautiniame Dublino kino festivalyje vyks Jono Meko filmų retrospektyva. Valio!

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai ir ką daryti Lietuvoje už 30 tūkst. litų

"O sako, kad iš Vilniaus niekas nebeemigruoja," - nusistebėjo trečiadienį vienas Dubline gyvenantis žemaitis, kuomet pasakiau, jog į Airiją atvykau iš Lietuvos sostinės.

Prieš porą savaičių iš Vilniuje besidarbuojančio IT specialisto gavau elektroninį laišką.

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai? Kiek teko pačiam surasti informacijos, 2500 artėja link vidurkio (bent jau tikslinėje srityje). Ką realiai galima nuveikti su tokia suma Dubline? T.y. ar užtenka pragyvenimui, ir koks tas gyvenimas galėtų būt už tokią sumą? Turbūt, kokią pusę suėstų būsto nuoma? Tiesiog netyčia ikliuvo vienas darbo skelbimas (vienam is lietuviškų resursų), kur siūlo darbą Dubline ir siūlo tokią sumą, tai smalsumas liepė ir tau parašyt, patikslinti, kiek (ne)patrauklus toks pasiūlymas.

Nupasakojau apie išlaidas (faršas - kaip ir Lietuvoje, degtinė - brangiau, o skrydžiai į Europą - pigiau) ir atsakymą apibendrinau pasakydama, jog jei emigruoja dėl pinigų, išvykti verta, jei yra galimybė eurais užsidirbti bent tiek, kiek Lietuvoje gauna litais.

Tik pastaruoju metu susimąsčiau. O kiek Lietuvoje gaunama litais?

Liutauras ne per seniausiai mąstė, kaip pasirinkti darbą ir nenusipiginti. Lietuvos darbo biržoje dizainere dirbusi draugė šį rudenį kas mėnesį užsidirbdavo apie 1200 litų.

Sakoma, jog po trejų metų mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 3215 litų - ir tai vis tiek būtų mažiau, nei ką jie gautų šiandien dirbdami už minimumą Airijoje.

Atlyginimai Lietuvoje, atskaičiavus mokesčius, nuo 2003 m. išaugo pusantro karto – nuo 873 litų per mėnesį iki 1369 litų, tačiau profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.

Berods pavasarį, kuomet daugelio emigrantų protus ėmė drumsti iš Lietuvos parsklidęs aidas apie ten lyg ant mielių kylančius atlyginimus (ir žinau bent keletą, kurie ant bangos patraukė namo), ėmėme kalbėtis, už kiek p a r s i d u o t u m e. Viena draugė pasakė, jog sutiktų dirbti už pusantro tūkstančio litų, bet padirbusi prašytų didesnio atlyginimo. Tik rudenį atvykusį į Lietuvą ji išsiaiškino, kad pienas nebekainuoja litą... Apie kavą Gedimino prospekte už 5.90 Lt jau rašiau.

Kadangi netrukus stukstels dar vieni nauji metai, kuriu rezoliucijas, reziumuoju 2007-uosius ir planuoju naujus Žiurkės metus, per kuriuos, anot pernelyg pozityviai saldaus DELFI horoskopo, megsiu ryšius ir galėsiu išreikšti savo idėjas, o meilė gyvenimui pakylės mane nuo žemės ir pavers populiaria profesiniame gyvenime. Horoskopais niekuomet itin netikėjau.

Tiesiog kartais pamąstau, jei netrukus grįžčiau į Lietuvą, kiek reiktų suderėti. Sako, Briuseliui kažką verčianti mergina per mėnesį uždirba 30 000 litų. Čia žinios iš labai patikimų šaltinių. Nebent gerais draugais buvę kursiokai meluoja vienams kitam. Kita vertus, žinia, esame tauta, linkusi kurti panegiriškas butaforijas.

Ką aš daryčiau Lietuvoje už tokius pinigus? Kaip lašiša maudyčiausi "Billecart-Salmon" vonioje - ryte ir vakare, pusryčiams valgyčiau auksinės vištos dedamus auksinius kiaušinius, atrasčiau, kur kava Vilniuje kainuoja bent 20 litų, o elito vakarėliuose tinklinėmis pėdkelnėmis apsitempusi blauzdas demonstruočiau garsaus Lietuvos dizainerio suknelę.

Išties neįsivaizduoju, ką Lietuvoje daryčiau už tokius pinigus. Kai pasakiau apie tai čia esantiems draugams, likau nelabai suprasta - mane tikino, kad visuomet atsiranda būdų pinigams išleisti. Na, gal nebent galėčiau gailėtis, jog su tokiu atlyginimu gyvenu Lietuvoje, o, tarkim, ne Niujorke.

30 000 litų man tikrai nereiktų. Atlyginimo turi pakakti išsimokėti paskoloms, geram vynui, sveikam maistui, knygoms, muzikai, kinui, kelionėms ir pomėgiams. Pasiklydau laiko mašinoje - už kiek reiktų parsiduoti Lietuvoje, kad tam užtektų? Kiek užtektų jums? Tarkim, mano mamos išankstinė pesija yra apie 400 litų. Bet žada, kad pensijos kils...

Grįžta mokslininkai. Trumpam. Ar gerai?

Praėjusią savaitę ėmiausi susilaikymo. Pasižadėjau sau visą savaitę neatsidaryti DELFI. :) Pamėginkite patys. Na, Lietuvoje esantiems siūlau išlygą - pakaks poros dienų. Egzaminą išlaikiau gana sėkmingai, skaitinėjau kas vyksta pasaulyje. O šiandien DELFI atsidariau vėl ir pamačiau, kad kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia.

37 užsienyje dirbantys lietuvių mokslininkai gavo finansavimą iš Europos Sąjungos remiamo projekto „Protų susigrąžinimo programos parengimas ir įgyvendinimas“, pagal kurį trumpalaikių vizitų į Lietuvą metu jie vykdys tiriamąją, mokslinę bei pedagoginę veiklą socialinių mokslų, technologijų, fizinių, biomedicinos bei humanitarinių mokslų srityse. Konkurso projektams įgyvendinti iš viso skirta 333 000 litų. Tik trys paraiškos nebuvo patenkintos.

Paskaičiau komentarus. Atvažiuos kavos pagerti. Ką ten - net kavai neužteks. Geriau atidirbtų Lietuvai už dyką - juk čia gavo išsilavinimą. Geriau būtų pirkę aparatūros (perka, tik, kiek kitokios). Atvažiuos susitaisyti dantų. Verčiau būtų kvietęsi užsieniečius (bet juk projektas - "Sugrįžimai"!). Verčiau siųstų mokslininkus iš Lietuvos pasitobulinti užsienyje (kodėl patys mokslinikai neieško būdų pasistažuoti? - vis sukramtytą bulką į burną kišti...). Ir t.t. ir pan.

Gal kai kurie supras, jog visam laikui grįžti dirbti į Lietuvą neapsimoka - ypač po vakarietiškų atlyginimų ir tenykščių žmonių mentaliteto. Gal kai kurie sumąstys kažką kurti gimtojoje šalyje. Nustebau dėl dviejų dalykų:

* Paremti 37 projektai iš 40. Greičiausiai pinigų būtų atsiradę ir didesniam skaičiui projektų. Iš čia kyla antras nustebimas.

* Nejau tikrai iš pusės milijono emigravusiųjų tėra 40 mokslininkų, kurie norėtų kažką veikti Lietuvoje? Ar vėl informacija apie paraiškas nusėdo šuliniuose?

Aš - ne mokslininkė, bet idėja džiaugiuosi. Nors ir nedrąsus, bet vis dėlto bandymas pademonstruoti, jog Lietuvai vis dėlto brangu tai, ką ji turi brangiausio, - žmonės (ar čia aš naivuolė - galbūt išties tėra plaunami pinigai - kaip visada...).

Reiktų kurti panašius projektus ir kultūrininkams. Prisimesčiau ir sudalyvaučiau... Pinigų tikrai neplaučiau. Praplaučiau smegenis - nes jie Lietuvoje labiausiai apsinešę. Šaligatvius šveičiame geriau nei daug kur Vakaruose.

Nediplomatiška diplomatija po kelių taurių vyno

Ambasadoje Dubline viename iš "Lietuvių dienų" renginių atsidūrusi garbaus amžiaus lietuvė moteris, į Airiją atvykusi paviešėti pas artimuosius, sulaukė kandaus ambasados darbuotojo klausimo:

- Tik nesakykite, kad jums čia patinka! - pašmaikštavo į sūnus moteriai tinkantis kostiumuotas jaunuolis.

- Patinka, - atsakė ji. - Patinka "Guinnessas", "pabai" patinka.

- Čia yra "pabai"? - sarkazmo purslais toliau tiško kostiumuotas jaunuolis.

Jam moteris nesakė, bet po to paminėjo man, kad jaunuolio apykaklė buvo neišlyginta. Geriau pamiklintų ranką lygintuvu, o ne liežuvį.

Tiesa, tame pačiame ambasadoje vykusiame renginyje, kuris, berods, buvo suorganizuotas, Ostapo Benderio žodžiais, "žmonėms, artimiems imperatoriui", ambasados darbuotojai gyrėsi, kad per dieną aptarnauja 50 žmonių. Gal dėl to nebespėjamama išsilyginti marškinių? Kita vertus, kas belieka, jei žmonės eina? Aptarnauti. Maniau, kad be kita ko ambasados tam ir skirtos. Tik nemaniau, jog žmonės ten dirba tam, kad demonstruotų kelių vyno taurių atpalaiduoto liežuvio laibumą. Net ir įkaušęs diplomatas vis dėlto turėtų išlikti diplomatu.

Apie Guggenheimą, Lietuvos funkcionierius ir neįvykusį atgimimą

"Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė. Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės."

Aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiai, deja, bet taikliai diagnozuoja dabartinę Lietuvos padėtį. Tik gaila, kad tų, kurie turėtų tokius interviu skaityti, šie žodžiai greičiausiai taip ir nepasieks.

Išuję gėjus (kitaip - ištvirkėlius, pedarastus, gaidžius, ligonius) išprašysime net dar nekviestus Ermitažo ir Guggenheimo muziejus. Šimtus metų gyvenome be jų, išgyvensime ir toliau. Juolab, Guggenheimo muziejaus koncepcija, kaip pastebėjo knygelės jaunimui “Mes ir ES” bendraautorius (2002), brošiūrų ir lankstinukų apie ES bendraautorius, o dabar Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis, "pasaulyje vertinama labai prieštaringai." Pasak jo, tai naudinga pačiam Guggenheimui ir jo imperijai, glaudžiai susijusiai su Niujorko finansine birža ir netgi įvairiomis machinacijomis. Dėmesio, Lietuva, mums vėl grasina žydai. Balnokit, broliai, žirgus.

Na, velniai nematė, kad su Guggenheimo-Ermitažo idėja lyg su vėliava plevėsuoja Artūras Zuokas. Nors, tiesą sakant, nebūtinai Vilniui reikia Guggenheimo-Ermitažo. Bet lyg į kaimaraitę saugiai tykiai pasidėti Joną Meką bei Jurgį Mačiūną į Nacionalinę galeriją, užkabinti ant vinuko, laiks nuo laiko nuo jų nuvalyti dulkes (juk tokia Lietuvoje muziejaus koncepcija) ir išsigraviruoti save garbės lentos varyje, mieli Lietuvos politikai, vis dėliojantys pasjansą su mūsų litais ir ES eurais, būtų tiesiog gėda.

Sakot, Peterburgas mums ne lygis, o Guggenheimas už šimtą ar tris šimtus milijonų litų neatsipirktų? Aišku, neatsipirktų - ne celiuliozės fabrikas ir ne atominė jėgainė. Nors, tiesa, Niujorko, Bilbao, Venecijos, Berlyno ir Las Vegaso valdžios nepasididžiavo.

Beje, prisminkime, jog Algirdo Mykolo Brazausko megaprojektas Lietuvos valdovų rūmai biudžetui, turėtų atsieiti 101 milijoną litų. Nejau vicemeras pamiršo, kokių prieštaringų vertinimų Lietuvoje sulaukė šio muziejaus koncepcija?

Jei ir toliau leisime taip būti valdomi, nenustebkime, kai po dešimties ar penkiasdešimties metų sukdami reportažus apie mus užsieniečiai tebemins tuos pačius KGB muziejaus koridorius, į kadrą mėgins sutalpinti kuo daugiau Kryžių kalno reliktų ir tebesuks tuos pačius archyvinius Baltijos kelio kadrus. Nes neturėsime nieko - tik pamažu blunkančią praeitį.

Tokius funkcionierius-portfelių pilotus-kostiumuotus kavalierius-rytojaus mecenatus jau seniai apdainavo "Antis". Tuomet aš dar buvau vaikas ir nelabai supratau, apie ką stūgauja Kaušpėdas. Dabar nesuprantu, ką reiktų kaltinti dėl tokio valdininkų mentaliteto - juos ar save, nes patys išsirinkome. O gal neišsirinkome?..

Bet ką aš čia aušinu burną. Juk nebesu vilnietė...

Pamąstymas: apie terorizmą

George'as Bushas sako, kad didžiausią grėsmę Amerikai kelia terorizmo šmėkla. Išties Ameriką terorizuoja vanduo (uraganas Katerina) ir ugnis (gaisrai Kalifornijoje). Kariuomenę su 532.8 mlrd. JAV dolerių biudžetu turinti šalis bejėgė prieš gamtą.

Gėda: kol kas - vos viena Lietuvos vizija iš užsienio

Iki politikos savaitraščio "Atgimimas" jau antrus metus iš eilės organizuojamo konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" pabaigos liko mėnuo, bet kol kas tėra gautas vos vienas pasaulio lietuvių darbas, kurį parašė į Japoniją likimo nublokšti tautiečiai. Viso kol kas gauta apie 40 vizijų.

Dalia Jankaitytė, VšĮ Pilietinės minties instituto, leidžiančio politikos savaitraštį „Atgimimas“, direktorė, pabrėžia, kad pernai beveik visos, t.y. 180 vizijų, „Atgimimo” redakciją pasiekė paskutinėmis konkurso dienomis.

Praėjusią savaitę dvi drauges kalbinau pamiklinti plunksną - nereikia kuklintis. Juolab, stebėdami gyvenimą Lietuvoje iš šalies, galime pamatyti tai, apie ką būdami Vilniuje, Marijampolėje ar Skuode net nesusimąstytume.

Taigi šaukiu aš tautą. Dalyvaukite. O jei manote, kad parašėte gerai, bet nelaimėjote, pasibaigus konkursui siųskite darbus parlamentarams - čia jų adresai, siųskite blogeriams, siųskite man. Įdomius darbus įdėsiu.

Kokia Lietuvos realybė, žinome, bet padovanokime jai viziją. Kad vaikams nereiktų gyventi tokioje Lietuvoje, apie kurią pernai parašė devintokė Dalia Macejauskaitė. Paskaitykite. Mergaitė parašė taikliai. Reikia kažką keisti.

* * *

Liūdnas mano rašinys ir be pasiūlymų. Esu devintokė, neturiu jokių permainų vizijos, nors norėčiau permainų. Aš žinau, ką pati turiu daryti – mokytis, bręsti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sąžiningai ir padoriai. O ką turi daryti valstybė, turėtų žinoti valstybės vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybė sočiai maitina.

Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam tu nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma.

Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tėvynė, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis mūsų jau pamiršo, kaip sušalę ir pavargę gynėme Lietuvą nuo „įsibrovėlių”, kurių nekentėme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip būtų, mūsų noras turėti laisvą, nepriklausomą nuo kitų Lietuvą nugalėjo. Mūsų meilė ir noras buvo stipresni už bet kokį automatą ar tanką... Tas gražus jausmas tėvynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar? Šiomis dienomis išvykti svetur, ten įsikurti pasidarė lyg būtinybė, bet esu tikra, jog nėra nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo čia, nei karto nesusimąsto apie taip seniai matytą Lietuvos žemę. Visus, gyvenančius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tėvynės ilgesiu. Tai labai gerai žino žmonės, išvykę prieš daug daug metų.

Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Turbūt apie tai jau reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip būtų gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodėl mūsų renkama valdžia per tiek laiko nesugebėjo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsipratę užsienyje nenori net pagalvoti apie grįžimą atgal? Kiekvieno Londone gyvenančio lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl šių lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi ne kur kitur, o tėvynėje? Kodėl Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeimą, tėvus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, o gal aukščiausi pareigūnai mūsų šalyje to nemato? Galbūt gyvendami visavertį gyvenimą jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tūkstančiai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viską ir bandyti laimę ten, kur galbūt yra geriau. Ne paslaptis, jog nėra pasaulyje vietos, kur nebūtų įžengęs lietuvis.

Dažnai norisi visam pasauliui garsiai išrėkti, jog nei vienas nežinote, ką reiškia neturėti šalia nei mamos, nei tėčio. Ir taip pasielgti „privertė” valstybė. Jų nėra, nes bandymai prasimušti ir įsitvirtinti gyvenime baigėsi ties nuliu, tuo momentu reikėjo sugalvoti idealią išeitį, o kai niekas jos taip ir nesugalvojo, teko griebtis kraštutinumo bei pailginti ir taip ilgus sąrašus tų, kurie jau išvyko. Niekas negalvojo, kad tai užtruks tiek laiko, bet dar vieną kartą atsitiko taip, kaip niekas neplanavo.

Dabar ir mano tėvai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaučia. Negana to, kad turi kęsti gyvenimą vienui vieni be artimųjų, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikiečiui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitų. Visi jie netenka galimybės gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekęsti valdžios, kad įmanytum padaryti viską, jog tik ši neteisybė pasibaigtų. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galėsiąs pabaigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie prasidės gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nėra, turi būti ten, kur esi.

Jokio kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiavęs gali užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidūrė mano mama prieš aštuonerius metus, turėdama 100 dolerių rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti... Būdamas čia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galėsi prašyti pagalbos praeivio, o ką daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio... Ką daryti tuomet? Kaip elgtis? Ką kaltinti? Vienintelis mane nors truputį guodžiantis faktas – tokių kaip aš tūkstančiai! Galbūt gėda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi čia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.
Gerai žinau, kad yra tūkstančiai tokių, kurie negrįš čia niekada, o jei jų daugės ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmečio pasaulis galės įrašyti į istoriją pasakojimą apie šalį, kuri kažkada seniai nuėjo net iki Juodosios jūros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins savęs lietuviais. Gaila... Liūdnos mintys... Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam...

Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir mano sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimose. Ir paukštis namo sugrįžta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininkų savanaudiškumo. Pinigų būtų, jei jų neišgraibstytų savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustųsi žmonės, o ne tik tie, kurie sėdi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per mėnesį. Negi to neįmanoma kaip nors apriboti įstatymais? Jei žmogus baigė universitetą, jis negali sėdėti prie bažnyčios, jis turėtų iš to išgyventi.

Teisinėje valstybėje turėtų būti tokie įstatymai, kad žmogus galėtų išgyventi, tad priimkite tokius įstatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sąjungos), kaip tėvas skirstykite. O tėvas žiūri ne į tą dieną, o į ateitį – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritrūktų lietuvių. Juk vaikas – tai būsimas pilietis. Jei jis neįgis mokslo – taps valkata ar plėšikas, bus pigi darbo jėga Airijoje ar JAV. Tad reikia dėmesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nėra pinigų? Pinigų yra! Nėra žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei diplomą nusipirkęs gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teisė. Ar ji iš viso yra? Tad ir rūpinkitės tais dalykais, kol vėl kas nors į Vilnių iš Kauno neatvedė „ubagų”.

Perspausdinta iš DELFI

Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!

Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.

Blog Action Day. Apie Alą Gorą, Nobelį ir aplinkos apsaugą

Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Desmondas Tutu, Andrėjus Sacharovas, Martinas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Motina Teresė, Alas Goras.

Kai patenki į šį sąrašą, nesijausti pusdieviu sunku. Alą Gorą galima mylėti, galimą jo nekęsti, tačiau likti jam abejingu neįmanoma, rašo "Times Online". Prisistatydamas publikai jis sako, jog "buvo kitas Jungtinių Valstijų prezidentas". Ir nors 2007-uosius "Guardian" krikštija jo "annus miraculous" metais (Oskaras už jo dokumentinę juostą "An Inconvenient Truth", Emmy apdovanojimas už jo įsteigtą Current TV kanalą (beje, maniau, kad televizija pasaulio lietuviams bus maždaug tokia, deja, bet apie tai atskirai rytoj), o dabar dar ir prestižiškiausias apdovanojimas žemėje), daug kas pamena ir jo kiek arogantišką pasiskymą CNN žurnalistui, neva "būdamas JAV kongreso nariu, ėmiausi iniciatyvos sukuriant Internetą" .

Nežinau, kiek akcija bus populiari Lietuvoje, tačiau šiandien 15 tūkst. blogų rašys viena tema - aplinkos apsauga, o įrašus skaityti turėtų apie 12 mln. žmonių. Ta proga ir nutariau pakalbėti apie Alą Gorą.

"Sugūglinti" jo pajamų šaltinius ir atrasti, jog už kalbą jis prašo 125 tūkst. JAV dolerių, nėra taip paprasta. Jei atsiverstumėte jo pristatymą Wikipedijoje, pamatytumėte, jog apie pinigėlius ten kalbama nedaug. Taigi internetas nebūtinai yra demokratiška erdvė -prieš keletą metų atradusi vieną underground interneto puslapį sužinojau, kad kai ko Google'as neišmeta, kai kuriuos puslapius užblokuoja, o kai kurią informaciją paslepia milžiniškame nuorodų sraute. Jei nenori būti pasyviu recipientu, būtinai turi mokytis atskirti grūdus nuo pelų.

Taigi kiek paieškojus sužinome, jog Alas Goras nuo 2001 m. vasario dirba Google vyresniuoju patarėju ir yra artimas CEO Dr. Erico Schmidto draugas. Kai 2004 m. dalis Google akcijos buvo pirmąkart viešai parduotos, jų vertė pakilo penkiskart - nuo 85 iki 400 USD. Manoma, jog Google įkūrėjai Sergėjus Brinas ir Larry Page'as kiekvienas verti po 11 mlrd USD.

Vienas svarbus asmuo Demokratų partijoje "New York Post" žurnalistei Deborah Orin yra pasakęs, jog Alui Gorui "priklauso masė Google akcijų ir jis yra užsidirbęs pakankamai, kad likus vos mėnesiui iki [JAV Prezidento rinkimų kampanijos] pradžios išmestų 50 mln. dolerių ir pats joje dalyvautų".

Be to, nepamirškime tokių žvaigždių kaip Leonardas Dicaprio, kuris drauge su kitais pramogų pasaulio korifėjais "Live Earth" koncertų metų vis kartojo Alo Goro vardą. Kartojo taip dažnai, kad vaizdo įrašus turėjau prasukti.

Alo Goro šalininkai vis pažymi, jog apie globalinį atšilimą ir jo priežastis jis ėmė kalbėti žymiai anksčiau nei kas kitas. Tarsi pastebėdami, jog tą jis daro ne dėl reklamos.

Gegužės mėnesio "Vanity Fair" žaliajame numeryje kalbinamas vienas svarbiausių globalinio atšilimo skeptikų Myronas Ebellis iš Competitive Enterprise Institute (C.E.I.). Be kita ko jis pažymi, jog kampanijose, kovojančiose su globaliniu atšilimu, švaistomasi nerealiomis pinigų sumomis.

"Didžiųjų aplinkosaugininkų grupių JAV biudžetai siekia maždaug milijardą JAV dolerių", - pastebi M. Ebellis, - "C.E.I. biudžetas yra 3.7 mln. USD per metus, iš jų tik ketvirtis skiriama globalinio atšilimo klausimams. Globalinio atšilimo skeptikų biudžetas JAV neviršija 10 mln. USD".

Nepaisant šių monstriškų sumų, aš linkusi abejoti, jog Alas Goras vaikosi daugiau pinigų. Be to, jei turi Google akcijų, pinigų veikiausiai ir nebereikia. Tuomet arba jis vaikosi tuštybės (štai, pone Bušai, aš ne prezidentas, bet manęs klausosi ir klauso visas pasaulis, o aš skęstu apdovanojimų jūroje), arba viską daro iš geros valios.

Na, žinoma, iki šiol vis spekuliuojama, jog jis gali kandidatuoti į JAV prezidentus. Tuomet visas šis spektaklis - filmas, televizijos kanalas, "Live Earth" koncertai ir kalbos - greičiausiai yra iki šiol neregėta globaliai išplitusi tobula viešųjų ryšių kampanija. O jei ir taip, vis dėlto įsiklausyti į jo žodžius ir imti keisti pasaulį pradedant nuo savęs nėra sunku. Reikia išjungti kompiuterį, užgesinti šviesas, perdirbti atliekas, nors kartą per savaitę automobilį išmainyti į dviratį, pirkti ekologiškus produktus, išmešti šiukšles, ir t.t.

Vieno gigantiško prekybos tinklo moto yra "Every little helps" (angl. "Po truputį"). Ir tai šventa tiesa. Kaip kažkas pasakė, net ir tūkstantmylė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Net jei nekenti populistų, gali imti keisti savo pasaulį. Po truputį.

Ką prikarksėjo Kirkilas. Pažadėjo patiešyjo?

Grįžusi iš darbo, praėjus maždaug keturioms valandoms po to, kai Eglė Digrytė kaip visada operatyviam DELFI parašė iš Dublino apie čia vykstančią Nacionalinio Europos forumo sesiją, strimgalviais ėmiau "googlinti":

K i r k i l a s
N a t i o n a l F o r u m o f E u r o pe
L i t h u a n i a

Puoliau aiškintis, kokio masto šis forumas, kiek jis minimas žiniasklaidoje, kas jame dalyvauja ir pan. Ir ką? Ir nelabai ką, mielieji. Vakarop painformuosiu, ar ten nuskambėjusios kalbos sulaukė didesnio atgarsio žiniasklaidoje, bet kol kas, panašu, jog tai tebuvo eilinis biurokratų pasisėdėjimas. Premjero Gedimino Kirkilo kalbą galite rasti čia, o apie jam užduotus klausimus ir, deja deja, bet miglotus atsakymus pasiskaitysite DELFI.

O čia perpasakojimas vienam pagrindinių Airijos dienraščių "Independent" išsakytų premjero minčių.

Dėl į Tėvynę plaukiančių emigrantų siunčiamų pinigų parduotuvės prieš Kalėdas susiduria su iššūkiu sugebėti patenkinti paklausą. Dienraštis šią premjero tezę net į "lydą" iškėlė - nejau nebuvo kas svarbesnio pasakyta ar išspausta interviu? Čia prisiminiau SEB analitikų pastebėjimus, neva
emigrantų į Lietuvą siunčiamos lėšos turi įtakos ir nekilnojamojo turto, ir paskolų paklausai, tačiau šie pinigai yra pernelyg menki, kad juos būtų galima vadinti reikšminga ekonominio perkaitimo priežastimi. Nebesuprantu - tai per daug mes siunčiame ar per mažai? Apsispręskite ir padėkite mums apsispręsti, kur investuoti.

Lietuvos valdžia turės padvigubinti ambasados darbuotojų skaičių (tiesa, sąrašiuke turėtų būti ir administratorius, ir sekretorė, kad būtų aiškiau, ką dvigubinti). Juk sakiau! Seniai reikėjo. Tikėkimės, kad atvažiuos jauni, inciatyvūs, komunikabilūs, gabūs ir nebijantys darbo. Taipogi tikiuosi, kad konkursai vyks skaidriai ir netyčiukų diplomatinėje atstovybėje neatsiras.

Susigrąžinti iš Lietuvos nutekėjusius protus ir rankas visų pirma bus siekiama informuojant Airijoje esančius lietuvius. Berods, čia kalbama apie informacinių centrų steigimą (tuomet dar meras Artūras Zuokas kažką panašaus taipogi minėjo, bet su merystės netekimu ir pažadai išnyko). Taigi visi dirbantys, bet neuždirbantys, o galbūt neoficialiai ką prisiduriantys visuomeninėje veikloje dalyvaujantys Airijos lietuviai-aktyvistai pagaliau turės progą skaidriai užsidirbti eurą kitą. Sėkmės konkursuose ir jų organizavime - tik nepersipjaukite, kad gražios idėjos nepranyktų ambicijų rūke.

PS

Poniai Blinkevičiūtei reiktų ne juokauti apie tai, jog lietuvės palaiko puikią Airijos demografinę padėtį, o susiimti ir rankoves pasiraitojus bei pakaušį pasikasant pamėginti atrasti būdų, kaip gerinti ir Lietuvos demografinę padėtį.


PPS

Pažadėjo patiešyjo...?

Fáilte*, MP

Pirmadienį po Airijos saule, kuri mus itin maloniai glostydama šildo net visą pastarąją savaitę, sulauksime svečių. Atvyksta premjeras Gediminas Kirkilas su svita ir, greičiausiai, pypke. Panašu, kad premjeras bus ganėtinai užsiėmęs. Gerai. Artėja rinkimai.

Paprastai iš paskos ministrui pirmininkui tokiais atvejais kaip žąsiukai paskui žąsį gagena ir tuntas žurnalistų. Juk PRo reikia. Regis, būtent kuomet Dubline paskutinįkart lankėsi ponia Kazimira, čia vaidenosi ir keli mano kursiokai. Filmuokite, fotografuokite, interviuokite mus, emigrantus. Štampuokite turistinę žurnalistiką, per porą valandų sugulančią iš įspūdžių po pasivaikščiojimo centru (ten tikrai nekas), pokalbių su tautiečiais greta parduotuvės "Vilnius@Dublin" bei nuogirdų, surinktų oficialiuose renginiuose. Suprantu, panašiems rašiniams greičiausiai stinga laiko ir sveikatos.

Kol mūsų MP spaus rankas oficialiuose vizituose, Airijos miestų rotušėse bus pristatoma Lietuvos kultūra, o Andrius Mamontovas koncertuos (vėl) lietuviams (regis, susitaikė su mintimi, jog Vakarų jam, deja, nepavyks užkariauti), lenkai "ims" Airiją stambesniu mąstu - kinu (jau antrus metus iš eilės) bei paroda Nacionalinėje galerijoje. Malačiai.

* airiškai - sveiki atvykę

Apie vyną be snobizmo. Kaip aš prekinausi Lietuvoje

Šiąnakt išnyks vėliavėlės. Teta Sigita buvo teisi: skaitliukų sindromas kaip gripas - ateina ir išeina.

Kadangi artėja Kalėdos (artėja artėja - mes jau ruošiamės parduotuvėje), tamsios naktys, šaltasis sezonas ir ilgi vakarai namuose ar pasisėdėjimai pas draugus, kuriais tuos žvarbius, darganotus ir niūrius mėnesius mėginame sutrumpinti, nutariau parašyti apie tai, kas yra neatsiejama bendravimo dalis ir ką atradau būdama Dubline. Vyną. Be snobizmo.

Prieš porą metų po savaitę trukusio bastymosi dviračiais per Žemaitijos kelius, šalikeles, laukus, miškus ir Orvidų sodybą (kurią aš siūlyčiau į Lietuvos stebuklų sąrašą) atsidūrėme Klaipėdoje ir, kadangi buvo sekmadienis, o sekmadienis - diena šventa, nukulniavome į Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Ne todėl, kad jiems ypatingai pritarčiau - kaip visada būna kelionėse, išaiškėjo kai kurie gana veidmainiški niuansai, bet šįkart ne apie religiją.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.

Čierkutę paėmiau ir aš. Skirtingai nei Katalikų bažnyčioje, vadinamosiose netradicinėse bendruomenėse, tiesa, tradiciškumas šiuo atveju yra ganėtinai subjektyvus terminas, mat dauguma jų (sekmininkai, baptistai, anabaptistai, menonitai ir kiti, kurie Lietuvoje dažniausiai supuola į "sektantų" kategoriją, nors šaknimis siejasi su Reformacija), neretai Kristaus kraujas geriamas ne iš vienos taurės, o iš mažyčių čierkučių. Kiekvienam - po vieną. Regis, Katalikų bažnyčioje šventasis vino iki šiol prienamas tik Dievo vietininkui žemėje. Nors Kristus su mokiniais ne tik laužė duoną, bet ir gėrė vyną. Čia prasiveržia mano ironija kai kuriais religiniais klausimais, bet šįkart ne apie religiją. Apie ją rašau per šventes.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.
Makt.

Nereikėjo net pernelyg skalauti gerklėje. "Kagoras", - tyliai pamąsčiau sau ir nugurgiau šventąjį skystį. Nemaišykite su pietvakarių Prancūzija, greičiausiai buvo vienas iš šitų.

Kai po pirmojo savo "vinavodačname magazyne" (kaip jį pavadino mano vienas pažįstamas iš Uzbekistano) praleisto pusmečio grįžau į Lietuvą, draugai mane egzaminavo: pastatydavo ant stalo penkis butelius (uždarytus) ir klausdavo, na kuris geriausias? Vėlgi po to pirmojo pusmečio nukulniavau į vieną išreklamuotą vyno parduotuvę prie Filharmonijos Vilniuje. Ten tyloje sėdėjo berniukas (nupirkite jam magelį!). Kai man paklausus apie, dabar nebepamenu, regis Australijos ar Naujosios Zelandijos vynus, kurių ten beveik nebuvo (šalia kaip visada lūžtančių Bordeaux ar Italijos lentynų),jis ėmė kažin ką sapalioti apie medalius, prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Tuomet atsiranda bendra kalba. Apie asortimentą, žmonių išprusimą, paklausą, kainas, etc. Neką aš tuomet išmaniau, ir dabar dar nesu nei Jancis Robinson, nei Andrew Jeffordas (jei norite vienos geros ir beprotiškai vizualiai gražios nesnobiškos knygos apie Prancūziją, prancūzus ir vyną, pirkite šitą), nei Ralphas Steadmanas (Lietuvoje greičiausiai net neįsivaizduojama, kad apie vyną galima kalbėti ir taip). O dėl fotografijos studijų, panašu, jog WSET Advanced egzamino apie vynus taip ir nelaikysiu, mat pritariu šefui - labiau apsimoka studijuoti kažką praktiškesnio.

Taigi šiemet grįžau į Lietuvą įvairiose degustacijose bei savo kamaraitėje ištuštinusi kiek daugiau butelių, apsilankiusi keliuose vynuogynuose, pakeliavusi po Prancūziją bei Italiją, paskaičiusi kiek daugiau knygų ir žurnalų. Vieną šeštadienio popietę užsukau į Sereikiškių pašonėje įsikūrusį "Vyno slėnį". Prieš tai skubom prasiėjusi per Akropolio "Maximos" alkoholio skyrių supratau, kad nieko gero nepešiu. Elementariausi Čilės vynai, beje, gamintojų-gigantų, kurių aš nemyliu, kainuoja tiek, kiek Dubline (pastabas žiūrėkite čia), jūros milžino "Castel" birzgalų, vos pora butelių iš Rioja regiono Ispanijoje... Žodžiu, liūdnas vaizdas.

Taigi nedrąsiai įžengiau į "Vyno slėnį". Nedrąsiai, nes nebuvo žmonių (nenuostabu, tereikia pažvelgti į kainas). Nedrąsiai, nes Vilniaus centre įsikūrusiose parduotuvėse pirkėjai gali būti apsauginių išprašyti, o apsupti kelių pardavėjų net išvadinti nepageidaujamais. Nedrąsiai, nes tokiose parduotuvėse vyną perka tik sulakuotais kuodais švyturiuojančios ir aukštakulniais kaukšinčios damutės ar jų vyrai su prabangiais odiniais diržais suveržtais autoritetais.

Tiesa, taip baisu nebuvo. Kiek už mane vyresnė mergina maloniai pasisiūlė padėti. Pasakiau, kad apsižvalgysiu. Po poros minučių žvalgymosi manęs paklausė, gal vis dėlto reikia padėti (ak tas lietuviškas uolumas...) Paklausiau, ar turi Albarino. Arba baltų itališkų vynų - Greco di Tufo ar ko iš Italijos šiaurės. Albarino tebuvo vienas butelys, ir tas 2004 m., o šis ispaniškas perliukas prašosi būti išgertas jaunystėje. Mergina man paaiškino, jog "pas ispanus liūdna su baltais vynais, jie nelabai juos eksportuoja". "Pievos", - pamaniau ir paprieštaravau, o čia, žiūrėk, ir prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Nejučiom žvilgtelėjau į lūžtančias nuo pasirinkimo Austrijos ir Vokietijos lentynas. Qualitätswein bestimmter, AnbaugebieteQualitätswein mit Prädikat, Trockenbeerenauslese. Ar kas bent supranta šiuos raktažodžius? Nepaisant to, kad kai kurie Vokietijos vynai turi šimtametę reputaciją, gali ramiai snausti rūsyje lygiai tokį pat laikotarpį ir visom kitom prasmėm yra legendariniai... Bet net tie mano minėti mylimi vyno rašytojai sako, kas gali leisti sau gurkšnoti tokį nektarą?!

Lūžo ne tik Austrijos ir Vokietijos lentynos. Kaip ir prieš pusantrų metų išrikiuota galinga Bordeaux gvardija. Vėl su žiburiu nesėkmingai ieškojau prieinamiausių kainos prasme ir puikia kokybe už išleidžiamus pinigėlius pasižyminčių Cotes du Rhone ir Minervois. Nekas ir Čilėje bei Argentijoje (nepaisant milžinų "Concha Y Toro", "Errazuriz" ar "Otra Vida", priklausančio tam pačiam "Concha Y Toro", šios Pietų Amerikos šalys gamina puikius vynus, atspindinčius kokybės ir kainos balansą - už 10 eurų nusipirksite žymiai geresnį Argentinos nei Bordeaux vyną). O apie Australijos, kurios vynų pardavimai Didžiojoje Britanijoje lenkia Prancūziją ir šiai rimtai kutena padus, lentyną nėra ką ir kalbėti... Keli gigantiški gamintojai (a la "Rosemount", "Peter Lehman", "Jacobs Creek") ir astronominės kainos. Juk Vakaruose Australijos vynas ir išpopuliarėjo dėl kainos prienamumo (tiesa, dėl to buvo prigaminta daug niekalo), bet nejau negalima suderėti su gamintojais, kad ir lietuviams nulašėtų šis tas įdomesnio?

Iš parduotuvės išėjau nešina dviem buteliais balto vyno - austrišku Gruner Veltliner bei Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc. Grubiai pasakius - du elementarūs gaivūs vasariški vynai. Paklojau 73 litus. Kai paskaičiuoji eurais (€21.16), normalu, bet kai pagalvoji apie lietuviškas algas, baisu... Išeitų maždaug 13 bokalų Švyturio "Balto"... Nenuostabu, kad Lietuvoje visi siurbia alų, mat vyną gurkšnoti teišgali turtingesni snobai. Juolab, panašu, jog prekeiviai vynu net nesistengia keisti šios tradicijos.

PS

Kai apie kainas burbtelėjau savo buvusiai direktorei Lietuvoje, ji net nemirktelėjo ir ironiškai pajuokavo: "Taigi vynas Lietuvoje yra prabangos prekė!" Deja, tenka pripažinti, taip. Kaip ir kvepalų ar batų parduotuvės Gedimino prospekte... O aš maniau - bendravimo dalis... Kaip muzika ar skanus pyragas.

Ieškomi lietuviai

Pasaulis vis dėlto mažas. Mano bendradarbė lenkaitė dvi dienas per savaitę savanoriauja vienoje organizacijoje, kovojančioje su rasizmu, diskriminacija, ksenofobija ir panašiais baubais. Pluša mergaitė negailėdama jėgų.

Šįryt ji man paskambino prašydama informacijos apie Lietuvių dienų Airijoje organizatorius, mat netyčia sužinojo apie renginį, o 2008 m. Europos Sąjungoje skelbiami tarpkultūrinio dialogo metais, taigi organizacija, kuriai ji atstovauja, pamanė, jog gal lietuviai susidomėtų bendradarbiavimo galimybėmis. Įdomumo dėlei galiu paminėti, jog susisiekusi su lenkais ji išgirdo neigiamą atsakymą, mat lenkams atstovaujančios organizacijos atstovai paaiškino, jog dabar siekiama ne įjungti lenkus į Airijos kultūrinį gyvenimą, o paraginti juos grįžti į Lenkiją... Kažkur girdėta melodija...

Beje, vakarop mano kolegė sulaukė nacionalinio transliuotojo RTE skambučio. Žurnalistai klausė, ar ji ką žino apie Lietuvių dienas Airijoje (skambutį jai "permetė" organizacijos, kurioje ji savanoriauja, šefas). Lenkaitė nustebo, kad jos klausia apie lietuvių dienas, o aš susimąsčiau, kodėl Airijos žiniasklaida nelabai ką žino apie artėjantį renginį. Nenustebkime, jei ir paprasti mirtingieji airiai apie jas neką tesužinos. Nenustebkime, jei ir toliau mus painios su lenkais.

Pagiriamasis (?) žodis namui su Trispalve ir jame tupintiems

Šiaip sakyčiau tai, kas vis dažniau kaip leitmotyvas sušmėžuoja Lietuvos žiniasklaidoje - artėja rinkimai. Nors kadangi diplomatai kaip ir nėra susaistyti partiniais ryšiais (ehm...), o turėtų visų pirma atstovauti šaliai, sakyčiau, jog greičiausiai URMe artėja ataskaitų metas.

Lietuvos ambasada Airijoje (po savo skėčiu surinkusi ir kelias ministerijas, ir Vilniaus miesto savivaldybę, ir "Švyturį", ir "Alitą") kaip tris nekokius kėlinukus sulošusi krepšinio komanda pagaliau ima spurtuoti. Ir dar KAIP!

Andrius Mamontovas (su jį apšildančiu Nojumi)
Veronika Povilionienė ir Saulius Balandis
Choras "Jauna Muzika"
Filmas "Vienui vieni"

Kaip sakoma internete, Lietuvos dienas Airijoje atidarys mūsų premjeras Gediminas Kirkilas, į Smaragdo salą atsibelsiantis su Vyriausybės delegacija. O štai Lietuvos ekonomikai pristatyti skirtą mugę „Bring a Little Lithuania Home 2007", kurią organizuoja Lietuvos užsienio reikalų, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ambasada Airijoje bei Airijos lietuvių bendruomenė, vainikuoti turėjo „Pieno lazerių" koncertas. Jau suskubau krautis kuprinytę, bet, regis, bent kaip sako komentatoriai, jie nerado rėmėjų. O gaila. Nors nesitiki... Nenustebčiau, jei kas nors su kuo nors beorganizuojant atvykimą persipyko. Beje, Andrius Mamontovas už bilietus lupa kaip "Feist" ir kiek brangiau nei "Iron and Wine" - 25 eurus.

Išgrauškit, visi skeptikai. Pasprinkite lietuvybe, irzlūs ambasados kritikai. Svaikite lietuviško alaus upėse. Lėbaukite iki paryčių lyg daugiau tokios fiestos niekada nebūtų. Juk galų gale atvažiavote čia ne kultūrintis, o lenkti nugarų. Čia jūs tam, kad rinktumėte grybus, šveistumėte stalus ir lipdymutėte mūrus.

Pykstu, sakysite? Ne, nepykstu. Siuntu, nors ir žinau, kad tai viena didžiųjų nuodėmių. Siuntu, kadangi tokie renginiai vyksta sporadiškai, numetami kartkartėmis - kaip alkanam šuniui kaulas, o kai galiausiai įvyksta, tai drioksteli taip, kad niekas neabejotų, jog name su Lietuvos Trispalve Dubline plušama, triūsiama, prakaituojama.

Prieš pavasarį rengtą Kaziuko mugę vienas iš ambasados darbuotojų manęs užklausė, gal Airijos žiniasklaidos priemonėse turiu pažįstamų. "Štai jums vardai, pavardės, o štai ir telefonai", - pasakiau. Kad tik ne... Neturiu tokio sąrašiuko. Tik apgailėtina, kad jo neturi diplomatinė atstovybė... Reiktų pasikonsultuoti su Vygaudu Ušacku - visokio ir bet kokio PyaRo specialistu ir, sakoma, būsimu prezidentu. Turint omeny, kad vieną prezidentą PyaRščikai mums jau buvo įpiršę, visko gali pasitaikyti...

Beje, kai tik Airijoje ambasada suorganizuoja kokį renginį, rytinėje Airijos jūros pusėje iškart metamos pajėgos suruošti kažką didingesnio. Dėl konkurencijos Didžiosios Britanijos lietuviams dar gali nuskilti. Belieka lukterėti. Nenustebčiau, jei ir "Pieno lazerių" sulauktų.

***

Vietoje pabaigos arba kodėl aš nenustygstu vietoje. Vytauto Antano Dambravos žodžiais:

"Mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte