Emigracijoje - Guinness Time. Išeinu kūrybinių atostogų.

Dienos Dubline slenka pamažu. Kartais šonus pakaitina pro debesų plunksnas prasispraudžianti saulė. Jau spėjau nusvilti. Užvakar, tiesa, pliaupė dideliais lašais. Vakar vėl mėginau su manimi fotografijos NCAD besimokiusių studentų ir savo nuotraukas įpiršti masiniam vartotojui, žalios žolės Smaragdo saloje ieškančiam turistui, gatvės kičo mėgėjui. Jau keletą mėnesių turime savo stendą Dublino širdyje esančiame Temple Bare kas šeštadienį vykstančiame Cow's Lane DesignerMart. Prekiaujame papudruotu pastelinių spalvų grožiu. Jau pardaviau vieną savo nuotrauką. Kai kurie yra pardavę po daugiau. Su ta pačia kompanija vėlgi tame pačiame Temple Bare esančioje Smock Alley Cafe dalyvaujame šią savaitę atidarytoje parodoje Dark River Pool: Views of Dublin City. Iš degtukų dėžutės pasigaminau pinholą ir atspaudžiau savo refleksiją apie Dubliną. Jei bus laiko, ateikite pažiūrėti.

Blogo pastaruoju metu aktyviai neatnaujinau, kadangi buvau išvykusi porai dienų su iš Lietuvos atvykusiomis draugėmis darkart pažiūrėti į vandenyną ir kalnus. Buvo gražu.

Avytės ganykloje



Dingle pusiasalis. Pats vakariausias Airijos taškas



Atlanto vandenynas

Netyčia sulaukiau elektroninio laiško su kvietimu stoti į Tėvynės Sąjungą, nors tokie kvietimai vargiai gali netyčia kibernetiniais kontaktais atkeliauti.

Vienas airis, vadovaujantis anglų kalbos mokyklai Dubline, liepą atidaro internetinę svetainę, kuri bus orientuota į Airijon atvykstančius užsieniečius. Tokių svetainių buvo ir anksčiau atidarinėta, tik jos pamažu žlugo. Lenkai tebeskaito lenkiškai, lietuvaičiai - lietuviškai. Svetainė "Babylon Radio" (čia tik jos būsimi griaučiai) nuo kitų skirsis tuo, jog joje bus internetinis radijas, visą parą transliuosiantis angliškai. Vėliau ketinama prašyti FM licencijos. Gavau iš iniciatorių kvietimą susitikti ir pasiūlymą vesti savo laidą. Kaip tyčia prieš išvažiuojant... Pažadėjau paklausinėti, gal atsiras koks kitas lietuvis ar lietuvė, norintys Airijoje turėti savo radijo laidą anglų kalba. Arba rašyti jiems angliškai. Brūkštelkite, jei kas susidomėtumėte lina.zigelyte[eta]gmail[taškas]com. Kol kas pinigų nežadama, nes projektas visai kūdikiškai šviežias. Bet kompanija labai maloniai nuteikianti.

O šiaip jau noriu aš bristi iš šitos emigracijos balos, liautis atstovauti emigrantų interesams, liautis ginti save ir kitus, peikti lietuvišką būdą, ieškoti teigiamybių airiškame, kaltinti valdžią ir koneveikti mūsų ambasadą Airijoje. Norisi mažiau rašyti ir skaityti daugiau. Ne vien pro langą į pasaulį žiūrėti. Arba prasimušti naują eketę virtualioje erdvėje. Prieš porą dienų jau kūriau requiem savo blogui, bet google'as veikė lėtai, taigi nepavyko užsidaryti ;)

O kol kas po pusantrų metų rašymo apie savo ulisus Dubline išeinu kūrybinių atostogų. Nebenoriu kartotis, todėl apie emigraciją ir emigrantus bloginsiu vis rečiau, bent lietuviškai, kadangi anglakalbiai auditorijai dar jaučiu kai ko neparašiusi. Gal netyčiom labai įsikvėpusi dar ką parašysiu ir prisikelsiu emigracijoje-etc kaip feniskas iš pelenų, bet kol kas planuoju pamažu bristi iš šitos balos ir kurti kažką naujo. Ieškau naujų temų naujiems blogams. Keletą minčių jau turiu. Lai ramiai išsiguli kaip gero vyno butelis. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksime tinkle.



PS Bloggeris gyvatė vėl lėtai veikė, daugiau nuotraukų būčiau pakrovusi...

Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.

Edgaro Donelos nuotrauka

Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.

Perudžija.©

Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Iš Indijos. Visą mėnesį. Gaila, ne aš...

Pažadėjau dažnai nerašyti, o čia kaip tyčia tiek visko vyksta. Kaip su senu meilužiu su tuo blogu - neišeina mest, nors tu ką...

Smagiam pasiskaitymui/pasikultūrinimui prie puodelio arbatos visą mėnesį siūlau sekti mano bičiulių iš Airijos Rūtos ir Vudžio dienoraštį. Jie mėnesiui išvažiavo į Indiją.

2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

FR 112 Dublin - London LGW

Latte su sojos pienu uz 4, internetas be lietuvisku simboliu uz 6/val. Skrydis su mokesciais i abu galus uz 30, taksi iki oro uosto - uz 28. Tokiu metu - apie 6 val. ryto - as paprastai esu kazkur liuliunu karalysteje, o siryt issiruosiau i Londona porai dienu. Sklandau Coco "Mademoiselle" debesyje. Skanu.

Parduotuveje - biziakas, o man pora dienu dzin. Sefas gali atidirbineti uz visus raugejimus i veida (slykstus iprotis, visuomet be atsiprasymo), ilgus pasisedejimus tulike niekaip nepasiekiant sluotikes nusveisti ka palikai (dar slykstesnis iprotis) ir besikartojanti uzmarsuma. Itariu, kad jis pucia ar dar bala zino ka daro, bet nesuskaiciuojamos ir visuomet po visa parduotuve kaip domino isdeliojamos "Red Bull" skardines tikrai ne i nauda jo virskinimui. Kaip bebutu, iki treciadienio manes nebus, taigi abu galime pailseti nuo vienas kito.

Londone esu buvus, regis, keturiskart - pora is ju tebuvo blaskymaisi apie Viktorijos stoti ieskant autobuso i Dublina ir trumpam nupedinant paziureti, ar Big Benas dar tebestovi vietoje. Ziuresime, kaip bus sikart. Londonas visuomet atrodydavo (ypac po Dublino) didelis, o gyvenimo UK sistema kiek painesne nei Airijoje. Sitoje juros puseje is dalies - kaip pas babyte kaime - viskas sava, maza. Ziuresime, kaip anoje.

Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".

©Lina Žigelytė

- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Jūsų ežerėlis ir mūsų kalnai

"Vakar maudžiausi po darbo ežere. O jūs žiūrėjote į purviną Temzę. Pavydit, ane? Ir didesnis atlyginimas nepadeda, tenka vonia pasinaudoti, bet ten juk nepaplaukiosi", - kažkur virtualioje erdvėje pasisakė neemigrantas.

Galbūt užjūrių ežeruose mes nemirkstame taip dažnai kaip prelegentas (lai džiaugiasi, kol visų neprivatizavo), tačiau bent jau galime kopinėti kalnais. Šiandien su trimis lietuviais ir dviem airiais užkopėme į keturias Wicklow viršūnes, aukščiausioji siekė 725 m. Ne Everestas, bet ir ne Juozapinė...

Jaučiuosi tarsi būčiau kulta su spragilais - skauda mentis, blauzdas, rankas, pečius, nugarą... Bet buvo gražu.


Fancy Mountain, Co. Wicklow

Taip, mes ne vien dirbame, bet ir važinėjame dviračiais, nardome, kartais skanaujame Pietų Korėjos virtuvės delikatesais, o kartais - indų, vakarais einame pasivaikščioti prie jūros, o grįžę geriame gerą vyną ir džiaugiamės jo pasiūla čia (Naujoji Zelandija, Libanas, Argentina, Graikija, Portugalija, etc), keliaujame, fotografuojame, skaitome knygas, jei airiška vasara nelepina, prie židinio su gera kompanija gurkšnojame "Glenrothes 1992" .

Mes čia gyvename. Ir kaip tame animaciniame filmuke kviečiame atvažiuoti į Rūgpienių kaimą. Bent pasisvečiuoti. Gal patiks? Net be ežerėlio?

Užrašai iš Italijos. II dalis (ir paskutinė)

Nuo Lago di Como Italijos šiaurėje patraukiau į Florenciją ir pamaniau - visai kaip Lietuva. Lygumos, žydintys kaštonai ir liepos. Tik artėjant link Florencijos lygumas ėmė keisti žalios kalvos, o kaštonus ir liepas - alyvmedžiai bei kiparisai.




Florencijoje buvo išties gražu, o ledai ir vanduo kainavo pigiau nei Romoje. Bent dalelę grožio juostelėse ir atminties kortelėse mėgino įamžinti ir namo išsivežti tūkstančiai turistų. Jie užvertę galvas su nuostaba apžiūrinėjo katedrą, kol aplink juos ratus suko čigonai pozavo prie Mikelandželo "Dovydo" kopijos ir ištuštinę butelį, o gal ir du Chianti pradingdavo nesibaigiančiose Florencijos gatvėse.



Pirmą vakarą, prasiėjusi lankytinomis vietomis, stabtelėjau vienoje bažnyčių ir drauge su Marija, Kūdikėliu bei visais šventaisiais valandą klausiausi obojaus ir vargonų. Dubline pasiilgstu klasikos ir kartais atsivertusi sekmadienio britų "Guardian" užpavydžiu gyvenantiems Londone, nes bilietai į Albert Hall kainuoja nuo 5 iki 105 svarų - kad galėtų nueiti ir studentai, ir prezidentai.




Kas rytą prikirtusi pasakiškų pusryčių (pastos, omleto, vaisių salotų ir dviejų rūšių pyragų) "Archi Rossi" hostelyje, kurį labai rekomenduoju, traukdavau į Florencijos apylinkes. Kartą net nukakau iki Cinque Terre, kur porą valandų kopinėjau kalnus, kol atsidūriau čia.




Mačiau ties aviliais dūzgiančias bites, gąsdinau driežus bei vokiečių turistus ir įsėdusi į ant skardžio esantį vynuogyną žiūrėjau į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, neapsispręsdama, kur gražiau.

Cinque Terre prasidėjęs aktyvus poilsis tęsėsi ir kitądien. Sėdau ant dviračio, į kuprinę įsimečiau bambalį vandens, užsirišau skarutę ir patraukiau, kur akys veda. Veikiau, kur žemėlapis - labai išsamiai nupasakotas "Florence by Bike" darbuotojo (o juk galėtų ir Lietuvoje dviračių nuomos su ratais duoti ir dviratininkams pritaikytus žemėlapius). Besidairant į alyvmedžių giraites, figmedžius, kaimelius ir vynuogynus ir kartais stabtelint užkirsti braškių ėmė strigti bėgiai.

Bet čia pasirodė Peras (kaip vėliau paaiškėjo - Švarcenbergeris), grupę amerikiečių dviratininkų vežęs pasidairyti po Toskaną. Peras pasukinėjo bėgius ir keletą kilometrų pavažiavęs drauge pasiūlė vakare Florencijoje nueiti suvalgyti gelati. Še tau boba ir Italija - einant per gatvę jauni profesoriai laužyta anglų kalba kviečia kavos (Do you want coffee, just the two?), o miškuose netikėtai sutikti nepažįstamieji paskiria pasimatymą prieš vidurnaktį prie Ponte alle Grazzie. Būtų italas, persižegnočiau, paspausčiau dviratuką ir lėkčiau, bet kadangi švedas, o dar su tokia pavarde, sutikau.



22.30 val. Man į tėvus pagal amžių tinkantis praeivis užklausia, ar aš solo.

Sonno turisto, no solo.

Pasirodo švedas. Punktualiai. Aš pati stebiuosi, kad nevėluoju. Bučiutis nelenda - ne kaip italai per Naujuosius metus ant Karolio tilto Prahoje. Ir mes prasinešam. Motoroleriu. Per Florenciją. Patenkita karksiu prieš vėją iš šalmo, kaip gražu. Bijau nukristi, todėl įsitvėrusi jo iš paskutiniųjų ir mes nardome gatvėmis - pro katedrą, automobilius, Via Mafia, kitus motorolerius - ir aš džiaugiuosi, kad nors kartą pataikiau į tokį date, kur man nereikia imtis iniciatyvos. Jo rekomenduoti gelati išties labai skanūs - čia nėra turistų, vien italai. Pasišnekučiuojame. Suprantu, kad daugiau nieko nebus. Ir jis taipogi supranta. Nuveža mane į "Archi Rossi". Palieka vizitinę. Reikės brūkštelėti ir padėkoti.

Tiesa, dar buvau netoli Mont Blanc ir esu sau prisiekusi, kada nors snieguotą viršūnę (nebūtinai pastarąją) būtinai pačiupinėsiu pati.





Zyziu bičiuliui alpinistui, kad jis su manimi pakopinėtų bent po Airijos kalnus.

Gražu Italijoje ir jei vyrai ten būtų linkę bendrauti daugiau kaip švedas, o ne kaip jauni profesoriai, būtų dar gražiau. Ir aš kaip tie tūkstančiai turistų atsivežiau savo prisiminimus atminties kortelėje. O parašiau, kad įneščiau šiek tiek monotonijos, kaip sakė ankstesnis Kauno meras, į mūsų diskusijas apie emigrantus. Nes kartais jau beveik einu krautis lagamino į Lietuvą. Bet kai pagalvoju, kad skrydis iš Romos į Dubliną tekainavo 26 eurus (su mokesčiais), pagalvoju, kad gal dar reikia pasiblaškyti.

What I See in BBC

:)

Užrašai iš Italijos. I dalis

Italija išties yra kaip tas vitrinoje akį traukiantis batas, kurį pasimatuoji ir staipydamasi prieš veidrodį imi svarstyti: atrodo puikiai, bet ar tinka? gal kiek ankštokas, tačiau turėčiau pranešioti; patinka, tačiau gal neilgam.



Mano afera su Italija truko penkiolika dienų. Traukiniais sukoriau apie 5000 km, išgėriau pakankamai vyno, patenkinta į kairę ir dešinę karksėjau "grazie mille", mokiausi ignoruoti besarmačių italų ir jais apsimetančių rumunų replikas, mėginau perprasti, kodėl čia tiek daug dykaduonių "paprašaininkų", pasičepsėdama kirtau gelati, mačiau Siksto koplyčią ir garsiojo Dovydo kopiją, klausiausi bendrakeleivių "backpackerių" istorijų, dviračiu važiuodama Toskanos miškais buvau pakviesta į pasimatymą ir vos neatsisveikinau su savo rankine naktiniame traukinyje. Bet apie viską nuo pradžių, po truputį ir šiek tiek nuosekliau.

Napoli

Neapoliečiai apsiskalbė. Siaurose gatvėse ant palangių, langų, balkonų ir virvių vėjyje suposi marškiniai, kelnės ir apatinis trikotažas. Traukiau į plaučius Italiją: sūrų užmerktų sardinių kvapą vietiniame turgelyje, ką tik sumaltų kavos pupelių aromatą, padirbtais D&G diržais prie stoties prekiaujančių vyrų prakaitą, sumišusį su maniškiu, šviežių mandarinų gaivą ir geriausios pasaulyje picos gundantį aštrumą.



Neapolio bijojau. Giliai kuprininėje slėpiau fotoaparatą ir piniginę. Diauriausi, ar tik iš paskos motoroleriu neatidumia koks ilgapirštis ir negalėjau atsistebėti carabinieri gausa. Jie oriai žingsniavo gatvėmis vilkėdami pasiutiškai gražias uniformas (girdėjau, Armani), glebėsčiavosi su praeiviais ir kartais rūkė cigarus.

Neapolis nebuvo nupudruotas kaip kai kurie Europos didmiesčiai: nuo namų byrėjo raudonas tinkas, gatvės duso nuo dulkių, o automobiliai ir motoroleriai kaip išprotėję chaotiškai pypeno. Miestas buvo kaip ta pica už vieną eurą: paprasta, neišpuoselėta, skubiai suvyniota į servetėję, bet tikra. Itališka.

Sicilia

Išties turėjau atvykti į Kataniją, tačiau niekam nepranešus, jog turiu pakeisti traukinį, atsidūriauiš vaikystės dėl komisario Katani žinomame Palermo. Ir likau labai maloniai nustebinta. Nakvojau senoviniame name už 35 eurus. Kaip kokia italė balkone pasidžioviau skalbinius ir iš ryto pasisveikinau su kaimynu, pūtūsiu žolytę. Palermo apskritai daug kur praplevendavo salsvas žolytės kvapas.

Ryte buvau netikėtai maloniai nustebinta gavusi kuponą pusryčiams netoliese esančioje kavinėje: labai stiprus ir liliputiškai mažytis espresso su ricotta įdarytu brioche.

Apžiūrėjau katedrą, išpuoštą arabiškasi motyvais, pasivaidenau prie kelių turistų grupių (geriausias būdas greitai atrasti ką nors įspūdingesnio, kai nė itin daug laiko), trumpam pasiklydau vienoje iš tų skalbiniais išdžiaustytų gatvyčių ir išvykau į Kataniją.



Kadangi nebespėjau į link Etnos vežantį autobusą, teko pasitenkinti paklaidžiojimu miesto gatvėmis ir nesėkmingomis atidarytos trattoria paieškomis. Nelemta siesta - ritorno subito (it. grįšiu netrukus). Užtat sukirtau labai skanių pistacijų skonio ledų ir buvau pavaišinta šokoladiniu pyagėliu bei cappuccino - nufotografavau kortomis žaidžiančiius senukus, o vienas jų pamojo sektį jį. Įtariai pamaniau, kad gal vedasi į krūmus, tačiau jis parodė vietinę kavinę. Tepasakė grazie. Beliko atsakyti grazie mille.

Pakeliui į Romą vis dėlto trumpam išvydau Etną. Pirma nesupratau - debesis ar kalnas. Bet bendrakeleivis Mario patikino, kad Etna.

Roma

Ją atradau ankstyvą ketvirtadienį, maždaug apie septintą valandą ryto, kai gatvės dar neduso nuo turistų, o už kelių valandų beprotiškai užsikimšiančias sankryžas tik retkarčiais kirsdavo vienas kitas motoroleris.

Roma budo. Iš Trevi fontano vyrai oranžiniais drabužiais traukė į amžinąjį miestą grįžti norinčių turistų monetas (sako, kartais per mėnesį dugne nusėda daugiau nei tūkstantis eurų), padavėjai dengė stalus iškrakmolintomis staltiesėmis, o prie bažnyčios prisėdęs vargeta taisė sveikatą nuo vakar butelyje likusiais keliais lašais "Frascati".

Po kelių valandų Trevi fontaną vėl užguls gaujos turistų, Ispaniškuosius laiptus užsės šimtai italų, japonų, amerikiečių ir rusų, o šaligtviais, akligatviais, kelkraščiais, promenadais ir kiemais lyg bitės ims zursti motorleriai. O kol kas Roma budo ir tokios nurimusios jos nebeišvydau per keturias čia praleistas dienas.



Žingsniavau palei Tibrą po žaliuojančiais platanais. Netikėtai už kampo pastebėjau Koliziejų, smalsiai dairiausi per upę ieškodama Šv. Petro bazilikos kupolo ir vis dirsčiodama į savo "Lonely Planet" nuklydau į kažkurią iš aikščių.

Visi Romos laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Nebesuvokiau, kelinta dabar valanda, nebesusigaudžiau, kur barokas, o kur jau ne, kur gražu, o kur dar gražiau, ir kaskart į rankas paėmusi "Nikoną" svarsčiau, kaip viename kadre sutalpinti kuo daugiau Romos. Kaip ir Siksto koplyčioje besibraudama per jūrą turistų užvertusi galvą mąsčiau, kaip reikėtų žiūrėti į freskas, kad išvystum ir suprastum daugiau.



Roma glumino ir vargino. Buvo žavu stebėti kavinėse cafe fredo ar espresso gurkšnojančias senyvas poras, godžiai lyg būtų vaikai gelati laižančius suaugusius, išdidžiai gatvėmis žingsniuojančius velniškai patrauklius policininkus. Žinoma, erzino masės turistų, prie metro šmirinėjantys kišenvagiai, pinigų kaulyjančios čigonės, įkyrūs padirbtų prabangių niekų pardavėjai ir be jokios sarmatos įžūliai preinančias moteris nurenginėjantys italai.

Godžiai lyg vaikas Piazza Navona laižiau šokoladinius ledus ir klausiausi gatvės muzikantų.

Roma paliko įspūdį, bet gyventi joje, kaip sakė mano viena draugė, būtų nelengva. Tačiau visi keliai veda į Romą ir trumpam čia darkart mielai užklysčiau.

O dabar galima ir...

Sakoma, pamatyk Paryžių, o tada galima ir mirti. Į Paryžių dar nespėjau, bet atsidūrusi Cinque Terre (Italija) praėjusią savaitę nebežinojau, į kurią pusę fotografuoti, ką zoominti, o ką imti plačiu kampu, stovėti, prisėsti ar šaukti kaip filmo "Garden State" pabaigoje . Čia dalelytė to, kas tilpo. O dabar galima ir... Bet dar reikia pamatyti Paryžių :)

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...

Keli prisiminimai iš Sevilijos

Sevilija kvepėjo jazminais, o vaivorykštės spalvų namus laižė neįprastai ilgi šešėliai. Kiek vėliau nutarėme, kad jazminų kvapą primena žydintys apelsinmedžiai, nes jazminų krūmų nesimatė.

Baila, hola, guapa pamažu brovėsi į kasdienę šneką, vis dėlto kartais neišsiverčiančią be vaikiškų badymų pirštu.

Una copa vino tinto por favor ir jau susidaužiame vino di mesa už 7.40 euro sklidinomis taurėmis. Alyvuogių aliejuje plūduriuoja kalmarai, marinuotos paprikos, baklažanai ir keptos bulvytės papas. Papas su pipirų padažu, papas su rozmarinais, papas su sūriu. La quenta ir nustembi, kad pavalgei ir maloniai apsinešei už 8 eurus.




Ir, žinoma, flamenco. Ilgesio iškreiptas dainininko veidas ir į tolį ištiestos rankos, šešiomis stygomis bėgiojantys ilgaplaukio gitaristo pirštai bei pasiutęs šokis, užklumpantis netikėtai, besibaladojantis į sielą sulig kiekvienu kulniuko kauštelėjmu ir nutrūkstantis staiga, lyg viena iš šešių gitaristo stygų. Susižavėję ima ploti miestą užplūdę amerikiečiai, o priešais sėdintis ūsuotas vyriškis aikteli "Da eta prosta uragan". Bet šokėja nuramina staiga sujudusią pulbiką ir šokis vėl prasideda. Slenka link manęs kaip tie ilgi vakarop matyti šešėliai ir įsiklausau suglumusi, nors dar nesuprantu. "Muchos gracias. Adiós."



Daugiau foto čia