Užrašai iš Italijos. II dalis (ir paskutinė)

Nuo Lago di Como Italijos šiaurėje patraukiau į Florenciją ir pamaniau - visai kaip Lietuva. Lygumos, žydintys kaštonai ir liepos. Tik artėjant link Florencijos lygumas ėmė keisti žalios kalvos, o kaštonus ir liepas - alyvmedžiai bei kiparisai.




Florencijoje buvo išties gražu, o ledai ir vanduo kainavo pigiau nei Romoje. Bent dalelę grožio juostelėse ir atminties kortelėse mėgino įamžinti ir namo išsivežti tūkstančiai turistų. Jie užvertę galvas su nuostaba apžiūrinėjo katedrą, kol aplink juos ratus suko čigonai pozavo prie Mikelandželo "Dovydo" kopijos ir ištuštinę butelį, o gal ir du Chianti pradingdavo nesibaigiančiose Florencijos gatvėse.



Pirmą vakarą, prasiėjusi lankytinomis vietomis, stabtelėjau vienoje bažnyčių ir drauge su Marija, Kūdikėliu bei visais šventaisiais valandą klausiausi obojaus ir vargonų. Dubline pasiilgstu klasikos ir kartais atsivertusi sekmadienio britų "Guardian" užpavydžiu gyvenantiems Londone, nes bilietai į Albert Hall kainuoja nuo 5 iki 105 svarų - kad galėtų nueiti ir studentai, ir prezidentai.




Kas rytą prikirtusi pasakiškų pusryčių (pastos, omleto, vaisių salotų ir dviejų rūšių pyragų) "Archi Rossi" hostelyje, kurį labai rekomenduoju, traukdavau į Florencijos apylinkes. Kartą net nukakau iki Cinque Terre, kur porą valandų kopinėjau kalnus, kol atsidūriau čia.




Mačiau ties aviliais dūzgiančias bites, gąsdinau driežus bei vokiečių turistus ir įsėdusi į ant skardžio esantį vynuogyną žiūrėjau į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, neapsispręsdama, kur gražiau.

Cinque Terre prasidėjęs aktyvus poilsis tęsėsi ir kitądien. Sėdau ant dviračio, į kuprinę įsimečiau bambalį vandens, užsirišau skarutę ir patraukiau, kur akys veda. Veikiau, kur žemėlapis - labai išsamiai nupasakotas "Florence by Bike" darbuotojo (o juk galėtų ir Lietuvoje dviračių nuomos su ratais duoti ir dviratininkams pritaikytus žemėlapius). Besidairant į alyvmedžių giraites, figmedžius, kaimelius ir vynuogynus ir kartais stabtelint užkirsti braškių ėmė strigti bėgiai.

Bet čia pasirodė Peras (kaip vėliau paaiškėjo - Švarcenbergeris), grupę amerikiečių dviratininkų vežęs pasidairyti po Toskaną. Peras pasukinėjo bėgius ir keletą kilometrų pavažiavęs drauge pasiūlė vakare Florencijoje nueiti suvalgyti gelati. Še tau boba ir Italija - einant per gatvę jauni profesoriai laužyta anglų kalba kviečia kavos (Do you want coffee, just the two?), o miškuose netikėtai sutikti nepažįstamieji paskiria pasimatymą prieš vidurnaktį prie Ponte alle Grazzie. Būtų italas, persižegnočiau, paspausčiau dviratuką ir lėkčiau, bet kadangi švedas, o dar su tokia pavarde, sutikau.



22.30 val. Man į tėvus pagal amžių tinkantis praeivis užklausia, ar aš solo.

Sonno turisto, no solo.

Pasirodo švedas. Punktualiai. Aš pati stebiuosi, kad nevėluoju. Bučiutis nelenda - ne kaip italai per Naujuosius metus ant Karolio tilto Prahoje. Ir mes prasinešam. Motoroleriu. Per Florenciją. Patenkita karksiu prieš vėją iš šalmo, kaip gražu. Bijau nukristi, todėl įsitvėrusi jo iš paskutiniųjų ir mes nardome gatvėmis - pro katedrą, automobilius, Via Mafia, kitus motorolerius - ir aš džiaugiuosi, kad nors kartą pataikiau į tokį date, kur man nereikia imtis iniciatyvos. Jo rekomenduoti gelati išties labai skanūs - čia nėra turistų, vien italai. Pasišnekučiuojame. Suprantu, kad daugiau nieko nebus. Ir jis taipogi supranta. Nuveža mane į "Archi Rossi". Palieka vizitinę. Reikės brūkštelėti ir padėkoti.

Tiesa, dar buvau netoli Mont Blanc ir esu sau prisiekusi, kada nors snieguotą viršūnę (nebūtinai pastarąją) būtinai pačiupinėsiu pati.





Zyziu bičiuliui alpinistui, kad jis su manimi pakopinėtų bent po Airijos kalnus.

Gražu Italijoje ir jei vyrai ten būtų linkę bendrauti daugiau kaip švedas, o ne kaip jauni profesoriai, būtų dar gražiau. Ir aš kaip tie tūkstančiai turistų atsivežiau savo prisiminimus atminties kortelėje. O parašiau, kad įneščiau šiek tiek monotonijos, kaip sakė ankstesnis Kauno meras, į mūsų diskusijas apie emigrantus. Nes kartais jau beveik einu krautis lagamino į Lietuvą. Bet kai pagalvoju, kad skrydis iš Romos į Dubliną tekainavo 26 eurus (su mokesčiais), pagalvoju, kad gal dar reikia pasiblaškyti.