Postsovietinis elementas, atrandami draugai ir rizika

"Davai davai!" - subliovė vyriškas balsas iš minios, ir aš, tiesą sakant, net nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne draugės bakstelėjimas į šoną. Rytų Europai būtina pasirodyti. Net Sinead O'Connor koncerte Dubline.

Per kitas porą valandų Rytų Europos atstovai ir kitaip atkreipė į save dėmesį: dvi blondinės akiplėšiškai atsistojo priešais mane ir į veidą ėmė pūsti cigarečių dūmus, trys už manęs stovėję lenkai vis pšečino ir kšečino - net kai scenoje liko viena Sinead ir su gitara atliko akustines dviejų dainų versijas, o koncertui pasibaigus iš minios kažkas riktelėjo "Pakartot!"

Jei kas iš jūsų oro uoste niekada nemėginote apsimesti Vakarų Europos atstovais (apsirengdami spalvotai ar slėpdamiesi po angliškos knygos ar "Newsweek" viršeliu) ir neglaudėte lietuviško paso viršeliu į save, kol galiausiai registratūroje paprašė jį atversti, galite mesti į mane akmenį. Jei niekada, paklausus iš kur jūs, nemėginote išvengti tiesaus atsakymo ir tik po kelių minučių koketavimo ištarėte savo kilmę, meskite į mane kitą akmenį. Jei esate emigrantas (iki gyvenimo pabaigos ar tik vienai vasarai) ir visada džiugiai imate čiauškėti gimtąja kalba su klientais, paaiškėjus, jog jie iš Lietuvos, meskite į mane dar vieną akmenį.

Aš esu lietuvė kartais besigėdijanti savo kilmės, nepaisant visų pastangų apie Lietuvą kurti teigiamą įvaizdį. Aš esu Rytų europietė, kasdien susidurianti su lenkais, latviais, lietuviais, baltarusiais bei slovakais, ir vis mėginu vadovautis tolerancija bei pakantumu neipaisant vyraujančių stereotipų.

Šią savaitę darbe kalbantis su kolege lenke mano tolerancija trumpam išgaravo ir virto kiek pašaipia replika, esą lenkai yra skūpūs. Mano replika tapo nepastebimai į mišką purptelėjusiu žvirbliu, ketvirtą valandą ryto grįžusiu į mano pašto dėžutę riaumojančiu jaučiu. Griuvo mūsų draugystė, užmarštin nuskendo prisiminimai apie keliones į Krokuvą ir Seviliją, kažkur kaltinimų rūke ištirpo išpažintys apie buvusius meilužius, o kartėlio lavina nusinešė kažkada prie butelio vyno kurtus planus drauge važiuoti gyventi į Ispaniją. Ir kaip ta žvejo žmona likau prie suskilusios geldos apsvarstyti savo žodžių.

Gal, kaip sako mano močiutė, išties lengviausia yra su lietuviais - tiek vyrais, tiek moterimis? O gal neverta pernelyg bičiuliautis su bendradarbiais - anksčiau ar vėliau kils vienoks ar kitoks konfliktas? Žinoma, galima apskritai nemėginti užsieniuose ieškoti draugų, su kuriais kaip ir Lietuvoje galėtum plepėti iki aušros apie viską ir apie nieką. Aš taip negaliu, nes imsiu kaukti, kaip sakė Arkadijus Vinokuras, vilko balsu.

Išvykus iš savo šalies visuomet rizikuoji ir tą riziką suvokti gali tik tie, kurie kada nors yra tam ryžęsi: šešiems mėnesiams ar šešiems metams. Rizikuoji, kad nebebus į ką grįžti, o ryšys su geriausiais draugais, nepaisant visų vaikystės priesaikų ir paauglystės išpažinčių, nutrūks. Rizikuoji, kad Kūčių vakarienę valgysi vienas, o per Valentiną taure vyno daušies su Keri iš "Sekso ir miesto". Galiausiai rizikuoji, kad mėnesį, o gal ir pusę metų valgysi makaronus su sviestu, o miegosi ant čiužinio kambaryje be lango.

Likusieji Lietuvoje pasakys, kad ir jie kasdien susiduria su rizikingais sprendimais. Sutinku. Tiesiog šįkart apie užsienyje atrandamus ir prarandamus draugus.

Ar pastebėjote, kad įsikūrę svečioje šalyje ir kažkokiomis aplinkybėmis atradę artimesnės sielos žmogų, draugystę užmezgate žymiai greičiau nei Lietuvoje? Per porą mėnesių pasipasakojate tai, kam Lietuvoje prireikė kelerių metų. Galbūt skiria kalbos barjeras, tačiau jungia bendra patirtis. Galbūt rasės skirtingos, tačiau panaši pasaulėžiūra. O galbūt jungia priklausymo postsovietiniam blokui elementas.

Štai aš ir užmezgiau draugystę, tik ji dužo kaip gintaro pilis dėl tos nelemtai išsprūdusios replikos, kurią maniau būsiant suprastą dėl priklausymo postsovietiniam blokui elemento. Pasipylė priminimai apie mano ankstesnes replikas, užuominas ir užgaulius juokus.

Dabar mąstau, ar postsovietinis elementas daugiau jungia ar skiria. Mano viena labai gera draugė lietuvė, remdamasi savo ir pažįstamų patirtimi tvirtina, kad vis dėlto lenkais nereikia pasitikėti. Galbūt kaimynų apskritai net ir labai norint negalima pašiepti, o dera kaip "Eurovizijoje" iš mandagumo visuomet skirti bent kelis balus? Bet aš taip negaliu - nenoriu ir nemoku pataikauti, todėl visiškai nediplomatiškai kartais drebiu draugams tiesą į akis ir, panašu, kad ką sėjau, tą ir nupjoviau. Su kaupu...

Gal kaip ir moteriškų hormonų audra praeis, o galbūt prisidengus "Vanity Fair" reikės perbėgti į Vakarų europiečių stovyklą nebepasitikint lenkais. Juk neimsiu kaukti kaip vilkas - verčiau rizikuosiu. Juk užmegzdami santykius (tiek kaip draugai, tiek kaip meilužiai, net kaip sutuoktiniai) visuomet rizikuojame. O kol yra su kuo nueiti į Sinead koncertą, nepražūsiu.