Rinkimai, opūs/neopūs klausimai ir naujieji ES nariai

Tapti Jungtinių Valstijų prezidente siekianti Niujorko senatorė Hillary Clinton siūlo visuomenei išrinkti dainą, tapsiančią jos kampanijos himnu. Tarkim, šitą:

"Oh you look so beautiful tonight... in the city of blinding lights" (angl. "O tu tokia nuostabi šį vakarą - akinančių šviesų mieste").

Girdėjau, prieš savivaldybių rinkimus Artūras Zuokas skambino vilniečiams, t.y. pakėlus ragelį pasigirsdavo įrašytas tuometinio Vilniaus mero kreipimasis. Pamaniau, gerai, kad močiutė gyvena ne Vilniuje, nes persigąstų - meras skambina!

Airijoje šiuo metu taipogi kunkuliuoja rinkimų aistros - gegužės 24-ąją airiai rinks parlamentą. Mieste per savaitgalį, vos paskelbus rinkimų kampanijos pradžią, išdygo tūkstančiai plakatų. Žurnalistai jau aptarė, kuriems politikams prireikė daugiausiai "Photoshopo", ir suskaičiavo, kad vieno plakato atspausdinimas kainuoja apie šešis eurus. Nuo savo namų iki artimiausios stotelės (maždaug 7 minutės ėjimo) suskaičiavau, berods, 38.

Penktąją rinkimų kampanijos dieną užsienio naujienas viename pagrindinių šalies dienraščių "Irish Independent" atradau 28-ajame puslapyje ir jos teužėmė du puslapius.

Tiesą sakant, ir paprastą dieną užsienio naujienos Airijos spaudoje dažniausiai kelią atranda "nioliktajame" puslapyje ir teužima kelis puslapius. Tačiau bent trečdalis, na galbūt penktadalis laikračio - nesvarbu, tabloido ar vadinamojo broadsheet - visuomet išsamiai nušviečia sporto naujienas. T. y. trijų sporto šakų naujienas - GAA, futbolą ir regbį. Pamirškite žiemos olimpiadas, lengvosios atletikos čempionatus bei dviračių sportą.

Dėl šių priežasčių savaitgaliais kartais nusiperku britų "Guardian", dabar jau beveik kas mėnesį įsigyju "Vanity Fair", o parduotuvėse kartais perverčiu "Newseek" ir "Times" žurnalus. Snobiška? Sutinku. Vis dėlto kartais spaudą norisi ne tik perversti, bet ir paskaityti. Ir net bujojant technologijoms, į virtualius vandenis neriant "delfinams" ir tobulėjant blogams jaučiu silpnybę tradicinei spaudai. Ypač didelio formato nuotraukoms "Guardian". Pažiūri ir pagalvoji - kaip gerai, kai laikraštis gali leisti sau per du puslapius išspausdinti vieną juodai baltą nuotrauką, o ne dvylika margų skelbimų. Įdomu, ar koks Lietuvos laikraštis galės kada nors tai sau leisti?

Grįškime prie rinkimų kampanijos: nuvalkiotos frazės apie gerėsiančią sveikatos apsaugą, pažadai griežtinti bausmes (maniau, jau neabejojama, kad griežtesnės bausmės nemažina nusikalstamumo), prisiekinėjimai, jog į gatves bus išvesta daugiau policininkų. Dairiausi ir kol vienas pažįstamas airis pats neišsakė savo pastebėjimo, maniau, jog reikės keisti akinių dioptrijas.

Rinkimų kampanijos metu niekas nekalba apie imigraciją. Turint omenyje, kad šioje 4.062 mln. gyventojų turinčioje šalyje kas dešimtas gyventojas šiuo metu yra imigrantas, o 2050-aisiais bus kas penktas, tyla yra ganėtini netikėta. Tas pats pažįstamas airis sako, kad šis klausimas pernelyg suskaldytų visuomenę.

"Taip yra ne dėl to, kad jie (politikai - L.Ž.) vengtų jautraus imigracijos klausimo. Imigracija paprasčiausiai nėra problema. Airiai nejaučia, kad dėl jos būtų praradę darbus", - atsakydamas į naujienų agentūros ELTA klausimą prieš kelias dienas sakė Ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto profesorius Johnas Fitzgeraldas. Tiesa, ne viena mano pažįstama rytų europietė yra sulaukusi airių moterų priekaištų neva mes gviešiamės jų vyrų.

Galbūt iš tiesų imigrantai airiams tapo tokie įprasti kaip pakalnutės pavasarį Lietuvoje. Jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą su CV, po savaitės ima dirbti, po pusmečio važiuoja atostogų namo ir dar grįžta. Keliems mėnesiams arba keliems metams. O po to išvažiuoja visam laikui į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Slovakiją.

Šiemet Europos Sąjungai dar išsiplėtus procesas kiek pakito: jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą, atranda laisvą gatvės ar parduotuvės kampą ir ima darbuotis. Tiksliau - ubagauti. Kalbu apie romus, plačiau vadinamus čigonais. Drauge su 20 mln. rumunų į ES klubą priėmėme ir 2 mln. romų. Tiesa, su šiokiais tokiais apribojimais. Ar tik ne dėl tų 2 milijonų?

Prastą romų socialinę padėtį Rumunijoje, Bulgarijoje ar Serbijoje dar galėčiau paaiškinti nekokia ekonomine šių šalių situacija, tačiau Airijoje, kur įvairiausių darbų yra tiek, jog gali vežimu vežti, niekaip negaliu pateisinti jų pasirinkto gyvenimo būdo ubagauti. Ne plėšyti akordeoną ar traukti dainas ir už tai prašyti pinigų, o su vaiku ant rankų tupėti šlapimu dvokiančioje pakampėje ir tiesti ranką į praeivius.

"Thank you madam, have a nice day", - visada ištaria abejingai praėjus.

Nuo sausio mėnesio čigonų Dublino gatvėse žymiai padaugėjo. Dar niekada čia nemačiau tiek ubagaujančių vaikų. Paauglės su su sveikomis kojomis ir rankomis nesidarbuoja už 8 eurus per valandą, bet viena ranka glaudžia pilvą su netrukus pasaulį išvysiančia dar viena gyvybe, o kita prašo monetų.

Apribota teisė į darbą? Bet juk apie tai žinojo dar prieš atvykdami... Ubagaujančių lenkų ir lietuvių Dublino gatvėse neteko matyti. Norintys dirbti visuomet atrasdavo darbo. Net tuomet, kai dar reikėjo leidimų ir jų negaudavo. Prasisukdavo. Galbūt ne už minimumą, bet dirbdavo.

Būsimi ir esami Airijos politikai tyli. Galbūt bijodami iššaukti rasizmo bangą. O galbūt tikėdamiesi antgamiško susiintegravimo. Kol kas aš integravimosi ženklų nepastebiu.

Ir nepriekaištaukite dėl tolerancijos trūkumo. Šiuo atveju kalbu apie lodarizmą.