Apie šaldytuvą ir jo turinį

Kartais mano šaldytuvą ištinka štai tokios metamorfozės.



Nuotraukos nerežisuotos ir jų nepublikuočiau, jei mama turėtų internetą. Studijų laikais, kuomet kai kurie mano kursiokai gabendavosi lašinius, rūkytas dešras ir uogienes iš Skuodo, Pivašiūnų ar dar kur, kaip inkstas taukuose mėgavausi gyvenimo pas tėvus malonumais ir neturėjau sukti galvos apie vakarienę. Na, ne visai, bet panašiai.

Dabar mėgaujuosi ne tik gyvenimo be tėvų, bet ir viengungiško gyvenimo malonumais. Nėra kam murmėti, jog nevalgo žalių kalafiorų ar priekaištauti, kad nėra pieno arbatai, mat pastarojo mano organizmas nelabai virškina. Todėl patenkinta triauškiu sau kalafiorus ir gurkšnoju juodą arbatą su citrina... Tiesa, nėra mamos, kuri pasirūpintų, jog šaldytuvas neištuštėtų, todėl kartais įvyksta kaip pirmojoje nuotraukoje.

Su bendradarbe lenkaite, kuriai Airijoje gyventi nemiela, bet mielas atlyginimas, nors, kiek žinau, Lenkijoje įsidarbinti pagal specialybę (religijos studijos) ji nė nemėgino, kurią dieną vėl ėmėme kalbėti apie maisto Airijoje ypatumus.

Taip jau atsitinka, kad Vakaruose - priešingai vyraujančiai tendencijai - mano svoris krenta. Per JAV praleistą pusmetį numečiau apie 10 kg. Tiesa, nė karto nesukirtau "burgerio", o ir filadelfiškais preceliais nepiktnaudžiavau. Kadangi darbavausi labai šauniame apie maistą neblogai nutuokusios (bet tikros kalės) graikės itališkame restorane, maitinausi sveikai, o juolab ir vasara tąkart pasitaikė pasiutiškai karšta, todėl dažniausiai valgiau salotas.

Ir čia, Airioje, vartoju daug daržovių - pomidorų, brokolių, salotų, aguročių, morkų. Iš dalies gal dėl tų brokolių ir aguročių kraujyje pristigo geležies ir apsirgau mažakraujyste.

Dabar dažniau valgau mėsą, bet vis pasitroškinu daržovių, vištytę kepuosi, o kai nueiname į japonus ar kur kitur, jūros gėrybių pavalgau (bet iki lapkričio pabaigos - taupymo programa).

Lietuviško ar lenkiško maisto parduotuvėse dažniausiai perkuosi varškę, sūrelių, o kartais silkės, nors ten apsilankau tik maždaug kas antrą mėnesį. Po paskutinės viešnagės Lietuvoje supratau, kad su bulviniasi patiekalais man striuka (kugelis visiškai sustabdo virškinimą). O prie saldumynų, skirtingai nei paauglystėje, nebetraukia... Ir nors mėgstu raudoną vyną (125 ml taurėje yra 85 kcal, o mano taurės didesnės), kol kas prie tunkančiųjų nepriklausau. O jei netyčia imčiau linkti į tą pusę, iš Lietuvos parsivežiau sportinius batelius (VLKK turėtų man mokėti už taisyklingos kalbos propagavimą virtualioje erdvėje). Sakiau, imsiu palei kanalą sparčiai vaikščioti, mat bėgiojimo nuo vidurinės laikų krosų negaliu pakęsti. Įdomumo dėlei, 2000 m. Airijoje kas penktas gyventojas buvo nutukęs.

Mano kolegė lenkaitė sako, jog vos grįžusi į Lenkiją (o ten ji praleidžia 80 proc. savo atostogų) ima kūsti, o Airijoje pučiasi. Aš vis advokatauju Smaragdo šaliai (nes lenkaitės niurzgėjimai varo į depresiją) ir kartoju, jog stengiantis čia galima atrasti ir skanių uogų, ir geros antibiotikais neprifarširuotos mėsos (mažiukas ekologiškas viščiukas vietinėje parduotuvėje kainuoja 4 eurus - kiek višta kainuoja Lietuvoje?), ir tikrų pomidorų. Tiesa, sveikai maitintis brangiau nei nuolat šlamšti šaldytus Kijevo kotletus ar picas, bet net kai kišenė priverčia, pastebėjau, kad pusfabrikačių kaip ir kugelio mano organizmas nelabai toleruoja ir tuomet tegelbsti "Highland Park 12yo" ar "Ardberg 10yo".

Bet dabar jau įsirudenėjo, ir daržovių pasirinkimas mąžta. Tikiuosi per žiemą nevirsti bačkute ir neapsijuokti prisigyrusi savo pasiekimais. Toliau propaguosiu sveiką gyvenimo būdą su šlakeliu raudono vyno. Mens sana in corpore sano.

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Prekybos centrų paslaptys arba nenoriu genetiškai modifikuoto viščiuko

"Maxima" - visada šalia.

Tėtis duoną ir sūrį visuomet perka Justiniškių turgelyje, besiglaudžiančiama šalia savo veido nerandančios "Norfos". O kai žiemai raugia kopūstus, niekada kojos nekelia į prekybos centrą.

"Walmart" - always low prices.

Kai pusmetį gyvenau JAV, Filadelfijos centre esančioje South St. radau savo mylimiausią parduotuvę - "Whole Foods". Mane apsvaigino kepinių ir vaisių įvairovė, šviežių sūrių ir jūros gėrybių galybė. Kainos šiek tiek kandžiojosi, tačiau daržovės ten kvepėjo kaimu, o vyšnių skonis buvo kaip... vyšnių.

"Tesco" - every little helps.

Pernai spalį išlipusi iš traukinio Tulūza - Nica iškart patraukiau prie jūros. Norėjau įsitikinti, ar ji tikrai žydra. Pakeliui stabtelėjau prie vaisius pardavinėjusios moters ir nusipirkau šviežių braškių - paskutinįkart jas buvau valgiusi prieš pusantrų metų. Turiu omeny tas tikras sultingas braškes, kurios kvepia vasara. Pasičepsėdama liežuviu tirpdžiau jas po gomuriu ir siurbiau kiekvieną sulčių gramelį. Pro šalį važiavo prabangūs BMW ir "Mercedes" kabrioletai, o aš godžiai lyg vaikas tuštinau indelį ir su pasimėgavimu laižiau raustančius pirštus.

"Lidl" - where quality is cheaper.

Airijoje nepasiilgstu cepelinų ir kugelio, nors grįžus į Lietuvą dažnąkart neatsilaikau - dėl tradicijos... Sunkiai virškinasi tie lietuviški vėdarai ir kugeliai, kad juos kur.

Tačiau pasiutiškai pasiilgstu sultingų pomidorų, dar žemėmis aplipusių ridikėlių, mažų agurkų ir uogų: braškių, trešnių, juodųjų serbentų, agrastų ir aviečių. Savo X vis mėginau įtikinti, kad valgyti braškes ir "Innocent Smoothie" su braškėmis nėra tas pats.

Žinoma, šeštadieniais turime čia labai madingą organiško maisto turgų, į kurį, jei užsilopysiu nuleistą dviračio padangą, galbūt nuvažiuosiu dažniau. Netoliese yra ir vieno arabo parduotuvėlė, kurioje kartą pirkau dangiškai sultingą arbūzą.

Vakar pažiūrėjusi "Supermarket Secrets" prisiekiau prekybos centruose nebepirkti faršo ir vištienos. Žinoma, patogu viską rasti vienoje erdvėje: mėsą ir daržoves, jogurtą ir duoną. Kartais po darbo dienos išties nelieka nei noro, nei sveikatos, nei laiko blaškytis po parduotuves ieškant to, kas sveikiau. Kartais tiesiog gaila to atliekamo euro. Ir taip dar keli eurai įbyra į besiplečiančių prekybos centrų kasą.

Tačiau minėtas video išties sukrėtė. Šiandien su kuprinyte ant pečių žygiuosiu pas vietinį mėsininką ir į vietinę daržovių parduotuvę "Evergreen". Boikotuoju "Dunnes Stores". Remsiu kelis kaimynystėje esančius mažus prekybininkus. O šeštadienį Ispanijos pietuose kirsiu šviežias jūros gėrybes.

Vietoje Post Scriptum

Faktas Nr.1
Išties keista, kad Airija yra sala, o prekybos centruose beveik neįmanoma nusipirkti šviežios žuvies. Nebent tai "Superquinn", tačiau artimiausias toli nuo mano namų.

Faktas Nr.2
Pernai gegužę grįžusi iš "Norfos" mama pasakė, kad lietuviški pomidorai perpus brangesni nei ispaniški. Lietuvoje prekybos centruose dar bent jau galima įsigyti lietuviškų pomidorų, o čia airiškų net sezono metu ir su žiburiu nerasi.

Faktas Nr. 3
Airija - viena sparčiausia tunkančių Europos Sąjungos šalių. Siūlau nepasiduoti spaudimui :)

Dilgėlės, kepsnys ir kiti gyvenimo malonumai

Šaltalankio neradau, bet prisipirkau dilgėlių arbatos ir geležies tablečių. Turėtų padėti.

Kadangi mokėjo iš UK atvykę bosai, dar sukirtau medium well kepsnį. Gėriau visai neprastą Chablis, jau nepamenu gamintojo, ir "Majella" Musician. Nerealu! O kai dar užmoka, tai iš viso super.

Be to, vakar internete aptikusi keletą darbo skelbimų, nutariau ieškoti naujo darbo. Iš esmės, kaip ir sako mano draugė, neturiu ką prarasti. Pavasaris - reikia naujovių.

Corps diplomatique ir griliažiniai saldainiai pakeliui į Monaghaną

Corps diplomatique automobiliu riedėjome į Monaghaną, kur turėjo būti atidaryta dar viena lietuvių mokykla. Triauškėme griliažinius saldainius ir "Pieno lašus". Grojo lietuviškos muzikos potpourri: Kerbedis, Kernagis, Dinamika, "Kregždutės" (senosios!), Sutaras. Vienos dainos buvo baisesnės, kitos - visai gražios. Dangų perskrodė dviguba vaivorykštė.

Mokyklos atidarymas buvo įspūdingas - net mums, sostinės atstovams. Miestelio, kuriame maždaug kas dešimtas gyventojas būtų iš Lietuvos, meras patenkintas kirto rūkytas lietuviškas mėsytes ir dešras. Sakė, kad provincijoje žmonės nėra išpaikinti.

Vaikai dūko pagal muzikos mokytojo grojamą muziką. Mokytojas - nuo Palangos, muzika - kaip is J.Basanavičiaus gatvės. Vėliau vaikai ėmė groti vakarietiškus "gabalus".

Grįžus namo beprotiškai troškino. Kad jas kur tas lietuviškas mėsas, dešras ir raugintus agurkus bei šakočius...