Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...

Angeliukas Dubline

Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko

Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)

11 vs 4 Lietuvos naudai

Palyginimui. Viena iš "keltų tigro" paslapčių. Nors ir susimovė asmeniniuose finansuose Bertie (taip populiariai Airijoje vadinamas vakar apie sprendimą gegužę atsistatydinti pranešęs Taoiseachas (skaityti tyšokas - taip čia vadinamas premjeras) Bertie Ahernas, bet pažiūrėjus, kiek premjerų per tą patį laikotarpį turėjo Lietuva ir Airija, tampa kiek aiškiau, kodėl lietuviai vis nepasidalina Europos Sąjungos pinigais, kai tuo tarpu airiai įsisavina (kartais, tiesa, kaip ir Bertie atveju, pasisavina) lėšas.

Suskaičiavau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva turėjo 11 premjerų, tiesa, kai kurie ėjo po kelias kadencijas (LR Vyriausybės svetainė, regis, pamiršo ir Algirdą Mykolą, ir dabartinį premjerą), tuo tarpau Airijoje per tą patį laikotarpį buvo keturi, viso ėję septynias kandencijas, iš kurių trys atiteko Bertie. Susimovė, tiesa, trečioje.

Nors vakar per radiją kai kurie klausytojai skundėsi, sakydami, ar dar buvo kada premjeras, su kuriuo buvo galima išlenkti bokalą, mes su redaktore abi sutikome, jog premjerai yra ne tam, kad su jais būtų galima išlenkti po bokalą. Dar premjerai gali statytis medžioklės trofėjais išpuoštus mauzoliejus. Bet iki tokių airiams dar toli.

Tiems kas pastebėjo: truputi buvau apsiskaičiavusi, teko pakoreguoti skaičius

Ką prikarksėjo Kirkilas. Pažadėjo patiešyjo?

Grįžusi iš darbo, praėjus maždaug keturioms valandoms po to, kai Eglė Digrytė kaip visada operatyviam DELFI parašė iš Dublino apie čia vykstančią Nacionalinio Europos forumo sesiją, strimgalviais ėmiau "googlinti":

K i r k i l a s
N a t i o n a l F o r u m o f E u r o pe
L i t h u a n i a

Puoliau aiškintis, kokio masto šis forumas, kiek jis minimas žiniasklaidoje, kas jame dalyvauja ir pan. Ir ką? Ir nelabai ką, mielieji. Vakarop painformuosiu, ar ten nuskambėjusios kalbos sulaukė didesnio atgarsio žiniasklaidoje, bet kol kas, panašu, jog tai tebuvo eilinis biurokratų pasisėdėjimas. Premjero Gedimino Kirkilo kalbą galite rasti čia, o apie jam užduotus klausimus ir, deja deja, bet miglotus atsakymus pasiskaitysite DELFI.

O čia perpasakojimas vienam pagrindinių Airijos dienraščių "Independent" išsakytų premjero minčių.

Dėl į Tėvynę plaukiančių emigrantų siunčiamų pinigų parduotuvės prieš Kalėdas susiduria su iššūkiu sugebėti patenkinti paklausą. Dienraštis šią premjero tezę net į "lydą" iškėlė - nejau nebuvo kas svarbesnio pasakyta ar išspausta interviu? Čia prisiminiau SEB analitikų pastebėjimus, neva
emigrantų į Lietuvą siunčiamos lėšos turi įtakos ir nekilnojamojo turto, ir paskolų paklausai, tačiau šie pinigai yra pernelyg menki, kad juos būtų galima vadinti reikšminga ekonominio perkaitimo priežastimi. Nebesuprantu - tai per daug mes siunčiame ar per mažai? Apsispręskite ir padėkite mums apsispręsti, kur investuoti.

Lietuvos valdžia turės padvigubinti ambasados darbuotojų skaičių (tiesa, sąrašiuke turėtų būti ir administratorius, ir sekretorė, kad būtų aiškiau, ką dvigubinti). Juk sakiau! Seniai reikėjo. Tikėkimės, kad atvažiuos jauni, inciatyvūs, komunikabilūs, gabūs ir nebijantys darbo. Taipogi tikiuosi, kad konkursai vyks skaidriai ir netyčiukų diplomatinėje atstovybėje neatsiras.

Susigrąžinti iš Lietuvos nutekėjusius protus ir rankas visų pirma bus siekiama informuojant Airijoje esančius lietuvius. Berods, čia kalbama apie informacinių centrų steigimą (tuomet dar meras Artūras Zuokas kažką panašaus taipogi minėjo, bet su merystės netekimu ir pažadai išnyko). Taigi visi dirbantys, bet neuždirbantys, o galbūt neoficialiai ką prisiduriantys visuomeninėje veikloje dalyvaujantys Airijos lietuviai-aktyvistai pagaliau turės progą skaidriai užsidirbti eurą kitą. Sėkmės konkursuose ir jų organizavime - tik nepersipjaukite, kad gražios idėjos nepranyktų ambicijų rūke.

PS

Poniai Blinkevičiūtei reiktų ne juokauti apie tai, jog lietuvės palaiko puikią Airijos demografinę padėtį, o susiimti ir rankoves pasiraitojus bei pakaušį pasikasant pamėginti atrasti būdų, kaip gerinti ir Lietuvos demografinę padėtį.


PPS

Pažadėjo patiešyjo...?

Fáilte*, MP

Pirmadienį po Airijos saule, kuri mus itin maloniai glostydama šildo net visą pastarąją savaitę, sulauksime svečių. Atvyksta premjeras Gediminas Kirkilas su svita ir, greičiausiai, pypke. Panašu, kad premjeras bus ganėtinai užsiėmęs. Gerai. Artėja rinkimai.

Paprastai iš paskos ministrui pirmininkui tokiais atvejais kaip žąsiukai paskui žąsį gagena ir tuntas žurnalistų. Juk PRo reikia. Regis, būtent kuomet Dubline paskutinįkart lankėsi ponia Kazimira, čia vaidenosi ir keli mano kursiokai. Filmuokite, fotografuokite, interviuokite mus, emigrantus. Štampuokite turistinę žurnalistiką, per porą valandų sugulančią iš įspūdžių po pasivaikščiojimo centru (ten tikrai nekas), pokalbių su tautiečiais greta parduotuvės "Vilnius@Dublin" bei nuogirdų, surinktų oficialiuose renginiuose. Suprantu, panašiems rašiniams greičiausiai stinga laiko ir sveikatos.

Kol mūsų MP spaus rankas oficialiuose vizituose, Airijos miestų rotušėse bus pristatoma Lietuvos kultūra, o Andrius Mamontovas koncertuos (vėl) lietuviams (regis, susitaikė su mintimi, jog Vakarų jam, deja, nepavyks užkariauti), lenkai "ims" Airiją stambesniu mąstu - kinu (jau antrus metus iš eilės) bei paroda Nacionalinėje galerijoje. Malačiai.

* airiškai - sveiki atvykę

Ieškomi lietuviai

Pasaulis vis dėlto mažas. Mano bendradarbė lenkaitė dvi dienas per savaitę savanoriauja vienoje organizacijoje, kovojančioje su rasizmu, diskriminacija, ksenofobija ir panašiais baubais. Pluša mergaitė negailėdama jėgų.

Šįryt ji man paskambino prašydama informacijos apie Lietuvių dienų Airijoje organizatorius, mat netyčia sužinojo apie renginį, o 2008 m. Europos Sąjungoje skelbiami tarpkultūrinio dialogo metais, taigi organizacija, kuriai ji atstovauja, pamanė, jog gal lietuviai susidomėtų bendradarbiavimo galimybėmis. Įdomumo dėlei galiu paminėti, jog susisiekusi su lenkais ji išgirdo neigiamą atsakymą, mat lenkams atstovaujančios organizacijos atstovai paaiškino, jog dabar siekiama ne įjungti lenkus į Airijos kultūrinį gyvenimą, o paraginti juos grįžti į Lenkiją... Kažkur girdėta melodija...

Beje, vakarop mano kolegė sulaukė nacionalinio transliuotojo RTE skambučio. Žurnalistai klausė, ar ji ką žino apie Lietuvių dienas Airijoje (skambutį jai "permetė" organizacijos, kurioje ji savanoriauja, šefas). Lenkaitė nustebo, kad jos klausia apie lietuvių dienas, o aš susimąsčiau, kodėl Airijos žiniasklaida nelabai ką žino apie artėjantį renginį. Nenustebkime, jei ir paprasti mirtingieji airiai apie jas neką tesužinos. Nenustebkime, jei ir toliau mus painios su lenkais.

Pagiriamasis (?) žodis namui su Trispalve ir jame tupintiems

Šiaip sakyčiau tai, kas vis dažniau kaip leitmotyvas sušmėžuoja Lietuvos žiniasklaidoje - artėja rinkimai. Nors kadangi diplomatai kaip ir nėra susaistyti partiniais ryšiais (ehm...), o turėtų visų pirma atstovauti šaliai, sakyčiau, jog greičiausiai URMe artėja ataskaitų metas.

Lietuvos ambasada Airijoje (po savo skėčiu surinkusi ir kelias ministerijas, ir Vilniaus miesto savivaldybę, ir "Švyturį", ir "Alitą") kaip tris nekokius kėlinukus sulošusi krepšinio komanda pagaliau ima spurtuoti. Ir dar KAIP!

Andrius Mamontovas (su jį apšildančiu Nojumi)
Veronika Povilionienė ir Saulius Balandis
Choras "Jauna Muzika"
Filmas "Vienui vieni"

Kaip sakoma internete, Lietuvos dienas Airijoje atidarys mūsų premjeras Gediminas Kirkilas, į Smaragdo salą atsibelsiantis su Vyriausybės delegacija. O štai Lietuvos ekonomikai pristatyti skirtą mugę „Bring a Little Lithuania Home 2007", kurią organizuoja Lietuvos užsienio reikalų, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ambasada Airijoje bei Airijos lietuvių bendruomenė, vainikuoti turėjo „Pieno lazerių" koncertas. Jau suskubau krautis kuprinytę, bet, regis, bent kaip sako komentatoriai, jie nerado rėmėjų. O gaila. Nors nesitiki... Nenustebčiau, jei kas nors su kuo nors beorganizuojant atvykimą persipyko. Beje, Andrius Mamontovas už bilietus lupa kaip "Feist" ir kiek brangiau nei "Iron and Wine" - 25 eurus.

Išgrauškit, visi skeptikai. Pasprinkite lietuvybe, irzlūs ambasados kritikai. Svaikite lietuviško alaus upėse. Lėbaukite iki paryčių lyg daugiau tokios fiestos niekada nebūtų. Juk galų gale atvažiavote čia ne kultūrintis, o lenkti nugarų. Čia jūs tam, kad rinktumėte grybus, šveistumėte stalus ir lipdymutėte mūrus.

Pykstu, sakysite? Ne, nepykstu. Siuntu, nors ir žinau, kad tai viena didžiųjų nuodėmių. Siuntu, kadangi tokie renginiai vyksta sporadiškai, numetami kartkartėmis - kaip alkanam šuniui kaulas, o kai galiausiai įvyksta, tai drioksteli taip, kad niekas neabejotų, jog name su Lietuvos Trispalve Dubline plušama, triūsiama, prakaituojama.

Prieš pavasarį rengtą Kaziuko mugę vienas iš ambasados darbuotojų manęs užklausė, gal Airijos žiniasklaidos priemonėse turiu pažįstamų. "Štai jums vardai, pavardės, o štai ir telefonai", - pasakiau. Kad tik ne... Neturiu tokio sąrašiuko. Tik apgailėtina, kad jo neturi diplomatinė atstovybė... Reiktų pasikonsultuoti su Vygaudu Ušacku - visokio ir bet kokio PyaRo specialistu ir, sakoma, būsimu prezidentu. Turint omeny, kad vieną prezidentą PyaRščikai mums jau buvo įpiršę, visko gali pasitaikyti...

Beje, kai tik Airijoje ambasada suorganizuoja kokį renginį, rytinėje Airijos jūros pusėje iškart metamos pajėgos suruošti kažką didingesnio. Dėl konkurencijos Didžiosios Britanijos lietuviams dar gali nuskilti. Belieka lukterėti. Nenustebčiau, jei ir "Pieno lazerių" sulauktų.

***

Vietoje pabaigos arba kodėl aš nenustygstu vietoje. Vytauto Antano Dambravos žodžiais:

"Mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.

Skelbimas - visi į Dun Laoghaire!

Šį sekmadienį dvi Airijos lietuvių bendruomenės narės netoli Dublino vyksiančiame Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje pristatys Lietuvos kulinarinį paveldą. Stebėtojų bei televizijos kamerų akivaizdoje Laura Garbatavičiūtė Down ir Eglė Turevičiūtė pasakos apie lietuvišką virtuvę, gamins cepelinus, šaltibarščius, kmynų girą, o pagamintomis gėrybėmis vaišins šou svečius.

Festivalyje taipogi bus pristatyta ir airiškai-lietuviška muzikos grupė "Pawna", pernai įdainavusi albumą knygai apie Airijoje gyvenančius lietuvius "Pasiilgau...(arba) Mes vienas kito angelai".

Na ką. Pernai festivalyje, į renginius sutraukusiame apie 220 tūkst. žmonių, lietuviai demonstravo tautinius rūbus. Progresuojame pamažu. Kaip Dovydas svaidau akmenis į tuos, kurie gauna atlyginimą už tai, kad užsienyje pristatytų lietuvišką kultūrą, bet turbūt Galijoto nenukalsiu...

Kas netingite, galite pažiūrėti, kiek šiemet festivalyje dalyvių iš Rumunijos. Net kaimynus lenkus aktyvumu perspjovė.

Jei kas norėtų ar žinote ką, kas galėtų kitąmet dalyvauti festivalyje didesniu mastu (muzika, teatras, šokis, foto/video), iki lapkričio mėnesio atsiųskite organizatoriams demo. Pagrindiniams artistams net yra mokama. O šiaip "Guinnessas" daugumai patinka, o Dun Laoghaire yra labai gražu. Kodėl nepakrutėjus?

O visiems, esantiems Dubline ar netoliese, labai rekomenduoju šį savaitgalį sėsti į Dartą ir prasiblaškyti - festivaliu niekada nenusivyliau. Ypač rekomenduoju štai šitą nemokamą renginį. Pernai mačiau gitaristą Niwel Tsumbu - dievas su dredais! Patys paklausykite.


Niwel Tsumbu©Lina Zigelyte

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Netikėtas atradimas bibliotekoje

Library Catalog. Enter - >

Search by author. Enter - >

A l e s s a n d r o B a r i c c o. Enter - >

City
Silk
Ocean Sea
Silkas
Silk
Silk
City

Scroll up

S i l k a s?

Taip, "Šilkas". Centrinėje Dublino bibliotekoje. Tiesa, kitame filiale. Tegyvuoja globalizacija!

Beje, gal kas iš esančiųjų svetur tyčia ar netyčia susidūrėte su knygomis iš akcijos "Lietuviškos knygos kelias 2006“? Juk surinkta nemažai - apie 36 tūkst. (tiesa, planuota surinkti šešiskart daugiau). Kuriuose šuliniuose jos nusėdo? O galbūt jos tokios, kad teverta skandinti šuliniuose (kaip rašo žurnalistai, nemaža dalis surinktų knygų - marksizmo vadovėliai, TSRS laikų leidiniai apie TSRS laikų Lietuvą, pasakojimai apie kosmonautus, etc.)? Dar viena šiltų jausmų emigrantams išraiška? Dievaži - susvetimėjome. Bet kokiu atveju, tiems, kieno dėka "Šilkas" nusėdo Dublino bibliotekoje, - ačiū.

PS
Ir vėl emigrantams maža? Nemaža. Tiesiog knygos lietuvių kalba beliko kone vienintelis dalykas, kurio čia neįsigysi. O visko Lietuvoje neprisipirksi... Manau, kas norės, supras įrašą.

Kultūros fronte - nieko naujo

Šiąnakt sapnavau, kad Vilniuje užsukau į mažą bažnytėlę, kurioje pamokslavo kunigas Julius Sasnauskas, ten sutikau gerą draugę, kuri, pasirodo, laukiasi, o po to vienas talentingas bičiulis prasitarė, kad išvyksta dirbti į JAV.

Nors naktys trumpos, bet prieš ilgiadienį gerai sapnuojasi. Gal dėl to, kad lyja dažnai. Netrukus brisime į airiškus miškus ieškoti paparčio žiedo. Mano kūno kultūros mokytoja vis sakydavo, kad jo beieškodamos merginos kupstuose neretai kelnaites pamesdavo...

Bemąstydama apie lietuviškas šventes, mūsų tradicijas, papročius, vis apsvarstau, kaip (ar?) Airijoje pristatoma Lietuvos kultūra. Gal kas pamena mano prieškaištus pernai dėl neaktyvaus lietuvių dalyvavimo svarbiausioje ir gausiausioje Airijoje kultūrų fiestoje Dun Laoghaire Festival of World Cultures bei institucijų, kurios galėtų būti suinteresuotos lietuvių dalyvavimu festivalyje, nesuinteresuotumu.

Šiemet naujienų šioje srityje taipogi nelaukite - progreso nematyt. Su keliais bičiuliais sumąstėme "prastumti" kokią nors lietuvių grupę į festivalį. Didesniam pasirodymui suorganizuoti nebėra laiko (kompaktines plokšteles su įrašu reikia nusiųsti prieš pusmetį), bet gal pavyks suorganizuoti vieno gana šauniai folklorą grojančio ansamblio pasirodymą.

Tik manęs vis nepleidžia viena įkyri mintis: kodėl lietuviškos kultūros atstovus į renginius turi prastuminėti žmonės, kurie nėra įpareigoti tuo rūpintis. Taip, mes turime iniciatyvos, tik laiko galėtų būtų daugiau, tačiau juk kai kurie gauna algas, kad darytų tai, ko imamės mes.

Jei jau tikrai dabartiniai ambasados Airijoje darbuotojai (jau, regis, sukūrę interneto svetainę, ačiū)
užsivertę darbais, atsiųskite mums KULTŪROS ATAŠĖ. Baisu, nes mūsų čia penktadalis milijono? (Greičiausiai truputėlį mažiau.) Bet norinčių bei gebančių padėti atsirastų galybė, taigi nepersidirbtumėte. Su čia esančiais iniciatyviais žmonėmis galėtumėte pasiekti tiek, kad pasibaigus kadencijai liuosiai turėtumėte teisę prašyti didesnio atlyginimo, mažesnių krūvių ar kitokių pareigų.

Ar vis dėlto gausis kaip Evangelijoje - pjūtis didelė, bet darbininkų maža? Tik po to nesistebėkite, kad apie mūsų šalelę težino, jog ji kavos staliuko dydžio. Ir jokie nauji prekės ženklai situacijos nepakeis. Jei darbštūs bei iniciatyvūs asmenys nedirbs mūsų diplomatinėse atstovybėse, taip ir liksime primirštu obelų kraštu šalia Baltijos jūros. Žinoma, ne jie vieninteliai kalti dėl esamo ar nesamo Lietuvos įvaizdžio, bet jie galėtų labiau paplušėti.
PS

Šiuo metu Lietuva kultūros atašė turi:

Švedijoje
Prancūzijoje
Danijoje (įsteigta tik šių metų birželį)
Didžiojoje Britanijoje
Ukrainoje
Rusijoje
Kaliningrade
Lenkijoje
Italijoje
Ukrainoje
Nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje

Rugsėjį - į Lietuvą: apie lūkesčius, vyną ir pieną

Kažkas skundėsi, kad emigrantai išperka visus pigius aviakompanijų bilietus. Šiandien nusipirkau bilietą į Vilnių. Ačiū "Aerlingus", velniop Karmėlavą! Kelionė Dublinas-Vilnius-Dublinas atsiėjo 150 eurų. Prieš trejus metus už autobuso bilietą mokėdavau 800 litų.

Lietuvoje nebuvau pusantrų metų. Tiesą sakant, jei nereiktų keisti paso ir jei nenorėčiau profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą (mano stomatologė, kiek žinau, ketino emigruoti į Didžiąją Britaniją tvarkyti britų dantų, teks belstis į kitas duris), mieliau skrisčiau į Budapeštą ar Sankt Peterburgą. Arba Niujorką - kol nepakeičiau paso ir ten tebėra ankstesnė J-1 viza gal lengviau įtikčiau JAV pareigūnams. 2002-ųjų rudenį taip ir nenuėjau iki Centrinio parko, o rudenį jis turėtų būti itin gražus.

Mama tikisi, kad iki rugsėjo nusidažysiu plaukus - nepatinka jai žiliai, nors tu ką... Tikinu ją, kad mano atveju tai visiškai nepraktiška. Pasižadėjau gurkšnoti su ja gerą vyną. Įdomu bus palyginti kainas su čionykštėmis, mat kai Lietuvoje lankiausi pernai gegužę, nustebau, kad įdomesnių australietiškų vynų nėra (karaliauja fabrikiniai "Rosemount" ir "Wolf Blass"!) ir už juos plėšia pasiutusius pinigus, o Minervois, Languedoc ar Côtes du Rhône vynų negausu, lyg Prancūzijoje tebūtų Bordeaux ir visi gertų "Château Haut Brion" ar "Château Latour ". Nuėjus į vyno parduotuves ("Vyno slėnį" ar "Gero vyno parduotuvę") esi gana įtariai nužiūrimas ir nebent jei ryši kaklaraištį ar dėvi aptemptą suknutę sulauki šiltesnio žvigsnio.

"Borie de Maurel" vyndarys Michelis Escande, su kuriuo susipažinau pernai viešėdama Minervois, kai kuriuos savo vynus vadina "džinsų vynais", t.y. kasdieniais, tokiais, kuriuos gali gurkšnoti antradienį žiūrėdamas televizorių ar su gerais draugais, kuriems nereikia padaryti įspūdžio. Kita vertus kai kuriuos savo vynus M.Escande vadina "smokingo vynais", vertais gero kepsnio, židinio, gergždžiančios Billy Holiday plokštelės ir ilgo vakaro su intelektualiniais ar pseudointelektualiniais pokalbiais. Panašu, kad Lietuvoje vynas neretai neįsivaizduojamas be snobizmo auros. O po to stebimasi, kodėl jaunimas laka vien degtinėlę, nes tie, kurie galėtų pritraukti ir sudominti jaunesnius (ir šiais laikais pinigingus) vartotojus, tarkime, iki 30 metų, težiūri į senus kostiumuotus dėdes. Gėda.

Na štai, dar liko trys mėnesiai, o aš jau kaupiu neigiamas išankstines nuostatas... O labai norėčiau grįžusi iš Lietuvos pasakyti, jog šalis keičiasi į gerą:

gatvėse - mažiau paniurusių žmonių,
pardavėjos "Maximoje" nepersidirba ir šypsosi neforsuota šypsena, nes atlyginimai kyla,
Senamiestyje neuždarytos mano mėgiamos kavinės, net atidaryta naujų, kuriose darbuotojai neįsitempę ir nejaučia už nugaros kvėpuojančio savininko,
troleibusų vairuotojai nesubjurę, o keleiviai nesistumdo neatsiprašę,
per televizijas transliuojama mažiau pigių rusiškų kriminalinių serialų,
į Europos Sąjungą žengia ir provincija - ne tik Vilnius (pvz. Alytus, kuriame gyvena mano močiutė ir kuris garsėja išemigravusiais vietiniais),
miegamųjų rajonų gatvėse vakarais saugiau,
užsieniečiams skirtos pramogos sostinėje neapsiriboja vien bernvakariais,
spaudoje - mažiau kriminalų ir elito naujienų,
etc.

Galbūt susigundysiu grįžti?..

Tiesa, mama sakė, kad litras pieno kainuoja 2.25 Lt. Tyčia nuėjau į vietinį prekybos centrą čia, Dubline. Litras - 0.90 euro (3.10 Lt).

Taigi gaunant minimalią algą už valandos darbą Dubline (8.30 euro) galima nusipirkti 9.2 litro pieno. O Lietuvoje - 1.8 l. O ką jau kalbėti apie gerą "Brunello" ar net elementarų Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc?..

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Jūsų ežerėlis ir mūsų kalnai

"Vakar maudžiausi po darbo ežere. O jūs žiūrėjote į purviną Temzę. Pavydit, ane? Ir didesnis atlyginimas nepadeda, tenka vonia pasinaudoti, bet ten juk nepaplaukiosi", - kažkur virtualioje erdvėje pasisakė neemigrantas.

Galbūt užjūrių ežeruose mes nemirkstame taip dažnai kaip prelegentas (lai džiaugiasi, kol visų neprivatizavo), tačiau bent jau galime kopinėti kalnais. Šiandien su trimis lietuviais ir dviem airiais užkopėme į keturias Wicklow viršūnes, aukščiausioji siekė 725 m. Ne Everestas, bet ir ne Juozapinė...

Jaučiuosi tarsi būčiau kulta su spragilais - skauda mentis, blauzdas, rankas, pečius, nugarą... Bet buvo gražu.


Fancy Mountain, Co. Wicklow

Taip, mes ne vien dirbame, bet ir važinėjame dviračiais, nardome, kartais skanaujame Pietų Korėjos virtuvės delikatesais, o kartais - indų, vakarais einame pasivaikščioti prie jūros, o grįžę geriame gerą vyną ir džiaugiamės jo pasiūla čia (Naujoji Zelandija, Libanas, Argentina, Graikija, Portugalija, etc), keliaujame, fotografuojame, skaitome knygas, jei airiška vasara nelepina, prie židinio su gera kompanija gurkšnojame "Glenrothes 1992" .

Mes čia gyvename. Ir kaip tame animaciniame filmuke kviečiame atvažiuoti į Rūgpienių kaimą. Bent pasisvečiuoti. Gal patiks? Net be ežerėlio?

Visuotinė antiemigracinė kampanija ir "grūzas"

Kai draugai grįžta iš Lietuvos - po trumpesnių ar ilgesnių atostogų, kurios neretai tampa dalykinėmis (sveikata, nekilnojamas turtas, bankai, giminės) - vis klausiu - na, kaip?

Velykas Vilniuje sutikusi draugė sako, kad Lietuvoje ją "užgrūzino". Ir ne šiaip nepažįstami praeiviai, o neblogos draugės. Reikšmingai pastebėjo, kad jau metas gimdyti vaikus, kurti šeimą ir sukti lizdą. Esą gana valkiotis po svečius kraštus.

Prieš porą savaičių po poros Dubline praleistų metų, kaip pati tikina, visam laikui į Lietuvą grįžusi kita draugė sako, kad Lietuvoje visi tešneka apie pinigus: ką pirkti, ką parduoti, kur investuoti, kaip susitaupyti. Dar prieš jai išvykstant juokavome, kad greitai vėl išvyks. Gal net nebūtinai į Dubliną.

Lietuvos darbdaviai vilioja mus grįžti. Tūkstantiniai atlyginimai žadami ne tik statybininkams, bet ir pardavėjoms. Kaip ten sakoma - zhyt stalo luche, zhyt stalo veselej (lt. gyvename geriau, gyvename smagiau).

Smagiau - tikrai. Vien ko vertos alų Vokietijoje pilstančių veikėjų pastangos Lietuvoje griežiant styginių kvartetui kurti pseudonaujienų pseudoportalus. Arba štai po užsitęsusių, išsišokimais, kurių nuraminti nepavyko net Algirdui Mykolui, paįvairintų derybų buvusio konservatoriaus ir liberalo, o dabar nušalinto prezidento partijos nario tapimas sostinės meru. Vis prisimenu, kad 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Laikau špygas, triskart beldžiu į medį ir persispjaunu per kairį petį.

Taigi gyventi Lietuvoje smagu. Kaip visada. Pamenu, ketvirtame kurse, grįžusi iš Jungtinių Valstijų, darbinausi vienoje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje. Manęs paklausė, kokios naujienos man būtų įdomiausios. Atsakiau, kad užsienio, nes Lietuvoje jos daugmaž tos pačios - tik išsišokančių politikų pavardės keičiasi. Vis renkame, bet niekaip neišsirenkame...

O ar Lietuvoje gyventi, kaip kažkokia partija per kažkokius rinkimus žadėjo, tapo geriau? Iš neatslūgstančios agitacinės kampanijos, kuri, regis, dabar neapsiriboja vien žiniasklaida ar lietuviškomis įžymybėmis, bet vis dažniau galbūt net nesąmoningai įtraukia ir draugus, buvusius kursiokus ir klasiokus, panašėja, kad atlyginimai išties pamažu auga, taigi kaip bulgarams galbūt neteks laukti šimto metų, kol pasivysime Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau kaskart draugams grįžus iš Lietuvos mes vis pasvarstome, kad gyvenimo kokybė nebūtinai tiesiogiai proporcinga nulių kiekiui atlyginime.

Net neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, todėl kitąkart galbūt tik trumpam susibėgę su iš Airijos ar Didžiosios Britanijos atvykusiais bičiuliais (savo ar jų iniciatyva) "negrūzinkite" jų - viskam savas laikas. Verčiau prisiminkite gerus senus laikus ir pakelkite taurę, bokalą ar čierką už ateitį ir bent trumpam neskaičiuokime litų, eurų, dolerių ar svarų. Savų ar svetimų. Juk išties ne piniguose laimė. Geriau pažiūrėkit pro langą - kaip gražiai žydi kaštonai. Sakoma, jei įsimyli žydint kaštonams, meilė truks ilgai.

PS

Apsilankiusieji aukščiau minėtoje mugėje, kurioje buvo pristatytos darbo galimybės Lietuvoje, pastebėjo, kad prie nė vieno darbo skelbimo nebuvo nurodytas atlyginimas. Šiek tiek skaidrumo, ponios ir ponai!

Ar esame pasiruošę progresui?

Lietuvoje jau gerą pusmetį, o galbūt ir ilgiau skalambijama varpais. Neklausk, kam jie skambina - jie skambina tau, emigrante. O vos brūkštelėjus ką apie gyvenimą svetur virtualios erdvės komentatoriai susiskaldo taip ir nesuvokdami, tu už ar prieš emigraciją.

Ypač pastaruoju metu padaugėjo rašinių, kuriuose konstatuojama, kad emigracija išardo santuokas ir luošina tėvų nematančių vaikų gyvenimus. Anksčiau buvo apeliuojama į patriotizmą, ekonominio nuosmukio galimybę. Šeima - tai, kas arčiausiai tavęs, kas išlieka net trupant patriotizmui, - lyg paskutinis ant stalo antiemigrantų mestas koziris. O ar kas paskaičiavo, kiek šeimų pražudė alkoholizmas, nedarbas ar elementarus lodarizmas? Lyg emigracija būtų pūnanti opa, Pandoros skrynia ar dydysis tūkstantmečių sandūroje atsidūrusios Lietuvos maras.

Ankstesnė ir dabartinė lietuvių emigracija Lietuvos nepražudė ir nepražudys. Lygiai kaip ir Baltijos kelias - Lietuvos jis nereformavo. Na, gal tai vienai 1989 metų rugpjūčio 23 dienai. Kodėl taip sakau? Tiesiog žvelgiu per monitorių į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, bet tai visai nepanašu į progresą. Progresas nėra naujos magistralės, dar keli šalia Vilniaus Šanchajaus išdygę stikliniai dangoraižiai ir atliekama šimtinė kišenėje. Tokio progreso aš pakankamai prisižiūriu kasdien vaikščiodama Dublino gatvėmis: milijonus kainuojantys maži namukai ir šių metų laidos automobiliai. Na, gali būti ir pernykščių metų.

Neseniai darbe užsimezgė labai įdomi diskusija su dviem vidutinio amžiaus airiais. Ėmėme svarstyti, ar ilgai dar kils Airijos gerovė.

Minimalus valandinis atlyginimas - vienas didžiausių Europoje. Beje, maždaug dešimtkart didesnis nei Lietuvoje.

Alkoholiui airiai išleidžia daugiau nei kas kitas Europos Sąjungoje, kultūrai - bene mažiausiai ES (gaila, neradau nuorodos, mėginsiu dar paieškoti).

Nekilnojamojo turto kainos - nuolat kylančios ir ekspertai vis spekuliuoja, kiek tai truks, o trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų paskolą būstui pasiėmusi pora neretai drauge gyvena tik tam, kad ją grąžintų - daugiau jų niekas nesieja.

Tarptautinės organizacijos vis atkreipia dėmesį, kad airiai vis labiau prasiskolina, vidutinė klasė šalyje dar nesusiformavusi, o praraja tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos ir turčių vis gilėja.

Mano šeimininkas (ta prasme, buto, kuriame gyvenu) vis dejuoja, kad jauni airiai tingi dirbti. Staiga praturtėjusieji (mūsiškai - naujieji airiai) čia, berods, vadinami tais, kurie vakar gimė su pinigais. O tokių Smaragdo saloje nemažai.

Tai štai su minėtais dviem airiais užsimezgęs pokalbis ir sukosi apie tai, kad Airija praturtėjo itin greitai, galbūt net pernelyg greitai ir airiams gali pritrūkti stuburo suvaldyti tą į jų namus plūstančią gerovę. Tai ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas. Čia kaip su tais aukso puodais - vakar pakilęs iš utėlyno rytoj princu netapsi.

Jei Lietuvoje išties situacija gerėja (juk dėl to kuriami įvairūs informacijos centrai, raginsiantys svarstyti galimybes grįžti), norėtusi, kad gerovė į Lietuvą neateitų per greitai. Pamenate ankstesniame įraše minėtus fermose išaugintus viščiukus - nušertus, tačiau nebegalinčius pakelti savo svorio, nes kojytės dar neišsivysčiusios.

O dėl griūvančių šeimų nekaltinkite emigracijos - šeimas kuria ir griauna žmonės bei jų pasirinkimai.

Stebuklai: puodelis aviečių arbatos, sniegas ir bildukas

Mieste netikėtai radau aviečių lapų arbatos. Dabar aš kaip ragana - jei kas užsuka į svečius ir nori arbatos, klausiu kokios. Dilgėlių, aviečių, bruknių, gudobelių, ežiuolės (visos, išskyrus bruknių, pirktos čia, taigi nereikia bumbėti, kad Airijoje nieko nėra). Žinoma, turiu ir juodos, kuri čia pasiutusiai stipri. Teigiama, kad airiai pasaulyje išgeria daugiausiai arbatos - daugiau nei britai. Dažniausiai, tiesa, juodą kaip smala, todėl ją būtinai baltina pienu. Čia viskas juoda - ir alus, ir arbata.

Sako, po Šv. Patriko Airijoje turi pradėti šviesti saulė. Nė velnio. Šiandien net pasnigo. Vidury kovo! Airijoje!

Kai lauke baigėsi kataklizmai, išsigandau, jog mano kaimynystėje apsigyveno bildukas. Mano kambarėlio virtuvinėje dalyje ant lentynos stovintis indelis su čiobreliais reaguodamas į už sienos vyksančius virpesius ėmė drebėti. Greičiausiai namo šeimininkas vėl kažką lopo gretimais esančiame bute, bet vis tiek nejauku. Cit, čiobreliai.

PS
Mano naujai įsidėtame pasaulio žemėlapyje kasdien sužiba vis daugiau lempučių. Be abejo, malonu. :) Kažkam jau sakiau, - pasirodo, ne veltui aš naktimis čia rašinėju.