Už 300 000 Lt

Jei prie Lietuvos ambasados Airijoje būtų įsteigta kultūros atašė pareigybė, laimingajam ar laimingajai būtų skiriama 300 000 litų per metus.

Ponia ambasadorė Izolda Bričkovskienė vairuoja šių metų laidos "Mercedes".

Norėčiau ir aš vairuoti "MB" bei per metus semti iš 300 000 litų skrynios. Atidirbčiau.

Kas savaitę skraidinčiau draugus ir pažįstamus bei pažįstamų draugus iš LT. Fotografus, muzikantus, dėstytojus, rašytojus, publicistus, žurnalistus, aktorius. Vežiočiau po Dubliną ant savo "MB" užsilipdžiusi "Lietuva jau laisva. Metas siųsti kitą žinią". Nė vieno politiko. Ypač prieš rinkimus. Ir ypač liberalų. Jie ir taip prasisuks.

Kasdien belsčiausi į (Airijos) Kultūros ministerijos, galerijų, koncertų salių, teatrų duris. Siųsčiau Taoiseach'ui laiškus, projektus, faxus, meilus, net sms.

Skambinčiau Daliai Grybauskaitei į Briuselį ir prašyčiau eurų. Aktyviau nei Lietuvos kaimas tąkart, kai ji jiems nedavė nė šnipšto. Ne dėl runkelių ar bulvių. Dėl kultūros.

Pakviesčiau mylimiausius Žurfako dėstytojus (visų pirma Valiulį) į Trinity arba pasirūpinčiau, kad kas tuo užsiimtų. Docentui čia bent mokėtų ne 900 litų. Airijos žurnalistus siųsčiau į Lietuvą. Oskaro Koršunovo paprašyčiau atvykti pastatyti spektaklio apie emigrantus. Pati norėčiau suvaidinti bent mažytę rolę. Kursiokę Agnę su Bražu pakviesčiau susukti filmo apie mus. Pasistengčiau, kad filmas patektų į tarptautinius festivalius.

Į Airijos barus prastumčiau mūsišką alų. Iš bačkos. Kaip ir pridera. Suderėtume kurį - Švyturį, Kalnapilį ar Uteną.

Net galėčiau avėti aukštakulnius. Man net nereiktų 300 000. Susitartume.

Šiokiadieniai Dubline: apie ambasados darbą, gėdos jausmą ir eglutę

Kol Lietuvos ambasada Dubline ruošėsi žemės ūkio ministrės Kazimieros Danutės Prunskienės vizitui Airijoje, o politikė rengėsi pasaulinėms arimo varžyboms, skaičiau pažinčių skelbimus Dubline leidžiamame laikraštyje "Lietuvis".

Ieškau draugų. Būkit žmonės, parašykit. Man 16 metų.

20 metų vaikinas ieško merginos kartu nuomotis butą. Neieškau draugės, tik noriu drauge nuomotis.

Rašyk, kai lietūs lyja, rašyk, jei spaudžia vienuma, rašyk, nes aš esu vienų viena.

Ar yra Cellbridge panų? Man 18 metų.

Kokie mes - Airijos lietuviai?

Dubline gyvenu jau/tik pusantrų metų ir vis dar neapsisprendžiu, kurią dalelytę rašyti. Mano aplinkoje lietuvių nedaug - keli artmieji ir dar Lietuvoje pažinoti draugai, čia atsidūrę dėl įvairių priežasčių. Apie Airijos lietuvius sužinau nemažai peržvelgdama DELFI skaitytojų komentarus prie straipsnių apie emigraciją. Ieškoti naujų pažinčių lietuvių išgertuvėse - Joninėse ar "LT United" koncerte - nėra noro. Tiesa, parduotuvėse ar autobusų stotelėse kone kasdien girdžiu besišnekučiuojančius marijampoliečius, šiauliečius ar alytiškius. Net gyvendama Vilniuje nesusidurdavau su tokia mozaika.

Mes vairuojame taip, kaip dar niekas šiuose keliuose nedrįso. Geriame tokiais kiekiais, kad kaimynai per Joninių savaitgalį išdaužo mūsų langus. Iš keršto čiumpame meškeres ir traukiame gaudyti lydekų vietiniuose ežeruose, o sugavę su pasitenkinimu čirškiname jas ir užsigeriame mūsišku alumi.

Lietuviško maisto parduotuvėje prisiperkame rūkytos šoninės, namie gurkšnodami "Starką" internetu žiūrime "Dviračio šou" ir jaučiame ryšį su Tėvyne. Po to DELFI komentaruose giriamės uždirbą milijonus ir rašome, jog Lietuvoje viskas yra ****. Tiesa, prieš tradicines atostogas Lietuvoje nusiperkame naujus džinsus ir sniego baltumo "Adidas" žengiame iš Karmėlavoje nusileidusio lėktuvo. Švarko kišenėje spaudžiame bilietą Dublinas-Kaunas-Dublinas.

Mes keikiame airius už jų bukumą ir ŽAS koncerte iš visų plaučių plėšdami "Po stikliuką ir po mažiuką" manome esą visa galva pranašesni už juos (airius). Tėvams laiškuose giriamės gyveną Airijos sostinėje, bet patekę į miesto centrą pasiklystame. Kalbėdami telefonu su Lietuvoje likusiais draugais keikiamės angliškai, tačiau bare paprašę bokalo alaus vos išveblename "thank you".

Mes dirbame viršvalandžius, savaitgaliais ir naktimis, bet gyvename po keturis viename kambaryje. Po Eurovizijos didžiuodamiesi skanduojame "We Are We Are!", tačiau čia išgirdę ką kalbant lietuviškai staiga nutylame ir pereiname gatvę. DELFI komentaruose, prie naujos žinutės apie emigrantus, vėl parašome, kad Tėvynėje viskas yra ****. Ir grįžę į savo miestą Lietuvoje už Airijoje uždirbtus pinigus nusiperkame butą.

Kodėl man kartais būna gėda

Jurga Ivanauskaitė kartą vienam interneto portalui pasakojo, kad prieš dešimtmetį beveik niekas nežinojo žodžio "Lithuania". "Vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda," - prisipažino ji.

Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Kaip cunamis užtvindėme Vakarus, o paskui mus su odiniais segtuvais ir išblizgintais batais pasirodė diplomatų virtinė. Dubline, priešais Didžiosios Britanijos ambasadą, kukliame dviejų aukštų name iškelta Trispalvė. Ambasados darbuotojai gurkšnoja vyną su vis dažniau į Airiją atvykstančiais Lietuvos politikais, statybininkai braukia prakaitą, kambarinės kedena patalus penkių žvaigždučių viešbučiuose, o aš kasdien po porą kartų kantriai aiškinu airiams, britams, italams ir brazilams, kad mes nesame tik pigios darbo jėgos masė, užplūdusi Dublino gatves, Korko priemiesčius ir Donegolo kaimelius.

Pasakoju apie mūsų džiazo ir klasikos atlikėjus bei teatrą ir man gėda, nes jaučiuosi lyg pasakočiau apie ateivius, kurių neįmanoma išvysti ar išgirsti. Pasakoju apie Vilniaus Senamiestį, Kuršių Neriją, mūsų Nepriklausomybę ir man gėda, nes jaučiu, kad daugumai čionykščių Lietuva iki šiol tėra juodoji skylė kažkur Europoje. Ir ne todėl, kad vietiniai būtų abejingi. Man gėda, nes mūsų čia penktadalis milijono, tačiau tyliai tūnome savo getuose šiauriniame Dubline. Ir man gėda, kad tie, kurie turėtų būti atsakingi už Lietuvos pristatymą užsienyje, o konkrečiai Airijoje, nesigaudo šiandieninėje situacijoje ir nieko nedaro, kad ištrauktų tuos tūkstančius lietuvių į dienos šviesą.

Lietuviai Airijoje - lyg Lietuvos ambasadoje Dubline atidaryta nuotraukų iš "Draugystės tilto" paroda, kurios, deja, neįmanoma pažiūrėti. Pilkais marškinėliais ir juodais džinsais apsirengęs jaunuolis, prisistatęs esąs konsulas Vadimas, pasitiko mane prie uždarytų ambasados vartų. Paaiškino, kad jie dirba, tačiau parodos pažiūrėti neįmanoma, mat rengiamasi K.Prunskienės atvykimui. Kam tuomet siūlyti rengti parodą ambasadoje?

Miestą "ima" lenkai

Lietuvių Dubline daug. Taipogi čia nemažai lenkų ir ispanų. Tačiau jei ispanai eina gatve, juos pirma išgirsti, po to pamatai. Į "Guinnesso" muziejų Dubline, jei esi lenkas, įeini ne už 14 eurų, o už 9,5, mat daugiau nei pusė ten dirbančiųjų yra lenkai. Juokais čia gyvenančiai lenkaitei iš Krokuvos pasakiau, kad jei ten pusė darbuotojų būtų lietuviai, mes už įėjimą mokėtume dvigubai.

Maždaug prieš pusmetį vis daugiau parduotuvių vitrinų ėmė skelbti "Polskie produkty". Baltos raidės raudoname fone. Troškinti kopūstai, paštetas, pupelės, rūkytos dešros. Mano draugė škotė žino, kad lenkiška "Wyborowa" skaniausia, kai maišoma su obuolių sultimis ir žiupsneliu cinamono.

Rugpjūtį mieste vyko vienas didžiausių šalyje vasaros festivalių "Dun Laoghaire Festival of World Cultures". Jau septintus metus rengiamoje kultūrų fiestoje dalyvavo kone penkiasdešimties šalių atstovai. Buvo lenkų, rusų, rumunų. Tačiau lietuvių - ne. Juk galėjo "Bix" groti ne po "LT United" vėliava saujelei lietuvių, o ant jūros kranto susirinkusiai kelių tūkstančių klausytojų miniai...

Kartais ambasada darbuojasi

Labai norėčiau, kad atstovaudama savo piliečių interesams ir reprezentuodama mūsų šalį Airijoje Lietuvos ambasada dirbtų taip uoliai kaip ir rengdamasi K.Prunskienės, Gintaro Steponavičiaus ar kito eilinio politiko eiliniam vizitui.

Pradžiai pakaktų sukurti interneto svetainę, nes kol kas tiems tūkstančiams Airijoje gyvenančių lietuvių tenka informacijos ieškotis čia. O nuėjus į ambasadą ir pasiteiravus, kodėl kone pusmetį tenka laukti naujo paso, atkertama, esą mes patys kalti, jog mūsų čia tiek privažiavę. Interneto svetainėje ambasados darbuotojai net galėtų išvardinti, kokius tikslus jie yra sau užsibrėžę ir ką jau pavyko pasiekti. Juk ambasada oficialiai atidaryta daugiau nei prieš dvejus metus - 2004 m. balandžio 16-ąją.

Tiesa, kai kas nuveikta. Per šias Kalėdas Airijoje įsikūrusius Lietuvos emigrantus į dienos šviesą pakvies ir suvienys Kalėdų senelis. Vieningai susikabinę už rankučių galėsime apsukti ratą aplink lietuvišką eglę Dublino centre ir palinkėti vienas kitam laimingų ir linksmų. Galiu lažintis, kad viena iš idėjos iniciatorių Lietuvos ambasadorė Izolda Bričkovskienė nesitikėjo, kad naujiena apie Dublino centre gruodį sužibėsiančią lietuvišką eglutę pateks į skyrelį "Pikantiškos naujienos".

Pabaigai. Ttiesiogiai su Lietuvos ambasada susidūriau tik kartą - kuomet prieš savaitę ambasados darbo metu mėginau patekti į minėtą parodą. Konsului Vadimui pažadėjau, kad čia daugiau nekelsiu nė kojos, nors jis kvietė užsukti į K.Prunskienės priėmimą.

Beje, kai Slovakijos ledo ritulio rinktinė žaidžia tarptautiniuose turnyruose, šios šalies ambasada Dubline kviečia savo piliečius pažiūrėti varžybų. Mūsiškiams, nesilankantiems ŽAS koncertuose ir K.Prunskienės priėmimuose, vieniems kitų tenka ieškoti pažinčių skelbimuose. Arba laukti Kalėdų - stebuklų meto.

Rašyta specialiai naujienų portalui DELFI

Liaudies medicina vs "Red Bull"

Gurkšnodama "VB Victoria" (beje, labai rekomenduoju) pajutau, kad ima perštėti gerklę, užgulė nosį. Apsirgau. Labai gali būti, kad darbe apkrėtė šefas. Jis gydosi "Red Bull", "Lucozade" ir putojanciomis tabletėmis, kuriose, biesas žino, ko prifarširuota.

Aš gydysiuosi liaudies medicina: sukirsiu citriną su medumi, prieš miegą įkalsiu lietuviško "Midaus" (vis dar turiu iš Lietuvos bičiuliams parvežtą butelį, kuriuo susižavėjo tik senas senas jūreivis) ir apsikutulojusi patalais bei mūvėdama vilnonėmis kojinėmis skaitysiu. Ar kojinės yra avimos? Pamiršau...

Pirmadienį išvysiu, kuri medicina galingesnė...

Tiesa ir pusė tiesos

Šiandien susirašiau su vaikystės laikų drauge, šiuo metu gyvenančia Kipre. Ji padėkojo, kad parašiau ir nepamirštu jos. Atrašiau jai malkų - ne Anglijos karalienė aš, nereikia dėkoti. Pamaniau, kaip gera, kai turi apie ką kalbėtis net nemačius žmogaus keletą metų.

Prieš dvi dienas supykau ant savo geriausios draugės, kurią pažįstu apie šešiolika metų, nes ji nutylėjo svarbią tiesą. Susimąsčiau, ar vis dar esame geriausios (draugės).

Kas lemia santykių tamprumą? Visada maniau, kad atvirumas yra vienas svarbiausių elementų.

Kodėl mes nutylime kai kuriuos dalykus? Norėdami apsaugoti ar apsisaugoti? Norėdami išlaikyti saldžią iliuziją? Pastaruoju metu tokių iliuzijose gyvenančių žmonių aplink mane padaugėjo. Vienas bičiulis paklausė, kodėl jis negali buti tuo, kuo nori buti. Visai kaip seriale "Pretendentas". Skirtumas tas, kad čia ne filmas, o tavo gyvenimas. Ir tave supantys žmonės. Kurie vis tiek mato tave kiaurai. Arba išvys anksčiau ar vėliau, jog mėginai būti tuo, kuo nesi.

Pavargau aš nuo tokių karnavalų.