Monday, December 31, 2007

2007-ieji. Rewind.



Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

Saturday, December 29, 2007

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai ir ką daryti Lietuvoje už 30 tūkst. litų

"O sako, kad iš Vilniaus niekas nebeemigruoja," - nusistebėjo trečiadienį vienas Dubline gyvenantis žemaitis, kuomet pasakiau, jog į Airiją atvykau iš Lietuvos sostinės.

Prieš porą savaičių iš Vilniuje besidarbuojančio IT specialisto gavau elektroninį laišką.

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai? Kiek teko pačiam surasti informacijos, 2500 artėja link vidurkio (bent jau tikslinėje srityje). Ką realiai galima nuveikti su tokia suma Dubline? T.y. ar užtenka pragyvenimui, ir koks tas gyvenimas galėtų būt už tokią sumą? Turbūt, kokią pusę suėstų būsto nuoma? Tiesiog netyčia ikliuvo vienas darbo skelbimas (vienam is lietuviškų resursų), kur siūlo darbą Dubline ir siūlo tokią sumą, tai smalsumas liepė ir tau parašyt, patikslinti, kiek (ne)patrauklus toks pasiūlymas.

Nupasakojau apie išlaidas (faršas - kaip ir Lietuvoje, degtinė - brangiau, o skrydžiai į Europą - pigiau) ir atsakymą apibendrinau pasakydama, jog jei emigruoja dėl pinigų, išvykti verta, jei yra galimybė eurais užsidirbti bent tiek, kiek Lietuvoje gauna litais.

Tik pastaruoju metu susimąsčiau. O kiek Lietuvoje gaunama litais?

Liutauras ne per seniausiai mąstė, kaip pasirinkti darbą ir nenusipiginti. Lietuvos darbo biržoje dizainere dirbusi draugė šį rudenį kas mėnesį užsidirbdavo apie 1200 litų.

Sakoma, jog po trejų metų mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 3215 litų - ir tai vis tiek būtų mažiau, nei ką jie gautų šiandien dirbdami už minimumą Airijoje.

Atlyginimai Lietuvoje, atskaičiavus mokesčius, nuo 2003 m. išaugo pusantro karto – nuo 873 litų per mėnesį iki 1369 litų, tačiau profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.

Berods pavasarį, kuomet daugelio emigrantų protus ėmė drumsti iš Lietuvos parsklidęs aidas apie ten lyg ant mielių kylančius atlyginimus (ir žinau bent keletą, kurie ant bangos patraukė namo), ėmėme kalbėtis, už kiek p a r s i d u o t u m e. Viena draugė pasakė, jog sutiktų dirbti už pusantro tūkstančio litų, bet padirbusi prašytų didesnio atlyginimo. Tik rudenį atvykusį į Lietuvą ji išsiaiškino, kad pienas nebekainuoja litą... Apie kavą Gedimino prospekte už 5.90 Lt jau rašiau.

Kadangi netrukus stukstels dar vieni nauji metai, kuriu rezoliucijas, reziumuoju 2007-uosius ir planuoju naujus Žiurkės metus, per kuriuos, anot pernelyg pozityviai saldaus DELFI horoskopo, megsiu ryšius ir galėsiu išreikšti savo idėjas, o meilė gyvenimui pakylės mane nuo žemės ir pavers populiaria profesiniame gyvenime. Horoskopais niekuomet itin netikėjau.

Tiesiog kartais pamąstau, jei netrukus grįžčiau į Lietuvą, kiek reiktų suderėti. Sako, Briuseliui kažką verčianti mergina per mėnesį uždirba 30 000 litų. Čia žinios iš labai patikimų šaltinių. Nebent gerais draugais buvę kursiokai meluoja vienams kitam. Kita vertus, žinia, esame tauta, linkusi kurti panegiriškas butaforijas.

Ką aš daryčiau Lietuvoje už tokius pinigus? Kaip lašiša maudyčiausi "Billecart-Salmon" vonioje - ryte ir vakare, pusryčiams valgyčiau auksinės vištos dedamus auksinius kiaušinius, atrasčiau, kur kava Vilniuje kainuoja bent 20 litų, o elito vakarėliuose tinklinėmis pėdkelnėmis apsitempusi blauzdas demonstruočiau garsaus Lietuvos dizainerio suknelę.

Išties neįsivaizduoju, ką Lietuvoje daryčiau už tokius pinigus. Kai pasakiau apie tai čia esantiems draugams, likau nelabai suprasta - mane tikino, kad visuomet atsiranda būdų pinigams išleisti. Na, gal nebent galėčiau gailėtis, jog su tokiu atlyginimu gyvenu Lietuvoje, o, tarkim, ne Niujorke.

30 000 litų man tikrai nereiktų. Atlyginimo turi pakakti išsimokėti paskoloms, geram vynui, sveikam maistui, knygoms, muzikai, kinui, kelionėms ir pomėgiams. Pasiklydau laiko mašinoje - už kiek reiktų parsiduoti Lietuvoje, kad tam užtektų? Kiek užtektų jums? Tarkim, mano mamos išankstinė pesija yra apie 400 litų. Bet žada, kad pensijos kils...

Monday, December 24, 2007

Jau beveik Kalėdos

Stovėdama eilėje "Body Shop" nugirdau vadybininkės nurodymą visoms dirbančioms merginoms: "Daugiau dovanų nebevyniojame, kaspinų nebeliko, krepšelių nebėra taipogi." Mes irgi pritrūkome dėžių, viską, ką buvome supakavę, jau pardavėme. In vino veritas. Liko viena darbo diena - šiandien, o tada prasidės ilgas letargo laikotarpis, kuomet darbe vėl galėsiu skaitinėti ir rašinėti.

Lenkiško maisto parduotuvėje (tiesa, ten neapsieinama ir be lietuviškų "Zigmo" silkių bei latviškų "Laimos" šokoladų) šiandien kažkas mėsoms ir saldumynams išleido 170 eurų, sakė ten dirbanti draugė. Pernai prieš Kūčias, kurios čia tiesiog yra arba paskutinė diena apsipirkti Kalėdų stalui, arba eilinis darbadienis, netoli namų esančioje ekologiškoje mėsinėje 6 val. vakaro kalakutų laukiančių pirkėjų eilė buvo nusidriekusi į lauką, kur kažkas dainavo Kalėdų dainas, kažkas prekiavo kava, o dar kažkas rinko pinigus labdarai. Sesė kalakutą jau turi, jis jau įtrintas česnaku, majonezu ir panardintas į marinatą. Bus labai skanus - žinau.

Antradienį Dublinas numirs, tik gaus bažnyčių varpai. Užsidarys parduotuvės, nevažiuos visuomeninis transportas, o ir taksi pasigauti nebus lengva. Tokį rytą privalu atsibusti greta brangių žmonių, kad turėtum ką apkabinti ir pasveikinti su šventėmis. Jei netikite jų religine prasme, tiesiog padėkokite šalia esantiems, kad jie yra. Šeimos nariams, draugams. Nusišypsoskite sau veidrodyje. Išsiųskite sms kažkam, su kuo jau seniai nebebendraujate. Padarykite kažką, ko iki šiol nedarėte. Gyvenkite.

Čia trumpas palinkėjimas, kiek kuriantis nuotaiką, kurios mūsų kasdienybėje turėtų būti daugiau. Gražių visiems švenčių.

Thursday, December 20, 2007

Prieškalėdinės depresijos apraiškos

Turėjo būti prieškalėdinis pasisėdėjimas su trim gerais draugais. Pirma ėjome klausytis džiazo, kuris, pasirodo, buvo eksperimentinis, net labai (tiesa, violončelistė instrumentą kamavo įspūdingai), o tada patraukėme į indus. Buvo skanu, bet pernai arčiau namų esančiuose buvo skaniau. Tik Hugelio "Gewurztraminerį" pasigardžiuodami greitai susiurbčiojome. Prieš mėnesį į Dubliną atvykusiai draugei pasiūliau skelti tostą ir ji pasakė besivilianti, jog Kalėdas Dubline su mumis sutinka pirmą ir paskutinįkart. Kaip mazgote per veidą. Po to lyg Paleckis turėjo aiškintis, ką turėjo omeny - jog kitas Kalėdas galbūt sutiksime Lietuvoje. Mes visi trys ėmėme vienas per kitą aiškinti, jog į Lietuvą dar nenorime. Tuomet tosto autorė pasakė, kad Airija yra graži šalis, bet pakeliauti, o gyvendama čia jaučiasi svetima. Šešis metus čia gyvenanti draugė pastebėjo, kad ji vis dar irgi jaučiasi svetima, bet dėl to nereikia daryti nereikalingų išvadų. Sėdėjau ir nežinojau, kaip reaguoti - keikti ka tik čia atvykusioje draugėje įsišaknijusį lietuvizmą, kuris neretai ir interneto komentaruose pasireiškia ka tik "atemigravusių" lietuvaičių kritiškais pastebėjimais apie Airiją (dažniausiai gimusiais iš nenutrūkstančios rutinos darbas-namai-lova-darbas) ar pulti gelbėti ir savanoriauti vežti, rodyti, pasakoti, nors pernelyg didelio suinteresuotumo nepastebiu. Tuomet pokalbis pakrypo kita linkme ir į kitos draugės pastabą neišlaikiusi atsakiau replika, o ji vidury restorano puolė į ašaras.

Merry Christmas, vienu žodžiu.

Bepročių karavanas, linguojantis į įsivaizduojamąją laimės oazę tos Kalėdos ir tiek. Juda kaip tie trys karaliai nešini maišais, dovanomis, lauktuvių kupinais krepšiais. Vaikams - nauji "Nintendo" žaidimai. Kiekvienoms Kalėdoms - vis po naują (aš vaikystėje gaudavau knygų). Mamoms - vazos, papuošalai, paveikslai. Tėvams - viskio buteliai, vyno dėžės. Sūnums - "savaitėlė" apatinių ir kojinių. Dukroms - "Body Shop" rinkiniai.

Pirk du, trečią gauk nemokamai, o per po Kalėdų prasidedančius išpardavimus įsigyk pusvelčiui.

Manęs parduotuvėje prašo nuolaidų. Prašo deals, nors visi žino, jog tėra 10 proc. nuolaida, jei perki 6-12 butelių ir 20 proc., jei perki dėžę ir daugiau. O jie nori buy 2 get 1 free. 2 for 20. 3 for 30. Reikalauja prekybos centrų marketingo. Kurgi ne - pirk šešias dėžes vyno ir gauk blow job.

Dovanomis visi įprasmina savo santykius. Užtvirtina draugystes ir partnerystes. Lyg staiga būtų sprogusi dosnumo bomba. Kalėdos tėra tos bombos sukeliamas atominis grybas. Išsisklaido ore ir susimąstai - o kas tos Kalėdos ir kam? Lentynoje sudėlioji dovanas, kad nuo jų vėliau kartkartėmis nuvalytum dulkes, kai kurias grąžini į parduotuves - vietoje šampano pasiimi porą burtelių vyno, vietoje viskio - butelį šampano. Suvirškini kalakutą, atsigauni nuo pagirių ir vėl gyveni. Iki kitų Kalėdų. Gal žinote vietą, kur jų nešvenčia?

Sunday, December 16, 2007

Keli padriki epizodai iš Londono



Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

Sunday, December 09, 2007

FR 112 Dublin - London LGW

Latte su sojos pienu uz 4, internetas be lietuvisku simboliu uz 6/val. Skrydis su mokesciais i abu galus uz 30, taksi iki oro uosto - uz 28. Tokiu metu - apie 6 val. ryto - as paprastai esu kazkur liuliunu karalysteje, o siryt issiruosiau i Londona porai dienu. Sklandau Coco "Mademoiselle" debesyje. Skanu.

Parduotuveje - biziakas, o man pora dienu dzin. Sefas gali atidirbineti uz visus raugejimus i veida (slykstus iprotis, visuomet be atsiprasymo), ilgus pasisedejimus tulike niekaip nepasiekiant sluotikes nusveisti ka palikai (dar slykstesnis iprotis) ir besikartojanti uzmarsuma. Itariu, kad jis pucia ar dar bala zino ka daro, bet nesuskaiciuojamos ir visuomet po visa parduotuve kaip domino isdeliojamos "Red Bull" skardines tikrai ne i nauda jo virskinimui. Kaip bebutu, iki treciadienio manes nebus, taigi abu galime pailseti nuo vienas kito.

Londone esu buvus, regis, keturiskart - pora is ju tebuvo blaskymaisi apie Viktorijos stoti ieskant autobuso i Dublina ir trumpam nupedinant paziureti, ar Big Benas dar tebestovi vietoje. Ziuresime, kaip bus sikart. Londonas visuomet atrodydavo (ypac po Dublino) didelis, o gyvenimo UK sistema kiek painesne nei Airijoje. Sitoje juros puseje is dalies - kaip pas babyte kaime - viskas sava, maza. Ziuresime, kaip anoje.

Thursday, December 06, 2007

Kalėdinis daiktizmas

Dar tik gruodžio 5-oji, o jau trys žmonės man palinkėjo linksmų Kalėdų. Giminaitės bendradarbė, vis užsimenanti, jog nuolat trūksta pingų, pasiėmė iš banko 3 500 eurų paskolą kalėdinėms dovanoms. Kitus metus ji gyvens dėl Kalėdų - kad grąžintų paskolą.

"Jos išvyko 7.00 autobusu. 12.30 susitikome pavalgyti. Jos švytėdamos traukė iš paskos gigantiškus lagaminus ant ratukų, prikimštus "Tommy Hilfiger" megztinių ir "Nike" sportbačių. Ten ir devyni "Seiko" laikrodžiai bei varlės formos "iPod" kolonėlė. Kelionė suplanuota iki smulkmenų. Vienos moters anūkas nori "Timberland" batų. Sąraše - ir "Gap", "Guess", "Old Navy". Virš alubario esantis butas rezervuotas dar pernai per Kalėdas, vos 360 eurų tekainavę bilietai nupirkti sausį."

Pamanytum, jog rašo apie lietuvius. Prisiminiau pirmąją kelionę į Airiją prieš keletą metų, kuomet sesė pasakė, jog didžiausi "seilai" prasideda gruodžio 27 d., maždaug 6 val. ryto. Netikėjau, bet parduotuvėse atsidūrusios apie 8 val. jau tirpome minioje pirkėjų, graibstančių viską su etikete "sale". Nemaža tų pirkėjų dalis kalbėjo rusiškai ir lietuviškai (tąkart nusipirkta liemenė man jau per didelė - sumažėjau keliais dydžiais ir atidaviau draugei).

Cituojama ištrauka - iš praėjusio šeštadienio "The Irish Times" priedo "Weekend Review", kur Kathy Sheridan rašo apie į Niujorką apsiprekinti vykstančius airius. Šiemet nuo spalio iki gruodžio maždaug 170 000 airių turėtų kirsti Atlantą ir JAV parduotuvėse palikti apie 170 mln. dolerių. Įvairios oro linijos visą mėnesį vis paskelbia bilietų išpardavimus. Skrydžiai į Niujorką prasideda maždaug nuo 150 eurų. Airiams lengviau nei mums, lietuviams, kirsti JAV sieną, nors grįžtant visada gali tekti bendrauti su vietiniais muitininkais ir įtikinėti, jog krūvos lagaminuose suspaustų gėrybių tėra tavo jau seniai užgyventas turtelis, o ne anapus Atlanto gerokai pigiau įsigytos gėrybės, už kurias reiktų sumokėti mokesčius.

Kai kurie Užatlantėje apsiperka ne tik Kalėdoms, bet ir gimtadieniams - ten beveik viskas kainuoja pigiau nei Europoje. Nenuostabu, jog amerikiečiai vis kaltinami vartotojiškumu.

Remiantis "Deloitte" apklausa, šiemet kiekviena airių šeimyna Kalėdoms vidutiniškai turėtų išleisti 1,431 dolerį - daugiau nei kas kitas Europoje. Palyginimui:

Didžiojoje Britanijoje - 1,007
Nyderlanduose - 411
Vokietijoje - 420
Prancūzijoje - 556

Airiai 720 ketina išleisti dovanoms, 431 - maistui, 279 - įvairiems pasibuvimams su kolegomis, draugais ir pažįstamiems, t.y. "socialisingui" (gal kas žino gerą šio žodžio atitikmenį lietuviškai?).

Praėjusį šeštadienį greitai prasibėgusi per parduotuves, kuomet ieškojau palto, suvokiau, jog susirgti "daiktizmu" šiuo metų laiku ypatingai lengva. Parduotuvėse - masės gražių daiktų už labai geras kainas, nors ir didesnes nei Niujorke. Rūbai, knygos, kompaktinės plokštelės, kosmetika... Daiktai, kurių norisi, bet nereikia. Pernai, anot mano sesės, geriausia dovana, kurią panelės galėjo padovanoti savo išrinktiesiems, buvo nauji žaidimukai ir "PlayStation". Ir mano parduotuvėje ritasi Kalėdų panikos bangos - žmonės jau perkasi vynus šventinei vakarienei, nemažai didelių kompanijų jau apsirūpino dovanomis savo darbuotojams. Nemaža dalis pirkėjų, vis ieškodami žinomų vardų, dovanų perka bele kokį vyną, dažnai porą butelių. Geriau pirktų vieną, bet gerą...

Su svainio seserimi sutarėme, jog šiemet suaugusieji dovanų negaus - tik vaikai. Man toks planas labai tinka - vis tiek sesė mano jai pernai padovanoto "fondue" dar nėkart nenaudojo. Bėda tik, kad vaikams "Haufo pasakų" Kalėdoms nepakanka - jie nori "gadgetų", žaidimukų, o kartais ir apie kompiuterius pasvaičioja. Špygutės taukuotos. Boikotuoju daiktizmą.

Sunday, December 02, 2007

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...

Sunday, November 25, 2007

Laiškas, įkvepiantis bloginti

Tie, kas rašo blogus, greičiausiai pamena pirmuosius kartus, kai į virtualią erdvę paleido savo žvirblius ir širdis suspurdėjo atvėrus savo langą į pasaulį. Vis "klikinome" negalėdami atsigėrėti. Čia pirmoji džiaugsmo pakopa. Po to vis laukėme su spurdančia širdimi, kada skaitytojai ims komentuoti, ir suprasime ne rašą į tuščią erdvę, o turį skaitytoją. Kai komentaruose pagaliau užsimezga dialogas su skaitytojais, džiaugsmas įgauna pagreitį. Vadinasi kažkam ne tik įdomu skaityti, bet ir negaila laiko pabūti ir padiskutuoti, viešai pakontempliuoti. Unikalūs vartotojai tampa virtualiais bičiuliais. O kai sulauki tokių laiškų kaip šis, kuris į mano gmailą nutūpė savaitgalį, suvoki, kad bloginti vis dėlto yra labai gera.

Sveika,Linute,

Pries gera savaite klaidziojau, kaip visada is neturejimo ka veikti SVETUR, po kazkoki tai www.guardian.co.uk/arts/ ir ziurinejau foto......netiketai "uzkliuvau" uz lietuviskos pavardes.... t.y.TAVO..

Nuotrauka buvo pavadinimu "Puente de la Barqueta | Seville'.....oho....galvoju,idomu !

Perskaiciau Tavo ir kitu tetu ir dedziu "Blogus".

Dekui TAU, Linute, kad <...> bandai palaikyti dialoga su 3 milijonais MUSU, esanciu visose "balos" pusese savajame http://emigracija-etc.blogspot.com/.

Viskas,nusprendziau,kad nebegaisiu laiko www.lrytas.lt, tokius straipsnius,kaip "Garsenybių automobiliai atspindi būdo bruožus" ar panasius...beskaitydama...

Maloniai paganiau aki po www.fotomanai.lt.

Trumpai...as esu dar viena teta, gyvenanti CIA (netoli Liverpulio) IR DABAR (2007-11-24), t.y. SVETUR....


Ačiū, teta Alda, už laišką.

Saturday, November 24, 2007

Nebešalta: šildo "Yamazaki 10 YO"

Nebešalta :) Apsipirkome šiandien.


© aš
Esu kartą ragavusi japonišką viskį, taipogi buvo "Suntory", bet nebepamenu, kuris.

Suderėjome kelių eurų nuolaidžikę, dovanų gavau "Bowmore" stiklą. Gurkšnoju. Paskaitinėjau ką apie jį mąsto vyrai . Labiau pirtariu Davidui Broomui, kurio nuomonę labai gerbiu - nerealus stipriųjų gėrimų (romo, viskio, džino) žinovas, be snobizmo rašantis labai lengva ranka. Jei trumpai, tai "Yamazaki 10 YO" - kaip vainiliniai ledai :) Nors rašo, kad labai tinka vasarai, aš sakau, kad subalansuotas ir žiemai.

PS po akimirkos tikrai pajutau mėtas!

Friday, November 23, 2007

Grįžta mokslininkai. Trumpam. Ar gerai?

Praėjusią savaitę ėmiausi susilaikymo. Pasižadėjau sau visą savaitę neatsidaryti DELFI. :) Pamėginkite patys. Na, Lietuvoje esantiems siūlau išlygą - pakaks poros dienų. Egzaminą išlaikiau gana sėkmingai, skaitinėjau kas vyksta pasaulyje. O šiandien DELFI atsidariau vėl ir pamačiau, kad kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia.

37 užsienyje dirbantys lietuvių mokslininkai gavo finansavimą iš Europos Sąjungos remiamo projekto „Protų susigrąžinimo programos parengimas ir įgyvendinimas“, pagal kurį trumpalaikių vizitų į Lietuvą metu jie vykdys tiriamąją, mokslinę bei pedagoginę veiklą socialinių mokslų, technologijų, fizinių, biomedicinos bei humanitarinių mokslų srityse. Konkurso projektams įgyvendinti iš viso skirta 333 000 litų. Tik trys paraiškos nebuvo patenkintos.

Paskaičiau komentarus. Atvažiuos kavos pagerti. Ką ten - net kavai neužteks. Geriau atidirbtų Lietuvai už dyką - juk čia gavo išsilavinimą. Geriau būtų pirkę aparatūros (perka, tik, kiek kitokios). Atvažiuos susitaisyti dantų. Verčiau būtų kvietęsi užsieniečius (bet juk projektas - "Sugrįžimai"!). Verčiau siųstų mokslininkus iš Lietuvos pasitobulinti užsienyje (kodėl patys mokslinikai neieško būdų pasistažuoti? - vis sukramtytą bulką į burną kišti...). Ir t.t. ir pan.

Gal kai kurie supras, jog visam laikui grįžti dirbti į Lietuvą neapsimoka - ypač po vakarietiškų atlyginimų ir tenykščių žmonių mentaliteto. Gal kai kurie sumąstys kažką kurti gimtojoje šalyje. Nustebau dėl dviejų dalykų:

* Paremti 37 projektai iš 40. Greičiausiai pinigų būtų atsiradę ir didesniam skaičiui projektų. Iš čia kyla antras nustebimas.

* Nejau tikrai iš pusės milijono emigravusiųjų tėra 40 mokslininkų, kurie norėtų kažką veikti Lietuvoje? Ar vėl informacija apie paraiškas nusėdo šuliniuose?

Aš - ne mokslininkė, bet idėja džiaugiuosi. Nors ir nedrąsus, bet vis dėlto bandymas pademonstruoti, jog Lietuvai vis dėlto brangu tai, ką ji turi brangiausio, - žmonės (ar čia aš naivuolė - galbūt išties tėra plaunami pinigai - kaip visada...).

Reiktų kurti panašius projektus ir kultūrininkams. Prisimesčiau ir sudalyvaučiau... Pinigų tikrai neplaučiau. Praplaučiau smegenis - nes jie Lietuvoje labiausiai apsinešę. Šaligatvius šveičiame geriau nei daug kur Vakaruose.

Monday, November 19, 2007

Variantai, ką daryti, kai šalta

Šalta. Taip šalta, kad einant gatve net speneliai susitraukia (dabar, kai "googlinsite" spenelius, papulsite čia, papų istorija skaitomumui labai padėjo - po "emigracijos" populiariausias raktinis žodis, atvedantis į mano blogą, yra "papai", - sakau, kad reikia blogo apie seksą). Vis dėlto tikrai šalta. Ir nors Vilniuje perpus šalčiau nei čia, ir girdėjau, kad jau snigo, šaltis Airijoje smelkiasi kitaip - čia vėjas labai žvarbus, o langai daug kur vis dar vieno stiklo, todėl net kai termometro stulpelis pakilęs virš nulio, atrodo lyg būtų žymiai šalčiau.

Nenuostabu, kad airiai garsūs sugebėjimu gerti ir rašyti. Tokiu oru išties arba gurkšnoti viskį (savaitgalį su bičiuliu trauksime ieškoti ko nors šaltajam sezonui, nes jau antrus metus stovintys "Highland Park 12 yo" bei "Ardbeg 10 yo" senka - esu nusižiūrėjusi arba "Mortlach 16 yo", arba "Balvenie Portwood" arba "Glenmorangie Artisan Cask"), arba atsiduoti kūrybinėms kančioms.

Dar galima aplankyti draugus ir artimuosus - užvakar atšokome atemigravusios draugės įkurtuves, o vakar pusdienį praleidau pas seserį, nors pusę to pusdienio prasėdėjau prie... "Nekviestos meilės" - peržiūrėjau aštuonias serijas. Žinojau, kad tokia yra. Dar sakė, kad Baronas gerai vaidina, bet jo mano žiūrėtame sezone jau nebebuvo gyvo.

Nepaisant:
pervaidinimo,
tragiškos lietuviškos estrados,
baisių muzikinių leitmotyvų,
vis zulinamos Noros Jones dainos (klausimas LNK - įdomu, ar su panele Jones už dainos panaudojimą buvo atsiskaityta),
pernelyg išsitęsusių pauzių,
pigaus apšvietimo,
skysto operatoriaus darbo ir
banalaus kadravimo (anot mano svainio tėčio, vis rodomi Vilniaus stogai), serialas turi vieną DIDELĮ pliusą - mano dukterėčios, jį ištikimai žiūrinčios, lietuvių kalba ženkliai pagerėjo. Juk sakiau, kad kai kuriais atvejais labai geras daiktas yra televizorius.

Friday, November 16, 2007

Kodėl esame linkę kalbėti apie garsius lietuvius?

Kaip tik šiomis dienomis Jono Meko 365 filmuose save gali išvysti vis kameroms (net ir Meko) pozuoti įpratęs Artūras Zuokas ir Lietuvos žurnalistai, paprastai liekantys už kadro, o šįkart lyg kelmučiai sutūpę priešais garsiausią Lietuvos Joną. A. Zuokas tapo menu. Žurnalistai taipogi. Lietuvio menu. Taip saldžiai vis kartojame "lietuvis" Mekas...


Stopkadras iš Day 320 J. Mekas


Prisipažinsiu - Meką atradau internete. Iki Airijos jo filmai dar neatplaukė ir greičiausiai dar ilgai neatplauks - tokia čia situacija. Vietinėse galerijose - arba akvarele tapyti peizažai, arba Bono portretai. Kuomet įvyksta pinhole paroda, alpstama iš nuostabos lyg būtų apsireiškusi Mergelė Marija.

Taigi Meką aš atradau internete ir vis pasinagrinėju. Apie jį girdėjau ir anksčiau. Kartą važiavome dviračiais po Žemaitiją ir užsukome į Orvidų sodybą (kurią aš siūliau įtraukti į žmogaus rankų sukurtus Lietuvos stebuklus, bet ją užgožė nuo seno žinomi stebuklai, o gaila...). Viena pakeleivė - labai valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris - vis aikčiojo "kaip sakė Mekas, tai vienas iš kelių didžiausių pasaulio moderniojo meno kūrinių". Kažkas užklausė: "O kas tas Mekas?" "Vienas iš fluxus judėjimo įkūrėjų", - burbtelėjo valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris. Niekas nepaklausė, o kas tas fluxus, bet įtariu, geriausiu atveju būtų paminėti žodžiai "menas" ir "modernus". Tuo metu aš težinojau, jog Mekas Niujorke suka filmus. Basta. Bendro išsilavinimo žinios. Gėda, kai pagalvoji, jog amerikietis sugeba vienu sakiniu atsakyti į klausimą "Kas tas Mekas":

Kai dar nebuvo nei You Tube, nei "Reality TV", nei interneto, buvo Jono Meko filmai.

Jono Meko mitas tėra vienas iš pavyzdžių, kiek nedaug mes žinome apie mūsų graibstomus "garsius lietuvius". Ir dažniausiai graibstomus ne todėl, kad apie juos žinotume (bet jei jūs žinote daugiau, tuomet aš susitapatinu su statistiniu lietuviu, gyvenančiu ne didmiestyje, rudenį raugiančiu kopūstus ir kartais stabtelinčiu gatvėje, kad atsakyčiau į Juro Jankevičiaus "Klausimėlį") ar norėtume sužinoti daugiau, o todėl, kad jie mus įkvepia pasijausti "labiau lietuviais". Įsisegame jų vardą kaip ženkliuką švarko atlape, kad galėtume svetimšaliams paaiškinti, iš kur esame atėję. Nes kitaip nežinosime, kas esame.

Šįvakar sužinojau, kad Bobas Dylanas yra kiek lietuvis - jo seneliai iš motinos pusės buvo Lietuvos žydai (ačiū Vytautui, kad juos pasikvietė, kitaip garsių lietuvių po saule būtų žymiai mažiau). Ir "Red Hot Chilli Peppers" solistas Anthony Kiedis yra truputį lietuvis. Dabar galėsiu sutiktiems naujiems pažįstamiems pasakoti, ką pasauliui davė Lietuva be Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Violetos Urmanos, Ganelino, Birutės Galdikas, Marijos Gimbutienės ir kt.

Svarstau, ar kada išsivaduosiu nuo komplekso vis reprezentuoti Lietuvą. Skleisti teigiamą savo šalies propagandą. Ar kada galėsiu būti tiesiog lietuve, pernelyg nesusifrustravusia, jei kažkas nieko nebus apie mus girdėjęs?

Ar pastebėjote, jog mes, lietuviai, neretai esame linkę į du kraštutinumus - arba stengiamės visais įmanomais būdais nuslėpti savo kilmę, arba jaučiame didžią pareigą būti Lietuvos ambasadoriais, lyg kas už tai mokėtų atlyginimą. Išvažiavus ši takoskyra ypač išryškėja. Aš vis mėginu balansuoti tarp jų, bet dažnai nesėkmingai.

Žinoma, būtų nuostabu, visi būtų taip uoliai mokęsi geografijos ir istorijos kaip mes - Rytų Europos vaikai. Tačiau taip jau yra, jog kai kurios tiesos išmokstamos tik bėgant laikui ir tai, kas svarbu tau, gali būti absoliutiškai neįdomu kitam. Ir net jei žinai, kada Pakistanas švenčia nepriklausomybę, neturi atmesti prielaidos, jog gali būti, kad tavo pašnekovas apie Lietuvą išgirdo pirmąkart.

Gal taip susiklostė netyčia, bet pastebėjau, jog nuvykus į Didžiąją Britaniją niekas pernelyg nekvočia, iš kur esi. Galbūt ten žmonės pripratę, jog šalis, kurioje jie gyvena, jau seniai tapo kultūrų katilu ir ne tiek svarbu, iš kur tu (gruodžio pradžioje kelioms dienoms vyksiu į Londoną ir galbūt atsižadėsiu šio teiginio?). Airiai priešingai - labai linkę tuo domėtis. Ypač, jei jiems paprieštarauji arba nesupranti iš pirmo karto, ką sako - liudiju iš patirties darbe. Žinoma, veikiausiai dėl to, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 600 eurų, o pirmieji kitataučiai masiškiau į šalį ėmė plūsti kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.

Žinoti apie savo šaknis yra gerai. Apskritai yra nuostabu, kai turi apie ką kalbėtis su žmonėmis. Dar nuostabiau, jei pašnekovams tavęs klausytis įdomu. Bet jei jie nežino Meko, galbūt nereikia skubėti jų nukryžiuoti. Geriausia susimąstyti, ką pats žinai apie tuos "garsius lietuvius". Ir jei žinai, ar tik tam, kad galėtum atsikirsti, jog Lietuva yra pasaulio bamba? Beje, o kas būtų Lietuva be jų? Kuo būtum tu? Kuo būčiau aš?

PS

Vakar paskaitoje tris valandas plovė smegenis apie semiotiką, paradigmas, sintagmas, metaforas, signifikatus, signifikantus, metonimijas, konotacijas ir denotacijas, taigi užsifilosofavau...




Iš Orvidų sodybos | © aš

Wednesday, November 14, 2007

Šios savaitės atradimai

Kadangi neaiškiomis aplinkybėmis sulūžo stalinė lempa, tenka sėdėti prie kompo. Esu pakankamai trumparegė, taigi pasišviesdama iš palubėje kybančių burbulų likimo už ūsų netampysiu. Rytoj mėginsiu įsigyti naują (lempą). O kol kas atradau, kad ji gali puikiai metamorfuotis ir tapti sieniniu šviestuvu.



Dar šią savaitę atradau "New Pornographers" (greičiau derėkitės dėl bevizio režimo su Kanada - važiuosiu klausytis geros muzikos) ir susimąsčiau, ar man Seanas Pennas ir jo naujasis filmas "Into the Wild" man patinka dėl to, kad S. Pennas yra truputį lietuvis - jo seneliai iš tėvo pusės buvo žydai iš Lietuvos ir Rusijos. Kita vertus, jo mama buvo pusiau italų, pusiau airių kilmės, taigi jį uzurpuoti gali tiek Italija, tiek Airija. Apie neva lietuvių kilmės garsenybes ir kodėl mes jų taip ieškome kada parašysiu atskirai.

O šiaip vėl gyvenu viena, vadinasi, vėl galiu netrukdoma prižiūrėti savo augintinį - blogą. Skaitliukų daugėja, reikia dalyvauti. Nors ne visai suprantu htmlrss ir kitas wtf vingrybes. Darkart pasigrosiu sau kitą pastarųjų savaičių atradimą - "Blonde Redhead" ir eisiu kurti emigracinės propagandos. O šiaip kiek pavargau tiek nuo pro, tiek nuo anti aspektų ir mąstau, kuria kryptimi pakreipti blogą, kad tebebūtų įdomu ir man rašyti, ir jums skaityti.

Sunday, November 11, 2007

Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

Thursday, November 08, 2007

J. Meko išmintis

"Mes kartais labai nurašome savo žmones, atiduodame juos kitiems. Pagyveni Niujorke, jau tau sako – tu jau niujorkietis, amerikietis. Prancūzijoj – tai tu prancūzas. Tai mažų valstybių silpnybė. Didelės niekada savo žmonių neatiduoda ir nenurašo."

Citata priklauso Jonui Mekui, kuris nepaisant to, jog žurnalistai vis mėgino išpešti daugiau ar mažiau politinius pasisakymus (ir apie Artūrą Zuoką, ir apie lietuvišką pasą), vis dėlto, bent sprendžiant iš internete rastos medžiagos, politikos išvengė ir toliau ramiai sau suka filmus. Pažiūrėkite kartais. Į dieną po vieną. Subalansuoti visiems.

Sveikatos Jums, Jonai. Lauksime medžiagos apie Lietuvą. Meko akimis.

Tuesday, November 06, 2007

Lietuviški darbo pasiūlymai Airijoje

Auklės, dirbančios lietuvių šeimose Airijoje, vidutiniškai uždirba 4-4.50 Eur už valandą. Pusę oficialaus minimumo, kuris šiuo metu siekia 8.65 Eur/val (pagal jį Airiją ES lenkia tik Liuksemburgas). Vadinasi, kažkas dirba ir už tokį atlyginimą. Kitaip nesiūlytų.

Viename Airijos laikraštyje lietuviams publikuojamas darbo skelbimas: "Siūlomas darbas vakarais". Vadinasi, kažkas atsiliepia ir į tokius skelbimus. O po to kraupstame, kai šešiolikmetes parduoda kaip lėles.

Tokiame konktekste pasiklystu tarp pasiūlos ir paklausos niuansų. Susimąstau apie nepilnavertiškumą, gimusį kažkur rytų europietiško perfekcionizmo ir besąlygiško paklusnumo sankirtoje. Susimąstau apie manipuliavimo virtuozus, gimusius brėkštant demokratijos saulei. Auštant rytui, kuomet viskas atrodo įmanoma. Kuomet žmogiškumas atrodo tesąs miražas, trupantis vartotojiškumo krumpliaračiuose. Kuomet tegalioja džiunglių įstatymai.

Monday, November 05, 2007

Nediplomatiška diplomatija po kelių taurių vyno

Ambasadoje Dubline viename iš "Lietuvių dienų" renginių atsidūrusi garbaus amžiaus lietuvė moteris, į Airiją atvykusi paviešėti pas artimuosius, sulaukė kandaus ambasados darbuotojo klausimo:

- Tik nesakykite, kad jums čia patinka! - pašmaikštavo į sūnus moteriai tinkantis kostiumuotas jaunuolis.

- Patinka, - atsakė ji. - Patinka "Guinnessas", "pabai" patinka.

- Čia yra "pabai"? - sarkazmo purslais toliau tiško kostiumuotas jaunuolis.

Jam moteris nesakė, bet po to paminėjo man, kad jaunuolio apykaklė buvo neišlyginta. Geriau pamiklintų ranką lygintuvu, o ne liežuvį.

Tiesa, tame pačiame ambasadoje vykusiame renginyje, kuris, berods, buvo suorganizuotas, Ostapo Benderio žodžiais, "žmonėms, artimiems imperatoriui", ambasados darbuotojai gyrėsi, kad per dieną aptarnauja 50 žmonių. Gal dėl to nebespėjamama išsilyginti marškinių? Kita vertus, kas belieka, jei žmonės eina? Aptarnauti. Maniau, kad be kita ko ambasados tam ir skirtos. Tik nemaniau, jog žmonės ten dirba tam, kad demonstruotų kelių vyno taurių atpalaiduoto liežuvio laibumą. Net ir įkaušęs diplomatas vis dėlto turėtų išlikti diplomatu.

Saturday, November 03, 2007

Valgau sriubytes ir kotletukus, todėl nerašau

Vakarais grįžtant namo autobusų stotelėje mane pasitinka grakšti lyg flamingas tik šešėliais, skrybėle ir vyriškais marškiniais prisidengusi Keira Knightley.

- Bon soir, Mademoiselle , - pasisveikinu.

O namuose jau antrą vakarą iš eilės garuoja sriubytė. Šalia - išvirtos bulvės, patroškinti kotletukai. Šaldytuve - į indelį sudėti pietūs rytdienai. Ne, ne mama atvažiavo. Atemigravo mano geriausia draugė. Sako, pro mano kamaraitės langą atsiveriantis Dublinas visai panašus į Šnipiškes. Dar sako, kad patinka "Guinnessas". O aš sakau, kad viskas bus gerai - ras darbą, pakeliaus, išmoks angliškai. Angliškai jau sapnuoja. Čia po to, kai vakar priverčiau su manimi angliškai repetuoti pokalbį dėl darbo. Vakar jau sulaukė skambučio su pasiūlymu, bet ryšys buvo nekoks ir tas pokalbis neįvyko. Paraginsiu ją rašyti blogą. O gal gerą? :)

Wednesday, October 31, 2007

Apie Guggenheimą, Lietuvos funkcionierius ir neįvykusį atgimimą

"Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė. Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės."

Aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiai, deja, bet taikliai diagnozuoja dabartinę Lietuvos padėtį. Tik gaila, kad tų, kurie turėtų tokius interviu skaityti, šie žodžiai greičiausiai taip ir nepasieks.

Išuję gėjus (kitaip - ištvirkėlius, pedarastus, gaidžius, ligonius) išprašysime net dar nekviestus Ermitažo ir Guggenheimo muziejus. Šimtus metų gyvenome be jų, išgyvensime ir toliau. Juolab, Guggenheimo muziejaus koncepcija, kaip pastebėjo knygelės jaunimui “Mes ir ES” bendraautorius (2002), brošiūrų ir lankstinukų apie ES bendraautorius, o dabar Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis, "pasaulyje vertinama labai prieštaringai." Pasak jo, tai naudinga pačiam Guggenheimui ir jo imperijai, glaudžiai susijusiai su Niujorko finansine birža ir netgi įvairiomis machinacijomis. Dėmesio, Lietuva, mums vėl grasina žydai. Balnokit, broliai, žirgus.

Na, velniai nematė, kad su Guggenheimo-Ermitažo idėja lyg su vėliava plevėsuoja Artūras Zuokas. Nors, tiesą sakant, nebūtinai Vilniui reikia Guggenheimo-Ermitažo. Bet lyg į kaimaraitę saugiai tykiai pasidėti Joną Meką bei Jurgį Mačiūną į Nacionalinę galeriją, užkabinti ant vinuko, laiks nuo laiko nuo jų nuvalyti dulkes (juk tokia Lietuvoje muziejaus koncepcija) ir išsigraviruoti save garbės lentos varyje, mieli Lietuvos politikai, vis dėliojantys pasjansą su mūsų litais ir ES eurais, būtų tiesiog gėda.

Sakot, Peterburgas mums ne lygis, o Guggenheimas už šimtą ar tris šimtus milijonų litų neatsipirktų? Aišku, neatsipirktų - ne celiuliozės fabrikas ir ne atominė jėgainė. Nors, tiesa, Niujorko, Bilbao, Venecijos, Berlyno ir Las Vegaso valdžios nepasididžiavo.

Beje, prisminkime, jog Algirdo Mykolo Brazausko megaprojektas Lietuvos valdovų rūmai biudžetui, turėtų atsieiti 101 milijoną litų. Nejau vicemeras pamiršo, kokių prieštaringų vertinimų Lietuvoje sulaukė šio muziejaus koncepcija?

Jei ir toliau leisime taip būti valdomi, nenustebkime, kai po dešimties ar penkiasdešimties metų sukdami reportažus apie mus užsieniečiai tebemins tuos pačius KGB muziejaus koridorius, į kadrą mėgins sutalpinti kuo daugiau Kryžių kalno reliktų ir tebesuks tuos pačius archyvinius Baltijos kelio kadrus. Nes neturėsime nieko - tik pamažu blunkančią praeitį.

Tokius funkcionierius-portfelių pilotus-kostiumuotus kavalierius-rytojaus mecenatus jau seniai apdainavo "Antis". Tuomet aš dar buvau vaikas ir nelabai supratau, apie ką stūgauja Kaušpėdas. Dabar nesuprantu, ką reiktų kaltinti dėl tokio valdininkų mentaliteto - juos ar save, nes patys išsirinkome. O gal neišsirinkome?..

Bet ką aš čia aušinu burną. Juk nebesu vilnietė...

Sunday, October 28, 2007

Cinema Paradiso. Prarasto laiko beieškant

"Lietuva" nebuvo pirmoji. Prieš tai uždarė "Tėvynę" ir pardavė "Vilnių". Apie "Edeną", "Fantaziją" ir "Šeimyninį" net nebuvau girdėjusi, nes nei manęs, nei tėvų, nei močiučių tuomet dar nebuvo. Gražūs buvo pavadinimai, dabar teliko "Forumai" ir "Plazos".

Dubline panašiai. Fotografijos kursui kiekvienas darome socialinės dokumentikos projektą. Aš sumaniau fotografuoti uždarytus Dublino kino teatrus. Dairausi prarasto laiko.

Be kita ko, airiai kino teatruose lankosi dažniau nei kiti Europos Sąjungos gyventojai. 2002 m. duomenimis, kiekvienas gyventojas vidutiniškai kine apsilankydavo po puspenkto karto per metus, pagal šį rodiklį tuomet Airiją lenkė tik islandai (5,7 karto).

Nepaisant to, kad 1991–2001 kino salių šalyje padaugėjo 72%, tuo pačiu laikotarpiu kino teatrų sumažėjo šeštadaliu. Tiesa, dauguma jau buvo uždaryti septiname ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Kuomet sausį buvau Krokuvoje, apėjome skverą, dydžiu prilygstanį Sereikiškių parkui Vilniuje. Palei jį buvo bent penki kino teatrai. Maži, aptriušę. Rodė Centrinės Europos ir Lenkijos kiną. Kai kuriuose dar buvo leidžiama rūkyti ir įsinešti bokalą su alumi. Dubline, suskaičiavau, dabar yra vienuolika kino teatrų. Iš jų tik viename rodomi filmai, kurių nėra žiūrimiausių, daugiausia dolerių surinkusių ir kituose topuose. Teliko multipleksai su dešimtimis kino salių, bloga garso izoliacija ir popkornu nusėtais kilimais. Tarkovskį dabar žiūrime DVD, o didžiuosiuose ekranuose - "Žmogų vorą". Pirmą. Antrą. Trečią.



Classic Cinema. Nugriautas 2007 m. birželį.

Saturday, October 27, 2007

Islandiškas rytas

Šeštadienis. Atitrūkime nuo politikos, burnojimų ir pykčių.

Įsipilkite kavos ir gurkšnodami susipažinkite su "Amiina" iš Islandijos. 29 minutės dieviškos ramybės (su keliais pašnekesiais paukščių kalba). Gali būti, kad auga moteriška atasvara "Sigur Ros".

Wednesday, October 24, 2007

Pamąstymas: apie terorizmą

George'as Bushas sako, kad didžiausią grėsmę Amerikai kelia terorizmo šmėkla. Išties Ameriką terorizuoja vanduo (uraganas Katerina) ir ugnis (gaisrai Kalifornijoje). Kariuomenę su 532.8 mlrd. JAV dolerių biudžetu turinti šalis bejėgė prieš gamtą.

Tuesday, October 23, 2007

Gėda: kol kas - vos viena Lietuvos vizija iš užsienio

Iki politikos savaitraščio "Atgimimas" jau antrus metus iš eilės organizuojamo konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" pabaigos liko mėnuo, bet kol kas tėra gautas vos vienas pasaulio lietuvių darbas, kurį parašė į Japoniją likimo nublokšti tautiečiai. Viso kol kas gauta apie 40 vizijų.

Dalia Jankaitytė, VšĮ Pilietinės minties instituto, leidžiančio politikos savaitraštį „Atgimimas“, direktorė, pabrėžia, kad pernai beveik visos, t.y. 180 vizijų, „Atgimimo” redakciją pasiekė paskutinėmis konkurso dienomis.

Praėjusią savaitę dvi drauges kalbinau pamiklinti plunksną - nereikia kuklintis. Juolab, stebėdami gyvenimą Lietuvoje iš šalies, galime pamatyti tai, apie ką būdami Vilniuje, Marijampolėje ar Skuode net nesusimąstytume.

Taigi šaukiu aš tautą. Dalyvaukite. O jei manote, kad parašėte gerai, bet nelaimėjote, pasibaigus konkursui siųskite darbus parlamentarams - čia jų adresai, siųskite blogeriams, siųskite man. Įdomius darbus įdėsiu.

Kokia Lietuvos realybė, žinome, bet padovanokime jai viziją. Kad vaikams nereiktų gyventi tokioje Lietuvoje, apie kurią pernai parašė devintokė Dalia Macejauskaitė. Paskaitykite. Mergaitė parašė taikliai. Reikia kažką keisti.

* * *

Liūdnas mano rašinys ir be pasiūlymų. Esu devintokė, neturiu jokių permainų vizijos, nors norėčiau permainų. Aš žinau, ką pati turiu daryti – mokytis, bręsti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sąžiningai ir padoriai. O ką turi daryti valstybė, turėtų žinoti valstybės vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybė sočiai maitina.

Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam tu nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma.

Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tėvynė, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis mūsų jau pamiršo, kaip sušalę ir pavargę gynėme Lietuvą nuo „įsibrovėlių”, kurių nekentėme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip būtų, mūsų noras turėti laisvą, nepriklausomą nuo kitų Lietuvą nugalėjo. Mūsų meilė ir noras buvo stipresni už bet kokį automatą ar tanką... Tas gražus jausmas tėvynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar? Šiomis dienomis išvykti svetur, ten įsikurti pasidarė lyg būtinybė, bet esu tikra, jog nėra nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo čia, nei karto nesusimąsto apie taip seniai matytą Lietuvos žemę. Visus, gyvenančius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tėvynės ilgesiu. Tai labai gerai žino žmonės, išvykę prieš daug daug metų.

Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Turbūt apie tai jau reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip būtų gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodėl mūsų renkama valdžia per tiek laiko nesugebėjo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsipratę užsienyje nenori net pagalvoti apie grįžimą atgal? Kiekvieno Londone gyvenančio lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl šių lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi ne kur kitur, o tėvynėje? Kodėl Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeimą, tėvus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, o gal aukščiausi pareigūnai mūsų šalyje to nemato? Galbūt gyvendami visavertį gyvenimą jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tūkstančiai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viską ir bandyti laimę ten, kur galbūt yra geriau. Ne paslaptis, jog nėra pasaulyje vietos, kur nebūtų įžengęs lietuvis.

Dažnai norisi visam pasauliui garsiai išrėkti, jog nei vienas nežinote, ką reiškia neturėti šalia nei mamos, nei tėčio. Ir taip pasielgti „privertė” valstybė. Jų nėra, nes bandymai prasimušti ir įsitvirtinti gyvenime baigėsi ties nuliu, tuo momentu reikėjo sugalvoti idealią išeitį, o kai niekas jos taip ir nesugalvojo, teko griebtis kraštutinumo bei pailginti ir taip ilgus sąrašus tų, kurie jau išvyko. Niekas negalvojo, kad tai užtruks tiek laiko, bet dar vieną kartą atsitiko taip, kaip niekas neplanavo.

Dabar ir mano tėvai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaučia. Negana to, kad turi kęsti gyvenimą vienui vieni be artimųjų, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikiečiui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitų. Visi jie netenka galimybės gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekęsti valdžios, kad įmanytum padaryti viską, jog tik ši neteisybė pasibaigtų. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galėsiąs pabaigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie prasidės gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nėra, turi būti ten, kur esi.

Jokio kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiavęs gali užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidūrė mano mama prieš aštuonerius metus, turėdama 100 dolerių rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti... Būdamas čia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galėsi prašyti pagalbos praeivio, o ką daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio... Ką daryti tuomet? Kaip elgtis? Ką kaltinti? Vienintelis mane nors truputį guodžiantis faktas – tokių kaip aš tūkstančiai! Galbūt gėda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi čia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.
Gerai žinau, kad yra tūkstančiai tokių, kurie negrįš čia niekada, o jei jų daugės ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmečio pasaulis galės įrašyti į istoriją pasakojimą apie šalį, kuri kažkada seniai nuėjo net iki Juodosios jūros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins savęs lietuviais. Gaila... Liūdnos mintys... Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam...

Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir mano sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimose. Ir paukštis namo sugrįžta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininkų savanaudiškumo. Pinigų būtų, jei jų neišgraibstytų savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustųsi žmonės, o ne tik tie, kurie sėdi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per mėnesį. Negi to neįmanoma kaip nors apriboti įstatymais? Jei žmogus baigė universitetą, jis negali sėdėti prie bažnyčios, jis turėtų iš to išgyventi.

Teisinėje valstybėje turėtų būti tokie įstatymai, kad žmogus galėtų išgyventi, tad priimkite tokius įstatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sąjungos), kaip tėvas skirstykite. O tėvas žiūri ne į tą dieną, o į ateitį – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritrūktų lietuvių. Juk vaikas – tai būsimas pilietis. Jei jis neįgis mokslo – taps valkata ar plėšikas, bus pigi darbo jėga Airijoje ar JAV. Tad reikia dėmesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nėra pinigų? Pinigų yra! Nėra žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei diplomą nusipirkęs gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teisė. Ar ji iš viso yra? Tad ir rūpinkitės tais dalykais, kol vėl kas nors į Vilnių iš Kauno neatvedė „ubagų”.


Perspausdinta iš DELFI

Monday, October 22, 2007

Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!


Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.

Tuesday, October 16, 2007

Žydruosiuose ekranuose - papai. Gal lietuvaitė?

Anksčiau stebėdavausi, siusdavau, piktindavausi, o dabar jau įpratau.

Atsivertusi vakarykštį "The Irish Sun" numerį darbe per visą puslapį aptikau rašinį apie airių aktorių Jonathaną Rhysą Meyersą, kurį turėtumėte pažinoti iš filmo "Matchpoint" arba BBC kostiumų dramos "The Tudors", ir štai šią nuotrauką.


Jonathanas Rhysas Meyersas ir Ruta Gedmintas

Tiesą sakant, kadangi gyvenu be televizoriaus, apie šią dramą pati neką težinojau. O štai atsivertusi minėtą tabloidą sužinojau, kad dramoje taipogi filmavosi ir aktorė, vardu Ruta Gedmintas. Žinoma, gali būti ir visiškas sutapimas, kadangi vakar gerą valandą praleidusi tokiuose interneto pakampiuose, kur paprastai nesilankau, tarkim, nuogų įžymybių, taip ir neatradau nė menkiausios užuominos, kad Ruta Gedmintas būtų lietuvė. Tesužinojau, jog ji moka ispaniškai, o angliškai kalba Buckinghamshire akcentu.

Nežinau, kokiais akcentais ir ką ji užliūliavo, bet ekrane mergina darbuojasi aktyviai, siūbuoja visais privalumais ir žydrom akim švyturiuoja. Patys pažiūrėkite. Nekreipkite dėmesio į muziką, cherchez la blonde. Kaip sakoma, per kančias - į žvaigždes. Kelią į karjeros olimpą skinamės papais. Vėl.

Monday, October 15, 2007

Blog Action Day. Apie Alą Gorą, Nobelį ir aplinkos apsaugą

Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Desmondas Tutu, Andrėjus Sacharovas, Martinas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Motina Teresė, Alas Goras.

Kai patenki į šį sąrašą, nesijausti pusdieviu sunku. Alą Gorą galima mylėti, galimą jo nekęsti, tačiau likti jam abejingu neįmanoma, rašo "Times Online". Prisistatydamas publikai jis sako, jog "buvo kitas Jungtinių Valstijų prezidentas". Ir nors 2007-uosius "Guardian" krikštija jo "annus miraculous" metais (Oskaras už jo dokumentinę juostą "An Inconvenient Truth", Emmy apdovanojimas už jo įsteigtą Current TV kanalą (beje, maniau, kad televizija pasaulio lietuviams bus maždaug tokia, deja, bet apie tai atskirai rytoj), o dabar dar ir prestižiškiausias apdovanojimas žemėje), daug kas pamena ir jo kiek arogantišką pasiskymą CNN žurnalistui, neva "būdamas JAV kongreso nariu, ėmiausi iniciatyvos sukuriant Internetą" .

Nežinau, kiek akcija bus populiari Lietuvoje, tačiau šiandien 15 tūkst. blogų rašys viena tema - aplinkos apsauga, o įrašus skaityti turėtų apie 12 mln. žmonių. Ta proga ir nutariau pakalbėti apie Alą Gorą.

"Sugūglinti" jo pajamų šaltinius ir atrasti, jog už kalbą jis prašo 125 tūkst. JAV dolerių, nėra taip paprasta. Jei atsiverstumėte jo pristatymą Wikipedijoje, pamatytumėte, jog apie pinigėlius ten kalbama nedaug. Taigi internetas nebūtinai yra demokratiška erdvė -prieš keletą metų atradusi vieną underground interneto puslapį sužinojau, kad kai ko Google'as neišmeta, kai kuriuos puslapius užblokuoja, o kai kurią informaciją paslepia milžiniškame nuorodų sraute. Jei nenori būti pasyviu recipientu, būtinai turi mokytis atskirti grūdus nuo pelų.

Taigi kiek paieškojus sužinome, jog Alas Goras nuo 2001 m. vasario dirba Google vyresniuoju patarėju ir yra artimas CEO Dr. Erico Schmidto draugas. Kai 2004 m. dalis Google akcijos buvo pirmąkart viešai parduotos, jų vertė pakilo penkiskart - nuo 85 iki 400 USD. Manoma, jog Google įkūrėjai Sergėjus Brinas ir Larry Page'as kiekvienas verti po 11 mlrd USD.

Vienas svarbus asmuo Demokratų partijoje "New York Post" žurnalistei Deborah Orin yra pasakęs, jog Alui Gorui "priklauso masė Google akcijų ir jis yra užsidirbęs pakankamai, kad likus vos mėnesiui iki [JAV Prezidento rinkimų kampanijos] pradžios išmestų 50 mln. dolerių ir pats joje dalyvautų".

Be to, nepamirškime tokių žvaigždių kaip Leonardas Dicaprio, kuris drauge su kitais pramogų pasaulio korifėjais "Live Earth" koncertų metų vis kartojo Alo Goro vardą. Kartojo taip dažnai, kad vaizdo įrašus turėjau prasukti.

Alo Goro šalininkai vis pažymi, jog apie globalinį atšilimą ir jo priežastis jis ėmė kalbėti žymiai anksčiau nei kas kitas. Tarsi pastebėdami, jog tą jis daro ne dėl reklamos.

Gegužės mėnesio "Vanity Fair" žaliajame numeryje kalbinamas vienas svarbiausių globalinio atšilimo skeptikų Myronas Ebellis iš Competitive Enterprise Institute (C.E.I.). Be kita ko jis pažymi, jog kampanijose, kovojančiose su globaliniu atšilimu, švaistomasi nerealiomis pinigų sumomis.

"Didžiųjų aplinkosaugininkų grupių JAV biudžetai siekia maždaug milijardą JAV dolerių", - pastebi M. Ebellis, - "C.E.I. biudžetas yra 3.7 mln. USD per metus, iš jų tik ketvirtis skiriama globalinio atšilimo klausimams. Globalinio atšilimo skeptikų biudžetas JAV neviršija 10 mln. USD".

Nepaisant šių monstriškų sumų, aš linkusi abejoti, jog Alas Goras vaikosi daugiau pinigų. Be to, jei turi Google akcijų, pinigų veikiausiai ir nebereikia. Tuomet arba jis vaikosi tuštybės (štai, pone Bušai, aš ne prezidentas, bet manęs klausosi ir klauso visas pasaulis, o aš skęstu apdovanojimų jūroje), arba viską daro iš geros valios.

Na, žinoma, iki šiol vis spekuliuojama, jog jis gali kandidatuoti į JAV prezidentus. Tuomet visas šis spektaklis - filmas, televizijos kanalas, "Live Earth" koncertai ir kalbos - greičiausiai yra iki šiol neregėta globaliai išplitusi tobula viešųjų ryšių kampanija. O jei ir taip, vis dėlto įsiklausyti į jo žodžius ir imti keisti pasaulį pradedant nuo savęs nėra sunku. Reikia išjungti kompiuterį, užgesinti šviesas, perdirbti atliekas, nors kartą per savaitę automobilį išmainyti į dviratį, pirkti ekologiškus produktus, išmešti šiukšles, ir t.t.

Vieno gigantiško prekybos tinklo moto yra "Every little helps" (angl. "Po truputį"). Ir tai šventa tiesa. Kaip kažkas pasakė, net ir tūkstantmylė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Net jei nekenti populistų, gali imti keisti savo pasaulį. Po truputį.

Sunday, October 14, 2007

Ką daryti su senais atvirukais?



Ruošiuosi draugės "atemigravimui". Išsikuopiau spintą, į labdarą atidaviau maišelį su rūbais, kurių jau nebenešioju, o betvarkydama lentynas atradau šūsnį atvirukų, gautų čia Kalėdų, Naujųjų metų ir gimtadienienio proga. Vėl beskaitydama Susan Sontag jos surinktose citatose apie fotografiją atradau vieną, kur Erkiulis Puaro užklausia, kodėl žmonės neišmeta nuotraukų. Žymusis Agatos Kristi detektyvas atranda tris priežastis:

* Tuštybė
* Sentimentai
* Neapykanta (kažkas tave įskaudino - galbūt norėsi pasilikti to žmogaus fotografiją, - sako E. Puaro)

O kaip yra su atvirukais ir juose įrašytais palinkėjimais, pasveikinimais ir palaiminimais? Lyg ir negražu būtų išmesti močiutės sukurtas eiles ar mamos palinkėjimą. Be to, kai tokie pasveikinimai gaunami būnant toliau nuo namų, jie įgauna daugiau prasmės, tampa brangesniais iš brangių. Bėda ta, kad kaupti visko neišeina... Kaip čia pasielgus, kad niekieno neįskaudinčiau, o po to nesigailėčiau?

Thursday, October 11, 2007

Briuselio kopūstienės nebus

Kokios ES valstybės plotas yra mažiausias?

Jei nežinote, su manimi papuolate į nežinančiųjų grupę (arba klystančiųjų).

Dear Ms ZIGELYTE,

The marking of the admission tests in which you participated is now finished.

I regret to inform you that you did not obtain sufficiently high marks in one or both of these tests for you to be admitted to the subsequent stages of this competition <...>.

Your marks are as follows:

Test a): 4.667/10 (pass mark 5)
Test b): 16.667/20 (pass mark 10)


Gėda kam ir sakyti, bet aš, žiurnalistė, susimoviau su klausimais apie Europos Sąjungą. O trūko visai nedaug - 0.33 balo. Tik, kaip sakoma, beveik nesiskaito. Užtat gebėjimų testą išlaikiau visai neprastai ir tuo didžiuojuosi.

Taigi nebus iš manęs Europos Komisijos asistentės komunikacijos srityje. Briuselis atkrenta, strateguosiu kitus variantus.

Ponai deputatai, posėdis tęsiasi.

PS

Atsakymas - Malta (kad ją kur perkūnas)

Wednesday, October 10, 2007

Ką prikarksėjo Kirkilas. Pažadėjo patiešyjo?

Grįžusi iš darbo, praėjus maždaug keturioms valandoms po to, kai Eglė Digrytė kaip visada operatyviam DELFI parašė iš Dublino apie čia vykstančią Nacionalinio Europos forumo sesiją, strimgalviais ėmiau "googlinti":

K i r k i l a s
N a t i o n a l F o r u m o f E u r o pe
L i t h u a n i a

Puoliau aiškintis, kokio masto šis forumas, kiek jis minimas žiniasklaidoje, kas jame dalyvauja ir pan. Ir ką? Ir nelabai ką, mielieji. Vakarop painformuosiu, ar ten nuskambėjusios kalbos sulaukė didesnio atgarsio žiniasklaidoje, bet kol kas, panašu, jog tai tebuvo eilinis biurokratų pasisėdėjimas. Premjero Gedimino Kirkilo kalbą galite rasti čia, o apie jam užduotus klausimus ir, deja deja, bet miglotus atsakymus pasiskaitysite DELFI.

O čia perpasakojimas vienam pagrindinių Airijos dienraščių "Independent" išsakytų premjero minčių.

Dėl į Tėvynę plaukiančių emigrantų siunčiamų pinigų parduotuvės prieš Kalėdas susiduria su iššūkiu sugebėti patenkinti paklausą. Dienraštis šią premjero tezę net į "lydą" iškėlė - nejau nebuvo kas svarbesnio pasakyta ar išspausta interviu? Čia prisiminiau SEB analitikų pastebėjimus, neva
emigrantų į Lietuvą siunčiamos lėšos turi įtakos ir nekilnojamojo turto, ir paskolų paklausai, tačiau šie pinigai yra pernelyg menki, kad juos būtų galima vadinti reikšminga ekonominio perkaitimo priežastimi. Nebesuprantu - tai per daug mes siunčiame ar per mažai? Apsispręskite ir padėkite mums apsispręsti, kur investuoti.

Lietuvos valdžia turės padvigubinti ambasados darbuotojų skaičių (tiesa, sąrašiuke turėtų būti ir administratorius, ir sekretorė, kad būtų aiškiau, ką dvigubinti). Juk sakiau! Seniai reikėjo. Tikėkimės, kad atvažiuos jauni, inciatyvūs, komunikabilūs, gabūs ir nebijantys darbo. Taipogi tikiuosi, kad konkursai vyks skaidriai ir netyčiukų diplomatinėje atstovybėje neatsiras.

Susigrąžinti iš Lietuvos nutekėjusius protus ir rankas visų pirma bus siekiama informuojant Airijoje esančius lietuvius. Berods, čia kalbama apie informacinių centrų steigimą (tuomet dar meras Artūras Zuokas kažką panašaus taipogi minėjo, bet su merystės netekimu ir pažadai išnyko). Taigi visi dirbantys, bet neuždirbantys, o galbūt neoficialiai ką prisiduriantys visuomeninėje veikloje dalyvaujantys Airijos lietuviai-aktyvistai pagaliau turės progą skaidriai užsidirbti eurą kitą. Sėkmės konkursuose ir jų organizavime - tik nepersipjaukite, kad gražios idėjos nepranyktų ambicijų rūke.


PS

Poniai Blinkevičiūtei reiktų ne juokauti apie tai, jog lietuvės palaiko puikią Airijos demografinę padėtį, o susiimti ir rankoves pasiraitojus bei pakaušį pasikasant pamėginti atrasti būdų, kaip gerinti ir Lietuvos demografinę padėtį.


PPS

Pažadėjo patiešyjo...?