Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Nebešalta: šildo "Yamazaki 10 YO"

Nebešalta :) Apsipirkome šiandien.


© aš
Esu kartą ragavusi japonišką viskį, taipogi buvo "Suntory", bet nebepamenu, kuris.

Suderėjome kelių eurų nuolaidžikę, dovanų gavau "Bowmore" stiklą. Gurkšnoju. Paskaitinėjau ką apie jį mąsto vyrai . Labiau pirtariu Davidui Broomui, kurio nuomonę labai gerbiu - nerealus stipriųjų gėrimų (romo, viskio, džino) žinovas, be snobizmo rašantis labai lengva ranka. Jei trumpai, tai "Yamazaki 10 YO" - kaip vainiliniai ledai :) Nors rašo, kad labai tinka vasarai, aš sakau, kad subalansuotas ir žiemai.

PS po akimirkos tikrai pajutau mėtas!

Variantai, ką daryti, kai šalta

Šalta. Taip šalta, kad einant gatve net speneliai susitraukia (dabar, kai "googlinsite" spenelius, papulsite čia, papų istorija skaitomumui labai padėjo - po "emigracijos" populiariausias raktinis žodis, atvedantis į mano blogą, yra "papai", - sakau, kad reikia blogo apie seksą). Vis dėlto tikrai šalta. Ir nors Vilniuje perpus šalčiau nei čia, ir girdėjau, kad jau snigo, šaltis Airijoje smelkiasi kitaip - čia vėjas labai žvarbus, o langai daug kur vis dar vieno stiklo, todėl net kai termometro stulpelis pakilęs virš nulio, atrodo lyg būtų žymiai šalčiau.

Nenuostabu, kad airiai garsūs sugebėjimu gerti ir rašyti. Tokiu oru išties arba gurkšnoti viskį (savaitgalį su bičiuliu trauksime ieškoti ko nors šaltajam sezonui, nes jau antrus metus stovintys "Highland Park 12 yo" bei "Ardbeg 10 yo" senka - esu nusižiūrėjusi arba "Mortlach 16 yo", arba "Balvenie Portwood" arba "Glenmorangie Artisan Cask"), arba atsiduoti kūrybinėms kančioms.

Dar galima aplankyti draugus ir artimuosus - užvakar atšokome atemigravusios draugės įkurtuves, o vakar pusdienį praleidau pas seserį, nors pusę to pusdienio prasėdėjau prie... "Nekviestos meilės" - peržiūrėjau aštuonias serijas. Žinojau, kad tokia yra. Dar sakė, kad Baronas gerai vaidina, bet jo mano žiūrėtame sezone jau nebebuvo gyvo.

Nepaisant:
pervaidinimo,
tragiškos lietuviškos estrados,
baisių muzikinių leitmotyvų,
vis zulinamos Noros Jones dainos (klausimas LNK - įdomu, ar su panele Jones už dainos panaudojimą buvo atsiskaityta),
pernelyg išsitęsusių pauzių,
pigaus apšvietimo,
skysto operatoriaus darbo ir
banalaus kadravimo (anot mano svainio tėčio, vis rodomi Vilniaus stogai), serialas turi vieną DIDELĮ pliusą - mano dukterėčios, jį ištikimai žiūrinčios, lietuvių kalba ženkliai pagerėjo. Juk sakiau, kad kai kuriais atvejais labai geras daiktas yra televizorius.

Apie vyną be snobizmo. Kaip aš prekinausi Lietuvoje

Šiąnakt išnyks vėliavėlės. Teta Sigita buvo teisi: skaitliukų sindromas kaip gripas - ateina ir išeina.

Kadangi artėja Kalėdos (artėja artėja - mes jau ruošiamės parduotuvėje), tamsios naktys, šaltasis sezonas ir ilgi vakarai namuose ar pasisėdėjimai pas draugus, kuriais tuos žvarbius, darganotus ir niūrius mėnesius mėginame sutrumpinti, nutariau parašyti apie tai, kas yra neatsiejama bendravimo dalis ir ką atradau būdama Dubline. Vyną. Be snobizmo.

Prieš porą metų po savaitę trukusio bastymosi dviračiais per Žemaitijos kelius, šalikeles, laukus, miškus ir Orvidų sodybą (kurią aš siūlyčiau į Lietuvos stebuklų sąrašą) atsidūrėme Klaipėdoje ir, kadangi buvo sekmadienis, o sekmadienis - diena šventa, nukulniavome į Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Ne todėl, kad jiems ypatingai pritarčiau - kaip visada būna kelionėse, išaiškėjo kai kurie gana veidmainiški niuansai, bet šįkart ne apie religiją.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.

Čierkutę paėmiau ir aš. Skirtingai nei Katalikų bažnyčioje, vadinamosiose netradicinėse bendruomenėse, tiesa, tradiciškumas šiuo atveju yra ganėtinai subjektyvus terminas, mat dauguma jų (sekmininkai, baptistai, anabaptistai, menonitai ir kiti, kurie Lietuvoje dažniausiai supuola į "sektantų" kategoriją, nors šaknimis siejasi su Reformacija), neretai Kristaus kraujas geriamas ne iš vienos taurės, o iš mažyčių čierkučių. Kiekvienam - po vieną. Regis, Katalikų bažnyčioje šventasis vino iki šiol prienamas tik Dievo vietininkui žemėje. Nors Kristus su mokiniais ne tik laužė duoną, bet ir gėrė vyną. Čia prasiveržia mano ironija kai kuriais religiniais klausimais, bet šįkart ne apie religiją. Apie ją rašau per šventes.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.
Makt.

Nereikėjo net pernelyg skalauti gerklėje. "Kagoras", - tyliai pamąsčiau sau ir nugurgiau šventąjį skystį. Nemaišykite su pietvakarių Prancūzija, greičiausiai buvo vienas iš šitų.

Kai po pirmojo savo "vinavodačname magazyne" (kaip jį pavadino mano vienas pažįstamas iš Uzbekistano) praleisto pusmečio grįžau į Lietuvą, draugai mane egzaminavo: pastatydavo ant stalo penkis butelius (uždarytus) ir klausdavo, na kuris geriausias? Vėlgi po to pirmojo pusmečio nukulniavau į vieną išreklamuotą vyno parduotuvę prie Filharmonijos Vilniuje. Ten tyloje sėdėjo berniukas (nupirkite jam magelį!). Kai man paklausus apie, dabar nebepamenu, regis Australijos ar Naujosios Zelandijos vynus, kurių ten beveik nebuvo (šalia kaip visada lūžtančių Bordeaux ar Italijos lentynų),jis ėmė kažin ką sapalioti apie medalius, prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Tuomet atsiranda bendra kalba. Apie asortimentą, žmonių išprusimą, paklausą, kainas, etc. Neką aš tuomet išmaniau, ir dabar dar nesu nei Jancis Robinson, nei Andrew Jeffordas (jei norite vienos geros ir beprotiškai vizualiai gražios nesnobiškos knygos apie Prancūziją, prancūzus ir vyną, pirkite šitą), nei Ralphas Steadmanas (Lietuvoje greičiausiai net neįsivaizduojama, kad apie vyną galima kalbėti ir taip). O dėl fotografijos studijų, panašu, jog WSET Advanced egzamino apie vynus taip ir nelaikysiu, mat pritariu šefui - labiau apsimoka studijuoti kažką praktiškesnio.

Taigi šiemet grįžau į Lietuvą įvairiose degustacijose bei savo kamaraitėje ištuštinusi kiek daugiau butelių, apsilankiusi keliuose vynuogynuose, pakeliavusi po Prancūziją bei Italiją, paskaičiusi kiek daugiau knygų ir žurnalų. Vieną šeštadienio popietę užsukau į Sereikiškių pašonėje įsikūrusį "Vyno slėnį". Prieš tai skubom prasiėjusi per Akropolio "Maximos" alkoholio skyrių supratau, kad nieko gero nepešiu. Elementariausi Čilės vynai, beje, gamintojų-gigantų, kurių aš nemyliu, kainuoja tiek, kiek Dubline (pastabas žiūrėkite čia), jūros milžino "Castel" birzgalų, vos pora butelių iš Rioja regiono Ispanijoje... Žodžiu, liūdnas vaizdas.

Taigi nedrąsiai įžengiau į "Vyno slėnį". Nedrąsiai, nes nebuvo žmonių (nenuostabu, tereikia pažvelgti į kainas). Nedrąsiai, nes Vilniaus centre įsikūrusiose parduotuvėse pirkėjai gali būti apsauginių išprašyti, o apsupti kelių pardavėjų net išvadinti nepageidaujamais. Nedrąsiai, nes tokiose parduotuvėse vyną perka tik sulakuotais kuodais švyturiuojančios ir aukštakulniais kaukšinčios damutės ar jų vyrai su prabangiais odiniais diržais suveržtais autoritetais.

Tiesa, taip baisu nebuvo. Kiek už mane vyresnė mergina maloniai pasisiūlė padėti. Pasakiau, kad apsižvalgysiu. Po poros minučių žvalgymosi manęs paklausė, gal vis dėlto reikia padėti (ak tas lietuviškas uolumas...) Paklausiau, ar turi Albarino. Arba baltų itališkų vynų - Greco di Tufo ar ko iš Italijos šiaurės. Albarino tebuvo vienas butelys, ir tas 2004 m., o šis ispaniškas perliukas prašosi būti išgertas jaunystėje. Mergina man paaiškino, jog "pas ispanus liūdna su baltais vynais, jie nelabai juos eksportuoja". "Pievos", - pamaniau ir paprieštaravau, o čia, žiūrėk, ir prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Nejučiom žvilgtelėjau į lūžtančias nuo pasirinkimo Austrijos ir Vokietijos lentynas. Qualitätswein bestimmter, AnbaugebieteQualitätswein mit Prädikat, Trockenbeerenauslese. Ar kas bent supranta šiuos raktažodžius? Nepaisant to, kad kai kurie Vokietijos vynai turi šimtametę reputaciją, gali ramiai snausti rūsyje lygiai tokį pat laikotarpį ir visom kitom prasmėm yra legendariniai... Bet net tie mano minėti mylimi vyno rašytojai sako, kas gali leisti sau gurkšnoti tokį nektarą?!

Lūžo ne tik Austrijos ir Vokietijos lentynos. Kaip ir prieš pusantrų metų išrikiuota galinga Bordeaux gvardija. Vėl su žiburiu nesėkmingai ieškojau prieinamiausių kainos prasme ir puikia kokybe už išleidžiamus pinigėlius pasižyminčių Cotes du Rhone ir Minervois. Nekas ir Čilėje bei Argentijoje (nepaisant milžinų "Concha Y Toro", "Errazuriz" ar "Otra Vida", priklausančio tam pačiam "Concha Y Toro", šios Pietų Amerikos šalys gamina puikius vynus, atspindinčius kokybės ir kainos balansą - už 10 eurų nusipirksite žymiai geresnį Argentinos nei Bordeaux vyną). O apie Australijos, kurios vynų pardavimai Didžiojoje Britanijoje lenkia Prancūziją ir šiai rimtai kutena padus, lentyną nėra ką ir kalbėti... Keli gigantiški gamintojai (a la "Rosemount", "Peter Lehman", "Jacobs Creek") ir astronominės kainos. Juk Vakaruose Australijos vynas ir išpopuliarėjo dėl kainos prienamumo (tiesa, dėl to buvo prigaminta daug niekalo), bet nejau negalima suderėti su gamintojais, kad ir lietuviams nulašėtų šis tas įdomesnio?

Iš parduotuvės išėjau nešina dviem buteliais balto vyno - austrišku Gruner Veltliner bei Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc. Grubiai pasakius - du elementarūs gaivūs vasariški vynai. Paklojau 73 litus. Kai paskaičiuoji eurais (€21.16), normalu, bet kai pagalvoji apie lietuviškas algas, baisu... Išeitų maždaug 13 bokalų Švyturio "Balto"... Nenuostabu, kad Lietuvoje visi siurbia alų, mat vyną gurkšnoti teišgali turtingesni snobai. Juolab, panašu, jog prekeiviai vynu net nesistengia keisti šios tradicijos.

PS

Kai apie kainas burbtelėjau savo buvusiai direktorei Lietuvoje, ji net nemirktelėjo ir ironiškai pajuokavo: "Taigi vynas Lietuvoje yra prabangos prekė!" Deja, tenka pripažinti, taip. Kaip ir kvepalų ar batų parduotuvės Gedimino prospekte... O aš maniau - bendravimo dalis... Kaip muzika ar skanus pyragas.

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Mergaitė ir jūra

A la vietiniu metro, vadinamuoju Dartu, o išties traukinuku, greičiu veikiau primenančiu tą, kuris važiuoja maršrutu Vilnius-Kaišiadorys, nupūškavome iki jūros. Išmėginti pirkinio. Taipogi ketinome iš popierinio puodelio, numelžto kavinėje iš labai jau lietuvaitę kalbėsena primenančios merginos, užsikąsdamos Parmos kumpiu, bresaola bei saliamiu, ištuštinti butelį "Chalk Hill Sangiovese". Kaip paaiškėjo vėliau, butelys visai nusipelnytų ir "Riedel" taurės. Šefas nepamelavo rekomenduodamas.

Pasiblaškiusi po krūmus (kaltas cappuccino) ir vos neužklydusi į svečius pas palapinėje sugriuvusius vietinius bomželius, grįžau į mūsų bazinę stovyklą, kaip pasakytų Edgaras, šiuo metu kopiantis į štai čia, t.y. Komunizmo smailę.

I epizodas



Vėjyje linguojančios smilgos horizontaliai dalina kadrą pusiau. Melsvai žalsvos smilgos ir žalsvai ruda jūra. Artėja atoslūgis.

II epizodas



Pirmajame epizode aprašytas vaizdas. Tik iš už smilgų brėžiamo horizonto laiks nuo laiko pasirodo šokinėjanti mergaitė geltonais marškinėliais. Mergaitė vis kilnoja rankas. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn. Palei smilgų brėžiamą horizontą mergaitės galva ima judėti tai kairėn, tai dešinėn. Tai kairėn, tai dešinėn. Besiblaškydama palei smilgas ji vis tebekilnoja rankas.

III epizodas



Pakylu ant kalniuko. Smilgos nuslenka į kadro apačią. Iš už jų išnyra visas mergaitės kūnas, atsiveria smėlėta pakrantė su vis toliau slenkančia jūra. Mergaitė geltonais marškinėliais, vis intensyviai aukštyn žemyn kilnodama rankas ir lakstydama tai kairėn, tai dešinėn, už neiloninių virvučių po kriauklytėmis nusėtą smėlį tąso žydrą aitvarą, kuris niekaip nenori pakilti.

Mergaitė - tai šios dienos jubiliantė mano draugė Liuda, o aitvaras - mūsų pirkinys. Tik gaila man jo, smėlyje murkdomo...

Nutarėmė (o tiksliau, nutariau aš ir, regis, įtikinau jubiliantę), kad vėjas nepakankamai stiprus.

Ėmiau gailėtis, jog neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs visai smagus, gal kiek avangardinis filmukas. Be abejo, dogmos stiliaus. Kadangi į National College of Art and Design fotografijos ir skaitmeninės medijos kursą nepriėmė, reiks persimesti į video.

Rugsėjį - į Lietuvą: apie lūkesčius, vyną ir pieną

Kažkas skundėsi, kad emigrantai išperka visus pigius aviakompanijų bilietus. Šiandien nusipirkau bilietą į Vilnių. Ačiū "Aerlingus", velniop Karmėlavą! Kelionė Dublinas-Vilnius-Dublinas atsiėjo 150 eurų. Prieš trejus metus už autobuso bilietą mokėdavau 800 litų.

Lietuvoje nebuvau pusantrų metų. Tiesą sakant, jei nereiktų keisti paso ir jei nenorėčiau profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą (mano stomatologė, kiek žinau, ketino emigruoti į Didžiąją Britaniją tvarkyti britų dantų, teks belstis į kitas duris), mieliau skrisčiau į Budapeštą ar Sankt Peterburgą. Arba Niujorką - kol nepakeičiau paso ir ten tebėra ankstesnė J-1 viza gal lengviau įtikčiau JAV pareigūnams. 2002-ųjų rudenį taip ir nenuėjau iki Centrinio parko, o rudenį jis turėtų būti itin gražus.

Mama tikisi, kad iki rugsėjo nusidažysiu plaukus - nepatinka jai žiliai, nors tu ką... Tikinu ją, kad mano atveju tai visiškai nepraktiška. Pasižadėjau gurkšnoti su ja gerą vyną. Įdomu bus palyginti kainas su čionykštėmis, mat kai Lietuvoje lankiausi pernai gegužę, nustebau, kad įdomesnių australietiškų vynų nėra (karaliauja fabrikiniai "Rosemount" ir "Wolf Blass"!) ir už juos plėšia pasiutusius pinigus, o Minervois, Languedoc ar Côtes du Rhône vynų negausu, lyg Prancūzijoje tebūtų Bordeaux ir visi gertų "Château Haut Brion" ar "Château Latour ". Nuėjus į vyno parduotuves ("Vyno slėnį" ar "Gero vyno parduotuvę") esi gana įtariai nužiūrimas ir nebent jei ryši kaklaraištį ar dėvi aptemptą suknutę sulauki šiltesnio žvigsnio.

"Borie de Maurel" vyndarys Michelis Escande, su kuriuo susipažinau pernai viešėdama Minervois, kai kuriuos savo vynus vadina "džinsų vynais", t.y. kasdieniais, tokiais, kuriuos gali gurkšnoti antradienį žiūrėdamas televizorių ar su gerais draugais, kuriems nereikia padaryti įspūdžio. Kita vertus kai kuriuos savo vynus M.Escande vadina "smokingo vynais", vertais gero kepsnio, židinio, gergždžiančios Billy Holiday plokštelės ir ilgo vakaro su intelektualiniais ar pseudointelektualiniais pokalbiais. Panašu, kad Lietuvoje vynas neretai neįsivaizduojamas be snobizmo auros. O po to stebimasi, kodėl jaunimas laka vien degtinėlę, nes tie, kurie galėtų pritraukti ir sudominti jaunesnius (ir šiais laikais pinigingus) vartotojus, tarkime, iki 30 metų, težiūri į senus kostiumuotus dėdes. Gėda.

Na štai, dar liko trys mėnesiai, o aš jau kaupiu neigiamas išankstines nuostatas... O labai norėčiau grįžusi iš Lietuvos pasakyti, jog šalis keičiasi į gerą:

gatvėse - mažiau paniurusių žmonių,
pardavėjos "Maximoje" nepersidirba ir šypsosi neforsuota šypsena, nes atlyginimai kyla,
Senamiestyje neuždarytos mano mėgiamos kavinės, net atidaryta naujų, kuriose darbuotojai neįsitempę ir nejaučia už nugaros kvėpuojančio savininko,
troleibusų vairuotojai nesubjurę, o keleiviai nesistumdo neatsiprašę,
per televizijas transliuojama mažiau pigių rusiškų kriminalinių serialų,
į Europos Sąjungą žengia ir provincija - ne tik Vilnius (pvz. Alytus, kuriame gyvena mano močiutė ir kuris garsėja išemigravusiais vietiniais),
miegamųjų rajonų gatvėse vakarais saugiau,
užsieniečiams skirtos pramogos sostinėje neapsiriboja vien bernvakariais,
spaudoje - mažiau kriminalų ir elito naujienų,
etc.

Galbūt susigundysiu grįžti?..

Tiesa, mama sakė, kad litras pieno kainuoja 2.25 Lt. Tyčia nuėjau į vietinį prekybos centrą čia, Dubline. Litras - 0.90 euro (3.10 Lt).

Taigi gaunant minimalią algą už valandos darbą Dubline (8.30 euro) galima nusipirkti 9.2 litro pieno. O Lietuvoje - 1.8 l. O ką jau kalbėti apie gerą "Brunello" ar net elementarų Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc?..

Netikėta dovana nuo Dr X

Vakar dovanų gavau vyno butelį. Gerą Australijos Riesling, rekomenduuojamą "Decanter" žurnalo - "Pewsey Vale Riesling". Nuo kliento. Jis gerą pusvalandį klaidžiojo po parduotuvę ieškodamas jau subrendusio Bordeaux ir maniau, kad nenori pernelyg daug išlaidauti. Paskalbėjome apie Jancis Robinson rašinius, vynuogynus, Bordeaux kainas.

Netikėtai vyriškis pasuko link Australijos, o aš prasitariau, kad apie juos žymiai mieliau kalbėčiau nei apie Bordeaux. Nustebau, kai jis išsirinko du bene prašmatniausius Shiraz butelius (sakoma, kad tą vyną gamina į Australiją emigravęs airių kunigas). Dar paklausė, kokie vynai šiuo metu būtų mano mėgiamiausi ir pasakė, kad man būtina nuvykt į Australiją, esą ten puikiai pritapčiau.

Sumokėjęs už vyną Dr X (nužiūrėjau kreditinę kortelę) paėmė mano jam rekomenduotą Riesling , pasakė, kad aš puikiai dirbu savo darbą ir padovanojo butelį man. Išeidamas pasiėmė akademinį leidinį archeologams ir sėdo į gana prašmatnų "Alfa Romeo". Jaučiuosi pamaloninta.

Kiaušiniai, alkoholis ir Didysis Penktadienis

Parduotuvėse - karas. Kiaušinių karas. Šokoladinių kiaušinių kainų karas. Lietuvos vaikai ridens margučius ir žiūrės, kieno rieda toliausiai, o airiai pasičepsėdami iš blizgančio popieriaus lukštens šokoladinius "Cadbury's" kiaušinius. Čia tokia velykinė tradicija.

Smaragdo saloje gyva dar viena tradicija, kuri būtų nesuvokiama "Maksimos" valdybos nariams bei pirkėjams. Airijoje, lenkiančioje visas Europos Sąjungos šalis pagal vadinamąjį "binge drinking" (suprask - gerti iki tiesiogine prasme žemės graibymo) dvi dienas metuose draudžiama prekiauti alkoholiu. Uždaromi alkoholio skyriai prekybos centruose, alkoholio parduotuvės, barai, aludės ir restoranai. Tos dvi dienos - Kūčios ir Didysis Penktadienis. Taigi šiandien vakare visi siurbčios vakarykštes atsargas ir su susikaupimu lauks Velykų stebuklo.

O aš tuo tarpu džiaugiuosi išeigine, netrukus eisiu prie jūros, o vakare susirinkę pas draugę skimbčiojant taurėms melsimės saviems dievams ir, tikiuosi, nevalgysime šokoladinių kiaušinių. :)

Beje, apie pamaldumą (?). Anksčiau Airijoje sekmadieniais, berods, tarp 14-16 val., visos alkoholiu prekiaujančios parduotuvės užsidarydavo, kad žmonės galėtų nueiti į mišias. Po mišių šventovių durys užsiverdavo, o visi norintieji numalšinti fizinį troškulį vėl galėdavo nusipirkti C2H5OH - vienu ar kitu pavidalu.

Šiais laikais sekmadieniais visi "off-licence" (alkoholio parduotuvės) duris atveria 12.30, anksčiau - ne valia. Suprask - po ankstyvųjų mišių? Ak tos tradicijos...