Tuesday, February 19, 2008

Naujas blogas: Mano Airija

Savo blogo komentaruose atradau nuoroda į naują blogą Mano Airija. Blogas tikrai labai naujas, kol kas tėra vienas įrašas, bet pradžia intriguoja. Lauksiu naujienų.

Saturday, February 16, 2008

Paskutiniai pastebėjimai iš apsnigtos Lietuvos: apie Meką, kavą ir taksistą



Mekas įsidėjo į švarko kišenę lietuvišką pasą, funkcionieriai pa(si)plojo ir baigėsi ažiotažas apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Praslinkusi glotniai blizgančių "Vilniaus vartų" kvartalu, įlindau į koridorių, su lentele "JMVMC". Pakeliui aptikau karutį.



Modernu, pamaniau. Su Fluxus gali tikėtis visko. Gal ekspozicijos dalis? Deja... Durys užsklęstos, nors parašyta, jog centras penktadienį turėtų veikti.



Paklausiau statybininkų, gal ką žino. Gūžtelėjo pečiais. Tik grįžusi namo kažkuriame laikraštyje aptikau, jog ekspozicja tebuvo iki vasario 3 d., o nauja ji pakeista nebuvo. O dabar kas? O dabar nežinia. Kaip ir po visų lietuviškų ažiotažų.



Beje - labiau neadekvačios erdvės tokio pobūdžio centriui, įspraustam tarp dolčių, ferių ir gabanių, mano nuomone, sugalvoti nebuvo įmanoma.

Paniurnėsiu paskutinįkart - lupti pusšešto lito už latte Vilniaus gatvėje esančioje "Coffee Inn" yra apiplėšimas. Paaiškinsiu kodėl. Sustirusi ir šąlančiais pirštais pravėriau gana moderniai atrodoančios kavinukės duris ir susimąsčiau, kokiu stebuklingu būdu maždaug apie pietus viena mergina sugeba tvarkytis su pinigais, priimti užsakymus ir gaminti kavą. Elementaru! Pienas kavai čia kaitinamas ne atskirai, kaip daro net tie paties faktoriniai "Starbucks". Kava už pusšešto lito čia tokia, kokią Dublino "Sparuose" gali pasigaminti kiekvienas, už maždaug du eurus. Kava "Coffee Inn" trykšta iš aparačiuko. Todėl ir taip greitai. Pretenzingas pavadinimas, visai smagus interjeras, geresnė nei vidutiniška literatūra, į verslininkus orientuoti žurnalai ir brangus birzgalas.

O dabar apie gerus, visai netikėtai nustebinusius dalykus.



Finansų ministerijoje dokumentus dėl kažkada rubliais draustos mano gyvybės ir neišmokėtos sumos po aštuonioliktojo gimtadienio pavyko priduoti pasibaigus priėmimo valandoms, kurios - nei ilgos, nei trumpos, gal pakankamos mūsų biurokratams. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio piliečiai priimami, berods, valandai. Sukis kaip gali. Gražiai padejavau apsauginei, kad kitądien išskrendu, ji susuko kažkam, ir sezamas atsivėrė. Jei biurokratai juda, gal ir visa tauta išjudės kažkurlink.

Ir dar apie labai malonų "Ekipažo" (tel. 1446) taksistą, regis, centriukui prisistačiusį kaip 94. Pakeliui į oro uostą (ir vėlgi nykiai tuščią) labai šauniai pakalbėjome. Buvau apšviesta sostinėje vykstančių statybų klausimais, sužinojau, kad "Lietuvos" viešbutis buvo statomas septyniolika metų ir išgirdau taiklią "Maximos" daržan adresuotą pastabą, jog pastatyti elektrinę - tai ne "Maximos" bazę suręsti.



Tai štai tokie margi pastebėjimai iš baltos Lietuvos. Liko tik aprašyti tik vieną ypatingą pasisėdėjimą, bet apie jį - atikrai. O snigo labai gražiai. Ačiū orų direkcijai.

Visos foto©mano

Wednesday, February 13, 2008

Žaizdos, ligos ir Valentino paieškos pro aprūkūsį troleibuso langą

Tai buvo nedidelė daugiau balta nei juoda katytė, vardu Kiškutė. Nepaglostyti, regis, būtų buvus mirtina nuodėmė. Glamonėmis apsikeitėme. Kiškutė pasirodė besanti Bagiriško charakterio.



Dar su kažkuo kažkur lietuviškoje padangėje oru apsimainiau kūno skysčiais ir nušašau. Jau tradiciškai - kaip kelionė į Lietuvą, taip pūslelinė. O ketinau rytoj patraukti į miestą ieškoti savo Valentino. Kas mane nušašusią ir nudraskytą dabar ims...

Tėtis klausia, ar jau apsisprendžiau kur nors gyvenime apsistoti. Ne geografiškai. Suprask - socialinėje ląstelėje, vadinamoje šeima. Močiutė irgi užklausė, kaip su meile. Pasakiau, kad jei išvys kur potencialą, lai duoda žinoti. Mielai drauge išlenkčiau vyno butelį ar gero viskio. O kol kas gurkšnoju "TheraFlu".

Šiandien keliu važiuodama pro Trakus į Alytų vis dairiausi pro aprūkusį autobuso langą. Egzotiškas tas lietuviškas kraštovaizdis. Sugriuvusios daržinės, apleistos sodybos, mediniai namukai, dirvonai, beržynai. Sakiau, kada būtinai grįšiu su vidutinio arba didelio formato fotoaparatu. Kol visko neužstatė "Akropoliais"...

Dar susimąsčiau, kodėl Vilniaus troleibusų langai dažniausiai graudžiai apniukę - arba užlipinti reklamomis, arba apskretę miesto purvu. Kai nekas pro langą, galima skaityti. Tik troleibusuose neįtikėtinai tamsu - nenuostabu, kad juose (net kai nėra sausakišma) skaito retas. Įlipę kitąkart pastebėkite patys. Sakysite, ko aš po sostinę trankausi visuomeniniu transportu? O ten visai įdomu. Ten dažnai gali išvysti kitokią Lietuvą - nepapudruotą, be dizainerių skudurėlių ir kiek tikresnę nei tą, apie kurią katiniškais balsais murkia (vis tos pačios tetos) iš žydrojo ekrano. Ir elitas ten retai šmėžuoja. Ten, troleibuse, - tikra Lietuva, apie kurią rašyti (ir, bent jau man, skaityti) žymiai įdomiau. Beje, visai neprasti tie Vilniaus troleibusai, tik kad būtų kiek šviesiau...

Tuesday, February 12, 2008

Valio, airiai mane nominavo!

Mūšis dar nelaimėtas, bet vis tiek mažytis pripažinimo ženklas. Mano anglišką blogą nominavo geriausių Airijos blogų rinkimuose "Geriausio žurnalisto blogo" kategorijoje. Zjb! T.y. labai nerealiai fantastiškai malonu!

Dar vienas padrąsinimas virtualioje erdvėje rašyti visomis įmanomomis kalbomis.

PS o gal čia kaip tuose Eurovizijos rinkimuose, kai Airija Lietuvai vis po dvylika balų duoda? :)

Monday, February 11, 2008

Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Saturday, February 09, 2008

Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

Friday, February 08, 2008

Ir vėl skrendu



Kaip ir žadėjau, įrašai

praretėjo,

gal sunuobodėjo,

bet aš dar dainuosiu!

Rytoj, t.y. jau šiandien, skrendu į Lietuvą trumpai pasivaidenti ir, kaip sako mano dukterėčia, dalykų tvarkyti. Ne dantų :)

Justiniškės valdo! Čia vilniečiai supras :)

Labiausiai noriu parsivežti stiklainį sniego. Tik mama sako, kad ištirpo...

Monday, February 04, 2008

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

Sunday, February 03, 2008

Dubline - J. Meko retrospektyva

Pagaliau. Į kultūriškai kartais suprovincialėjančią Airiją po poros savaičių atvyksta bene garsiausias šiandienos lietuvis Jonas Mekas. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje bus pristatyti penki jo filmai, o pats Jonas IFI, kur vyks jo kino peržiūros, turėtų pasivaidenti vasario 18 d. Bent jau taip man atrašė "Solas" - nepriklausomą kiną Dubline propaguojantis kolektyvas, kuris ir yra kaltas, kad didžiajame ekrane bus galima išvysti

As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty,

The Brig,

Notes on a Circus,

Reminiscences of a Journey to Lithuania

ir

A Letter from Greenpoint


Kiek žinau, niekas iš Lietuvos kultūros ir diplomatijos biurokratų šios mažytės kultūrinės fiestos inicijuoti nepadėjo. O kam? Pasas J. Mekui įteiktas. Duoklė atiduota. Šimtą metų lietuviai Airijoje gyveno be J. Meko, gyvens ir dar du šimtus. Užtat atvažiuoja "Mango"! Ir greitai vėl visi balsuosime už "Euroviziją"!

Bilietai jau parduodami. Belieka apsispręsti, į kurį eiti.

Vienintelįkart J. Meko kiną esu mačiusi pernai gruodį Tate Modern Londone. Veikė labai terapiškai. Tamsus kambarys. Projektorius. Suoliukas. Ir ištisos valandos mirgančių kadrų. Kelionė traukiniu kažkur per snieguotą Lietuvą. Niujorkas. Veidai. Vėl Lietuva. Be pradžios ir pabaigos. Garsiausias Lietuvos Jonas sako, jog jis nekuria kino, jis tiesiog filmuoja. Tiesą sakant, anot jo, visi jo filmai tėra vienas filmas, ir jis vis dar nebaigtas.

Friday, February 01, 2008

Iš Ebay glūdumos - "Holga"

Esu vartotojiškumui pasmerktos visuomenės auka. Perku, vadinasi egzistuoju.

Šiandien prisiregistravau ties visais reikalaujamais langeliais ir Ebay glūdumose užtikusi nusipirkau "Holga". Dabar fotografuosiu taip .

Fotografuoju, vadinasi matau. Jei spės atsiųsti, ir Lietuvą "paholginsiu". Vasarį. Trumpai.