Thursday, October 04, 2007

Šįkart pozityviai: apie studijas, rudenį ir kates

Prieš mėnesiuką draugė mane būrė kortomis. Taro. Šiaip prietarais netikiu. Ištuštinusi vyno butelį statau jį ant stalo, nors, sako, namai liks tušti. Ir su kuo pro stulpą praėjusi iš skirtingų pusių nepuolu sveikintis vėl susiėjusi. Ir lipu iš lovos nepastebėdama, kuria koja iššlepsiu. Gal kam prietarai padeda gyventi, bet man jų nepaisymas netrukdo.

Taigi būrė mane kortomis. Dukart. Ir krito korčikės pasiutiškai geros, lyg užkerėtos. Patiko burtis. Tai vat nežinau, ar čia dėl tų kortų, ar šiaip Dievulis nutarė man nusišypsoti, bet jei ši savaitė būtų kompaktinė plokštelė, spausčiau mygtuką "Repeat All".

Trečiadienį prasidėjo Photography and digital imaging kursas NCAD. Iki kitų metų kovo pabaigos turėsiu ką veikt dukart per savaitę. Kaip paatviravau savo angliškame bloge, nerimavau. Nerimavau, nes Airijoje daugelyje sričių pasitenkinama vidutiniškumu. Skirtingai nei mes, lietuviai, airiai nelinkę zulinti iki tobulybės. Moka tris natas pagroti - koncertuoja. Žino, kas yra išlaikymas ir diafragma, - įrėmina ir atidaro parodą. Moka mušinėti teniso kamuoliuką į sieną - treniruoja vaikus žaisti tenisą. Gali įkalti vinį - stato namus. Ir sugeba, nepaisant to, jog nėra ekspertai, užsidirbti eurą. Čia mes, lietuviai, repetuojame iki nualpimo ir kol neįsigyjame D xxxxxxxzajabys net nesivaidename su savo nuotraukomis kur nereikia, o plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį. Airiai į gyvenimą žiūri paprasčiau. Iš dalies mažiau žilų plaukų dėl to atsiranda. Kita vertus, šalyje veši nemažai diletantiškumo.

Tai štai aš labai norėjau, kad kursas nebūtų diletantiškas. Kad nemokytų penkių žingsnių teorijos į gerą fotografiją. Bet literatūros sąraše pamačiau Susan Sontag "Apie fotografiją" ir nurimau. Žinoma, patenkinta kaip kleckas užsidėjau sau pliusiuką, mat jau skaičiau su chebryte. Išgirdau, kad fotografuosime juosta, patys ryškinsime bei spausime juodai baltas nuotraukas ir kone ėmiau krykštauti, bet prisiminiau, kad kone viską pamiršau, todėl susivaldžiau. Ir grupėje esantys devyni žmonės (grafikos dizaineriai, architektė, pradedantys vestuvių fotografai ir pan.) nuteikia labai pozityviai ir įkvepiančiai. Kai dėstytuvė ėmė mus skaičiuoti ir žymėti kaip viščiukus, pasijutau lyg mokykloje. O dar šiandien aprodė universiteto biblioteką... Ką ten aprodė... Pagrindinis bibliotekininkas gerą valandą pasakojo, ką jie turi (naujausius "Artforum" numerius, pirmuosius "Vogue", etc.), kad kasmet įsigyja apie 3000 naujų leidinių, kad vieno puslapio kopija bibliotekoje kainuoja pigiau nei prieš trejetą metų mokėjau Martyno Mažvydo bibliotekoje (5 euro centus)... Belieka tikėtis, kad ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu.

Bežingsniuodama namo užsukau į vieną mėgiamą muzikos įrašų parduotuvę ir nusipirkau seniai medžiotą "Kings of Convenience" kompaktinę plokštelę. Prie prekystalio prieš mane kažką pirkęs dėdė nejučiom su pardavėja ėmė šnekučiuotis apie grojusią muziką, atsiprašė manęs, kad sutrukdė, o aš pasakiau, kad netrukdo, ir visi persimetėme keliais žodeliais. Išėjus dėdė su manimi atsisveikino. Gražu...

Ir ruduo pastarąsias dvi dienas pasiutiškai gražus: kvepia nuo medžių nukritę lapai ir šnara po kojomis ryte skubant į autobusą, šilta, net saulytė vakar bei šiandien švietė. Ir šviečia ji kažkaip iš žemiau nei Lietuvoje, todėl nutįsta ilgi ilgi šešėliai. Net katės po kaimynų langais akuratnai glaustosi. Nekriokia lyg skerdžiamos. Greičiausiai katės-lesbietės. Tiesiog mėgaujasi intymia akimirka saulėkaitoje.

2 comments:

Labas said...

Super. Kažkur į įrašo pabaigą jau beveik tikėjausi rasti žodžius "Įsimylėjau..." O čia tik apie kates... Nieko, viskam savas laikas :-)

Lina said...

meile ateina ir iseina, o kates lieka :)