Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.

Edgaro Donelos nuotrauka

Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Ir aš ten būsiu. Björk koncerto Belfaste belaukiant

Pasidarom arbatos, jei nekantraujam, sukam į antrą minutę ir žiūrim.



Pirmadienį Belfaste šitą gabalą turėčiau išgirsti gyvai. Su dviem draugais sėsime į autobusą ir riedėsime į salos šiaurę klausytis Björk. Vilniuje šiemet ji turėtų koncertuoti Vingio parke, o Belfaste koncertas vyks operoje. Juokauju, kad Dubline ji nekoncertuoja, nes čia nėra operhauso. Na gerai, pernai ji grojo Airijoje vykusiame Electric Picnic festivalyje, o kai kurie sakė matė garsiausią islandę vaikštinėjančią viename Dublino parkų. Bet operos Dubline išties nėra.

Labai seniai svajojau išvysti ją gyvai. Būtinai bus įspūdžių.

Gražios visiems dienos. Dubline pagaliau šviečia saulė.

Atradimas: Bon Iver muzika

Visai ne į emigracijos temą, bet paklausykite, kaip gražu, ypač antras gabalas.

Kažkada su drauge kalbėjomės, ar skausmas gali būti produktyvus. Ir suvokiau, kad dažnai labiausiai sielą kabinantys filmai, dainos, muzika ir kitokia kūryba gimsta iš skausmo. Štai kad ir Sophie Calle "Exquisite Pain" - jei kada bus galimybė, būtinai pavartykite knygą - pramąstytą iki smulkiausių detalių, kabinančią iki tamsiausių gelmių, tuo pat metu turinčią subtilaus optimizmo.

Ko aš čia apie tai prašnekau? Tiesiog skaičiau, kad Bon Iver, kurio ir siūlau pasiklausyti, šitą albumą sukūrė išsiskyręs su grupe ir drauge, o po to ir atsiskyręs nuo visų mažoje trobelytėje kažkur Amerikoje. Kažkur Amerikoje gimė graži muzika.

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.

Perudžija.©

Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

"Laukinio šuns Dingo" Airijoje nelaukite

Pamačiau, kur bus albumo pristatymas ir suglumau. Radijo stotyse jos greičiausiai negirdėjote ir žydruosiuose ekranuose šmėžuojant neišvydote. Mes, emigrantai, Alinos greičiausiai irgi neišvysime. Nei šiemet, nei kitąmet. Mat į čia jau užsakyti bilietai "Mango", galbūt vėl atsibels Žvagulis, Starošaitė, Džordana ir kiti pilkoms emigrantų masėms skirti lietuviškos muzikinės scenos korifėjai.

Alinai linkiu, kad kūrybingos dvasios toliau ją lankytų, o vėjas nupūstų ją į kokį Vakaruose vykstantį festivalį. Ir nors kritiškieji interneto prelegentai puolė priekaištauti, jog panašiai dainuoja ne viena atlikėja, galėtume nors kartą gyvenime pasidžiaugti. Čia, Europos pakraštyje, mums belieka džiaugtis. Ir "gūglinti", "jutjūbinti" bei kitaip gaudyti virtualioje erdvėje pabertus trupinius. Ačiū ir už juos.



PS Kas ten su juodom suknelėm Lietuvoje atsitiko - pirma Jurga į ją vis spraudė, o dabar ir Aliną...Cherchez la dizainer.

2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

Jau beveik Kalėdos

Stovėdama eilėje "Body Shop" nugirdau vadybininkės nurodymą visoms dirbančioms merginoms: "Daugiau dovanų nebevyniojame, kaspinų nebeliko, krepšelių nebėra taipogi." Mes irgi pritrūkome dėžių, viską, ką buvome supakavę, jau pardavėme. In vino veritas. Liko viena darbo diena - šiandien, o tada prasidės ilgas letargo laikotarpis, kuomet darbe vėl galėsiu skaitinėti ir rašinėti.

Lenkiško maisto parduotuvėje (tiesa, ten neapsieinama ir be lietuviškų "Zigmo" silkių bei latviškų "Laimos" šokoladų) šiandien kažkas mėsoms ir saldumynams išleido 170 eurų, sakė ten dirbanti draugė. Pernai prieš Kūčias, kurios čia tiesiog yra arba paskutinė diena apsipirkti Kalėdų stalui, arba eilinis darbadienis, netoli namų esančioje ekologiškoje mėsinėje 6 val. vakaro kalakutų laukiančių pirkėjų eilė buvo nusidriekusi į lauką, kur kažkas dainavo Kalėdų dainas, kažkas prekiavo kava, o dar kažkas rinko pinigus labdarai. Sesė kalakutą jau turi, jis jau įtrintas česnaku, majonezu ir panardintas į marinatą. Bus labai skanus - žinau.

Antradienį Dublinas numirs, tik gaus bažnyčių varpai. Užsidarys parduotuvės, nevažiuos visuomeninis transportas, o ir taksi pasigauti nebus lengva. Tokį rytą privalu atsibusti greta brangių žmonių, kad turėtum ką apkabinti ir pasveikinti su šventėmis. Jei netikite jų religine prasme, tiesiog padėkokite šalia esantiems, kad jie yra. Šeimos nariams, draugams. Nusišypsoskite sau veidrodyje. Išsiųskite sms kažkam, su kuo jau seniai nebebendraujate. Padarykite kažką, ko iki šiol nedarėte. Gyvenkite.

Čia trumpas palinkėjimas, kiek kuriantis nuotaiką, kurios mūsų kasdienybėje turėtų būti daugiau. Gražių visiems švenčių.

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...

Šios savaitės atradimai

Kadangi neaiškiomis aplinkybėmis sulūžo stalinė lempa, tenka sėdėti prie kompo. Esu pakankamai trumparegė, taigi pasišviesdama iš palubėje kybančių burbulų likimo už ūsų netampysiu. Rytoj mėginsiu įsigyti naują (lempą). O kol kas atradau, kad ji gali puikiai metamorfuotis ir tapti sieniniu šviestuvu.



Dar šią savaitę atradau "New Pornographers" (greičiau derėkitės dėl bevizio režimo su Kanada - važiuosiu klausytis geros muzikos) ir susimąsčiau, ar man Seanas Pennas ir jo naujasis filmas "Into the Wild" man patinka dėl to, kad S. Pennas yra truputį lietuvis - jo seneliai iš tėvo pusės buvo žydai iš Lietuvos ir Rusijos. Kita vertus, jo mama buvo pusiau italų, pusiau airių kilmės, taigi jį uzurpuoti gali tiek Italija, tiek Airija. Apie neva lietuvių kilmės garsenybes ir kodėl mes jų taip ieškome kada parašysiu atskirai.

O šiaip vėl gyvenu viena, vadinasi, vėl galiu netrukdoma prižiūrėti savo augintinį - blogą. Skaitliukų daugėja, reikia dalyvauti. Nors ne visai suprantu htmlrss ir kitas wtf vingrybes. Darkart pasigrosiu sau kitą pastarųjų savaičių atradimą - "Blonde Redhead" ir eisiu kurti emigracinės propagandos. O šiaip kiek pavargau tiek nuo pro, tiek nuo anti aspektų ir mąstau, kuria kryptimi pakreipti blogą, kad tebebūtų įdomu ir man rašyti, ir jums skaityti.

Islandiškas rytas

Šeštadienis. Atitrūkime nuo politikos, burnojimų ir pykčių.

Įsipilkite kavos ir gurkšnodami susipažinkite su "Amiina" iš Islandijos. 29 minutės dieviškos ramybės (su keliais pašnekesiais paukščių kalba). Gali būti, kad auga moteriška atasvara "Sigur Ros".

Šįkart pozityviai: apie studijas, rudenį ir kates

Prieš mėnesiuką draugė mane būrė kortomis. Taro. Šiaip prietarais netikiu. Ištuštinusi vyno butelį statau jį ant stalo, nors, sako, namai liks tušti. Ir su kuo pro stulpą praėjusi iš skirtingų pusių nepuolu sveikintis vėl susiėjusi. Ir lipu iš lovos nepastebėdama, kuria koja iššlepsiu. Gal kam prietarai padeda gyventi, bet man jų nepaisymas netrukdo.

Taigi būrė mane kortomis. Dukart. Ir krito korčikės pasiutiškai geros, lyg užkerėtos. Patiko burtis. Tai vat nežinau, ar čia dėl tų kortų, ar šiaip Dievulis nutarė man nusišypsoti, bet jei ši savaitė būtų kompaktinė plokštelė, spausčiau mygtuką "Repeat All".

Trečiadienį prasidėjo Photography and digital imaging kursas NCAD. Iki kitų metų kovo pabaigos turėsiu ką veikt dukart per savaitę. Kaip paatviravau savo angliškame bloge, nerimavau. Nerimavau, nes Airijoje daugelyje sričių pasitenkinama vidutiniškumu. Skirtingai nei mes, lietuviai, airiai nelinkę zulinti iki tobulybės. Moka tris natas pagroti - koncertuoja. Žino, kas yra išlaikymas ir diafragma, - įrėmina ir atidaro parodą. Moka mušinėti teniso kamuoliuką į sieną - treniruoja vaikus žaisti tenisą. Gali įkalti vinį - stato namus. Ir sugeba, nepaisant to, jog nėra ekspertai, užsidirbti eurą. Čia mes, lietuviai, repetuojame iki nualpimo ir kol neįsigyjame D xxxxxxxzajabys net nesivaidename su savo nuotraukomis kur nereikia, o plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį. Airiai į gyvenimą žiūri paprasčiau. Iš dalies mažiau žilų plaukų dėl to atsiranda. Kita vertus, šalyje veši nemažai diletantiškumo.

Tai štai aš labai norėjau, kad kursas nebūtų diletantiškas. Kad nemokytų penkių žingsnių teorijos į gerą fotografiją. Bet literatūros sąraše pamačiau Susan Sontag "Apie fotografiją" ir nurimau. Žinoma, patenkinta kaip kleckas užsidėjau sau pliusiuką, mat jau skaičiau su chebryte. Išgirdau, kad fotografuosime juosta, patys ryškinsime bei spausime juodai baltas nuotraukas ir kone ėmiau krykštauti, bet prisiminiau, kad kone viską pamiršau, todėl susivaldžiau. Ir grupėje esantys devyni žmonės (grafikos dizaineriai, architektė, pradedantys vestuvių fotografai ir pan.) nuteikia labai pozityviai ir įkvepiančiai. Kai dėstytuvė ėmė mus skaičiuoti ir žymėti kaip viščiukus, pasijutau lyg mokykloje. O dar šiandien aprodė universiteto biblioteką... Ką ten aprodė... Pagrindinis bibliotekininkas gerą valandą pasakojo, ką jie turi (naujausius "Artforum" numerius, pirmuosius "Vogue", etc.), kad kasmet įsigyja apie 3000 naujų leidinių, kad vieno puslapio kopija bibliotekoje kainuoja pigiau nei prieš trejetą metų mokėjau Martyno Mažvydo bibliotekoje (5 euro centus)... Belieka tikėtis, kad ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu.

Bežingsniuodama namo užsukau į vieną mėgiamą muzikos įrašų parduotuvę ir nusipirkau seniai medžiotą "Kings of Convenience" kompaktinę plokštelę. Prie prekystalio prieš mane kažką pirkęs dėdė nejučiom su pardavėja ėmė šnekučiuotis apie grojusią muziką, atsiprašė manęs, kad sutrukdė, o aš pasakiau, kad netrukdo, ir visi persimetėme keliais žodeliais. Išėjus dėdė su manimi atsisveikino. Gražu...

Ir ruduo pastarąsias dvi dienas pasiutiškai gražus: kvepia nuo medžių nukritę lapai ir šnara po kojomis ryte skubant į autobusą, šilta, net saulytė vakar bei šiandien švietė. Ir šviečia ji kažkaip iš žemiau nei Lietuvoje, todėl nutįsta ilgi ilgi šešėliai. Net katės po kaimynų langais akuratnai glaustosi. Nekriokia lyg skerdžiamos. Greičiausiai katės-lesbietės. Tiesiog mėgaujasi intymia akimirka saulėkaitoje.

Pagiriamasis (?) žodis namui su Trispalve ir jame tupintiems

Šiaip sakyčiau tai, kas vis dažniau kaip leitmotyvas sušmėžuoja Lietuvos žiniasklaidoje - artėja rinkimai. Nors kadangi diplomatai kaip ir nėra susaistyti partiniais ryšiais (ehm...), o turėtų visų pirma atstovauti šaliai, sakyčiau, jog greičiausiai URMe artėja ataskaitų metas.

Lietuvos ambasada Airijoje (po savo skėčiu surinkusi ir kelias ministerijas, ir Vilniaus miesto savivaldybę, ir "Švyturį", ir "Alitą") kaip tris nekokius kėlinukus sulošusi krepšinio komanda pagaliau ima spurtuoti. Ir dar KAIP!

Andrius Mamontovas (su jį apšildančiu Nojumi)
Veronika Povilionienė ir Saulius Balandis
Choras "Jauna Muzika"
Filmas "Vienui vieni"

Kaip sakoma internete, Lietuvos dienas Airijoje atidarys mūsų premjeras Gediminas Kirkilas, į Smaragdo salą atsibelsiantis su Vyriausybės delegacija. O štai Lietuvos ekonomikai pristatyti skirtą mugę „Bring a Little Lithuania Home 2007", kurią organizuoja Lietuvos užsienio reikalų, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ambasada Airijoje bei Airijos lietuvių bendruomenė, vainikuoti turėjo „Pieno lazerių" koncertas. Jau suskubau krautis kuprinytę, bet, regis, bent kaip sako komentatoriai, jie nerado rėmėjų. O gaila. Nors nesitiki... Nenustebčiau, jei kas nors su kuo nors beorganizuojant atvykimą persipyko. Beje, Andrius Mamontovas už bilietus lupa kaip "Feist" ir kiek brangiau nei "Iron and Wine" - 25 eurus.

Išgrauškit, visi skeptikai. Pasprinkite lietuvybe, irzlūs ambasados kritikai. Svaikite lietuviško alaus upėse. Lėbaukite iki paryčių lyg daugiau tokios fiestos niekada nebūtų. Juk galų gale atvažiavote čia ne kultūrintis, o lenkti nugarų. Čia jūs tam, kad rinktumėte grybus, šveistumėte stalus ir lipdymutėte mūrus.

Pykstu, sakysite? Ne, nepykstu. Siuntu, nors ir žinau, kad tai viena didžiųjų nuodėmių. Siuntu, kadangi tokie renginiai vyksta sporadiškai, numetami kartkartėmis - kaip alkanam šuniui kaulas, o kai galiausiai įvyksta, tai drioksteli taip, kad niekas neabejotų, jog name su Lietuvos Trispalve Dubline plušama, triūsiama, prakaituojama.

Prieš pavasarį rengtą Kaziuko mugę vienas iš ambasados darbuotojų manęs užklausė, gal Airijos žiniasklaidos priemonėse turiu pažįstamų. "Štai jums vardai, pavardės, o štai ir telefonai", - pasakiau. Kad tik ne... Neturiu tokio sąrašiuko. Tik apgailėtina, kad jo neturi diplomatinė atstovybė... Reiktų pasikonsultuoti su Vygaudu Ušacku - visokio ir bet kokio PyaRo specialistu ir, sakoma, būsimu prezidentu. Turint omeny, kad vieną prezidentą PyaRščikai mums jau buvo įpiršę, visko gali pasitaikyti...

Beje, kai tik Airijoje ambasada suorganizuoja kokį renginį, rytinėje Airijos jūros pusėje iškart metamos pajėgos suruošti kažką didingesnio. Dėl konkurencijos Didžiosios Britanijos lietuviams dar gali nuskilti. Belieka lukterėti. Nenustebčiau, jei ir "Pieno lazerių" sulauktų.

***

Vietoje pabaigos arba kodėl aš nenustygstu vietoje. Vytauto Antano Dambravos žodžiais:

"Mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.

Pasikultūrinimas

Vakar buvau Feist koncerte. Dubline jie dažnai supuola į dvi kategorijas: arba vyksta didelėse salėse (a la "Siemens arena" Vilniuje), kur paskęsta ne tik garsas, bet ir atlikėjas, arba, nesvarbu kur bevyktų ir kas groja, koncertas išperkamas prieš n laiko. Taip atsitiko ir su Lang Lang pasirodymu, kuris įvyks vasarį (!), dažniausiai panašiai atsitinka su visais atlikėjų, apie kuriuos sužinau atvykstant, koncertais. Kadangi nekabu ant laido ištisą parą, daug ką pražiopsau.

Į pastarąjį Feist koncertą bilietus pirkome prieš keletą mėnesių. O buvo labai gražu. Sakoma, kad vieni atlikėjai geriau skamba gyvai, o kiti - įrašuose (lietuviai, pripažinkime, dažniausiai geriau skamba (jei apskritai skamba) antruoju atveju, mat gyvai ne tik nedainuoja, bet neretai ir negroja). Tai štai šita smulkutė mergina iš Kanados, ir viena kaip pirštas likusi ant scenos, tik su gitara ant kaklo ir į ją nukreiptu prožektoriumiu, kala į klyną. Na, gal nekala, ne tokia jos muzika... Publikos iškviesta pakartojimui ant scenos net apsiašarojo... Ir kiekvieną dainą ne sudainavo, o išdainavo. Iš širdies, švariai ir be maivymųsi.

Be to, kažkaip netyčia nusipirkau pigiausią "Bulmers" mieste. Barmenas neapsižiūrėjo ir man už du butelius paklojus dvidešimtinę grąžos atidavė 19.60... Su drauge susimąstėme, ką šiais laikais galima įsigyti už dvidešimt euro centų. Regis, gal tik degtukų...

Skelbimas - visi į Dun Laoghaire!

Šį sekmadienį dvi Airijos lietuvių bendruomenės narės netoli Dublino vyksiančiame Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje pristatys Lietuvos kulinarinį paveldą. Stebėtojų bei televizijos kamerų akivaizdoje Laura Garbatavičiūtė Down ir Eglė Turevičiūtė pasakos apie lietuvišką virtuvę, gamins cepelinus, šaltibarščius, kmynų girą, o pagamintomis gėrybėmis vaišins šou svečius.

Festivalyje taipogi bus pristatyta ir airiškai-lietuviška muzikos grupė "Pawna", pernai įdainavusi albumą knygai apie Airijoje gyvenančius lietuvius "Pasiilgau...(arba) Mes vienas kito angelai".

Na ką. Pernai festivalyje, į renginius sutraukusiame apie 220 tūkst. žmonių, lietuviai demonstravo tautinius rūbus. Progresuojame pamažu. Kaip Dovydas svaidau akmenis į tuos, kurie gauna atlyginimą už tai, kad užsienyje pristatytų lietuvišką kultūrą, bet turbūt Galijoto nenukalsiu...

Kas netingite, galite pažiūrėti, kiek šiemet festivalyje dalyvių iš Rumunijos. Net kaimynus lenkus aktyvumu perspjovė.

Jei kas norėtų ar žinote ką, kas galėtų kitąmet dalyvauti festivalyje didesniu mastu (muzika, teatras, šokis, foto/video), iki lapkričio mėnesio atsiųskite organizatoriams demo. Pagrindiniams artistams net yra mokama. O šiaip "Guinnessas" daugumai patinka, o Dun Laoghaire yra labai gražu. Kodėl nepakrutėjus?

O visiems, esantiems Dubline ar netoliese, labai rekomenduoju šį savaitgalį sėsti į Dartą ir prasiblaškyti - festivaliu niekada nenusivyliau. Ypač rekomenduoju štai šitą nemokamą renginį. Pernai mačiau gitaristą Niwel Tsumbu - dievas su dredais! Patys paklausykite.


Niwel Tsumbu©Lina Zigelyte

Euforiški pasvaičiojimai apie punkto įvykdymą. Savaitgalis Virgin festivalyje

Paskraidyti oro balionu. Pamatyti kalnus. Pasibučiuoti lietuje. Išmokti plaukti. Nuvykti prie vandenyno. Pasimylėti miške ant samanų. Parašyti knygą. Išleisti visas santaupas kelionei aplink pasaulį. Nubėgti maratoną. Pasodinti medį. Butelyje kažkam išsiųsti žinutę. Padovanoti mamai dvylika rožių ir pasakyti, kad ją myli. Praleisti Kalėdas paplūdimyje gurkšnojant kokteiliukus...

Greičiausiai kiekvienas (bent slapta) turite (galbūt nerašytą) sąrašą "Dalykų, kuriuos turėčiau padaryti prieš mirdamas". Kai kuriuos iš čia išvardintų radau internete, kai kurie pasiskolinti iš draugų, o kai kurių autorė esu aš.

Tai štai. Mano sąraše be kita ko jau seniai buvo toks punktas - nuvykti į didelį muzikos festivalį. Ir štai praėjusį savaitgalį ši laimė nusišypsojo. Negana to, kad bilietai į juos paprastai parduodami prieš keletą mėnesių, jų kaina neretai taipogi būna sprangi. Darbe netyčia nusišypsojo laimė ir mūsų parduotuvė gavo du bilietus į "Virgin Festival". Kiekvienas - po 130 svarų. Be to, vienas iš asmenų, artimų imperatoriui, kaip pasakytų klasikas, nupirko man ir mano draugei Liudai lėktuvo bilietus. Beliko įsigyti botus, neperšlampamą striukę, ir palapinę.

Čia anksčiau buvo žolytė

Nors BBC apie V sako, jog šis festivalis neturi tiek šarmo kiek Glastonbury, Times jį vadina geriausiai organizuotu, be to, V turi reputaciją kaip vienas saugiausių festivalių. Taigi. 75 tūkst. žmonių, "Foo Fighters" (matyti dukart, pirmąkart - netyčia, jų neanonsuotame akustiniame koncerte), "Casabian", "The Killers" (dieviškos videoprojekcijos), "The Editors" (solistas išdainavo visą dūšią), "Pink" (tralialia lyginant su prieš tai išvardintais pasirodymais), "Snow Patrol" (kiek liūdnoki), KT Tunstal (klausėmės palapinėje sugriuvusios popiečio miego), Hoosiers (atradimas, noriu jų CD), etc. Dar buvo Babyshambles, Iggy Pop, Boy Kill Boy, Damien Rice, etc.


Šiaip jos avėtų aukštakulnius, bet čia visi praktiški

Visko neišvydome, kai ką išgirdome netyčia, grįžusios pasižadėjome "googlinti", kad susiorientuotumėme, ką matėme. Lijo, buvo daug purvo, visi pūtė žolę. Regis, 70 žmonių buvo sulaikyti dėl narkotikų. Garsas buvo tobulas, o scenos apšvietimas - nepriekaištingas. Paskutinę naktį ant mūsų palapinės kažkas užgriuvo, vyrukai lengvinosi tiesiog minioje, per koncertą (vieną kartą vos už metro nuo manęs), merginos tūpdavo prisidengusios plačiais lietpalčiais.


Palapinė už 40 eurų puikiai atliko savo funkciją

Greta stovėjusioje palapinėje vieną naktį labai dailiai plevėsavo besimylinčios porelės siluetai. Kažkas jau pirmą dieną per purvą ropojo keturiomis. Minia dainavo, trypė vientisa purvo mase virtusią žolytę. Sekmadienio rytą tuntas pagiringų inteligentų, vakar šėlusių iki samonės netekimo, tvarkingai stovėje eilėje prie laikraščių. Ak tie britai... Beje, jų buvo itin daug ir pamaniau, kad jau seniai buvau tokioje aplinkoje, kur kone kiekvieno gimtoji kalba yra anglų (Dubline pripratau prie mišrios publikos) ir jie ja šneka taip pasiutiškai gražiai (nepatinka man airių akcentas, nors tu ką).


Pagrindinė scena

Dabar noriu į Glastonbury, o išties labai norėčiau ir čia. Beje, ir lietuviškasis "Be2gether" atrodo pretenzingai. Belieka palinkėti, kad ir Lietuvoje visi dainuotų ir grotų GYVAI, kaip praėjusį savaitgalį V. Kitaip amžinai liksime "yvų" kraštu.


Regis, "Foo Fighters" - kai fokusas nebesvarbu

Visos foto © Liuda&Lina


Nupušusios oro uoste - po visko

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas - vėl, šįkart su Madona

Įrodymas, kad "Gogol Bordello" Glastonbury nebuvo atsitiktinumas - 07 07 07 "Live Earth" koncerte Londone tiesiogine prasme pagal jų dūdelę trypė Madona.

MSN suteikia galimybę pažiūrėti visus koncertus internetu. Gal kiek per daug ditirambų Al Gorui (kurio pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą laikomos talentinga galima rinkimų kampanija - kurgi ne, su dviem milijardais TV žiūrovų!), tačiau muzikos daug ir geros.

Kiek koncertai Sidnėjuje, Tokijuje, Hamburge, Šanchajuje, Johanesburge, Niudžersyje, Rio de Žaneire, Vašingtone ir Londone padės sumažinti anglies dvideginio emisiją, nežinoma. Kritikai prikaišioja, kiek elektros išnaudota vien scenų apšvietimui. BBC gana ironiškai pastebėjo, kad su klimato atšilimu kovojama šokinėjant į muzikos ritmą. Į BBC interneto svetainėje pateiktą klausimą, ar Live Earth įneš pokyčių, skaitytojai atsakė "Taip", tiesa, nežymia persvara: 49.37% - atsakė teigiamai, o 41.96% - neigiamai.

Šįvakar nueidami nuo kompiuterio nepamirškite paspausti mygtuko "Shut down". Kaip sako "Tesco", every little helps.

Nesusigaudantiems - paskaitykite įrašą "Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury".