Sunday, September 30, 2007

Apie šaldytuvą ir jo turinį

Kartais mano šaldytuvą ištinka štai tokios metamorfozės.



Nuotraukos nerežisuotos ir jų nepublikuočiau, jei mama turėtų internetą. Studijų laikais, kuomet kai kurie mano kursiokai gabendavosi lašinius, rūkytas dešras ir uogienes iš Skuodo, Pivašiūnų ar dar kur, kaip inkstas taukuose mėgavausi gyvenimo pas tėvus malonumais ir neturėjau sukti galvos apie vakarienę. Na, ne visai, bet panašiai.

Dabar mėgaujuosi ne tik gyvenimo be tėvų, bet ir viengungiško gyvenimo malonumais. Nėra kam murmėti, jog nevalgo žalių kalafiorų ar priekaištauti, kad nėra pieno arbatai, mat pastarojo mano organizmas nelabai virškina. Todėl patenkinta triauškiu sau kalafiorus ir gurkšnoju juodą arbatą su citrina... Tiesa, nėra mamos, kuri pasirūpintų, jog šaldytuvas neištuštėtų, todėl kartais įvyksta kaip pirmojoje nuotraukoje.

Su bendradarbe lenkaite, kuriai Airijoje gyventi nemiela, bet mielas atlyginimas, nors, kiek žinau, Lenkijoje įsidarbinti pagal specialybę (religijos studijos) ji nė nemėgino, kurią dieną vėl ėmėme kalbėti apie maisto Airijoje ypatumus.

Taip jau atsitinka, kad Vakaruose - priešingai vyraujančiai tendencijai - mano svoris krenta. Per JAV praleistą pusmetį numečiau apie 10 kg. Tiesa, nė karto nesukirtau "burgerio", o ir filadelfiškais preceliais nepiktnaudžiavau. Kadangi darbavausi labai šauniame apie maistą neblogai nutuokusios (bet tikros kalės) graikės itališkame restorane, maitinausi sveikai, o juolab ir vasara tąkart pasitaikė pasiutiškai karšta, todėl dažniausiai valgiau salotas.

Ir čia, Airioje, vartoju daug daržovių - pomidorų, brokolių, salotų, aguročių, morkų. Iš dalies gal dėl tų brokolių ir aguročių kraujyje pristigo geležies ir apsirgau mažakraujyste.

Dabar dažniau valgau mėsą, bet vis pasitroškinu daržovių, vištytę kepuosi, o kai nueiname į japonus ar kur kitur, jūros gėrybių pavalgau (bet iki lapkričio pabaigos - taupymo programa).

Lietuviško ar lenkiško maisto parduotuvėse dažniausiai perkuosi varškę, sūrelių, o kartais silkės, nors ten apsilankau tik maždaug kas antrą mėnesį. Po paskutinės viešnagės Lietuvoje supratau, kad su bulviniasi patiekalais man striuka (kugelis visiškai sustabdo virškinimą). O prie saldumynų, skirtingai nei paauglystėje, nebetraukia... Ir nors mėgstu raudoną vyną (125 ml taurėje yra 85 kcal, o mano taurės didesnės), kol kas prie tunkančiųjų nepriklausau. O jei netyčia imčiau linkti į tą pusę, iš Lietuvos parsivežiau sportinius batelius (VLKK turėtų man mokėti už taisyklingos kalbos propagavimą virtualioje erdvėje). Sakiau, imsiu palei kanalą sparčiai vaikščioti, mat bėgiojimo nuo vidurinės laikų krosų negaliu pakęsti. Įdomumo dėlei, 2000 m. Airijoje kas penktas gyventojas buvo nutukęs.

Mano kolegė lenkaitė sako, jog vos grįžusi į Lenkiją (o ten ji praleidžia 80 proc. savo atostogų) ima kūsti, o Airijoje pučiasi. Aš vis advokatauju Smaragdo šaliai (nes lenkaitės niurzgėjimai varo į depresiją) ir kartoju, jog stengiantis čia galima atrasti ir skanių uogų, ir geros antibiotikais neprifarširuotos mėsos (mažiukas ekologiškas viščiukas vietinėje parduotuvėje kainuoja 4 eurus - kiek višta kainuoja Lietuvoje?), ir tikrų pomidorų. Tiesa, sveikai maitintis brangiau nei nuolat šlamšti šaldytus Kijevo kotletus ar picas, bet net kai kišenė priverčia, pastebėjau, kad pusfabrikačių kaip ir kugelio mano organizmas nelabai toleruoja ir tuomet tegelbsti "Highland Park 12yo" ar "Ardberg 10yo".

Bet dabar jau įsirudenėjo, ir daržovių pasirinkimas mąžta. Tikiuosi per žiemą nevirsti bačkute ir neapsijuokti prisigyrusi savo pasiekimais. Toliau propaguosiu sveiką gyvenimo būdą su šlakeliu raudono vyno. Mens sana in corpore sano.

Saturday, September 29, 2007

Darkart apie mus, lietuvius. Per J.Kunčino prizmę

Darkart įsitikinau, jog rato aš neišradau. O maniau... Tai, ką rašau, apie ką savo virtualiajame kampe (ačiū p. Zuokui už gražią definiciją) godoju, bumbu, murmu ir priekaištauju, jau seniai juodu ant balto išdėstyta. Taigi, kaip pasakytų Ekleziastas, viskas yra tuštybių tuštybė.

Šį rytą lovoje praleidau su Jurgiu Kunčinu. Jo "Užėjau pas draugą" rinktinėje sudėtas noveles užgėriau juoda kava. Ir pamaniau, kad pasiutiškai taikliai dėdė rašo apie mus, lietuvius. Siūlau ir jums paskaityti. Skubom nutrauktą tekstą galite užgerti kava. Ar vynu. Vis dėlto šeštadienis.


1-2 psl.


3-4 psl.

Thursday, September 27, 2007

Tarakonas garbingesnėms diskusijoms skirtoje erdvėje

GŽI susirinko visa plejada žvaigždžių ir žvaigždūnų. Beje, žvaigždūnų gerokai daugiau. Kur dingo protingos moterys?

Tiesa, niekaip nesuprantu, ką kairėje pusėje veikia "Respublika".

Vakar aptikus jų pasveikinimą tinklalapio kūrėjams, tapo koktu nuo panegirikos sau gausos. Jei Media blogas išties siekia garbingės žiniasklaidos, minėto leidinio ten neturėtų būti.

Šiandien, jau temstant atsivertusi GŽI, "Respublikos" neberadau, bet neilgam. Kaip tarakonas vėl išlindo.



Erdvėje, kaip rašo projekto autoriai, skirtoje atviresnėms ir garbingesnėms diskusijoms apie žiniasklaidą, šis pseudolaikraštis spjauna visiems tinklalapio dešinėje įsikūrusiems žurnalistams, filosofams ir dėstytojams į veidus. Ar pastarieji reaguos? O gal vėl sukandę dantis lietuviškai nuleis negirdom?

Beje, kur dingo storas, spalvotas, vienintelis ar jo atstovai?

Pagiriamasis (?) žodis namui su Trispalve ir jame tupintiems

Šiaip sakyčiau tai, kas vis dažniau kaip leitmotyvas sušmėžuoja Lietuvos žiniasklaidoje - artėja rinkimai. Nors kadangi diplomatai kaip ir nėra susaistyti partiniais ryšiais (ehm...), o turėtų visų pirma atstovauti šaliai, sakyčiau, jog greičiausiai URMe artėja ataskaitų metas.

Lietuvos ambasada Airijoje (po savo skėčiu surinkusi ir kelias ministerijas, ir Vilniaus miesto savivaldybę, ir "Švyturį", ir "Alitą") kaip tris nekokius kėlinukus sulošusi krepšinio komanda pagaliau ima spurtuoti. Ir dar KAIP!

Andrius Mamontovas (su jį apšildančiu Nojumi)
Veronika Povilionienė ir Saulius Balandis
Choras "Jauna Muzika"
Filmas "Vienui vieni"

Kaip sakoma internete, Lietuvos dienas Airijoje atidarys mūsų premjeras Gediminas Kirkilas, į Smaragdo salą atsibelsiantis su Vyriausybės delegacija. O štai Lietuvos ekonomikai pristatyti skirtą mugę „Bring a Little Lithuania Home 2007", kurią organizuoja Lietuvos užsienio reikalų, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ambasada Airijoje bei Airijos lietuvių bendruomenė, vainikuoti turėjo „Pieno lazerių" koncertas. Jau suskubau krautis kuprinytę, bet, regis, bent kaip sako komentatoriai, jie nerado rėmėjų. O gaila. Nors nesitiki... Nenustebčiau, jei kas nors su kuo nors beorganizuojant atvykimą persipyko. Beje, Andrius Mamontovas už bilietus lupa kaip "Feist" ir kiek brangiau nei "Iron and Wine" - 25 eurus.

Išgrauškit, visi skeptikai. Pasprinkite lietuvybe, irzlūs ambasados kritikai. Svaikite lietuviško alaus upėse. Lėbaukite iki paryčių lyg daugiau tokios fiestos niekada nebūtų. Juk galų gale atvažiavote čia ne kultūrintis, o lenkti nugarų. Čia jūs tam, kad rinktumėte grybus, šveistumėte stalus ir lipdymutėte mūrus.

Pykstu, sakysite? Ne, nepykstu. Siuntu, nors ir žinau, kad tai viena didžiųjų nuodėmių. Siuntu, kadangi tokie renginiai vyksta sporadiškai, numetami kartkartėmis - kaip alkanam šuniui kaulas, o kai galiausiai įvyksta, tai drioksteli taip, kad niekas neabejotų, jog name su Lietuvos Trispalve Dubline plušama, triūsiama, prakaituojama.

Prieš pavasarį rengtą Kaziuko mugę vienas iš ambasados darbuotojų manęs užklausė, gal Airijos žiniasklaidos priemonėse turiu pažįstamų. "Štai jums vardai, pavardės, o štai ir telefonai", - pasakiau. Kad tik ne... Neturiu tokio sąrašiuko. Tik apgailėtina, kad jo neturi diplomatinė atstovybė... Reiktų pasikonsultuoti su Vygaudu Ušacku - visokio ir bet kokio PyaRo specialistu ir, sakoma, būsimu prezidentu. Turint omeny, kad vieną prezidentą PyaRščikai mums jau buvo įpiršę, visko gali pasitaikyti...

Beje, kai tik Airijoje ambasada suorganizuoja kokį renginį, rytinėje Airijos jūros pusėje iškart metamos pajėgos suruošti kažką didingesnio. Dėl konkurencijos Didžiosios Britanijos lietuviams dar gali nuskilti. Belieka lukterėti. Nenustebčiau, jei ir "Pieno lazerių" sulauktų.

***

Vietoje pabaigos arba kodėl aš nenustygstu vietoje. Vytauto Antano Dambravos žodžiais:

"Mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.

Wednesday, September 26, 2007

Pasikultūrinimas



Vakar buvau Feist koncerte. Dubline jie dažnai supuola į dvi kategorijas: arba vyksta didelėse salėse (a la "Siemens arena" Vilniuje), kur paskęsta ne tik garsas, bet ir atlikėjas, arba, nesvarbu kur bevyktų ir kas groja, koncertas išperkamas prieš n laiko. Taip atsitiko ir su Lang Lang pasirodymu, kuris įvyks vasarį (!), dažniausiai panašiai atsitinka su visais atlikėjų, apie kuriuos sužinau atvykstant, koncertais. Kadangi nekabu ant laido ištisą parą, daug ką pražiopsau.

Į pastarąjį Feist koncertą bilietus pirkome prieš keletą mėnesių. O buvo labai gražu. Sakoma, kad vieni atlikėjai geriau skamba gyvai, o kiti - įrašuose (lietuviai, pripažinkime, dažniausiai geriau skamba (jei apskritai skamba) antruoju atveju, mat gyvai ne tik nedainuoja, bet neretai ir negroja). Tai štai šita smulkutė mergina iš Kanados, ir viena kaip pirštas likusi ant scenos, tik su gitara ant kaklo ir į ją nukreiptu prožektoriumiu, kala į klyną. Na, gal nekala, ne tokia jos muzika... Publikos iškviesta pakartojimui ant scenos net apsiašarojo... Ir kiekvieną dainą ne sudainavo, o išdainavo. Iš širdies, švariai ir be maivymųsi.

Be to, kažkaip netyčia nusipirkau pigiausią "Bulmers" mieste. Barmenas neapsižiūrėjo ir man už du butelius paklojus dvidešimtinę grąžos atidavė 19.60... Su drauge susimąstėme, ką šiais laikais galima įsigyti už dvidešimt euro centų. Regis, gal tik degtukų...

Tuesday, September 25, 2007

Baltų karma - pasmerkti plagiuoti?

Jei šeimininkas Airijoje priima dirbti latvį, jis ramus. Darbininkas atlieka viską, ką palieptas. Ryškiai blykstelėdavo latvio, kaip vienasėdininko būdas - kiekvienas pluša nugaros neištiesdamas, apie kitus nieko žinoti nenorėdamas. Toks individualistas, vienatinis ir, taip, perfekcionistas.

Tačiau kur pasirodė bent vienas lietuvis, šeimininką netrukus užgriūdavo vargai: pas dirbantį lietuvį tuoj atvažiuoja žmona, paskui žmonos sesuo ar brolis, kirkštaduktės, giminės, artimesni ar tolimesni kaimynai, koks senas mokyklos laikų draugas... Lietuviai lakėsi drauge. Nesišaipykite, bet kaip kariaunoje!

Aš nežinau, kaip įsispausdvo tie ženklai charakteryje. Gal tai atgarsiai anų laikų, kai buvo sumušti prūsai, kai lietuviai kovojo, kūrė savo Didingąją Lietuvos valstybę ar kai gebėjo išsaugoti lietuvybę sovietmečiu geriau nei mes, latviai.


Laima Muktupavela "Pievagrybių testamente" apie juoduosius baltus rašo šmaikščiai ir taikliai. Tik niekaip nesuprantu tos nelemtos baltus persekiojančios karmos - plagiato - ar bent nenuginčijamų panašumų su tuo, kas jau sukurta. Tai lietuviai nupaišo mūsų šalies simboliu turėsiantį tapti prekės ženklą, identišką vienam Kanados miesto simobliui, tai latvė knygą lipdo taip, jog panašumų su Lauros Esquivel dar 1989 m. sukurtu be galo gyvu ir originaliu romanu "Kaip vanduo šokoladui" nematyti gali tik neregys. Kol kas tik peržvelgiau "Pievagrybių testamentą", tačiau galiu pasakyti, kad L. Esquivel receptai žymiai įspūdingiau įpinti į knygą. Ech...

Sunday, September 23, 2007

Girtis negražu, bet... prieš 370 dienų...

Šiandien išsikuopiau savo tvartelį, mat spalio gale atvažiuosianti draugė alergiška dulkėms ir pelėsiams bei kitiems dalykėliams, indikuojantiems šeimininkės apsileidimą namų ruošoje. Iššveičiau net tas terra incognita, kurių iki šiol nedrįsau liesti. Apmažinau spintos turinį - kitą savaitę su maišeliu trauksiu į "Oxfam". Liko tik išsisiurbti. Paaiškėjo, jog mano namiokai dulkių maišelio nekeičia. Neapsikentusi pastarąjį išlupau. Ten susirinkę plaukų kaltūnai, dulkių kamuoliai, apdžiūvę snargliukai ir kitokie šūdukai sveria kone kilogramą. Kitą savaitę, gavusi algą, trauksiu pirkti dulkių maišų. Mat iki kitos savaitės viskas griežtai subiudžetuota. Taip, jog net dulkių maišams neturiu atliekamų eurų. Vadinasi, atostogos buvo geros :)

Taigi šiandien apsikuopusi įsijungiau ryšį su pasauliu ir pastebėjau, kad blòginu lygiai 370 dienų. Galima pūsti vieną žvakutę ir valgyti virtualų tortą.

O pradžia lengva nebuvo ir tas Tetos Sigitos išsakytas "viešos vienatvės" jausmas man kartais buvo daugiau vienatvės nei viešumo. Juolab kai rašai kalba, kuria komunikuoja vos trys milijonai. Pirmasis komentaras atsirado po mėnesio. Peržiemojusi, t.y. po dviejų mėnesių tylos, vasarį ėmiau rašyti aktyviau. Dažniausiai naktimis, grįžusi iš darbo, arba ramesnėmis popietėmis darbe ant popieriaus, į kurį vyniojame vyno butelius, rašinėjau tai, ką vėliau perspausdindavau. Tuomet mane, kaip pati parašė, netyčia atrado Teta Sigita, su kuria prieš porą savaičių Vilniuje pavyko tik vėlgi netyčia susidurti autobuse (o vis planavome susibėgti - teks vėl mėginti grįžus...). Balandį ėmė suktis Neoearth skaitliukas ir kaskart išvydusi naują raudonai įsižiebiantį tašką pasaulio žemėlapyje imdavau krykštauti iš laimės, nes supratau, kad mane kažkur ten skaito. Kai lyginu su "Google" duomenimis, tas žemėlapis neretai rodo pievas (sumokėjau už jį tik, regis, iki spalio). Tačiau šiandien, jei "Google" nemeluoja, žinau, kad mane skaito Lietuvoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Olandijoje, ir tai tik paliudija, jog esame labai geografiškai išplitusi tauta, o jei mano Airijoje patirti ir aprašyti išgyvenimai įdomūs kitose šalyse, vadinasi, rašyti verta.

Kaip neseniai pastebėjo labai gražiai atsinaujinusio Labas blogo autorė, ne visuomet užklydusieji į mano mano kampą virtualioje erdvėje pataiko "tuo adresu". Kai kurie čia užklydo ieškodami darbo Airijoje grybų fermoje, kiti - darbo žurnalistui užsienyje, kažkas domėjosi, ar parduodamos kontraceptinės tabletės be recepto, o kažkas dairėsi žinių apie pakistaniečius.

Kai jau minėtame "Baltų lankų" knygyne "Akropolyje" varčiau lietuvių autorių knygas, pastebėjau, kad tekstuose vyrauja dvi tendencijos - arba bandoma rašyti madingai (mada, ypač vyrų tekstuose, dažniausiai prasiveržia su visais "blet" ir "nachui" - atsiprašau VLKK), arba nukrypstama į mūsų lietuviškai savimonei neretai būdingus poetiškus pasažus, padūmavimus ir pafilosofavimus. Pagunda linkti tiek į vieną, tiek į kitą pusę išlieka ir rašant blogą. Dažniausiai turinys priklauso ir nuo to, kaip praėjo diena. Kiek išeina, stengiuosi nenusibuitinti ir "žvelgti giliau", kaip kadaise "Veidas". Ir jei mano rašliavos atranda atgarsį jūsų sąmonėje, vadinasi, tai, ką pradėjau prieš metus, nenueina veltui. Kol bus kas skaito, rašysiu. Tikiuosi, neatsibosiu.

Saturday, September 22, 2007

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.


Laivas mariose ties Juodkrante


Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...


Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose


Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos


Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"


Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.


Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Friday, September 21, 2007

Ir vėl blogas...

Šiandien viena tų dienų, kurios galėtų būti ir geresnės. Keltis teko anksčiau, sumuštinį su dešra ir agurku neapsižiūrėjusi susitepiau ant supelijusios bulkos (ačiū sesulei), darbe entuziazmas iš manęs kaip oras iš baliono kažin kur dingo, o dabar ir įrašą tenka kurpti iš naujo, nes kažką ne tą paspaudžiau.

Giliai pakvėpuosiu, užmesiu ką ant ant danties, paklausysiu kokios "upbeat" muzikėlės ir gal vakaras prašviesės. Juolab kad proga džiaugtis kaip ir yra - priėmė mane mokytis fotografijos ir skaitmeninės medijos meno. Būsiu menininkė, va. Tiko mano portfolio, o ir gimimo liudijimą, anot kurio, aš gimusi Lietuvos TSR, atsigabenau. Šiaip viskas gerai, ir Lietuvoje ne taip jau blogai viskas, buvo gražių dalykų. Va čia akimirka iš vieno jų.



Sėdu rašyti. Po vidurnakčio laukite išsamesnių naujienų ir vaizdų. Tas blogas tai kaip darbas koks, dievaži...

Thursday, September 06, 2007

Skrendu... iki...


©


Operacija "Žigelytė testuoja Lietuvos progresa" prasideda.

O šiaip iki 18 d. man off. Įspūdžiai - po to.

Tada ir lauksiu jūsų grįžtant.

Tuesday, September 04, 2007

Perfomansas su margais sijonais vyno parduotuvėje. Opus 2

Sekmadienį, kai ir aš ruošiausi žiūrėti "Hallam Foe" (beje, LABAI rekomenduoju), o laisvadieniu taipgi besimėgavęs šefas dažė namus, į mūsų parduotuvę užsuko svečių. Nepasakyčiau, jog nesitikėjome - jie jau aplankė visas mūsų tinklo parduotuves, išskyrus, vieną, o ir konkurentų neaplenkė.

Braižas visur toks pat: ateina visas tuntas (maždaug 10), vienas iš jų paklausia, kur kokios nors šalies vynai, ta kryptymi patraukia keliese, likusieji prie prekystalio ima klausinėti bele ko (kokiomis kalbomis kalbi, kiek kainuoja sūdyti riešutai, kur cheresas, ko galima nupirkti moterims), o dar keli (tiksliau - kelios) pamažu ima šukuoti parduotuvę, į margus sijonus bevyniodamos ką pakliūna nugvelbti. Vargas, jei vizito metu dirbi vienas...

Šįkart jų buvo aštuoni, kiek įžiūrėjau CCTV - du vyrai ir šešios moterys. Parduotuvėje užtruko vos dešimt minučių, nors tą dieną dirbę Marcosas ir Tanya sako, jog jautėsi, lyg būtų praslinkusi amžinybė. Tanya, vos visiems įgužėjus, užtrenkė duris (tuomet išeiti galima tik paspaudus vieną mygtuką, o į parduotuvę niekas negali įeiti, nebent mes paspaudžiame kitą mygtuką), uždarė į rūsį ir ofisą vedančias duris su kodais, pozicionavo save viduryje parduotuvės, kad viską matytų, o Marcosas saugojo prekystalį, šampaną, viskius ir cigaretes - labiausiai vogiamas gėrybes. Nepaisant į rūsį vedančių užtrenktų durų, viena iš perfomanso dalyvių paklebeno rankeną, pamėgino įspėti kombinaciją. Špyga taukuota! durys nepasidavė. Nepasidavė ir mano kolegos - budėjo kaip kare. Perfomanso dalyviai tai visuomet jaučia, todėl netrukus šiurendami margais sijonais išgužėjo.

Kol kas manome, kad nieko labai vertingo su savimi sijonų klostėse neišsinešė. Marcosas net keletą kartų pakartojo, jog čigonai pasirodė visai malonūs. Galbūt užvaražyjo... Na, bent jau Marcosas, kurio mama - iš Cadizo, nepamanė, jog užklydėliai yra ispanai, kaip sumąstė mūsų kolegos iš kitos parduotuvės. Perfomansą mūsų parduotuvėje ištiko šioks toks fiasko. Siela jaučia, kad bus pakartojimas. Lauksime.

Sunday, September 02, 2007

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".



©Lina Žigelytė


- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.

Saturday, September 01, 2007

Laimingi laiko neskaičiuoja, bet kaip visur suspėti?

Jam uždavė tris klausimus.

"Nežinau", - atsakė į pirmąjį.

"Nežinau", - atsakė ir į antrąjį.

Kai suprato, jog nežino atsakymo ir į trečiąjį, priėmimo komisijai tarė "Eikit šikt". Ir įstojo į žurfaką.

Ši keletą kartų perpasakota istorija gal jau ir nebeatspindi tikrovės, tačiau vienas mano kursiokų į tą patį kiemelį, kuriame trinasi būsimi plunksnos broliai, tomis plunksnomis vienas kitą bebadysiantys, ir tie esami žurnalistai, kuriems reikia diplomo, įstojo daugmaž panašiai.

Vakar gėrėme kavą su drauge ir supratau, jei mano išprusimą Lietuvos aktualijų klausimais kas imtų egzaminuoti, greičiausiai pokalbis susiklostytų panašiai kaip pirmosiose eilutėse. Nebeprisiminiau ministrų, - tik, regis, p. Kazimirą ir URM'o šefą p. Petrą Vaitiekūną - abu greičiausiai dėl to, jog apsilankė Airijoje. Reiktų pasukti galvą ir dėl Seimo vadovybės. Vienavertus, vadinasi, atitrūkstu, nors lietuviškus naujienų portalus vis permetu akimis.

Kadangi dirbu ne virtualiai, o interneto darbe nėra (ką ten interneto - į mūsų HQ elektroninis laiškas eina keletą valandų, o siųsti laiškų ne darbiniams adresatams negalima), vakarais įsijungus ryšį su pasauliu (kaip ir vienintelį, kadangi gyvenu be televizoriaus, o airiškas radijas man nepatinka - pernelyg daug reklaminių šaukinių, ir tie nuspėjami, vienodi, o muzika sukama vis ta pati) vis susimąstai, kur "brausenti", o kur ne. Ir visur nespėji. Norisi ir didelius dienraščius ar gerus žurnalus paskaitinėti (nors abu formatus vis dėlto mieliau čiupinėju rankose - "Guardian", "Vanity Fair", "Monocle", "Newsweek"), ir gražias nuotraukas pažiūrėti, ir patikrinti mėgiamų blogų aktyvumą bei atrasti naujus. Ir dar į savo kažką įdomaus kitiems bei sau parašyti, o dar ir angliško, kuris pamažu, bet sukasi visai neprastai, nepamiršti reguliariai atnaujinti, o tada prasideda įdomūs angliški blogai. Taipogi ir naujas muzikas, išgirstas bendradarbio iPod'e susirasti , gal susiviliosiu nusipirkti CD (aš vis dar senamadiška - gal iš draugų, supažindinusių su negirdėtais atlikėjais, perėmiau madą). O dar reikia "damušti" Papievį, ir dovanotą J. Fowles "Magą". Ir į filmą nueiti - sekmadienį nusimato daug žadantis "Hallam Foe", kuriame jau rimtą vaidmenį atlieka kadaise "Billy Elliot juostoje trepsėjęs Jamie Bell. Nors persiplėšk...

Kadangi visko neapžiosi, tenka atsirinkti. Labas atradau raginimą prisijungti prie blogatono. Sudalyvauti nebespėjau, bet mano penketukas būtų toks:

Teta Sigita - nes rašo nuoširdžiai apie paprastus dalykus.
Labas. Lietuva Britanijoje - nes rašo apie tai, kas ir man įdomu.
Dipukas - nes rašo gerai ir atrandu patarimų, ką pakaityti.
Zuokas - nes verta dėmesio ta jo perspektyva ir neįtikėtina, kaip uoliai atsinaujina.
Liutauras Ulevičius - kai rašo, kiek suprantu, dabar jis kraustosi į anglų kalbą. Laukiu.

O šiaip dar apie daug gerų blogų nieko nežinau. Reikia juos atrasti. "Aūūū!"