Sunday, November 25, 2007

Laiškas, įkvepiantis bloginti

Tie, kas rašo blogus, greičiausiai pamena pirmuosius kartus, kai į virtualią erdvę paleido savo žvirblius ir širdis suspurdėjo atvėrus savo langą į pasaulį. Vis "klikinome" negalėdami atsigėrėti. Čia pirmoji džiaugsmo pakopa. Po to vis laukėme su spurdančia širdimi, kada skaitytojai ims komentuoti, ir suprasime ne rašą į tuščią erdvę, o turį skaitytoją. Kai komentaruose pagaliau užsimezga dialogas su skaitytojais, džiaugsmas įgauna pagreitį. Vadinasi kažkam ne tik įdomu skaityti, bet ir negaila laiko pabūti ir padiskutuoti, viešai pakontempliuoti. Unikalūs vartotojai tampa virtualiais bičiuliais. O kai sulauki tokių laiškų kaip šis, kuris į mano gmailą nutūpė savaitgalį, suvoki, kad bloginti vis dėlto yra labai gera.

Sveika,Linute,

Pries gera savaite klaidziojau, kaip visada is neturejimo ka veikti SVETUR, po kazkoki tai www.guardian.co.uk/arts/ ir ziurinejau foto......netiketai "uzkliuvau" uz lietuviskos pavardes.... t.y.TAVO..

Nuotrauka buvo pavadinimu "Puente de la Barqueta | Seville'.....oho....galvoju,idomu !

Perskaiciau Tavo ir kitu tetu ir dedziu "Blogus".

Dekui TAU, Linute, kad <...> bandai palaikyti dialoga su 3 milijonais MUSU, esanciu visose "balos" pusese savajame http://emigracija-etc.blogspot.com/.

Viskas,nusprendziau,kad nebegaisiu laiko www.lrytas.lt, tokius straipsnius,kaip "Garsenybių automobiliai atspindi būdo bruožus" ar panasius...beskaitydama...

Maloniai paganiau aki po www.fotomanai.lt.

Trumpai...as esu dar viena teta, gyvenanti CIA (netoli Liverpulio) IR DABAR (2007-11-24), t.y. SVETUR....


Ačiū, teta Alda, už laišką.

Saturday, November 24, 2007

Nebešalta: šildo "Yamazaki 10 YO"

Nebešalta :) Apsipirkome šiandien.


© aš
Esu kartą ragavusi japonišką viskį, taipogi buvo "Suntory", bet nebepamenu, kuris.

Suderėjome kelių eurų nuolaidžikę, dovanų gavau "Bowmore" stiklą. Gurkšnoju. Paskaitinėjau ką apie jį mąsto vyrai . Labiau pirtariu Davidui Broomui, kurio nuomonę labai gerbiu - nerealus stipriųjų gėrimų (romo, viskio, džino) žinovas, be snobizmo rašantis labai lengva ranka. Jei trumpai, tai "Yamazaki 10 YO" - kaip vainiliniai ledai :) Nors rašo, kad labai tinka vasarai, aš sakau, kad subalansuotas ir žiemai.

PS po akimirkos tikrai pajutau mėtas!

Friday, November 23, 2007

Grįžta mokslininkai. Trumpam. Ar gerai?

Praėjusią savaitę ėmiausi susilaikymo. Pasižadėjau sau visą savaitę neatsidaryti DELFI. :) Pamėginkite patys. Na, Lietuvoje esantiems siūlau išlygą - pakaks poros dienų. Egzaminą išlaikiau gana sėkmingai, skaitinėjau kas vyksta pasaulyje. O šiandien DELFI atsidariau vėl ir pamačiau, kad kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia.

37 užsienyje dirbantys lietuvių mokslininkai gavo finansavimą iš Europos Sąjungos remiamo projekto „Protų susigrąžinimo programos parengimas ir įgyvendinimas“, pagal kurį trumpalaikių vizitų į Lietuvą metu jie vykdys tiriamąją, mokslinę bei pedagoginę veiklą socialinių mokslų, technologijų, fizinių, biomedicinos bei humanitarinių mokslų srityse. Konkurso projektams įgyvendinti iš viso skirta 333 000 litų. Tik trys paraiškos nebuvo patenkintos.

Paskaičiau komentarus. Atvažiuos kavos pagerti. Ką ten - net kavai neužteks. Geriau atidirbtų Lietuvai už dyką - juk čia gavo išsilavinimą. Geriau būtų pirkę aparatūros (perka, tik, kiek kitokios). Atvažiuos susitaisyti dantų. Verčiau būtų kvietęsi užsieniečius (bet juk projektas - "Sugrįžimai"!). Verčiau siųstų mokslininkus iš Lietuvos pasitobulinti užsienyje (kodėl patys mokslinikai neieško būdų pasistažuoti? - vis sukramtytą bulką į burną kišti...). Ir t.t. ir pan.

Gal kai kurie supras, jog visam laikui grįžti dirbti į Lietuvą neapsimoka - ypač po vakarietiškų atlyginimų ir tenykščių žmonių mentaliteto. Gal kai kurie sumąstys kažką kurti gimtojoje šalyje. Nustebau dėl dviejų dalykų:

* Paremti 37 projektai iš 40. Greičiausiai pinigų būtų atsiradę ir didesniam skaičiui projektų. Iš čia kyla antras nustebimas.

* Nejau tikrai iš pusės milijono emigravusiųjų tėra 40 mokslininkų, kurie norėtų kažką veikti Lietuvoje? Ar vėl informacija apie paraiškas nusėdo šuliniuose?

Aš - ne mokslininkė, bet idėja džiaugiuosi. Nors ir nedrąsus, bet vis dėlto bandymas pademonstruoti, jog Lietuvai vis dėlto brangu tai, ką ji turi brangiausio, - žmonės (ar čia aš naivuolė - galbūt išties tėra plaunami pinigai - kaip visada...).

Reiktų kurti panašius projektus ir kultūrininkams. Prisimesčiau ir sudalyvaučiau... Pinigų tikrai neplaučiau. Praplaučiau smegenis - nes jie Lietuvoje labiausiai apsinešę. Šaligatvius šveičiame geriau nei daug kur Vakaruose.

Monday, November 19, 2007

Variantai, ką daryti, kai šalta

Šalta. Taip šalta, kad einant gatve net speneliai susitraukia (dabar, kai "googlinsite" spenelius, papulsite čia, papų istorija skaitomumui labai padėjo - po "emigracijos" populiariausias raktinis žodis, atvedantis į mano blogą, yra "papai", - sakau, kad reikia blogo apie seksą). Vis dėlto tikrai šalta. Ir nors Vilniuje perpus šalčiau nei čia, ir girdėjau, kad jau snigo, šaltis Airijoje smelkiasi kitaip - čia vėjas labai žvarbus, o langai daug kur vis dar vieno stiklo, todėl net kai termometro stulpelis pakilęs virš nulio, atrodo lyg būtų žymiai šalčiau.

Nenuostabu, kad airiai garsūs sugebėjimu gerti ir rašyti. Tokiu oru išties arba gurkšnoti viskį (savaitgalį su bičiuliu trauksime ieškoti ko nors šaltajam sezonui, nes jau antrus metus stovintys "Highland Park 12 yo" bei "Ardbeg 10 yo" senka - esu nusižiūrėjusi arba "Mortlach 16 yo", arba "Balvenie Portwood" arba "Glenmorangie Artisan Cask"), arba atsiduoti kūrybinėms kančioms.

Dar galima aplankyti draugus ir artimuosus - užvakar atšokome atemigravusios draugės įkurtuves, o vakar pusdienį praleidau pas seserį, nors pusę to pusdienio prasėdėjau prie... "Nekviestos meilės" - peržiūrėjau aštuonias serijas. Žinojau, kad tokia yra. Dar sakė, kad Baronas gerai vaidina, bet jo mano žiūrėtame sezone jau nebebuvo gyvo.

Nepaisant:
pervaidinimo,
tragiškos lietuviškos estrados,
baisių muzikinių leitmotyvų,
vis zulinamos Noros Jones dainos (klausimas LNK - įdomu, ar su panele Jones už dainos panaudojimą buvo atsiskaityta),
pernelyg išsitęsusių pauzių,
pigaus apšvietimo,
skysto operatoriaus darbo ir
banalaus kadravimo (anot mano svainio tėčio, vis rodomi Vilniaus stogai), serialas turi vieną DIDELĮ pliusą - mano dukterėčios, jį ištikimai žiūrinčios, lietuvių kalba ženkliai pagerėjo. Juk sakiau, kad kai kuriais atvejais labai geras daiktas yra televizorius.

Friday, November 16, 2007

Kodėl esame linkę kalbėti apie garsius lietuvius?

Kaip tik šiomis dienomis Jono Meko 365 filmuose save gali išvysti vis kameroms (net ir Meko) pozuoti įpratęs Artūras Zuokas ir Lietuvos žurnalistai, paprastai liekantys už kadro, o šįkart lyg kelmučiai sutūpę priešais garsiausią Lietuvos Joną. A. Zuokas tapo menu. Žurnalistai taipogi. Lietuvio menu. Taip saldžiai vis kartojame "lietuvis" Mekas...


Stopkadras iš Day 320 J. Mekas


Prisipažinsiu - Meką atradau internete. Iki Airijos jo filmai dar neatplaukė ir greičiausiai dar ilgai neatplauks - tokia čia situacija. Vietinėse galerijose - arba akvarele tapyti peizažai, arba Bono portretai. Kuomet įvyksta pinhole paroda, alpstama iš nuostabos lyg būtų apsireiškusi Mergelė Marija.

Taigi Meką aš atradau internete ir vis pasinagrinėju. Apie jį girdėjau ir anksčiau. Kartą važiavome dviračiais po Žemaitiją ir užsukome į Orvidų sodybą (kurią aš siūliau įtraukti į žmogaus rankų sukurtus Lietuvos stebuklus, bet ją užgožė nuo seno žinomi stebuklai, o gaila...). Viena pakeleivė - labai valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris - vis aikčiojo "kaip sakė Mekas, tai vienas iš kelių didžiausių pasaulio moderniojo meno kūrinių". Kažkas užklausė: "O kas tas Mekas?" "Vienas iš fluxus judėjimo įkūrėjų", - burbtelėjo valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris. Niekas nepaklausė, o kas tas fluxus, bet įtariu, geriausiu atveju būtų paminėti žodžiai "menas" ir "modernus". Tuo metu aš težinojau, jog Mekas Niujorke suka filmus. Basta. Bendro išsilavinimo žinios. Gėda, kai pagalvoji, jog amerikietis sugeba vienu sakiniu atsakyti į klausimą "Kas tas Mekas":

Kai dar nebuvo nei You Tube, nei "Reality TV", nei interneto, buvo Jono Meko filmai.

Jono Meko mitas tėra vienas iš pavyzdžių, kiek nedaug mes žinome apie mūsų graibstomus "garsius lietuvius". Ir dažniausiai graibstomus ne todėl, kad apie juos žinotume (bet jei jūs žinote daugiau, tuomet aš susitapatinu su statistiniu lietuviu, gyvenančiu ne didmiestyje, rudenį raugiančiu kopūstus ir kartais stabtelinčiu gatvėje, kad atsakyčiau į Juro Jankevičiaus "Klausimėlį") ar norėtume sužinoti daugiau, o todėl, kad jie mus įkvepia pasijausti "labiau lietuviais". Įsisegame jų vardą kaip ženkliuką švarko atlape, kad galėtume svetimšaliams paaiškinti, iš kur esame atėję. Nes kitaip nežinosime, kas esame.

Šįvakar sužinojau, kad Bobas Dylanas yra kiek lietuvis - jo seneliai iš motinos pusės buvo Lietuvos žydai (ačiū Vytautui, kad juos pasikvietė, kitaip garsių lietuvių po saule būtų žymiai mažiau). Ir "Red Hot Chilli Peppers" solistas Anthony Kiedis yra truputį lietuvis. Dabar galėsiu sutiktiems naujiems pažįstamiems pasakoti, ką pasauliui davė Lietuva be Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Violetos Urmanos, Ganelino, Birutės Galdikas, Marijos Gimbutienės ir kt.

Svarstau, ar kada išsivaduosiu nuo komplekso vis reprezentuoti Lietuvą. Skleisti teigiamą savo šalies propagandą. Ar kada galėsiu būti tiesiog lietuve, pernelyg nesusifrustravusia, jei kažkas nieko nebus apie mus girdėjęs?

Ar pastebėjote, jog mes, lietuviai, neretai esame linkę į du kraštutinumus - arba stengiamės visais įmanomais būdais nuslėpti savo kilmę, arba jaučiame didžią pareigą būti Lietuvos ambasadoriais, lyg kas už tai mokėtų atlyginimą. Išvažiavus ši takoskyra ypač išryškėja. Aš vis mėginu balansuoti tarp jų, bet dažnai nesėkmingai.

Žinoma, būtų nuostabu, visi būtų taip uoliai mokęsi geografijos ir istorijos kaip mes - Rytų Europos vaikai. Tačiau taip jau yra, jog kai kurios tiesos išmokstamos tik bėgant laikui ir tai, kas svarbu tau, gali būti absoliutiškai neįdomu kitam. Ir net jei žinai, kada Pakistanas švenčia nepriklausomybę, neturi atmesti prielaidos, jog gali būti, kad tavo pašnekovas apie Lietuvą išgirdo pirmąkart.

Gal taip susiklostė netyčia, bet pastebėjau, jog nuvykus į Didžiąją Britaniją niekas pernelyg nekvočia, iš kur esi. Galbūt ten žmonės pripratę, jog šalis, kurioje jie gyvena, jau seniai tapo kultūrų katilu ir ne tiek svarbu, iš kur tu (gruodžio pradžioje kelioms dienoms vyksiu į Londoną ir galbūt atsižadėsiu šio teiginio?). Airiai priešingai - labai linkę tuo domėtis. Ypač, jei jiems paprieštarauji arba nesupranti iš pirmo karto, ką sako - liudiju iš patirties darbe. Žinoma, veikiausiai dėl to, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 600 eurų, o pirmieji kitataučiai masiškiau į šalį ėmė plūsti kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.

Žinoti apie savo šaknis yra gerai. Apskritai yra nuostabu, kai turi apie ką kalbėtis su žmonėmis. Dar nuostabiau, jei pašnekovams tavęs klausytis įdomu. Bet jei jie nežino Meko, galbūt nereikia skubėti jų nukryžiuoti. Geriausia susimąstyti, ką pats žinai apie tuos "garsius lietuvius". Ir jei žinai, ar tik tam, kad galėtum atsikirsti, jog Lietuva yra pasaulio bamba? Beje, o kas būtų Lietuva be jų? Kuo būtum tu? Kuo būčiau aš?

PS

Vakar paskaitoje tris valandas plovė smegenis apie semiotiką, paradigmas, sintagmas, metaforas, signifikatus, signifikantus, metonimijas, konotacijas ir denotacijas, taigi užsifilosofavau...




Iš Orvidų sodybos | © aš

Wednesday, November 14, 2007

Šios savaitės atradimai

Kadangi neaiškiomis aplinkybėmis sulūžo stalinė lempa, tenka sėdėti prie kompo. Esu pakankamai trumparegė, taigi pasišviesdama iš palubėje kybančių burbulų likimo už ūsų netampysiu. Rytoj mėginsiu įsigyti naują (lempą). O kol kas atradau, kad ji gali puikiai metamorfuotis ir tapti sieniniu šviestuvu.



Dar šią savaitę atradau "New Pornographers" (greičiau derėkitės dėl bevizio režimo su Kanada - važiuosiu klausytis geros muzikos) ir susimąsčiau, ar man Seanas Pennas ir jo naujasis filmas "Into the Wild" man patinka dėl to, kad S. Pennas yra truputį lietuvis - jo seneliai iš tėvo pusės buvo žydai iš Lietuvos ir Rusijos. Kita vertus, jo mama buvo pusiau italų, pusiau airių kilmės, taigi jį uzurpuoti gali tiek Italija, tiek Airija. Apie neva lietuvių kilmės garsenybes ir kodėl mes jų taip ieškome kada parašysiu atskirai.

O šiaip vėl gyvenu viena, vadinasi, vėl galiu netrukdoma prižiūrėti savo augintinį - blogą. Skaitliukų daugėja, reikia dalyvauti. Nors ne visai suprantu htmlrss ir kitas wtf vingrybes. Darkart pasigrosiu sau kitą pastarųjų savaičių atradimą - "Blonde Redhead" ir eisiu kurti emigracinės propagandos. O šiaip kiek pavargau tiek nuo pro, tiek nuo anti aspektų ir mąstau, kuria kryptimi pakreipti blogą, kad tebebūtų įdomu ir man rašyti, ir jums skaityti.

Sunday, November 11, 2007

Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

Thursday, November 08, 2007

J. Meko išmintis

"Mes kartais labai nurašome savo žmones, atiduodame juos kitiems. Pagyveni Niujorke, jau tau sako – tu jau niujorkietis, amerikietis. Prancūzijoj – tai tu prancūzas. Tai mažų valstybių silpnybė. Didelės niekada savo žmonių neatiduoda ir nenurašo."

Citata priklauso Jonui Mekui, kuris nepaisant to, jog žurnalistai vis mėgino išpešti daugiau ar mažiau politinius pasisakymus (ir apie Artūrą Zuoką, ir apie lietuvišką pasą), vis dėlto, bent sprendžiant iš internete rastos medžiagos, politikos išvengė ir toliau ramiai sau suka filmus. Pažiūrėkite kartais. Į dieną po vieną. Subalansuoti visiems.

Sveikatos Jums, Jonai. Lauksime medžiagos apie Lietuvą. Meko akimis.

Tuesday, November 06, 2007

Lietuviški darbo pasiūlymai Airijoje

Auklės, dirbančios lietuvių šeimose Airijoje, vidutiniškai uždirba 4-4.50 Eur už valandą. Pusę oficialaus minimumo, kuris šiuo metu siekia 8.65 Eur/val (pagal jį Airiją ES lenkia tik Liuksemburgas). Vadinasi, kažkas dirba ir už tokį atlyginimą. Kitaip nesiūlytų.

Viename Airijos laikraštyje lietuviams publikuojamas darbo skelbimas: "Siūlomas darbas vakarais". Vadinasi, kažkas atsiliepia ir į tokius skelbimus. O po to kraupstame, kai šešiolikmetes parduoda kaip lėles.

Tokiame konktekste pasiklystu tarp pasiūlos ir paklausos niuansų. Susimąstau apie nepilnavertiškumą, gimusį kažkur rytų europietiško perfekcionizmo ir besąlygiško paklusnumo sankirtoje. Susimąstau apie manipuliavimo virtuozus, gimusius brėkštant demokratijos saulei. Auštant rytui, kuomet viskas atrodo įmanoma. Kuomet žmogiškumas atrodo tesąs miražas, trupantis vartotojiškumo krumpliaračiuose. Kuomet tegalioja džiunglių įstatymai.

Monday, November 05, 2007

Nediplomatiška diplomatija po kelių taurių vyno

Ambasadoje Dubline viename iš "Lietuvių dienų" renginių atsidūrusi garbaus amžiaus lietuvė moteris, į Airiją atvykusi paviešėti pas artimuosius, sulaukė kandaus ambasados darbuotojo klausimo:

- Tik nesakykite, kad jums čia patinka! - pašmaikštavo į sūnus moteriai tinkantis kostiumuotas jaunuolis.

- Patinka, - atsakė ji. - Patinka "Guinnessas", "pabai" patinka.

- Čia yra "pabai"? - sarkazmo purslais toliau tiško kostiumuotas jaunuolis.

Jam moteris nesakė, bet po to paminėjo man, kad jaunuolio apykaklė buvo neišlyginta. Geriau pamiklintų ranką lygintuvu, o ne liežuvį.

Tiesa, tame pačiame ambasadoje vykusiame renginyje, kuris, berods, buvo suorganizuotas, Ostapo Benderio žodžiais, "žmonėms, artimiems imperatoriui", ambasados darbuotojai gyrėsi, kad per dieną aptarnauja 50 žmonių. Gal dėl to nebespėjamama išsilyginti marškinių? Kita vertus, kas belieka, jei žmonės eina? Aptarnauti. Maniau, kad be kita ko ambasados tam ir skirtos. Tik nemaniau, jog žmonės ten dirba tam, kad demonstruotų kelių vyno taurių atpalaiduoto liežuvio laibumą. Net ir įkaušęs diplomatas vis dėlto turėtų išlikti diplomatu.

Saturday, November 03, 2007

Valgau sriubytes ir kotletukus, todėl nerašau

Vakarais grįžtant namo autobusų stotelėje mane pasitinka grakšti lyg flamingas tik šešėliais, skrybėle ir vyriškais marškiniais prisidengusi Keira Knightley.

- Bon soir, Mademoiselle , - pasisveikinu.

O namuose jau antrą vakarą iš eilės garuoja sriubytė. Šalia - išvirtos bulvės, patroškinti kotletukai. Šaldytuve - į indelį sudėti pietūs rytdienai. Ne, ne mama atvažiavo. Atemigravo mano geriausia draugė. Sako, pro mano kamaraitės langą atsiveriantis Dublinas visai panašus į Šnipiškes. Dar sako, kad patinka "Guinnessas". O aš sakau, kad viskas bus gerai - ras darbą, pakeliaus, išmoks angliškai. Angliškai jau sapnuoja. Čia po to, kai vakar priverčiau su manimi angliškai repetuoti pokalbį dėl darbo. Vakar jau sulaukė skambučio su pasiūlymu, bet ryšys buvo nekoks ir tas pokalbis neįvyko. Paraginsiu ją rašyti blogą. O gal gerą? :)