Tuesday, April 24, 2007

Kazkur tarp Milano ir Palermo

Kadangi spartu interneta atrasti Italijoje pavyko sunkiau nei tikejausi, zlugo mano planas nuolat rasineti is cia. Taipogi kaip visuomet kyla bedu su lietuvisku alfabetu. Taigi kol kas blaskausi traukiniais po Sicilija, Umbrija, Lacio, Toskana ir Pimonta (tas nelemtas lietuviskas spelinimas), o grizusi i Dublina geguzes pradzioje, butinai brukstelesiu.

Sunday, April 15, 2007

Uždrausti saldumynai

"Saldumynai", - perskaičiau ant geltono voko suraitytą žodį, padėkojau siuntinį į namus atnešusiam paštininkui ir svetainėje įsirangiusi į fotelį praplėšiau draugės iš Vilniaus atsiųstą paketą. Kaip ir tarėmės, - du lietuviški šokoladai. Pieniškas ir juodas su lazdyno riešutais. Tarp jų dailiai sudėliotos trys pakuotės kontraceptinių tablečių. Mano saldus kerštas AB "Lietuvos paštas" už visus dingusius į Lietuvą siųstus laiškus ir atvirukus. Kartoju, jei kitąkart pamačius pašto ženklą iš Airijos ant voko kils pagunda jį praplėšti: juose eurų nebūna, eurus mes siunčiame per banką ar internetu - taip žymiai patogiau ir saugiau. Tiesa, kerštauju galbūt bergždžiai - internete neradau informacijos, kurioje būtų teigiama, jog be receptų gaunamus vaistus draudžiama siųsti paštu. O draugė tabletes vaistinėje gavo be recepto, bet ne iš oro išpaišytas - tas, kurias man lankantis Lietuvoje po konsultacijos rekomendavo gydytoja.

Iki 1979 m. Airijoje buvo draudžiama importuoti kontraceptines priemones ir prekiauti jomis. Prieš trylika metų prezervatyvų galėjai įsigyti tik vaistinėse ir tik jei buvai vyresnis nei aštuoniolikos. O juk net nebuvo "geležinės uždangos". Tiesa, plačiai sklido garsas apie didį airių vaisingumą ir gausias šeimas. Sakoma, jog iš ketvirčio milijardo Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių kas penktas yra airių kilmės.

Šiandien kontraceptinės priemonės Airijos vaistinėse parduodamos, tačiau tik su gydytojo receptu (išskyrus prezervatyvus). Nori nueiti pas gydytoją - mokėk 40 eurų, o gal ir daugiau. Be to, gydytojo gali tekti laukti keliolika valandų ar net parų. Taigi gali būti ir per vėlu... Mano bendradarbės kaime esančioje senojoje vaistinėje prezervatyvais neprekiauja. Pamirškite seksualines revoliucijas, nėr čia ko - seksas ne šiaip malonumui duotas, o giminės reprodukavimui.

Thursday, April 12, 2007

Mažylio klausimas

"Why is it just old people that live in Lithuania?"* - neseniai paklausė manęs sūnėnas.

Spalį jam sukaks septyneri, o liepą su tėvais jis vyks atostogų į Lietuvą. Jo kambaryje prie lovos priklijuota Trispalvė, minkštasuolyje guli iš Lietuvos mano parvežtas draugės siūtas meškis, o vakarais susirangę lovoje mes skaitome "Mažylį ir Karlsoną". Lietuviškai.

Sūnėnas pats lietuviškai dar neskaito, kol kas neblogai supranta, tačiau jau sunkiai kalba. Bet jis moka airiškų dainelių ir per Kalėdas angliškai deklamuoja eilėraštukus. Kai nuėjo į lituanistinę mokyklėlę "Keturi vėjai", vaikai jį praminė "airiu".

Galima putoti, kodėl jis nekalba lietuviškai. Galėtume kaltinti tėvus, kažkada pirmąkart jo angliškai paklaususius "How was the school today?" Grįžus iš angliakalbės aplinkos atsakyti angliškai jam buvo paprasčiau. Galėtume kaltinti "labai gerą daiktą" televizorių, jo airius draugus, "Nintendo" ir net mūsų profesūrą, nesukuriančią modernios kompiuterinės programos ar žaidimo, kurių pagalba vaikai galėtų mokytis lietuviškai (o juk būtų puiki investicija).

Aš vis mėginu nieko nebekaltinti. Tiesa, su žavesiu prisimenu Elzase (Prancūzija) sutiktą švedę, su partneriu prancūzu auginančią du berniukus. Vaikai mokykloje mokosi anglų ir vokiečių, namie kremta švedų gramatiką,o prancūziškai bendrauja su draugais kieme.

Tačiau grįžkime prie mano sūnėno klausimo. Lietuva jam - močiutės ir seneliai Anykščiuose, Alytuje ir Vilniuje. Jis prisimena: močiutė Anykščiuose augina dieviškai saldžias braškes, močiutė Alytuje - baltais plaukais, o močiutė Vilniuje - Linutės ir mamos mama. Atsakydama sūnėną tikinau, kad Lietuvoje gyvena daug vaikų ir jis būtinai juos sutiks liepą išėjęs pažaisti į kiemą.

Taigi jei vasarą smėlio dėžėje jūsų vaikas sutiks angliškai kalbantį berniuką lietuvišku vardu, neskubėkite namo: galbūt jūsų vaikas pramoks ką angliškai, o mano sūnėnas prisimins lietuvių. Beje, kalboms jis labai imlus, todėl vis dėlto kalbu su juo lietuviškai ir versdama Astridos Lindgren knygos puslapius neprarandu vilties, kad kada nors jis galės ją skaityti pats.

*Kodėl Lietuvoje gyvena tik seni žmonės? (angl.)

Monday, April 09, 2007

Plaukė laivelis...

Birželio pabaigoje skrisime su drauge Egle į Daniją į draugės Ievutės vestuves su Danu. Išties draugės Ievutė ir Eglė - mano x kursiokės, su kuriomis drauge trynėme Žurfako sienas, o per langus eidavome valgyti salotų prie Operos ir baleto teatro (prisikraudavome pilnas lėkštes, lipdavo per kraštus). Ryčio Juozpavičiaus radijo paskaitose jos vis sukdavo pokalbių laidas dviem temom - narkotikai arba abortai. Kažkada dar sudalyvavo vienoje jau legenda tapusioje TV laidoje, kur Ievutė persirengė angeliuku, o Eglė - vienuole.

Girdėjau, kad Danas iš Danijos įsimylėjęs Ievutę iki ausų. Važiuosime patikrinti :)

O čia Ievutės sukonstruotas pakvietimas į vestuves:

Šiek tiek religiniai velykiniai pamąstymai

Buvo labai ankstyvas Velykų rytas, kai skelbdami gerąją žinią už lango dar negaudė bažnyčių varpai, o kaimynai už virtuvės sienos įtariai ritmiškai brazdėjo, greičiausiai išgyvendami dar vieną eilinį stebuklą. Naktinėjau virtualioje erdvėje.

Pranciškonas Julius Sasnauskas Delfi skaitytojams porino šiltą pasakojimą apie pelę ir paprastą Velykų žinią:

Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra.

Atsinaujinusiame "Lietuvos ryto" portale kitas pranciškonas Arūnas Peškaitis vylėsi, kad žmonės neužvers bažnyčios durų po Velykų ir grįš greičiau nei po metų:

Žmonės laukia šviesos, prie kurios galėtų prisiliesti. Bet taip norėtųsi, kad tos šviesos paragavę, jie neišnyktų metams. Manau, čia yra noras ne kažkokios prievartos, totalitarizmo, kad būtinai užvaldytų juos kažkokia viena krikščioniška idėja, bet kad jų gyvenimai keistųsi, kad jie galiausiai būtų liudytojai, kad tamsa neturi paskutinio žodžio.

Atsiverčiau Bernardinai.lt vildamasi perskaityti dar vieno pranciškono žodžius, tačiau ten susidūriau su kardinolu ir greitai užvėriau nešiojamąjį kompiuterį vengdama skvarbaus Bažnyčios hierarcho žvilgsnio.

Pagauta visuotinės religinės euforijos bangos susimąsčiau apie savo Velykas.

Thanya įsėdo į pintą su "Baltuoju rusu" ir laukti Velykų stebuklo išskubėjo į ligoninę.

Marcosas, po to, kai ištuštinome keletą butelių raudono vyno, prisiminė ispanišką kilmę ir angliškai ėmė traukti flamenco.

Šeštadienio popietę, kai visi dori katalikai planavo, kuo vilkėdami žengs į bažnyčią apsivalyti sielų, aš šluodama parduotuvę aptikau nago dydžio pastikinį maišelį, kruopščiai surištą plastikiniu kaspinėliu. Tik įgudisi bendradarbės akis pastebėjo maišelyje mikroskopinį kiekį baltų miltelių. Sako, greičiausiai kokainas arba speed. Žinoma, galėjo būti ir miltai ar soda arba cukraus pudra. Mes taip ir nesužinojome, o kažkam Velykos taip ir neatnešė palaimos.

Visą dieną žiūrėjau į apygirtes fizionomijas.

Six cans of "Bulmers"

"Malibu"

Six cans of "Bulmers"

A case of "Stella"

"Brunello"

Six cans of "Guinness"

"Billecard Salmon Rose"

Six cans of "Bulmers"


Religinių švenčių prasmė neretai paskęsta sidro ar šampano taurėje. Po butelio Sauvignon Blanc ir trijų taurių Pinot Noir ar Merlot (priklauso nuo to, ar pasiduodi "Sideways" propagandai) nebeprisimeni žmonių, su kuriais šventi, vardų ir pamiršti, kelinta dabar Velykų diena. Pamiršti, ką žadėjai sveikai Marijai, žmonai ir vaikams. Nebegali paaiškinti, kodėl apskritai peržengei bažnyčios slenkstį, o prisikėlusio Dievo ženklų vis nematai ištuštėjusios taurės dugne.

Niekada nemėgau masinių religingumo apraiškų. Juk Kalėdos ir Velykos dažniausiai tampa tik pretekstu "pabaliavoti". Palaiminti tie, kurie turi su kuo.

Nežinau, kaip jūs, bet stipriausi mano dvasiniai išgyvenimai įvykdavo toli nuo minios. Kai pirmąkart pamačiau vandenyną, Norvegijos fjordus, virš ežero pakibusį rūką ar kelią kirtusią dvigubą vaivorykštę kažkur Konemaroje. Be ypatingos religinės progos suvokdavau, kad esu mažytė kaip ta pranciškono J. Sasnausko pelė, šmirinėjanti po pasaulį, kupiną Jo ženklų. Jie nepasidabruoti kaip Mergelė Sevilijos bažnyčiose ir neapšviesti prožektoriais kaip Vilniaus bažnyčių kupolai. Dažniausiai jų nepastebi, o kai galiausiai pamatai, negali nesakyti "Tikiu". O jei dvejoji... "Skepticizmas yra tikėjimo pradžia" (O. Wilde) .

Friday, April 06, 2007

Kiaušiniai, alkoholis ir Didysis Penktadienis

Parduotuvėse - karas. Kiaušinių karas. Šokoladinių kiaušinių kainų karas. Lietuvos vaikai ridens margučius ir žiūrės, kieno rieda toliausiai, o airiai pasičepsėdami iš blizgančio popieriaus lukštens šokoladinius "Cadbury's" kiaušinius. Čia tokia velykinė tradicija.

Smaragdo saloje gyva dar viena tradicija, kuri būtų nesuvokiama "Maksimos" valdybos nariams bei pirkėjams. Airijoje, lenkiančioje visas Europos Sąjungos šalis pagal vadinamąjį "binge drinking" (suprask - gerti iki tiesiogine prasme žemės graibymo) dvi dienas metuose draudžiama prekiauti alkoholiu. Uždaromi alkoholio skyriai prekybos centruose, alkoholio parduotuvės, barai, aludės ir restoranai. Tos dvi dienos - Kūčios ir Didysis Penktadienis. Taigi šiandien vakare visi siurbčios vakarykštes atsargas ir su susikaupimu lauks Velykų stebuklo.

O aš tuo tarpu džiaugiuosi išeigine, netrukus eisiu prie jūros, o vakare susirinkę pas draugę skimbčiojant taurėms melsimės saviems dievams ir, tikiuosi, nevalgysime šokoladinių kiaušinių. :)

Beje, apie pamaldumą (?). Anksčiau Airijoje sekmadieniais, berods, tarp 14-16 val., visos alkoholiu prekiaujančios parduotuvės užsidarydavo, kad žmonės galėtų nueiti į mišias. Po mišių šventovių durys užsiverdavo, o visi norintieji numalšinti fizinį troškulį vėl galėdavo nusipirkti C2H5OH - vienu ar kitu pavidalu.

Šiais laikais sekmadieniais visi "off-licence" (alkoholio parduotuvės) duris atveria 12.30, anksčiau - ne valia. Suprask - po ankstyvųjų mišių? Ak tos tradicijos...

Wednesday, April 04, 2007

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

Tuesday, April 03, 2007

Atnaujintas ryšys su pasauliu už 10 eurų

"Persirgau skaitliukų manija ir dabar su jų pagalba žinau visus savo puslapių "analizus" , - prisipažino neseniai teta Sigita.

Kadangi dar nepersirgau aukščiau minėta manija, grįžusi iš Sevilijos nuliūdau, kad mano skaitliukas neberodo jūsų, ankstesnieji lankytojai, ir nutariau: "Mat juos bala, tuos dešimt eurų". Taigi matysiu jus visą pusmetį :) Tikiuosi, jūs matysite mane.

Sunday, April 01, 2007

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...