Tuesday, November 28, 2006

Šiokiadieniai Dubline: apie Vilnių, patriotizmą ir pavydą

Prie praverto lango sėdėjome keturiese. Su Agne gurkšnojome juodą kavą, jos mama vis bandė įpiršti šviežių šaltibarščių, o aš ieškojau pažįstamų veidų lietuviško žurnalo puslapiuose.

Draugės mama, uostydama vakar gautus rožinius gvazdikus, tyliai niūniavo. Pirma nesupratau žodžių. Įsiklausiau. "<...> iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." Nusijuokėme. Netrukus ji važiuos atostogų į Lietuvą.

Apie prisiminimus iš Lietuvos

Aš Vilniuje praleidau gegužę ir pirmąsias birželio savaites. Kaip ir kone visi emigrantai apsilankiau pas gydytojus, stomatologą ir kirpėją. Mamos paprašiau šviežių cepelinų, o tėtis pagamino šaltibarščių. Su močiute išlenkėme po taurelę jos gamybos gervuogių trauktinės ir nusifotografavome prie svetainėje išsikerojusio alijošiaus. Atminčiai.

Susitikau su buvusiais klasiokais, kursiokais ir bendradarbiais. Su draugėmis "Skonyje ir kvape" gėriau masalą, rytais skaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę", o vėlais trečiadienio vakarais vėl žiūrėjau Leonidą Donskį.

Kone kasdien sėsdavau į troleibusą Nr.7 ir nuo Mėnulio kalno leisdavausi žemyn per Žvėryną į Senamiestį. Liejyklos gatve traukdavau link Katedros, Pilies gatve kildavau link "Prancūzparkio", įsukdavau į kiemus buvusiame žydų kvartale, vaikščiojau Užupiu, pereidavau Sereikiškių parką ir S. Skapo gatve grįždavau prie Vilniaus universiteto.

Sirgau už "LT United" Atėnuose, su klaipėdiečiais pasitikau vasarą Teatro aikštėje aidint džiazui, vaikštinėjau J.Basanavičiaus gatve Palangoje ir pasisveikinau su jūra. Baltijos.

Karmėlavos oro uoste įsėdau į "Ryanair" lėktuvą ir vėl grįžau į Dubliną.

Apie žurnalistą ir TSRS laikų literatūrą

Grįžau ne dėl to, kad negalėčiau gyventi Lietuvoje. Vasarą susikirtau su kursioku, dirbančiu žurnalistu viename Lietuvos dienraščių. Jis vis kvotė, ką dirbu ir kuo užsiima išvykę mūsų bendri pažįstami, o aš paklausiau, kuo jis pasiūlytų užsiimti Lietuvoje. "Kaip kuo?! Dirbti reikia, vaikus auginti", - ištarė.

Jo atsakymas - lyg neseniai internete išplitusi ištrauka iš 1960-aisiais TSRS išleistos knygos "Namų ūkio patarimai". Iš skyriaus "Patarimai moterims":

"Jūs turite prisiminti, kad ruoštis vyro grįžimui iš tarnybos turite kasdien. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu, kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę ir pasistenkite pasipuošti. Įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo ir ką jam tenka kasdien iškęsti tarnyboje dėl jūsų - tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį, galite pabandyti su juo pasikalbėti."

Knyga amžiumi kursioką lenkia kone dvigubai...

Bet šįkart - ne apie Ievas ir Adomus.

Apie raginimus (ne)emigruoti

Lietuvoje likusią geriausią savo draugę jau senokai kviečiu bent pusmečiui atvykti į Dubliną, nes įtariu, kad netrukus jos gyvenimas kompaktiškai tilps tarp keturių sienų: garuojantis puodas bulvių košės, vonioje užmerktos kojinės ir svetainėje ant sofos su laikraščiu išsitiesęs vyras. Visai kaip "Namų ūkio patarimuose"...

Mano sesuo vis kartoja, kad galbūt draugė nori tokio gyvenimo, todėl neturėčiau jos teisti. Bet aš vis įkyriai zyziu ir siūlau atvažiuoti: pramoktų anglų kalbos, susipažintų su galybe žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, galbūt net šiek tiek užsidirbtų ir pakeliautų. Bent trumpam į šoną nustumtų Žemaitės Marčios likimą.

Neraginu draugės emigruoti - kaip velnias kryžiaus vengiu šio žodžio. Savęs aš taipogi nelaikau emigrante. Nesiekiu įsišaknyti Airijoje. Ar kur kitur. Bent kol kas. Juk dabar - ne pokario metai, o laisvo žmonių judėjimo epocha. Tiesa, kol kas dar daugelyje šalių mūsų galimybes riboja vizos ar darbo leidimai, tačiau ilgainiui atsiveria vis daugiau sienų ir belieka jas peržengti.

Pastebėjau, kad Dubline sutikti ir čia įvairius darbus dirbantys senosios Europos gyventojai - ispanai, italai, britai - savęs emigrantais nelaiko. Jie tiesiog čia dirba (ir ne tiek svarbu - parduotuvėse, bankuose ar baruose), nuomojasi butus, eina į kino teatrus ir naktinius klubus, groja, skaito knygas, važiuoja prie vandenyno, geria "Guinnessą", kai kurie - kavą, įsimyli, skiriasi, tuokiasi... Kai klausiu, ar ilgam jie čia, dažniausiai, kaip ir aš, atsakymo nežino.

Arkadijus Vinokuras neperseniausiai DELFI skaitytojus labai poetiškai kvietė keliauti, siekti žinių, karjeros, bet meldė netapti emigrantais. Mano labai mylimas ir gerbiamas L. Donskis irgi gražiai parašė: "Būtinai reikia laikinai išvažiuoti iš Lietuvos - ypač studentams ir kūrybos žmonėms. Reikia keliauti ir nors truputį pagyventi kitose šalyse, kad nebūtum piktas, pagiežingas ir prietarų kupinas provincialas. Bet po to reikia būtinai grįžti į savo šalį - anksčiau ar vėliau".

Apie grįžimą ir jo priežastis

Aš grįšiu. Tiesa, greičiausiai vėliau, nes dar daug kur norėčiau ne tik trumpai turistiškai pasisvečiuoti, bet ir pagyventi.

Jei turėčiau Estijos pilietybę, vykčiau į Australiją, o jei būčiau čekė - į Naująją Zelandiją. Dėl oro. Ir vynuogynų. Kai vasarį mūsų prezidentas su oficialiu vizitu lankėsi šiuose tolimuose kraštuose, labai tikėjausi, kad bus ne tik pasikeista oficialiais sveikinimais, bet galbūt pavyks sutarti ir Lietuvą kada nors įtraukti į sąrašą valstybių, kurių piliečiai gali prašyti Working Holiday vizos Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje. Pasibūčiau ir grįžčiau.

Po to galbūt vėl kur išvykčiau. Išmokčiau dar porą kalbų. Baigčiau dar vieną universitetą. Nors močiutė labai prašo lietuvio, galbūt iš užjūrių atsivežčiau "kadrą". O gal ir ne...

Ir grįžčiau ne dėl to, kad, anot A.Vinokuro, esu lyg "svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net mano vilkiško kauksmo svetimi vilkai nesupranta".

Grįžčiau, nes Vilniaus senamiestis yra svaiginančiai gražus, net labiau nei neseniai draugės atsiųstame reklaminiame klipe. Grįžčiau, nes ten gyvena mano tėvai. Nes pasiilgstu draugų, kurie kartais pasimeta virtualioje erdvėje. Grįžčiau, nes myliu Lietuvą.

Apie patriotizmą

Dubline nevilkiu marškinėlių su užrašu "Kalbu lietuviškai" ar "Lietuvos ambasadorius". Tokiais marškinėliais pasipuošęs vyriškis, perskaitęs pirmąjį rašinį, pasakė, jog aš įskaudinau nemažai aktyvių žmonių, jau senokai savo laiką ir pinigus skiriančių įvairių projektų bei renginių organizavimui.

Neseniai teko šnektelėti su viena lietuve, čia auginančia tris vaikus. Ji pasipasakojo, kad po ketverių metų gyvenimo Airijoje jaučiasi imanti atsigauti. "Dabar metas išeiti į žmones", - pasakė ji.

Tokių jau norinčių į žmones išeiti lietuvių Dubline sutinku vis daugiau. Jie nėra aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Perskaičiusi komentarus prie savo rašinio iš dalies supratau, kodėl. Jie nebūtinai eina į Baltijos alaus šventę. Galbūt kaip ir man labiau patinka belgiškas.

Beje, girdėjau, kad minėta Baltijos alaus šventė nebuvo labai sėkminga. Norėčiau tikėti, jog tai mažytis signalas, jog mes čia pasiilgstame ne tik Aleksandro Makejevo ar "Rondo", bet ir kitokio pobūdžio kultūros. Ir jei mes nedalyvaujame daugumoje čia vykstančių lietuviams skirtų renginių, dar nereiškia, jog išsižadėjome Lietuvos. Anaiptol. Mes net kartais mėginame įkalbinti savo kambariokus iš Ispanijos paragauti kugelio su spirgučių padažu, o bendradarbius airius - midaus. Ir kuomet jie mandagiai atsisako, nueinant burbtelime sau po nosimi: "Mes dar turime Nekrošių..."

Darkart apie lenkus

Prieš savaitę Dublino širdyje esančiame Tarptautinio kino centre vyko Lenkų kino festivalis. Atvažiavo Krzysztofas Zanussi, Jerzy Stuhras. Dešimt dienų trukusioje programoje - Krzysztofo Kieslowskio, to paties K. Zanussi filmai, animacijos vakaras, naujų režisierių darbai. Su iš Krokuvos kilusia drauge lenkaite gėrėme kavą ir stebėjome į kino teatrą plūstančius žmones - airius, ispanus ir, be abejonės, lenkus.

Draugė negalėjo atsidžiaugti besirenkančiais tautiečiais. Aš pasijutau kaip per "Kino pavasarį" Vilniuje: jauni, šviesūs veidai ir santūrios vyresnio amžiaus poros.

Mane apėmė juodas pavydas, kurį galima jausti tik kaimyninės šalies gyventojams. Siutau, kad kone kiekvienas seansas yra sausakimšas, o eilėse rikiuojasi ne tik lenkai. Iš pavydo graužiau nagus, nes airiams buvo suteikta proga sužinoti, kad Lenkija - tai ne tik troškintos pupelės, paštetas ir "Tyskie", bet ir geras kinas.

Apie pokyčius ambasadoje

Prieš porą savaičių išsižadėjau aikštingų principų ir apsilankiau mūsų amasadoje. Sužinojau, kad mūsų diplomatinė atstovybė Airijoje pagaliau metė pajėgas į interneto svetainės kūrimą. Išgirdau, kad į ambasadą atvyksta dar vienas konsulas.

Kalbėdama su bičiuliais nuklausiau, kad yra minčių prie ambasados įsteigti Kultūros atašė pareigybę. Teigiama, kad tam iš valstybės biudžeto kasmet būtų skiriama apie 300 000 litų. Belieka tikėtis, kad šios lėšos ir jas išmintingai skirstyti sugebantis iniciatyvus asmuo čia vis dėlto pasirodys ir netrukus. Oskaras Koršunovas su "Romeo ir Džiuljeta" Dubline jau buvo. Prieš metus. Kaip sakė vienas Lietuvos politikas, metas būtų vėl įnešti šiek tiek monotonijos. Nes mes kol kas čia dar pagyvensime.

Rašyta specialiai portalui DELFI

Thursday, November 16, 2006

Apie vartotojiškumą

Šiandien atradau dar vieną Ameriką. Beklaidžiodama po parduotuves ir ieškodama džinsų, nes visi arba išplyšo, arba per dideli tapo, užtikau "TK Max". Panašiai kaip Gariūnai, tik po stogu, o iškabinti apatinukai, kelnės, marškinėliai ir paltai puikuojasi etiketemis "Levis", "Diesel", "Miller", etc. Suprask - pasenusios praėjusio sezono naujienos arba senstančios šio sezono grožybės. O galbūt plagiatai... Bet nepanašu - džinsai priglunda prie kūno kaip oda.

Mano pirkiniai:

Firminiai džinsai. Išties kainavo 130 eurų, o aš paklojau tik 29.99.

Džemperis. Sumokėjau 28.99. Ankstesnė kaina - kone 70.

Žydri marškinėliai su užrašu "Boys are stupider, send them to Jupiter". 14.99 - perpus pigiau nei buvo.

Parduotuvėje kalnus paltų, striukių, batų, megztinių, sijonų ir kelnių užgriuvusi pirkėjų lavina. Nemažai ir Rytų Europos. Dukros su mamom, greičiausiai atvažiavusiomis aplankyti anūkų. Nemažai ir labai neprastai atrodančių anglakalbių vyrukų. Taigi ne tik naujųjų europiečių (taipogi ir mano) materializmo protrūkis ar kažkada nepasotintas vartotojiškumo poreikis. Galbūt tiesiog atslenkanti Kalėdų karštligė... O galbūt vartotojiškumo protrūkis.

Me and my best friend - credit card. Kažkada įsigijau kojines su tokiu užrašu ir draugei dovanų porą parvežiau.

Sunday, November 05, 2006

Reklama ir ašaros

Šiandien pažiūrėjau draugės atsiųstą reklaminį klipą apie Vilnių ir apsiverkiau.

Net nežinau, kas labiau sujaudino - violončelės tembras, Donato Katkaus šypsena ar iš paukščio skrydžio nufilmuoti Senamiesčio stogai.

Nežinau, kad sukūrė reklamą, bet man patiko. Gal grįžti? :)

Dešimt dienų Prancūzijoje. Trumpai.



Cassoulet Carcassone ir butelis Corbieres vietiniame restoranėlyje.

Dvidešimt kilometrų "autostopu" į Minervois ir žvilgsnis į vynuogynus nuo viršukalnės. Jei bus giedra, greičiausiai išvysite ir lopinėlį jūros. Jei šalia bus Gabrielis Escante, nereikės ir jūros.

Rytas traukinyje Toulouse-Nice su vaizdu į Viduržemio jūrą. Ji išties mėlyna.

Šviežios braškės ir mango ledai Nicos turguje.

Vakaras Avinjone, lietui plaunant aikštę greta Palais de Papes.

Juodos kavos puodelis ir croissant su migdolais ryte.

Kepinti kaštonai šiauriniame Elzase.

Vin nouveau ir Sûrkrût mažytėje užeigoje Selestate.

Tarte flambe ir daug gero tamsas belgiško alaus su gera kompanija. Ypač rekomenduoju Maredsous ir Kasteel.

Vakaras kavinėje greta vieno iš Amsterdamo kanalų su taure balto alaus ir skiltele citrinos. Suprantu, kad tai jau nebe Prancūzija. Tiesiog trumpa miela stotelė grįžtant iš atostogų namo į Dubliną.

Ačiū Jurgai ir Linai.

Monday, October 09, 2006

Už 300 000 Lt

Jei prie Lietuvos ambasados Airijoje būtų įsteigta kultūros atašė pareigybė, laimingajam ar laimingajai būtų skiriama 300 000 litų per metus.

Ponia ambasadorė Izolda Bričkovskienė vairuoja šių metų laidos "Mercedes".

Norėčiau ir aš vairuoti "MB" bei per metus semti iš 300 000 litų skrynios. Atidirbčiau.

Kas savaitę skraidinčiau draugus ir pažįstamus bei pažįstamų draugus iš LT. Fotografus, muzikantus, dėstytojus, rašytojus, publicistus, žurnalistus, aktorius. Vežiočiau po Dubliną ant savo "MB" užsilipdžiusi "Lietuva jau laisva. Metas siųsti kitą žinią". Nė vieno politiko. Ypač prieš rinkimus. Ir ypač liberalų. Jie ir taip prasisuks.

Kasdien belsčiausi į (Airijos) Kultūros ministerijos, galerijų, koncertų salių, teatrų duris. Siųsčiau Taoiseach'ui laiškus, projektus, faxus, meilus, net sms.

Skambinčiau Daliai Grybauskaitei į Briuselį ir prašyčiau eurų. Aktyviau nei Lietuvos kaimas tąkart, kai ji jiems nedavė nė šnipšto. Ne dėl runkelių ar bulvių. Dėl kultūros.

Pakviesčiau mylimiausius Žurfako dėstytojus (visų pirma Valiulį) į Trinity arba pasirūpinčiau, kad kas tuo užsiimtų. Docentui čia bent mokėtų ne 900 litų. Airijos žurnalistus siųsčiau į Lietuvą. Oskaro Koršunovo paprašyčiau atvykti pastatyti spektaklio apie emigrantus. Pati norėčiau suvaidinti bent mažytę rolę. Kursiokę Agnę su Bražu pakviesčiau susukti filmo apie mus. Pasistengčiau, kad filmas patektų į tarptautinius festivalius.

Į Airijos barus prastumčiau mūsišką alų. Iš bačkos. Kaip ir pridera. Suderėtume kurį - Švyturį, Kalnapilį ar Uteną.

Net galėčiau avėti aukštakulnius. Man net nereiktų 300 000. Susitartume.

Saturday, October 07, 2006

Šiokiadieniai Dubline: apie ambasados darbą, gėdos jausmą ir eglutę

Kol Lietuvos ambasada Dubline ruošėsi žemės ūkio ministrės Kazimieros Danutės Prunskienės vizitui Airijoje, o politikė rengėsi pasaulinėms arimo varžyboms, skaičiau pažinčių skelbimus Dubline leidžiamame laikraštyje "Lietuvis".

Ieškau draugų. Būkit žmonės, parašykit. Man 16 metų.

20 metų vaikinas ieško merginos kartu nuomotis butą. Neieškau draugės, tik noriu drauge nuomotis.

Rašyk, kai lietūs lyja, rašyk, jei spaudžia vienuma, rašyk, nes aš esu vienų viena.

Ar yra Cellbridge panų? Man 18 metų.


Kokie mes - Airijos lietuviai?

Dubline gyvenu jau/tik pusantrų metų ir vis dar neapsisprendžiu, kurią dalelytę rašyti. Mano aplinkoje lietuvių nedaug - keli artmieji ir dar Lietuvoje pažinoti draugai, čia atsidūrę dėl įvairių priežasčių. Apie Airijos lietuvius sužinau nemažai peržvelgdama DELFI skaitytojų komentarus prie straipsnių apie emigraciją. Ieškoti naujų pažinčių lietuvių išgertuvėse - Joninėse ar "LT United" koncerte - nėra noro. Tiesa, parduotuvėse ar autobusų stotelėse kone kasdien girdžiu besišnekučiuojančius marijampoliečius, šiauliečius ar alytiškius. Net gyvendama Vilniuje nesusidurdavau su tokia mozaika.

Mes vairuojame taip, kaip dar niekas šiuose keliuose nedrįso. Geriame tokiais kiekiais, kad kaimynai per Joninių savaitgalį išdaužo mūsų langus. Iš keršto čiumpame meškeres ir traukiame gaudyti lydekų vietiniuose ežeruose, o sugavę su pasitenkinimu čirškiname jas ir užsigeriame mūsišku alumi.

Lietuviško maisto parduotuvėje prisiperkame rūkytos šoninės, namie gurkšnodami "Starką" internetu žiūrime "Dviračio šou" ir jaučiame ryšį su Tėvyne. Po to DELFI komentaruose giriamės uždirbą milijonus ir rašome, jog Lietuvoje viskas yra ****. Tiesa, prieš tradicines atostogas Lietuvoje nusiperkame naujus džinsus ir sniego baltumo "Adidas" žengiame iš Karmėlavoje nusileidusio lėktuvo. Švarko kišenėje spaudžiame bilietą Dublinas-Kaunas-Dublinas.

Mes keikiame airius už jų bukumą ir ŽAS koncerte iš visų plaučių plėšdami "Po stikliuką ir po mažiuką" manome esą visa galva pranašesni už juos (airius). Tėvams laiškuose giriamės gyveną Airijos sostinėje, bet patekę į miesto centrą pasiklystame. Kalbėdami telefonu su Lietuvoje likusiais draugais keikiamės angliškai, tačiau bare paprašę bokalo alaus vos išveblename "thank you".

Mes dirbame viršvalandžius, savaitgaliais ir naktimis, bet gyvename po keturis viename kambaryje. Po Eurovizijos didžiuodamiesi skanduojame "We Are We Are!", tačiau čia išgirdę ką kalbant lietuviškai staiga nutylame ir pereiname gatvę. DELFI komentaruose, prie naujos žinutės apie emigrantus, vėl parašome, kad Tėvynėje viskas yra ****. Ir grįžę į savo miestą Lietuvoje už Airijoje uždirbtus pinigus nusiperkame butą.

Kodėl man kartais būna gėda

Jurga Ivanauskaitė kartą vienam interneto portalui pasakojo, kad prieš dešimtmetį beveik niekas nežinojo žodžio "Lithuania". "Vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda," - prisipažino ji.

Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Kaip cunamis užtvindėme Vakarus, o paskui mus su odiniais segtuvais ir išblizgintais batais pasirodė diplomatų virtinė. Dubline, priešais Didžiosios Britanijos ambasadą, kukliame dviejų aukštų name iškelta Trispalvė. Ambasados darbuotojai gurkšnoja vyną su vis dažniau į Airiją atvykstančiais Lietuvos politikais, statybininkai braukia prakaitą, kambarinės kedena patalus penkių žvaigždučių viešbučiuose, o aš kasdien po porą kartų kantriai aiškinu airiams, britams, italams ir brazilams, kad mes nesame tik pigios darbo jėgos masė, užplūdusi Dublino gatves, Korko priemiesčius ir Donegolo kaimelius.

Pasakoju apie mūsų džiazo ir klasikos atlikėjus bei teatrą ir man gėda, nes jaučiuosi lyg pasakočiau apie ateivius, kurių neįmanoma išvysti ar išgirsti. Pasakoju apie Vilniaus Senamiestį, Kuršių Neriją, mūsų Nepriklausomybę ir man gėda, nes jaučiu, kad daugumai čionykščių Lietuva iki šiol tėra juodoji skylė kažkur Europoje. Ir ne todėl, kad vietiniai būtų abejingi. Man gėda, nes mūsų čia penktadalis milijono, tačiau tyliai tūnome savo getuose šiauriniame Dubline. Ir man gėda, kad tie, kurie turėtų būti atsakingi už Lietuvos pristatymą užsienyje, o konkrečiai Airijoje, nesigaudo šiandieninėje situacijoje ir nieko nedaro, kad ištrauktų tuos tūkstančius lietuvių į dienos šviesą.

Lietuviai Airijoje - lyg Lietuvos ambasadoje Dubline atidaryta nuotraukų iš "Draugystės tilto" paroda, kurios, deja, neįmanoma pažiūrėti. Pilkais marškinėliais ir juodais džinsais apsirengęs jaunuolis, prisistatęs esąs konsulas Vadimas, pasitiko mane prie uždarytų ambasados vartų. Paaiškino, kad jie dirba, tačiau parodos pažiūrėti neįmanoma, mat rengiamasi K.Prunskienės atvykimui. Kam tuomet siūlyti rengti parodą ambasadoje?

Miestą "ima" lenkai

Lietuvių Dubline daug. Taipogi čia nemažai lenkų ir ispanų. Tačiau jei ispanai eina gatve, juos pirma išgirsti, po to pamatai. Į "Guinnesso" muziejų Dubline, jei esi lenkas, įeini ne už 14 eurų, o už 9,5, mat daugiau nei pusė ten dirbančiųjų yra lenkai. Juokais čia gyvenančiai lenkaitei iš Krokuvos pasakiau, kad jei ten pusė darbuotojų būtų lietuviai, mes už įėjimą mokėtume dvigubai.

Maždaug prieš pusmetį vis daugiau parduotuvių vitrinų ėmė skelbti "Polskie produkty". Baltos raidės raudoname fone. Troškinti kopūstai, paštetas, pupelės, rūkytos dešros. Mano draugė škotė žino, kad lenkiška "Wyborowa" skaniausia, kai maišoma su obuolių sultimis ir žiupsneliu cinamono.

Rugpjūtį mieste vyko vienas didžiausių šalyje vasaros festivalių "Dun Laoghaire Festival of World Cultures". Jau septintus metus rengiamoje kultūrų fiestoje dalyvavo kone penkiasdešimties šalių atstovai. Buvo lenkų, rusų, rumunų. Tačiau lietuvių - ne. Juk galėjo "Bix" groti ne po "LT United" vėliava saujelei lietuvių, o ant jūros kranto susirinkusiai kelių tūkstančių klausytojų miniai...

Kartais ambasada darbuojasi

Labai norėčiau, kad atstovaudama savo piliečių interesams ir reprezentuodama mūsų šalį Airijoje Lietuvos ambasada dirbtų taip uoliai kaip ir rengdamasi K.Prunskienės, Gintaro Steponavičiaus ar kito eilinio politiko eiliniam vizitui.

Pradžiai pakaktų sukurti interneto svetainę, nes kol kas tiems tūkstančiams Airijoje gyvenančių lietuvių tenka informacijos ieškotis čia. O nuėjus į ambasadą ir pasiteiravus, kodėl kone pusmetį tenka laukti naujo paso, atkertama, esą mes patys kalti, jog mūsų čia tiek privažiavę. Interneto svetainėje ambasados darbuotojai net galėtų išvardinti, kokius tikslus jie yra sau užsibrėžę ir ką jau pavyko pasiekti. Juk ambasada oficialiai atidaryta daugiau nei prieš dvejus metus - 2004 m. balandžio 16-ąją.

Tiesa, kai kas nuveikta. Per šias Kalėdas Airijoje įsikūrusius Lietuvos emigrantus į dienos šviesą pakvies ir suvienys Kalėdų senelis. Vieningai susikabinę už rankučių galėsime apsukti ratą aplink lietuvišką eglę Dublino centre ir palinkėti vienas kitam laimingų ir linksmų. Galiu lažintis, kad viena iš idėjos iniciatorių Lietuvos ambasadorė Izolda Bričkovskienė nesitikėjo, kad naujiena apie Dublino centre gruodį sužibėsiančią lietuvišką eglutę pateks į skyrelį "Pikantiškos naujienos".

Pabaigai. Ttiesiogiai su Lietuvos ambasada susidūriau tik kartą - kuomet prieš savaitę ambasados darbo metu mėginau patekti į minėtą parodą. Konsului Vadimui pažadėjau, kad čia daugiau nekelsiu nė kojos, nors jis kvietė užsukti į K.Prunskienės priėmimą.

Beje, kai Slovakijos ledo ritulio rinktinė žaidžia tarptautiniuose turnyruose, šios šalies ambasada Dubline kviečia savo piliečius pažiūrėti varžybų. Mūsiškiams, nesilankantiems ŽAS koncertuose ir K.Prunskienės priėmimuose, vieniems kitų tenka ieškoti pažinčių skelbimuose. Arba laukti Kalėdų - stebuklų meto.

Rašyta specialiai naujienų portalui DELFI

Friday, October 06, 2006

Liaudies medicina vs "Red Bull"

Gurkšnodama "VB Victoria" (beje, labai rekomenduoju) pajutau, kad ima perštėti gerklę, užgulė nosį. Apsirgau. Labai gali būti, kad darbe apkrėtė šefas. Jis gydosi "Red Bull", "Lucozade" ir putojanciomis tabletėmis, kuriose, biesas žino, ko prifarširuota.

Aš gydysiuosi liaudies medicina: sukirsiu citriną su medumi, prieš miegą įkalsiu lietuviško "Midaus" (vis dar turiu iš Lietuvos bičiuliams parvežtą butelį, kuriuo susižavėjo tik senas senas jūreivis) ir apsikutulojusi patalais bei mūvėdama vilnonėmis kojinėmis skaitysiu. Ar kojinės yra avimos? Pamiršau...

Pirmadienį išvysiu, kuri medicina galingesnė...

Monday, October 02, 2006

Tiesa ir pusė tiesos

Šiandien susirašiau su vaikystės laikų drauge, šiuo metu gyvenančia Kipre. Ji padėkojo, kad parašiau ir nepamirštu jos. Atrašiau jai malkų - ne Anglijos karalienė aš, nereikia dėkoti. Pamaniau, kaip gera, kai turi apie ką kalbėtis net nemačius žmogaus keletą metų.

Prieš dvi dienas supykau ant savo geriausios draugės, kurią pažįstu apie šešiolika metų, nes ji nutylėjo svarbią tiesą. Susimąsčiau, ar vis dar esame geriausios (draugės).

Kas lemia santykių tamprumą? Visada maniau, kad atvirumas yra vienas svarbiausių elementų.

Kodėl mes nutylime kai kuriuos dalykus? Norėdami apsaugoti ar apsisaugoti? Norėdami išlaikyti saldžią iliuziją? Pastaruoju metu tokių iliuzijose gyvenančių žmonių aplink mane padaugėjo. Vienas bičiulis paklausė, kodėl jis negali buti tuo, kuo nori buti. Visai kaip seriale "Pretendentas". Skirtumas tas, kad čia ne filmas, o tavo gyvenimas. Ir tave supantys žmonės. Kurie vis tiek mato tave kiaurai. Arba išvys anksčiau ar vėliau, jog mėginai būti tuo, kuo nesi.

Pavargau aš nuo tokių karnavalų.

Tuesday, September 19, 2006

Terorizmas, Max Factor ir Gatwick

Iš Anglijos grįžau paraudusia nosimi, nubėgusiu tušu ir suskeldėjusiomis lūpomis. Gatwicko oro uoste teko atsisveikinti su keliais likusiais lašais "Max Factor" pudros, "Lady Speed Stick" ir vazelinu. Kova su terorizmu. Šešėlis vokams gali tapti teroro išpuolio priemone.

Prieš trejus metus M.Mooras pastebėjo, kad į lėktuvus JAV leidžiama įsinešti keturias degtukų dėžutes ir du žiebtuvėlius. Ne daugiau. Tiesa, buteliuke laikytas motinos pienas sukėlė įtarimų.

Dabar, jei mamos skrenda iš D.Britanijos oro uostų, pieno buteliukuose laikyti nevalia. Teks mandagiai paprašyti kaimyno žvelgti pro langą, kol melšim papą ir maitinsime vaikus.

Tiesa, dantų pastą atimti pamiršo. Prasisukau...

Monday, September 18, 2006

Pradžia

Vieną dieną norėčiau parašyti knygą. Kažką panašaus į F.McCourt "Angela's Ashes". Kol kas rašysiu blogą. Prireikė pusantrų metų, kol mintys apie mano išvažiavimo priežastis ir gyvenimą ne Lietuvoje susigulėjo. Seniai rašiau lietuviškai. Teks prisiminti :)