Monday, June 25, 2007

Lietus, kaimynai ir atšauktos vestuvės

Anglija plaukia, o čia jau porą savaičių pila taip, kad net airiai nepamena tokio lietingo birželio. Panašu, kad vadinamojo sunkvežimio vairuotojo įdegio taip ir nepakoreguosiu... O kai kurie iki šiol netiki globaliniu atšilimu...

Pirmame aukšte neseniai įsikūrę kaimynai norvegai ėmė rūšiuoti atliekas - stiklą, popierių, maistines atliekas. Nebūtų norvegai... Prisijungiau ir aš prie akcijos, net atleidau už garsiai ir be ryšio vakarais brazdinamą bandžą. Kai pirmame aukšte ji vis dėlto ima brazdėti, o vakarop už sienos atgyja čekų porelė, įsijungiu "You Tube" ir žiūriu, tarkime, Bjork.

Išgyventi be televizoriaus - paprasta. Gal tik Wimbledoną norėčiau pažiūrėti gyvai. Bet Wimbledonas šiemet gali nuplaukti. Kaip ir vestuvės Danijoje... Bet į Kopenhagą vykstame. Po savaitgalio - Skandinaviškojo tipo vertinimai: iliuzijos ir tikrovė...

Sunday, June 24, 2007

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury

Jie išgarsėjo po pasirodymo "Pizdetz" - Niujorko Ridge gatvėje esančiame naktiniame klube. Jų šaknys - Ukrainoje, Sachaline, Izraelyje, Maskvoje ir Kalifornijoje. Juos pirmąkart išgirdau, kai bičiulis britas į darbą atsinešė kompaktinę plokštelę ir tądien aš triumfavau - pirmąkart dainų tekstus supratau geriau nei jis: daužomų būgnų, barškinamų kibirų, smuikų akordeonų ir kitokio triukšmo fone griaudėjo ryškiu slavišku akcentu tariami angliški žodžiai, karts nuo karto paįvairinami rusiškomis istorijomis. Taip prasidėjo mano pažintis su "Gogol Bordello".

Grupės (o greičiau fenomeno) siela, įkūrėjas ir pagrindinis vokalistas Eugene'as Hützas (Євгени Худз) britų dienraštyje "Guardian" savo grupę pavadino "supistų imigrantų orkestru, improvizuojančiu A minore". Jų tekstai nešvankūs, jie pliekia visus - homo sovieticus, Vakarus, Europą, popsą, sistemą, imigracines tarnybas. Pats E. Hützas atrodo lyg banditas - ūsuotas rėksnys, besiblaškantis po sceną pusnuogis ir šiurpinantis auditoriją. Jų muzikos klausytis nelengva, o E. Hützas plėšia džeržgiančiu balsu lyg kiekviena daina būtų iš sielos gelmių kylanti išpažintis, gimusi gilią naktį prie laužo po kelių butelių degtinės. Jų muzika, vadinama "gypsy punk", jau užkariavo publiką Jungtinėse Valstijose, o štai šį savaitgalį į jų keliamo pragariško griausmo ritmą trypė tūkstančiai botais apsiavusių Glastonbury festivalio dalyvių.



Suprasti žodžius

"aiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiget down here as a cheap labor force but i beat the system everywhere i goes"(angl. aš čia - pigi darbo jėga, bet kur tik patenku aš griaunu sistemą)

sunku ir dvejoju, ar dėl jų tūkstančiai eina iš proto, - visų pirma pakeri "Gogol Bordello" sceninis įvaizdis. Bet už jo slypi pasiutiškai aštrūs ir taiklūs žodžiai, gimę iš patirties - pačio E. Hützo, išvykusio su tėvais iš Ukrainos po Černobylio katastrofos, ir kitų drauge su juo siautėjančių kitataučių, anapus Atlanto, berods, išties atradusių Ameriką. Nors veikiau Amerika atrado juos... Ir daugiau tokių atradimų!

Na štai jums ir pavyzdys, kad emigrantai ne vien vakariečių užpakalius valo, bet ir kala jiems į klyną.

O čia interviu su pačiu velniu E. Hützu.

Tuesday, June 19, 2007

Kultūros fronte - nieko naujo

Šiąnakt sapnavau, kad Vilniuje užsukau į mažą bažnytėlę, kurioje pamokslavo kunigas Julius Sasnauskas, ten sutikau gerą draugę, kuri, pasirodo, laukiasi, o po to vienas talentingas bičiulis prasitarė, kad išvyksta dirbti į JAV.

Nors naktys trumpos, bet prieš ilgiadienį gerai sapnuojasi. Gal dėl to, kad lyja dažnai. Netrukus brisime į airiškus miškus ieškoti paparčio žiedo. Mano kūno kultūros mokytoja vis sakydavo, kad jo beieškodamos merginos kupstuose neretai kelnaites pamesdavo...

Bemąstydama apie lietuviškas šventes, mūsų tradicijas, papročius, vis apsvarstau, kaip (ar?) Airijoje pristatoma Lietuvos kultūra. Gal kas pamena mano prieškaištus pernai dėl neaktyvaus lietuvių dalyvavimo svarbiausioje ir gausiausioje Airijoje kultūrų fiestoje Dun Laoghaire Festival of World Cultures bei institucijų, kurios galėtų būti suinteresuotos lietuvių dalyvavimu festivalyje, nesuinteresuotumu.

Šiemet naujienų šioje srityje taipogi nelaukite - progreso nematyt. Su keliais bičiuliais sumąstėme "prastumti" kokią nors lietuvių grupę į festivalį. Didesniam pasirodymui suorganizuoti nebėra laiko (kompaktines plokšteles su įrašu reikia nusiųsti prieš pusmetį), bet gal pavyks suorganizuoti vieno gana šauniai folklorą grojančio ansamblio pasirodymą.

Tik manęs vis nepleidžia viena įkyri mintis: kodėl lietuviškos kultūros atstovus į renginius turi prastuminėti žmonės, kurie nėra įpareigoti tuo rūpintis. Taip, mes turime iniciatyvos, tik laiko galėtų būtų daugiau, tačiau juk kai kurie gauna algas, kad darytų tai, ko imamės mes.

Jei jau tikrai dabartiniai ambasados Airijoje darbuotojai (jau, regis, sukūrę interneto svetainę, ačiū)
užsivertę darbais, atsiųskite mums KULTŪROS ATAŠĖ. Baisu, nes mūsų čia penktadalis milijono? (Greičiausiai truputėlį mažiau.) Bet norinčių bei gebančių padėti atsirastų galybė, taigi nepersidirbtumėte. Su čia esančiais iniciatyviais žmonėmis galėtumėte pasiekti tiek, kad pasibaigus kadencijai liuosiai turėtumėte teisę prašyti didesnio atlyginimo, mažesnių krūvių ar kitokių pareigų.

Ar vis dėlto gausis kaip Evangelijoje - pjūtis didelė, bet darbininkų maža? Tik po to nesistebėkite, kad apie mūsų šalelę težino, jog ji kavos staliuko dydžio. Ir jokie nauji prekės ženklai situacijos nepakeis. Jei darbštūs bei iniciatyvūs asmenys nedirbs mūsų diplomatinėse atstovybėse, taip ir liksime primirštu obelų kraštu šalia Baltijos jūros. Žinoma, ne jie vieninteliai kalti dėl esamo ar nesamo Lietuvos įvaizdžio, bet jie galėtų labiau paplušėti.
PS

Šiuo metu Lietuva kultūros atašė turi:

Švedijoje
Prancūzijoje
Danijoje (įsteigta tik šių metų birželį)
Didžiojoje Britanijoje
Ukrainoje
Rusijoje
Kaliningrade
Lenkijoje
Italijoje
Ukrainoje
Nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje

Sunday, June 17, 2007

Rugsėjį - į Lietuvą: apie lūkesčius, vyną ir pieną

Kažkas skundėsi, kad emigrantai išperka visus pigius aviakompanijų bilietus. Šiandien nusipirkau bilietą į Vilnių. Ačiū "Aerlingus", velniop Karmėlavą! Kelionė Dublinas-Vilnius-Dublinas atsiėjo 150 eurų. Prieš trejus metus už autobuso bilietą mokėdavau 800 litų.

Lietuvoje nebuvau pusantrų metų. Tiesą sakant, jei nereiktų keisti paso ir jei nenorėčiau profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą (mano stomatologė, kiek žinau, ketino emigruoti į Didžiąją Britaniją tvarkyti britų dantų, teks belstis į kitas duris), mieliau skrisčiau į Budapeštą ar Sankt Peterburgą. Arba Niujorką - kol nepakeičiau paso ir ten tebėra ankstesnė J-1 viza gal lengviau įtikčiau JAV pareigūnams. 2002-ųjų rudenį taip ir nenuėjau iki Centrinio parko, o rudenį jis turėtų būti itin gražus.

Mama tikisi, kad iki rugsėjo nusidažysiu plaukus - nepatinka jai žiliai, nors tu ką... Tikinu ją, kad mano atveju tai visiškai nepraktiška. Pasižadėjau gurkšnoti su ja gerą vyną. Įdomu bus palyginti kainas su čionykštėmis, mat kai Lietuvoje lankiausi pernai gegužę, nustebau, kad įdomesnių australietiškų vynų nėra (karaliauja fabrikiniai "Rosemount" ir "Wolf Blass"!) ir už juos plėšia pasiutusius pinigus, o Minervois, Languedoc ar Côtes du Rhône vynų negausu, lyg Prancūzijoje tebūtų Bordeaux ir visi gertų "Château Haut Brion" ar "Château Latour ". Nuėjus į vyno parduotuves ("Vyno slėnį" ar "Gero vyno parduotuvę") esi gana įtariai nužiūrimas ir nebent jei ryši kaklaraištį ar dėvi aptemptą suknutę sulauki šiltesnio žvigsnio.

"Borie de Maurel" vyndarys Michelis Escande, su kuriuo susipažinau pernai viešėdama Minervois, kai kuriuos savo vynus vadina "džinsų vynais", t.y. kasdieniais, tokiais, kuriuos gali gurkšnoti antradienį žiūrėdamas televizorių ar su gerais draugais, kuriems nereikia padaryti įspūdžio. Kita vertus kai kuriuos savo vynus M.Escande vadina "smokingo vynais", vertais gero kepsnio, židinio, gergždžiančios Billy Holiday plokštelės ir ilgo vakaro su intelektualiniais ar pseudointelektualiniais pokalbiais. Panašu, kad Lietuvoje vynas neretai neįsivaizduojamas be snobizmo auros. O po to stebimasi, kodėl jaunimas laka vien degtinėlę, nes tie, kurie galėtų pritraukti ir sudominti jaunesnius (ir šiais laikais pinigingus) vartotojus, tarkime, iki 30 metų, težiūri į senus kostiumuotus dėdes. Gėda.

Na štai, dar liko trys mėnesiai, o aš jau kaupiu neigiamas išankstines nuostatas... O labai norėčiau grįžusi iš Lietuvos pasakyti, jog šalis keičiasi į gerą:

gatvėse - mažiau paniurusių žmonių,
pardavėjos "Maximoje" nepersidirba ir šypsosi neforsuota šypsena, nes atlyginimai kyla,
Senamiestyje neuždarytos mano mėgiamos kavinės, net atidaryta naujų, kuriose darbuotojai neįsitempę ir nejaučia už nugaros kvėpuojančio savininko,
troleibusų vairuotojai nesubjurę, o keleiviai nesistumdo neatsiprašę,
per televizijas transliuojama mažiau pigių rusiškų kriminalinių serialų,
į Europos Sąjungą žengia ir provincija - ne tik Vilnius (pvz. Alytus, kuriame gyvena mano močiutė ir kuris garsėja išemigravusiais vietiniais),
miegamųjų rajonų gatvėse vakarais saugiau,
užsieniečiams skirtos pramogos sostinėje neapsiriboja vien bernvakariais,
spaudoje - mažiau kriminalų ir elito naujienų,
etc.


Galbūt susigundysiu grįžti?..

Tiesa, mama sakė, kad litras pieno kainuoja 2.25 Lt. Tyčia nuėjau į vietinį prekybos centrą čia, Dubline. Litras - 0.90 euro (3.10 Lt).

Taigi gaunant minimalią algą už valandos darbą Dubline (8.30 euro) galima nusipirkti 9.2 litro pieno. O Lietuvoje - 1.8 l. O ką jau kalbėti apie gerą "Brunello" ar net elementarų Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc?..

Friday, June 15, 2007

Gimė lėliukas. O gal lėliukė? Apie vardus

Na štai pagaliau šefo žmona pagimdė. Darbe šefo nebus dvi savaites, vadinasi, galiu sėdėti raštinėje antrame aukšte, krapštyti nosį, skaitinėti žurnalus ir apsimesti, kad dirbu.

"Baby Caoimhe", - gavau iš jo žinutę šįryt ir suglumau. Nesupratau, ar čia berniukas, ar mergaitė. :) Kad juos kur tuos airiškus vardus. Štai patys pamėginkite atspėti, kaip tariami šie ir kokiai lyčiai jie priskirtini:

Aoife
Meadhbh
Siobhan


Pasiklausinėjusi kolegų išsiaiškinau, kad gimė mergytė [Kwyva] - skaitykite lietuviškai. Gražus vardas - senas, airiškas.

Prieš keletą Lietuvoje buvo mada vaikams duoti kuo mandresnius vardus, neva kad būtų vieninteliai tokie: Armandas, Donardas, Aelita, Jūrandas, Rūtavilė, Dita. O po to visi prisiminėme lietuviškus, nesuinternacionalizuotus: Liepa, Žibutė, Urtė, Jonas, Vakaris, Ąžuolas, Marė, Rugilė, Naglis, etc. Gražu...

Beje, kad nereiktų "googlinti", pateiksiu atsakymus į aukščiau užmintą mįslę (skaitykite lietuviškai):

Aoife - mot. Yfa
Meadhbh - mot. Meiv
Siobhan - mot. Šivon


Slán agat. Viso labo.

Wednesday, June 13, 2007

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Saturday, June 09, 2007

Pasivaikščiojimas iki jūros arba iliustruotas Dublino gidas su subjektyviomis pastabomis

Panašu, kad po kelių dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje išties bus galima auginti kuo puikiausios kokybės Pinot Noir vynuoges ir Prancūzijos Burgundijos regionas sulauks rimtos konkurencijos. O šiuo metu Airijoje populiarius atvirukus su užrašu "Summer in Ireland" (angl. vasara Airijoje) ir lietuje mirkstančiais namais, avimis bei ūkininkais teks mesti į šiukšlių dėžę, kadagi jie visiškai nebeatitiks tikrovės. O pasaulio galingieji šakėmis ant vandens tebepiešia planus mažinti šiltnamio efektą ir anglies dvideginio emisiją.

Karšta. Kai užaugi Vilniuje, imi vertinti faktą, jog jūra - vos už dvidešimties minučių kelio dviračiu arba pusantros valandos ėjimo lengvu žingsniu. Pakeliui - kanalas su gulbėmis, lenkiškos parduotuvės, prašmatnūs D4 namai ir skelbimai "Staff wanted". Sveiki atvykę į mano kaimynystę.

ILIUSTRUOTAS GIDAS SU SUBJEKTYVIOMIS PASTABOMIS


Europos centriniam bankui padidinus bazinę palūkanų normą, žadama, kad Dubline vėl kils nuomos kaina. Neseniai gana neblogame rajone išnuomota 1.2 x 2.4 metrų dydžio vadinamoji studija - bendras kambarėlis su virtuve. Nuomos kaina - 600 eurų per mėnesį. Taipogi reikėjo sumokėti dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą.

Dublinas šiuo metu lieka bene vienintele vietove Airijoje, kur parduodamų namų kaina toliau kyla, tiesa, jau nebe taip sparčiai kaip anksčiau. Provincijoje bei kituose Airijos miestuose kaina ima kristi.

Šis senas 196 kvadratinių metrų namas parduodamas už milijoną eurų.



Prisimiminkime statistiką ir mano jau minėtą Marką Tveną. Gyventojų surašymo duomenimis, lenkų Airijoje yra kiek mažiau nei 60 000. Puskilometrio spinduliu nuo mano namų yra bent trys lenkiškų maisto produktų parduotuvės.



Vienoje jų galima įsigyti cigarečių už pusę kainos (šiaip Airijoje pakelis cigarečių kainuoja 7 eurus).




Pakeliui - kanalas su gulbėmis ir labai gražiais gluosniais. Gluosniai netilpo į kadrą... O mano pažįstama lenkaitė vis skundžiasi, esą Airijoje nėra medžių! Reikia dažniau išeiti pasivaikčioti.




2001 m. (naujesnių neradau) duomenimis, airiai dažniau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai eidavo į kiną. Statistiškai, kiekvienas airis kasmet kino teatre peržiūrėdavo 4.2 filmus. Deja, dauguma jų - vadinamieji "blockbusteriai", mieste klesti a la "Coca Cola Plaza" stiliaus kino teatrai, o europietišką produkciją dažniausiai išvysti gali tik viename kino teatre. Deja vu? Gailiuosi, kad sausio mėnesį būdama Krokuvoje nenuėjau į Dareno Aronofskio "Fontaną". Nors Airija - vos per jūrą nuo nuo Didžiosios Britanijos, pasaulinės premjeros ir geras kinas Smaragdo salą neretai aplenkia. "Fontano" čia net nerodė. GĖDA. Sukandus dantis laukiu, kol filmą galėsiu išsinuomoti. Dė vė dė jau išleistas, tačiau niekaip nepataikau užsukti į dė vė dė nuomos punktą, kai filmas yra grąžintas.



Vilnius asocijuojasi su Gedimino pilimi ir Katedros aikšte, o Dublinas - su spalvotomis durimis. Kaip "Lego"...



Luas (vienas iš kelių dalykų Airijoje vadinamų airiškai, kaip ir tarkim, policija - garda) arba modernusis Dublino tramvajus. Regis, panašų Vilniui norėjo užtaisyti tuomet dar meras Artūras Zuokas. Šiuo metu mieste yra dvi nesusisiekiančios (!) Luas linijos, jų nutiesimas ir visos sistemos įdiegimas atsiėjo 700 milijonų eurų (triskart daugiau nei buvo planuota). Nepigu, bet tačiau Luas jau skaičiuja pelną. Beliko sujungti tas dvi linijas ir nutiesti daugiau.



Septintos dienos adventistų bažnyčia ir plakatas rusų kalba šalia jos. Laikus, kai katalikų kunigai kontroliavo valstybę, galima pamiršti. Religijos laisvės prasme Airijoje situacija neprasta.

Jau klaidžiodama po D4 rajoną (tarkim, Vilniaus Antakalnį), kur smėliuku pabarstytuose kiemuose stovi nauji arba antikvariniai "Jaguarai", o pro užuolaidomis nepridengtus langus matosi prašmatnios svetainės ir erdvūs kambariai aukštomis lubomis, ėmiau užuosti jūrą. Tik ji... pabėgo...

Bet porą valandų pasivaikščiojau po parką ir jūra grįžo.

Laukite tęsinio. Kitame numeryje - apie nakerius, viešai besituštinančius vyrus, diržo ilgio sijonus, iš džinsų kyšančius pusmėnulius, "spare any change love" (angl. gal turi smulkių, brangioji), naujuosius Europos Sąjungos narius ir kitas nelabai mielas Dublino detales. Eisime į šiaurinę miesto pusę.

Wednesday, June 06, 2007

Netikėta dovana nuo Dr X

Vakar dovanų gavau vyno butelį. Gerą Australijos Riesling, rekomenduuojamą "Decanter" žurnalo - "Pewsey Vale Riesling". Nuo kliento. Jis gerą pusvalandį klaidžiojo po parduotuvę ieškodamas jau subrendusio Bordeaux ir maniau, kad nenori pernelyg daug išlaidauti. Paskalbėjome apie Jancis Robinson rašinius, vynuogynus, Bordeaux kainas.

Netikėtai vyriškis pasuko link Australijos, o aš prasitariau, kad apie juos žymiai mieliau kalbėčiau nei apie Bordeaux. Nustebau, kai jis išsirinko du bene prašmatniausius Shiraz butelius (sakoma, kad tą vyną gamina į Australiją emigravęs airių kunigas). Dar paklausė, kokie vynai šiuo metu būtų mano mėgiamiausi ir pasakė, kad man būtina nuvykt į Australiją, esą ten puikiai pritapčiau.

Sumokėjęs už vyną Dr X (nužiūrėjau kreditinę kortelę) paėmė mano jam rekomenduotą Riesling , pasakė, kad aš puikiai dirbu savo darbą ir padovanojo butelį man. Išeidamas pasiėmė akademinį leidinį archeologams ir sėdo į gana prašmatnų "Alfa Romeo". Jaučiuosi pamaloninta.

Tuesday, June 05, 2007

Jūsų ežerėlis ir mūsų kalnai

"Vakar maudžiausi po darbo ežere. O jūs žiūrėjote į purviną Temzę. Pavydit, ane? Ir didesnis atlyginimas nepadeda, tenka vonia pasinaudoti, bet ten juk nepaplaukiosi", - kažkur virtualioje erdvėje pasisakė neemigrantas.

Galbūt užjūrių ežeruose mes nemirkstame taip dažnai kaip prelegentas (lai džiaugiasi, kol visų neprivatizavo), tačiau bent jau galime kopinėti kalnais. Šiandien su trimis lietuviais ir dviem airiais užkopėme į keturias Wicklow viršūnes, aukščiausioji siekė 725 m. Ne Everestas, bet ir ne Juozapinė...

Jaučiuosi tarsi būčiau kulta su spragilais - skauda mentis, blauzdas, rankas, pečius, nugarą... Bet buvo gražu.


Fancy Mountain, Co. Wicklow

Taip, mes ne vien dirbame, bet ir važinėjame dviračiais, nardome, kartais skanaujame Pietų Korėjos virtuvės delikatesais, o kartais - indų, vakarais einame pasivaikščioti prie jūros, o grįžę geriame gerą vyną ir džiaugiamės jo pasiūla čia (Naujoji Zelandija, Libanas, Argentina, Graikija, Portugalija, etc), keliaujame, fotografuojame, skaitome knygas, jei airiška vasara nelepina, prie židinio su gera kompanija gurkšnojame "Glenrothes 1992" .

Mes čia gyvename. Ir kaip tame animaciniame filmuke kviečiame atvažiuoti į Rūgpienių kaimą. Bent pasisvečiuoti. Gal patiks? Net be ežerėlio?

Sunday, June 03, 2007

Tetos dalia: prisiminta proga ir keli sūnėno klausimai

Per tas nelemtas emigracijas ir diskusijų audras apie šalies išdavikus virtualioje erdvėje vos nepamiršau dukterėčios gimtadienio.

Šiandien ji užpūtė dvylika ant mamos iškepto medaus torto sulipdytų žvakučių. Nuo močiutės dovanų gavo knygą "Stiklinis žodis". Lietuvių kalba. Pasižadėjau drauge su ja skaityti.

Sūnėnas mano angiškame bloge paklausęs dainos "Bunda jau jau Baltija", paklausė dviejų klausimų:

I. Kodėl aš internete turiu savo puslapį.

II. Kodėl ten dainuoja apie Latviją.


Atsakymas į antrąjį klausimą: tokie buvo laikai, tuomet mes buvome trys Baltijos sesės.

Atsakymas į pirmąjį klausimą: kad ir jis galėtų skaityti apie Lietuvą jam suprantama kalba. Kita vertus, kartais, ypač skaitydama interneto komentarus, pamanau, kad gal ir gerai, jog jis nesupranta tų piktų batalijų. Geriau tegul groja gitara kaip šiandien per gimtadienį.

Atšventėme, o dabar vėl grįšime prie aktualijų :)