Tuesday, July 31, 2007

Robertas Kundrotas / Algimantas Lyva "Sugrįžimas"

Internete ieškodama informacijos apie repatriantus užklydau į rašytojų Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos skiltį 1000 arbatos puodelių. Siūlau paskaityti.

Sugrįžimas

– Mane aplenkė greitas gyvenimas. Nesugebėjau svetur pavyti sėkmės. Sugrįžau namo ieškoti laimės, – atsiduso repatriantas.
Jis atsivežė žalius dolerius, žalią kortą ir žalią kepurę su užrašu „Las Vegas“. Ir viskas. Kas jo laukė gimtoje žemėje? Tetos namelis, kurį netikėtai paveldėjo. Ramybės būstinė buvo tik nutriušusi troba Šnipiškių rajone, visai šalia spėriai augančių dangoraižių. Kas bus, kai baigsis doleriai? Nykiai pasitiko vargana tėvynė. Liko tik 2 milijonai žmonių. „Daugiau nei latvių ar estų”, – guodė save klajūnas. Repatriantą kamavo jausmas, kad jis kažką svarbaus pražiopsojo, netapo nei turtingu, nei originaliu žmogumi, asmenybe. Nestumtelėjo savęs į priekį. Sunku būti silpnam, nors kišenės pilnos dolerių. Bėgo dienos. Nyku, bet į Los Andželą grįžti nesinorėjo. Kol kas. Reikia palaukti stebuklo. Bet repatriantas sulaukė tik katastrofos. Vakare grįžęs iš Europos prekybos centro jis rado liepsnojančią savo lūšnelę. Nespėjo ištraukti nė mobilaus telefono, kai kažkoks tipas griebė už rankos.
– Nešdinkis, amerikone, kol gyvas, antraip sudegsi pragare!
Prie repatrianto prisėlino dar du kraupios išvaizdos subjektai.
– Aš paveldėjau šį namą! – suriko lūšnos savininkas.
– Ar tikrai?
– Turiu dokumentus, bet jie dega!
– Štai dublikatas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad pardavei lūšną už tūkstantį litų. Neblogas sandėris.
– O žemė?
– Žemė priklauso savivaldybei. Štai raštas.
Repatriantas pažvelgė į popierius. Viskas teisingai. Firminiai blankai, atspaudai, parašai.
– Imk pinigus ir nešdinkis!
Repatriantui greitai apsispręsti padėjo itin skaudis smūgis tiesiai į saulės rezginį.
– Gerai, duokit pinigus. Išvažiuoju!
– Nešdinkis, prakeiktas janki! – paragino smogikas.
Laukdamas lėktuvo repatriantas krūpčiojo išsigandęs net vaiko žvilgsnio. Nurimo, tik kai lėktuvas pakilo į orą.
– Ačiū, Dievui! Koks aš kvailys, daugiau niekada čia negrįšiu.
Liežuvis neapsivertė net Lietuvos vardą ištarti.

Monday, July 30, 2007

Laiko mašinoje. Rewind

Šiandien labai keista diena. Pasijutau lyg laiko mašinoje.

Pašto dėžutėje radau labai geros draugės iš Lietuvos laišką, su kuria nebendravome keletą mėnesių. Maniau, tiltai jau sudeginti. Ji pasakė, kad tik apdulkėjo.

Siurblio ūžimą pertraukė skambantis telefonas. Ekrane - kitos geros draugės, su kuria nebendravau pusmetį, vardas (taipogi iš Lietuvos). Ji jau spėjo ir antrą vaikelį pasigimdyti. Pripasakojo naujienų apie bendrus pažįstamus. Pasirodo, kone visi ant bangos - tuokiasi.

Beliko sulaukti kokio x skambučio. Dar vieno pažado. O tuomet gal ir aš susituoksiu. Ant bangos.

Friday, July 27, 2007

Prasilenkė

Į Rumuniją su tuntu čigonų išvykęs lėktuvas oro erdvėje prasilenkė su atvykusiu iš Karmėlavos oro uosto. Po trijų Lietuvoje praleistų savaičių į Dubliną su šeima grįžo sesė. O dabar duosim pletkų...

Iki mano skrydžio į Lietuvą liko 41 diena.

Thursday, July 26, 2007

Perfomansas su margais sijonais vyno parduotuvėje

20.45. Jų buvo maždaug 12. Vyrai, moterys, vaikai. Į parduotuvę jie įėjo kaip ir visi klientai - paskambinę skambutį. Durys atsivėrė. Jie paklausė, kur yra ispaniškas vynas. Jiems parodė. Kiek pasidairę po parduotuvę jie išėjo. Ir iki rytojaus du nepilnu etatu dirbę airiai (aštuoniolikmetė airė ir ne ką vyresnis airis) taip ir nepastebėjo, kad iš parduotuvės dingo prekių už maždaug 3 000 eurų. Cigaretės, vyno buteliai.

Minėti du airiai Rumunijos čigonus palaikė ispanais (gerai, kad ne gastroliuojančia flamenko trupe!). O kai kitą dieną likusios mūsų tinklo parduotuvės sužinojo apie incidentą, mano bendradarbė (airė) pasakė, kad jai labai gaila tų dviejų jaunų airių, nes jie turi jaustis labai kvailai.

Kur gi ne. Čigonai sugebėjo nužiūrėti parduotuvėje dirbusį vaikinuką, kai jis rinko kodą, kad atsidarytų duris, vedančias į biurą. Surinkę kodą jie išnešė visas alei vienos cigaretes, vaizdo įrašą su paraduotuvėje tuo metu vykusiu perfomansu (kitaip nepavadinsi), o tuo metu likusieji parduotuvėje ramiai rinkosi butelius nuo lentynų ir vyniojo juos sau į sijonus.

Istorija man priminė seną filmą "Kaip pavogti milijoną". Gerai, kad parduotuvėje visi CCTV įrašai turi po dvi kopijas. Būtinai darysime peržiūrą.

Čigonų tema šiuo metu yra pirmuosiuose šalies laikraščių puslapiuose. Tiesa, išskirtinio žiniasklaidos dėmesio sulaukė tik grupė čigonų, netoli Dublino oro uosto, prie pat greitkelio, įsikurusių taborą. Šiandien, po užsitęsusių Rumunijos valdžios bei airių maldavimų, visi jie (kone 70 žmonių) turėtų sėsti į lėktuvą ir išvykti atgal į Rumuniją už Airijos valstybės pinigus. Stebiu naujienas ir laukiu, kol jie išvyks. Tuomet sutrumpintą istorijos variantą parašysiu ir lietuviškai.

Wednesday, July 25, 2007

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Monday, July 23, 2007

Pabaiga - tik nesupratau, ko

Emigracija - Lietuvos pabaiga. Perskaičiau, taip ir nesupratusi, apie ką Tomas Gilius norėjo parašyti. Pasaulio pabaigą? Vertybių nuvertėjimą? Tautiškumo nutautėjimą? Perskaičiau antrąkart, bet aiškiau netapo.

Taip ir nesuvokiau, kam buvo rašyta, - sau, lyg darkart norėtum pasitapšnoti sau per petį, kad likai; sau, kad pasidrąsintum susipakuoti lagaminą; išvykusiems ir nepritapusiems, kad primintų, jog lietuviška duona skalsesnė Tėvynėje, bei įtikintų grįžti greičiau, nes Lietuva greitai taps nebe Lietuva; o gal išvykusiems ir pritapusiems (ar bent taip mąstantiems), bet priekaištaujant, kad vis tiek netaps pilnaverčiais svetimos visuomenės nariais (kaip panašiai užsiminė gerbiamas Leonidas Donskis).

Trumpai apie pritapimą. Juk pritapti stengėmės visą gyvenimą: darželyje, mokykloje, universitete, darbe, naujame darbe, santykiuose, draugystėse, kaimynystėje... Juk visą gyvenimą kuriame ryšius, juos nutraukiame ir vėl kuriame. Todėl neburkite iš kavos tirščių, jog išvykę mes vis tiek niekada nepritapsime, net ir skaitydami vietinę spaudą, su vietiniais gerdami vietinį alų ar vyną, o po to su vietiniu ar vietine netyčia ar tyčia atsidūrę vienoje lovoje. Beje, o gal nepritapti įdomiau? Nekalbu apie nesugebėjimą išmokti svetimos šalies kalbą ir užsidarymą lietuviškame gete. Galbūt jausdamiesi baltomis varnomis turime didesnį akstiną kažko siekti (įrodant sau, vietiniams ir likusiems)? Kuo toliau, panašu, tas nepritapimo koziris tampa vis svarbesniu tarp antiemigrantų.

"Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia."

Taip skamba paskutinė grėsmingai niūri autoriaus pastraipa. Herojus žūva, temsta, iš tolumos atidunda tamtamai, minia pasimetusi, kažkur gailai sukaukia šuva. Apokalipsė.

Tomai, geriau fotografuokite, matau, tai jums neblogai sekasi. Arba paskaitykite gerą knygą.

Sunday, July 22, 2007

Blogoholikės pastebėjimai esamiems ir galimiems blogeriams

Šįryt pabudusi pamaniau - kokia palaima atsibusti blaivia galva ir nesikalatojančia širdimi! (Atleisk mums, Viešpatie, nes mes nežinome, ką darome)

Po puodelio kavos ir smagaus pasigulėjimo lovoje su Papieviu sėdau "paapgreidinti" savo angliškojo blogo.

Pasirodo, aš neatradau Amerikos ir apie savo gyvenimą svetimose šalyse rašo ne vienas. O iki šiol išsamiausią puikių tematika su maniškiu besisiejančių ir šiaip stiprių blogų direktoriją atradau Fistful of Euros - bloge apie Europos politiką bei kultūrą. Ten pat atradau ir ne savo gimtojoje šalyje blogus rašančiųjų internautų sąrašą. Kol kas neturiu prabangos įdėmiai paskaityti jų visų. Beje, ir Guardian turi užsieniuose rašomų blogų sąrašą. Ypač smagu buvo paskaityti apie Buchareštą - anot autoriaus, baisiausią Europos sostinę. Įdomu, ką apie miestą pasakytų Boratas?

Dar žiūrinėdama užsieniečių blogus atradau, kiek daug juos rašančių dėstytojų bei politikų. Net Margot Wallstrom, Europos komisarė, atsakinga už institucinius ryšius ir komunikacijos startegiją, rašo savąjį. Juk būtų įdomu paskaitinėti ir Dalios Grybauskaitės pastabas? Virtualioje erdvėje seniai sklando svajonės apie Leonido Donskio blogą. Andrius Kubilius net ir vasarą ištikimai atnaujina savąjį kampą virtualioje erdvėje, kaip blogą vadina Artūras Zuokas. Velniai nematė, lai parlamentarai "brausena" per Seimo posėdžius, bet galėtų brūkštelėti ir keletą rišlesnių žodelių, ar ne? Galbūt tada mažiau nusišnekėtų į TV kameras?

Ir paskutinis pastebėjimas/pasiūlymas, kurio linkme drauge su manimi juda Liutauras. Rašymas anglų kalba. Na, gali būti ir prancūzų, ispanų, vokiečių ar mandarinų. Nes kitaip blogus apie Estiją ir Vilnių tenka rašyti užsieniečiams. Mielieji, nepatingėkime. Mane pačią labai maloniai nustebimo, kai ėmusi rašyti angliškai sulaukiau elektroninio laiško iš Bloomberg žurnalisto, o komentaruose nuolat atrandu atsiliepimus iš vis įvairesnių geografinių vietovių.

Anot Technorati, kasdien sukuriama apie 100 000 naujų blogų. Pasimesti juos skaitant ir rašant lengva. Sėkmės klajonėse!

Friday, July 20, 2007

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.

Wednesday, July 18, 2007

Skaitau apie emigrantus - grožinę literatūrą bei dokumentiką

Eh bien, nori aš tau pasakysiu, kuo skiriasi polonais nuo visų kitų etrangers? - kilselėjusi galvą tiriamu žvilgsniu pažiūrėjo klošarė, su kuria susipažinau tada taip netikėtai pratrūkus audrai, kai antrąsyk - ir vėl iš netyčių - prie jos prikliuvau. - Polonaise nemoka džiaugtis. Nežinau kas, bet jaučiu, kad... kažkas jus labai slegia. - Susimąstė ir jau pati sau pusbalsiu kalbėjo toliau: - Visus jus kažkas slegia... Kas? - ūmai smigtelėjo akimis ir paklausė taip įsakmiai, tarsi staiga būtų patikėjusi, jog tereikia užklupt, sutrikdyt, išmušt iš vėžių, ir galbūt išgausi net tai, ko nė pats nenutuoki. Taip ir nesulaukusi atsako vėl nudelbė akis: - Ne rūpesčiai, ne tuščios kišenės, o... Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?

Duok ranką, - ir nelaukdama, kol ištiesiu, suspaudė už riešo, atvertusi delną: - Taip ir maniau. Kiekvienam apie bet ką galiu burti, atspėti, kas buvo, išpranašauti, kas bus, tik ne jums, ne polonaise. Lyg būtumėt atklydę iš kito pasaulio. Arba neturėtumėt nei namų, nei tėvynės. Neįsismelkiami ir nebylūs - kaip grindinio akmenys. Tik viena... - tik kančią jaučiu, ir tai viskas, ką apie jus galiu pasakyti... - Įsmeigė žvilgsnį į upę ir tuoj pat, tebežiūrėdama pasroviui, lyg tarp kitko pridūrė: - Ir saldi jums toji kančia, sakyk, juk saldi? Keikiate ją, nekenčiate jos, o netekti jos bijot, nes be jos neįstengiat, nemokat, nes vos tik atlėgsta - iš karto sutrinkat, pasijuntat lyg apgauti, lyg išduoti, nebesižinot, ko griebtis.

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai


Skaitau šiuo metu. Knyga - ne iš lengvųjų, ne tokia, kurią atsiverstum įstrigęs į transporto kamštį. Ją turi įsiskaityti. Įsiklausyti į kalbos ritmą. Patinka. Kai tik skaitau gerą knygą, užpuola du priešingi jausmai: arba noriu tuoj pat pulti ir taipogi rašyti, nes kai kurie išgyvenimai panašūs, arba stengiuosi nesiliesti prie klaviatūros, nes apie kai kurias taipogi išgyventas akimirkas nesugebėsiu parašyti atitinkamai gerai.

Išmintingi žmonės apskritai pataria mažiau rašyti, o daugiau skaityti. Tobulindama savo angliškąjį blogą tarp tų 100 mln. ar pan ieškau įdomių blogų, kuriuose būtų rašoma panašiomis temomis. Medžiagos itin gausu. Todėl dabar intensyviai "brausenu" ir "rysiorčinu". Gaila tik, kad dirbti reikia :) Na kaip nors...

Thursday, July 12, 2007

Netikėtas atradimas bibliotekoje

Library Catalog. Enter - >

Search by author. Enter - >

A l e s s a n d r o B a r i c c o. Enter - >

City
Silk
Ocean Sea
Silkas
Silk
Silk
City

Scroll up


S i l k a s?

Taip, "Šilkas". Centrinėje Dublino bibliotekoje. Tiesa, kitame filiale. Tegyvuoja globalizacija!

Beje, gal kas iš esančiųjų svetur tyčia ar netyčia susidūrėte su knygomis iš akcijos "Lietuviškos knygos kelias 2006“? Juk surinkta nemažai - apie 36 tūkst. (tiesa, planuota surinkti šešiskart daugiau). Kuriuose šuliniuose jos nusėdo? O galbūt jos tokios, kad teverta skandinti šuliniuose (kaip rašo žurnalistai, nemaža dalis surinktų knygų - marksizmo vadovėliai, TSRS laikų leidiniai apie TSRS laikų Lietuvą, pasakojimai apie kosmonautus, etc.)? Dar viena šiltų jausmų emigrantams išraiška? Dievaži - susvetimėjome. Bet kokiu atveju, tiems, kieno dėka "Šilkas" nusėdo Dublino bibliotekoje, - ačiū.

PS
Ir vėl emigrantams maža? Nemaža. Tiesiog knygos lietuvių kalba beliko kone vienintelis dalykas, kurio čia neįsigysi. O visko Lietuvoje neprisipirksi... Manau, kas norės, supras įrašą.

Tuesday, July 10, 2007

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas - vėl, šįkart su Madona

Įrodymas, kad "Gogol Bordello" Glastonbury nebuvo atsitiktinumas - 07 07 07 "Live Earth" koncerte Londone tiesiogine prasme pagal jų dūdelę trypė Madona.

MSN suteikia galimybę pažiūrėti visus koncertus internetu. Gal kiek per daug ditirambų Al Gorui (kurio pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą laikomos talentinga galima rinkimų kampanija - kurgi ne, su dviem milijardais TV žiūrovų!), tačiau muzikos daug ir geros.

Kiek koncertai Sidnėjuje, Tokijuje, Hamburge, Šanchajuje, Johanesburge, Niudžersyje, Rio de Žaneire, Vašingtone ir Londone padės sumažinti anglies dvideginio emisiją, nežinoma. Kritikai prikaišioja, kiek elektros išnaudota vien scenų apšvietimui. BBC gana ironiškai pastebėjo, kad su klimato atšilimu kovojama šokinėjant į muzikos ritmą. Į BBC interneto svetainėje pateiktą klausimą, ar Live Earth įneš pokyčių, skaitytojai atsakė "Taip", tiesa, nežymia persvara: 49.37% - atsakė teigiamai, o 41.96% - neigiamai.

Šįvakar nueidami nuo kompiuterio nepamirškite paspausti mygtuko "Shut down". Kaip sako "Tesco", every little helps.

Nesusigaudantiems - paskaitykite įrašą "Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury".

Wednesday, July 04, 2007

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.


Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė