Virtotali skylė arba informacijos apie įvykius Vilniuje beieškant

Pykstu. Kiš miš, o ne žinių visuomenė Lietuva yra. Bobučių pasakos, o ne informacijos tinklas. Kronikos, o ne naujienos. Elementari lodarystė. Norite pritraukti turistų į mūsų žemelę?

Baltasis. Foto©mano

Pamėginkite angliškai paieškoti informacijos apie kultūrinius įvykius Lietuvoje (teatrus, koncertus, festivalius) ir suprasite, kodėl dažniausiai kultūrinis turizmas mūsų Tėvynėje baigiasi po lietuvaičių sijonais.

Informacijos anglakalbiams apie įvykius sostinėje birželį - nulis. Čia, berods, prie Vilnius - Europos kultūros sostinė atributų priskiriama svetainė. Mažiau pranešimų spaudai apie Europos miestuose besileidžiančius angelus iš Vilniaus siuntinėkite - jei tie angeliukai ir apžavės ne kuriuos, ko jie atvyks į Lietuvos sostinę pažiūrėti? Ką jau bekalbėti apie tai, jog www.lietuva.lt vis dar neveikia.

Gūglinu. "Lietuva kultura". Ačiū už katalogą.

Pasiknaisioju atminties archyvuose. LVSO svetainė. Randu koncertą, kuris vyks tuo metu, kai būsiu Lietuvoje, su gražia programa ir orkestru iš Maskvos. Deja, nenurodoma bilietų kaina.

Improvizuoju. O.Koršunovo svetainėje kiek daugiau vilties ką nors rasti. Bent yra birželio repertuaras.

Gūglinu toliau. "Kaunas kultūra". Esu nuboškiama čia. Tiesa, šiek tiek daugiau turinio apie festivalius Vilniuje.

Delfi - informacija porai savaičių į priekį.

Mielieji, tai gerai, kad aš turiu draugų ir pažįstamų Vilniuje, kalbu lietuviškai, atvykusi nesibodžiu naudotis visuomeniniu transportu ir klausytis svetimų pokalbių jame - kartais nugirsti įdomių naujienų. Tačiau nejau negalima sumąstyti vieno portalo, kuriame būtų informacija apie kultūrinius renginius Lietuvoje? Juk vasara jau čia pat. Nenuostabu, kad lenkai mina vis to pačio Žurfako kiemelio trinkeles metai iš metų. Kad, regis, daugiau ką veikti Lietuvoje nėra. Jei kelionę planuoji. O kai teturi savaitę, planuoti reikia.

Paskutiniai pastebėjimai iš apsnigtos Lietuvos: apie Meką, kavą ir taksistą

Mekas įsidėjo į švarko kišenę lietuvišką pasą, funkcionieriai pa(si)plojo ir baigėsi ažiotažas apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Praslinkusi glotniai blizgančių "Vilniaus vartų" kvartalu, įlindau į koridorių, su lentele "JMVMC". Pakeliui aptikau karutį.



Modernu, pamaniau. Su Fluxus gali tikėtis visko. Gal ekspozicijos dalis? Deja... Durys užsklęstos, nors parašyta, jog centras penktadienį turėtų veikti.



Paklausiau statybininkų, gal ką žino. Gūžtelėjo pečiais. Tik grįžusi namo kažkuriame laikraštyje aptikau, jog ekspozicja tebuvo iki vasario 3 d., o nauja ji pakeista nebuvo. O dabar kas? O dabar nežinia. Kaip ir po visų lietuviškų ažiotažų.



Beje - labiau neadekvačios erdvės tokio pobūdžio centriui, įspraustam tarp dolčių, ferių ir gabanių, mano nuomone, sugalvoti nebuvo įmanoma.

Paniurnėsiu paskutinįkart - lupti pusšešto lito už latte Vilniaus gatvėje esančioje "Coffee Inn" yra apiplėšimas. Paaiškinsiu kodėl. Sustirusi ir šąlančiais pirštais pravėriau gana moderniai atrodoančios kavinukės duris ir susimąsčiau, kokiu stebuklingu būdu maždaug apie pietus viena mergina sugeba tvarkytis su pinigais, priimti užsakymus ir gaminti kavą. Elementaru! Pienas kavai čia kaitinamas ne atskirai, kaip daro net tie paties faktoriniai "Starbucks". Kava už pusšešto lito čia tokia, kokią Dublino "Sparuose" gali pasigaminti kiekvienas, už maždaug du eurus. Kava "Coffee Inn" trykšta iš aparačiuko. Todėl ir taip greitai. Pretenzingas pavadinimas, visai smagus interjeras, geresnė nei vidutiniška literatūra, į verslininkus orientuoti žurnalai ir brangus birzgalas.

O dabar apie gerus, visai netikėtai nustebinusius dalykus.



Finansų ministerijoje dokumentus dėl kažkada rubliais draustos mano gyvybės ir neišmokėtos sumos po aštuonioliktojo gimtadienio pavyko priduoti pasibaigus priėmimo valandoms, kurios - nei ilgos, nei trumpos, gal pakankamos mūsų biurokratams. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio piliečiai priimami, berods, valandai. Sukis kaip gali. Gražiai padejavau apsauginei, kad kitądien išskrendu, ji susuko kažkam, ir sezamas atsivėrė. Jei biurokratai juda, gal ir visa tauta išjudės kažkurlink.

Ir dar apie labai malonų "Ekipažo" (tel. 1446) taksistą, regis, centriukui prisistačiusį kaip 94. Pakeliui į oro uostą (ir vėlgi nykiai tuščią) labai šauniai pakalbėjome. Buvau apšviesta sostinėje vykstančių statybų klausimais, sužinojau, kad "Lietuvos" viešbutis buvo statomas septyniolika metų ir išgirdau taiklią "Maximos" daržan adresuotą pastabą, jog pastatyti elektrinę - tai ne "Maximos" bazę suręsti.



Tai štai tokie margi pastebėjimai iš baltos Lietuvos. Liko tik aprašyti tik vieną ypatingą pasisėdėjimą, bet apie jį - atikrai. O snigo labai gražiai. Ačiū orų direkcijai.

Visos foto©mano

Žaizdos, ligos ir Valentino paieškos pro aprūkūsį troleibuso langą

Tai buvo nedidelė daugiau balta nei juoda katytė, vardu Kiškutė. Nepaglostyti, regis, būtų buvus mirtina nuodėmė. Glamonėmis apsikeitėme. Kiškutė pasirodė besanti Bagiriško charakterio.



Dar su kažkuo kažkur lietuviškoje padangėje oru apsimainiau kūno skysčiais ir nušašau. Jau tradiciškai - kaip kelionė į Lietuvą, taip pūslelinė. O ketinau rytoj patraukti į miestą ieškoti savo Valentino. Kas mane nušašusią ir nudraskytą dabar ims...

Tėtis klausia, ar jau apsisprendžiau kur nors gyvenime apsistoti. Ne geografiškai. Suprask - socialinėje ląstelėje, vadinamoje šeima. Močiutė irgi užklausė, kaip su meile. Pasakiau, kad jei išvys kur potencialą, lai duoda žinoti. Mielai drauge išlenkčiau vyno butelį ar gero viskio. O kol kas gurkšnoju "TheraFlu".

Šiandien keliu važiuodama pro Trakus į Alytų vis dairiausi pro aprūkusį autobuso langą. Egzotiškas tas lietuviškas kraštovaizdis. Sugriuvusios daržinės, apleistos sodybos, mediniai namukai, dirvonai, beržynai. Sakiau, kada būtinai grįšiu su vidutinio arba didelio formato fotoaparatu. Kol visko neužstatė "Akropoliais"...

Dar susimąsčiau, kodėl Vilniaus troleibusų langai dažniausiai graudžiai apniukę - arba užlipinti reklamomis, arba apskretę miesto purvu. Kai nekas pro langą, galima skaityti. Tik troleibusuose neįtikėtinai tamsu - nenuostabu, kad juose (net kai nėra sausakišma) skaito retas. Įlipę kitąkart pastebėkite patys. Sakysite, ko aš po sostinę trankausi visuomeniniu transportu? O ten visai įdomu. Ten dažnai gali išvysti kitokią Lietuvą - nepapudruotą, be dizainerių skudurėlių ir kiek tikresnę nei tą, apie kurią katiniškais balsais murkia (vis tos pačios tetos) iš žydrojo ekrano. Ir elitas ten retai šmėžuoja. Ten, troleibuse, - tikra Lietuva, apie kurią rašyti (ir, bent jau man, skaityti) žymiai įdomiau. Beje, visai neprasti tie Vilniaus troleibusai, tik kad būtų kiek šviesiau...

Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".

©Lina Žigelytė

- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.