Tiesa ir pusė tiesos

Šiandien susirašiau su vaikystės laikų drauge, šiuo metu gyvenančia Kipre. Ji padėkojo, kad parašiau ir nepamirštu jos. Atrašiau jai malkų - ne Anglijos karalienė aš, nereikia dėkoti. Pamaniau, kaip gera, kai turi apie ką kalbėtis net nemačius žmogaus keletą metų.

Prieš dvi dienas supykau ant savo geriausios draugės, kurią pažįstu apie šešiolika metų, nes ji nutylėjo svarbią tiesą. Susimąsčiau, ar vis dar esame geriausios (draugės).

Kas lemia santykių tamprumą? Visada maniau, kad atvirumas yra vienas svarbiausių elementų.

Kodėl mes nutylime kai kuriuos dalykus? Norėdami apsaugoti ar apsisaugoti? Norėdami išlaikyti saldžią iliuziją? Pastaruoju metu tokių iliuzijose gyvenančių žmonių aplink mane padaugėjo. Vienas bičiulis paklausė, kodėl jis negali buti tuo, kuo nori buti. Visai kaip seriale "Pretendentas". Skirtumas tas, kad čia ne filmas, o tavo gyvenimas. Ir tave supantys žmonės. Kurie vis tiek mato tave kiaurai. Arba išvys anksčiau ar vėliau, jog mėginai būti tuo, kuo nesi.

Pavargau aš nuo tokių karnavalų.