Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

Pabaiga - tik nesupratau, ko

Emigracija - Lietuvos pabaiga. Perskaičiau, taip ir nesupratusi, apie ką Tomas Gilius norėjo parašyti. Pasaulio pabaigą? Vertybių nuvertėjimą? Tautiškumo nutautėjimą? Perskaičiau antrąkart, bet aiškiau netapo.

Taip ir nesuvokiau, kam buvo rašyta, - sau, lyg darkart norėtum pasitapšnoti sau per petį, kad likai; sau, kad pasidrąsintum susipakuoti lagaminą; išvykusiems ir nepritapusiems, kad primintų, jog lietuviška duona skalsesnė Tėvynėje, bei įtikintų grįžti greičiau, nes Lietuva greitai taps nebe Lietuva; o gal išvykusiems ir pritapusiems (ar bent taip mąstantiems), bet priekaištaujant, kad vis tiek netaps pilnaverčiais svetimos visuomenės nariais (kaip panašiai užsiminė gerbiamas Leonidas Donskis).

Trumpai apie pritapimą. Juk pritapti stengėmės visą gyvenimą: darželyje, mokykloje, universitete, darbe, naujame darbe, santykiuose, draugystėse, kaimynystėje... Juk visą gyvenimą kuriame ryšius, juos nutraukiame ir vėl kuriame. Todėl neburkite iš kavos tirščių, jog išvykę mes vis tiek niekada nepritapsime, net ir skaitydami vietinę spaudą, su vietiniais gerdami vietinį alų ar vyną, o po to su vietiniu ar vietine netyčia ar tyčia atsidūrę vienoje lovoje. Beje, o gal nepritapti įdomiau? Nekalbu apie nesugebėjimą išmokti svetimos šalies kalbą ir užsidarymą lietuviškame gete. Galbūt jausdamiesi baltomis varnomis turime didesnį akstiną kažko siekti (įrodant sau, vietiniams ir likusiems)? Kuo toliau, panašu, tas nepritapimo koziris tampa vis svarbesniu tarp antiemigrantų.

"Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia."

Taip skamba paskutinė grėsmingai niūri autoriaus pastraipa. Herojus žūva, temsta, iš tolumos atidunda tamtamai, minia pasimetusi, kažkur gailai sukaukia šuva. Apokalipsė.

Tomai, geriau fotografuokite, matau, tai jums neblogai sekasi. Arba paskaitykite gerą knygą.

Blogoholikės pastebėjimai esamiems ir galimiems blogeriams

Šįryt pabudusi pamaniau - kokia palaima atsibusti blaivia galva ir nesikalatojančia širdimi! (Atleisk mums, Viešpatie, nes mes nežinome, ką darome)

Po puodelio kavos ir smagaus pasigulėjimo lovoje su Papieviu sėdau "paapgreidinti" savo angliškojo blogo.

Pasirodo, aš neatradau Amerikos ir apie savo gyvenimą svetimose šalyse rašo ne vienas. O iki šiol išsamiausią puikių tematika su maniškiu besisiejančių ir šiaip stiprių blogų direktoriją atradau Fistful of Euros - bloge apie Europos politiką bei kultūrą. Ten pat atradau ir ne savo gimtojoje šalyje blogus rašančiųjų internautų sąrašą. Kol kas neturiu prabangos įdėmiai paskaityti jų visų. Beje, ir Guardian turi užsieniuose rašomų blogų sąrašą. Ypač smagu buvo paskaityti apie Buchareštą - anot autoriaus, baisiausią Europos sostinę. Įdomu, ką apie miestą pasakytų Boratas?

Dar žiūrinėdama užsieniečių blogus atradau, kiek daug juos rašančių dėstytojų bei politikų. Net Margot Wallstrom, Europos komisarė, atsakinga už institucinius ryšius ir komunikacijos startegiją, rašo savąjį. Juk būtų įdomu paskaitinėti ir Dalios Grybauskaitės pastabas? Virtualioje erdvėje seniai sklando svajonės apie Leonido Donskio blogą. Andrius Kubilius net ir vasarą ištikimai atnaujina savąjį kampą virtualioje erdvėje, kaip blogą vadina Artūras Zuokas. Velniai nematė, lai parlamentarai "brausena" per Seimo posėdžius, bet galėtų brūkštelėti ir keletą rišlesnių žodelių, ar ne? Galbūt tada mažiau nusišnekėtų į TV kameras?

Ir paskutinis pastebėjimas/pasiūlymas, kurio linkme drauge su manimi juda Liutauras. Rašymas anglų kalba. Na, gali būti ir prancūzų, ispanų, vokiečių ar mandarinų. Nes kitaip blogus apie Estiją ir Vilnių tenka rašyti užsieniečiams. Mielieji, nepatingėkime. Mane pačią labai maloniai nustebimo, kai ėmusi rašyti angliškai sulaukiau elektroninio laiško iš Bloomberg žurnalisto, o komentaruose nuolat atrandu atsiliepimus iš vis įvairesnių geografinių vietovių.

Anot Technorati, kasdien sukuriama apie 100 000 naujų blogų. Pasimesti juos skaitant ir rašant lengva. Sėkmės klajonėse!

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Kai emigrantai užknisa juodai, bet nėra kaip paneigti 33 priežasčių

Panašu, kad lietuviai, kaip ir tas termometras, perkaito... "Delfi" tą pačią dieną susidūrė du magnetiniai laukai. Viena mergina tėškė it šlapiu skuduru kritišką pasisakymą esą emigrantai ją užkniso juodai, o kita kiek utriruotai su neslepiama simpatija užjūrio kraštams išdėstė 33 priežastis, dėl kurių ji negyvena Lietuvoje.

Nuo komentatorių kliuvo abiems: antiemigrantė buvo apkaltinta pernelyg didele doze pykščio ir "savipisa" (atsiprašau VLKK, cituoju), o proemigrantei prikišo esą ji Vakarų valstybes tapo pernelyg pastelinėmis spalvomis ir kartojasi. Pritarimo šūksnių taipogi sulaukė abi. Kaip visada vyriška auditorija konstatavo, jog tiek viena, tiek kita autorė yra nepakankamai pamylėta. Kandi ta interneto auditorija...

33 priežastims pritariu, nors kai kurios išties kiek kartojasi, bet kartais nebūna laiko parašyti trumpai. O štai rašinio su pykčiu autorei, neprastai išmanančiai Tarptautinių mažumų ir išeivijos departamento virtuvę, patarčiau kitąkart, kai per televizorių transliuos laidą ar reportažą apie emigrantus, tiesiog perjunkti kanalą ar paskaityti knygą. Dabar juk net nereikia keltis nuo sofos - pakanka spustelėti mygtuką. Be to, patarčiau nebeskaityti naujienų apie emigrantus/išeivius/svetur išvykusiuosius. Nematai - širdies neskauda. Galbūt tuomet mes "neužknisime".


PS

Nebūtų rašinių apie emigrantus, ką gi skaitytų ir kur diskutuotų mūsų parlamentarai nuobodesnių Seimo posėdžių metu, biudžetinių įstaigų darbuotojai ne per pietų pertraukas, vadybininkai, programuotojai kiti likusieji bei, be abejonės, išvykusieji? Greičiausiai skiltį "Myli nemyli". Kol liks gyvi bent du komentatoriai, tikrai "neužknis"...

Vakarų europietės gimdo vėliau

Prieš porą metų vaikštinėjau su drauge po Hagą (Olandija) ir nustebusi aikščiojau: "Kiek daug gatvėse senelių su anūkais!" Staiga supratau, kad čia ne seneliai, o tėvai, vežimėliuose stumiantys savo lėliukus ir drauge besikapstantys smėlio dėžėse. Trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai.

Internete pateikiamas OECD priklausančių šalių vidutinis moterų amžius gimdant pirmąjį vaiką. Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje mamomis tampama keliais metais anksčiau nei Šveicarijoje, Olandijoje ar Švedijoje. Truputėlį "pagooglinusi" susidūriau su terminu birth postponement, t.y. vyraujančia tendencija gimdyti vėliau. Toks pasirinkimas aiškinamas tuo, jog moterys šiais laikais žymiai aktyviau studijuoja, dirba ir neatmeta galimybės, kad anksti pasigimdžius vaikelį ir dar nesusikūrus gyvenimo (neapsirūpinus gyvenamąja vieta ar šiokiomis tokiomis santaupomis) gali būti sunku rasti darbą, kuriame galėtų dirbti nepilnu etatu.

Mano darbe - laukimo atmosfera. Laukiame visi, o ypač šefas. Jis išsiblaškęs - visur palieka šūsnius popierių, neplautas lėkštes su pridžiūvusiu pomidorų padažu, dvigubai daugiau "Red Bull" ir "Coke" skardinių nei įprasta ir laiks nuo laiko pamiršta nuvalyti unitazą bendrame tualete. Aš, kiek leidžia kantrybė, vis mėginu į tai numoti ranka.

Birželio pirmąją savaitę šefo žmona turėtų gimdyti. Pirmągimį arba pirmagimę. Jie nenori žinoti lyties. Šefui - 34-eri. Jo žmona - keliais metais jaunesnė. Jis - britas, ji - airė. Neseniai po jogos nėščiosioms ji užsuko pas mus į darbą - išsišiepusi, spindinti, laiminga. Šefas neseniai vaikeliui įrengė kambarį jų name - perdažė, pakeitė kilimus, ant sienos nupiešė du didelius meškinus ir įrengė lovytę. Jau svarsto, kokį butelį vyno atsidarys iškilminga proga. Gimus vaikeliui jis eis tėvystės atostogų.

Žinoma, netrukus prasidės prikakokti pampersai, atpylinėjimai ir nepaaiškinamos raudos vidury nakties. Bet kol kas, panašu, kad vaikelis gims į šiokį tokį jam sukurtą pasaulėlį ir nebus dar viena burna, kurią reikia išmaitinti. Toms, kurios skubina drauges ir pažįstamas gimdyti bet kokia kaina, nes esą nebespėsime, sakome "tegyvuoja birth postponement!" Džiaugiamės, kad jūs suspėjote ir linkime sėkmės kurstant namų židinį.