Friday, August 31, 2007

Pavasariški atsitikimai

Ant veido - kiek per storai užtinkuota pudra, akys - kiek per ryškios dienai. Klostuoti vilnoniai sijonai, niekada, net aršesnę airišką žiemą, aukščiau kelių nesiekiančios kojinaitės (vėsesniu oru mano bendradarbei mama patardavo apsimauti ne pėdkelnes, o antrą porą kelnaičių) ir iPod'ai. Moksleiviams prasidėjo ruduo, o man, sprendžiant pagal vakarykščius nutikimus, - pavasaris.

Vos uždarius namo duris pasigirdo kanopų bilsnojimas į grindinį, o netrukus pasirodė ir jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys tipiškas Dublino arklys, atrodantis maždaug taip, ir vos ne vos iš paskos traukiantis karietaitę su dviem seneliukais.

Arkliai mano gatve prasineša dažnai. Ne, ne balti. Tiesiog ganėtinai netoliese yra "Jameson" varykla ir Stevens Green parkas - ten nesunkiai gali pasiprašyti būti pavėžintas karietaite. Nėkart nemėginau, bet, tiesą sakant, smirdi tie arkliukai, gal čia tokia veislė, o gal dažniausiai treningais pasipuošę važnyčiotojai nesivargina jų nuprausti ir išblizginti, pvz. taip kaip Sevilijoje (Ispanija). Ten net ne arkliai, o juodi kaip velniai blizgantys lyg nauji pinigėliai ristūnai vežioja turistus. Ir važnyčiotojai pasipuošę atitinkamai - su švarkais, o kartais ir su cilindrais.

Taigi arkliukui kaukšint pro mane, vienas iš jau nebe pirmos jaunystės karietaitėje sėdinčiųjų važnyčiotojų pasisiūlė pavežti, bet man garsiai suabejojus, kad arkliukas dar vieno greičiausiai nebepatrauks, pasišovė pats mane panešėtil.

Ant kampo ties daržovių parduotuve, kur perkuosi obuolius, bulves, pomidorus bei kitas gėrybes (beje, kainos ir kokybė nušluosto nosį "Tesco" ir "Dunnes"), praeivis įdėmiai mane nužvelgė ir šelmiškai šypsodamasis burbtelėjo kažką lyg "Nice... how are you". Velnias žino, - gal kalta vasariška vasarinukė be rankovių (regis, taip dera vadinti maikes) . Nuo birželio 11 d. iki liepos 29 d. Dubline lijo kasdien, o štai dabar nelyja nuo šeštadienio, tik vakar trumpai pakrapnojo, taigi nutariau kiek pasideginti.

Vakare, po to, kai Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje besidarbavusių savanorių pasidėdėjime vienas berniukas tris valandas vyniojo vatą ir kai jau buvo aptartas gyvenimas Airijoje, darbai, festivalis, vietinės merginos ir išsiaiškinta, kad jis puikiai žino, kur yra Lietuva (taipogi ir Bulgarija - spėju, kaltos ankstesnės pažintys), buvau pakviesta į filmą. Paprašė, kad užsirašyčiau jo telefoną. Užsirašiau, bet įsėdusi į traukinį paspaudžiau "delete". "Ai..." - pagalvojau. Visos pažintys prasideda formaliais pokalbiais apie darbą ir pakvietimais į kiną, o baigiasi horizontalioje padėtyje.

Na, ir kuom ne pavasaris?

Thursday, August 30, 2007

Strateguoju

Šiandien truputį pastrategavau gyvenimą.

Prieš ketvertą metų, kai po vienos paskaitos viena labai mylima dėstytoja paklausė, gal norėčiau padėstytojauti, pasakiau, kad pirma reikia pastudijuoti, pakeliauti ir padirbti.

Galbūt viskas vyksta nelabai chronologiškai, bet punktus stengiuosi vykdyti. Kiek lietuviškas būdas į gyvenimą žiūrėti giliau (kaip kadaise vienas savaitraštis), gal kartais net per rimtai ir per giliai. Šiuo atveju airiai kartais žavi - pernelyg visko neima į skrandį ir tiesiog gyvena plaukdami pasroviui karts nuo karto gurkšnodami "Guinness".

Mano strategija remiasi principu "jei neįvyks tas, tai įvyks anas", - tarsi savotiška tikimybių teorija. Lapkritį turėtų paaiškėti, kuria kryptimi judėsiu. Bet artėja mano sodybos Dubline su laukine kriauše po langu tuštėjimo metas.

Wednesday, August 29, 2007

Kaip parduoti Lietuvą (pagal "Monocle")

Kol kas perskaičiau tik 5 iš 226 naujojo "Monocle" numerio puslapių, bet jau du autoritetingi balsai "brendingo" (užmuškite, bet neatgaminau lietuviško termino) pasaulyje - Wally Olins ir Michael Johnson - išreiškė norą padirbėti su Baltijos šalimis. Naujasis numeris skirtas šalies kaip prekės ženklo konstravimui, t.y. ką ir kaip reiktų daryti, kad šalis išsiskirtų iš kaimynų ir būtų patraukli pasauliui.

Numerį patariu perskaityti visiems Seimo nariams, ministrams, miestų merams (ypač naujajam Vilniaus, siela jaučia, kad Zuokas vis dėlto panašius leidinius varto), tiems, kurie norėtų būti naujomis Vanagaitėmis, žurnalistams ir visiems, kuriems rūpi, kad Lietuva nebūtų juodoji skylė kažkur Centrinėje/Rytų Europoje.

Keletas gerų ištraukų tiems, kurie neturi progos pavartyti žurnalo.

"Žmonių sąmonėje glūdinčio suvokimo apie šalį nepakeisi reklama."

[Kokios būdingiausios valstybių daromos klaidos?] "Kuomet manoma, jog tai galima padaryti per 10 minučių. Tai neįmanoma. Reikia 10 ar 20 metų. Manoma, kad tereikia reklamos kampanijos, manoma, jog tereikia trumpo pagavaus šūkio."

"Baltijos šalys. Nuvykus ten suvoki, jog egzistuoja atitinkama hierarchija. Estai yra viršuje - "Mes ne Baltijos, mes - Šiaurės šalis"; viduryje esantys latviai patys dvejoja, kas jie; lietuviai labiau priklauso Centrinei Europai ir yra kiek lenkiški, tačiau jie nenori būti lenkais. Šios trys šalys labai nenori būti sulipintos į vieną gumulą."

(iš interviu su Wally Olins)

[Kurios šalies brendą labiausiai norėtumėte išvysti pakeistą ir kodėl?] Baltijos šalims ir visoms "buvusioms" valstybėms tikrai reiktų pagalbos. Niekas nežino, kas jos ir kur jos yra.

(iš interviu su Michael Johnson)


Dar kiek pasivoliosiu lovoje su pižamomis (slenkančio grafiko malonumai) ir paskaitinėsiu gurkšnodama kavutę. Pabaigai - "Monocle" pateikia 10 patarimų, kaip tapti žinomais:

- Sukurkite patrauklią nacionalinę virtuvę.
- Tobulinkite vyno, alaus ir stipriųjų gėrimų industriją. Jei nėra ką įdomaus ištraukti iš pečiaus, vynuogynų arba mažų alaus gamyklų plėtra leis prisistatyti kaip inovatoriams, o pasaulis sužinos, jog jūsų šalyje yra gudrių verslininkų, kurie yra ne tik kūrybingi, bet ir įdomūs ir su jais būtų smagu praleisti vakarą.
- Išgarsėkite kaip sąžiningi ir teisingi žmonės.
- Pakoreguokite dangų. Jei jūs kaip Švedija, išleiskite daug pinigų samdydami brangius fotografus ir įtikinkite pasaulį, jog visos jūsų vasaros saulėtos. Formuojant šalies prekinį ženklą oras gali padaryti stebuklus.
- Kelionė su gera kompanija. Organizuota, saugi ir atpažįstama vietinė skrydžių kompanija (taipogi keltų arba geležinkelio bendrovė) net ir užjūriuose sužadins vaizduotę. Palyginimui - Singapūro ir Jungtinių Arabų Emyratų skrydžių bendrovės.
- Elkitės padoriai. Mandagūs, geromis manieromis pasižymintys gyventojai yra kaip antri, o kartais net ir pirmais smuikais grojantys diplomatai. Išauklėta visuomenė sužadins užsieniečių norą grįžti.
- Pamirškite radikalumą religiniais klausimais.
- Sutvarkykite infrastruktūrą. Grįžę turistai mini ne nuostabius muziejus, o punktualiai atvykstančius tramvajus, sutvarkytus oro uostus ir geras mokyklas.
- Sukurkite geidžiamus prekybinius ženklus. Palyginimui - Švedijos H&M ir "Ikea".
- Investuokite į sportą. Net jei viskas nepavyksta, meskite visas pajėgas į sporto programas, siekite laimėti auksą kitose olimpinėse žaidynėse, visiems nušluostyti nosį Vimbldone ir iš Pasaulio futbolo čempionato parvežti namo pagrindinį trofėjų.

Panašu, kad Lietuva paskutinį punktą bent jau mėgina "ščyrai" vykdyti, bet nereiktų užstrigti vien ties krepšiniu.

Dar žurnale radau pastebėjimą, kad šalies brendingu turėtų užsiimti, ne penkioms minutėms į valdžią atėję žmonės, kad Makedonijos reklaminiai klipai yra pinigų švaistymas, kad minėtą Wally Olins nusisamdė lenkai... Taigi, "Monocle" yra tikrai ką paskaityti.

Beje, ieškodama, koks logo pasirinktas Lietuvos prekės ženklu, atradau, kad lietuviai nupaišė labai panašų į Kanados pietvakariuose esančio trečdalį milijono gyventojų turinčio Londono miesto logo. Kaip tame multike - ir vėl dvejetas.

Beje, kaip šalys pirmūnės nuolat minimos Skandinavijos šalys, Šveicarija, Naujoji Zelandija ir Australija. Ką daro studentai, kai nepasiruošia egzaminui? Nusirašinėja. Gal reiktų pasidairyti į pirmūnus?

Tuesday, August 28, 2007

Prisiminiau...


Angel-A (2005) - Jamel Debbouze, Rie Rasmussen


"Tu neįsimylėjai, o tiesiog emociškai prisirišai prie pirmo prisiartinusio žmogaus", - André puolus išpažinti savo jausmus Angel-A pastaroji atvėsino jį. Susimąsčiau, kad situacija visai pažįstama. Och tas L. Bessonas...

Paryžius filme - be galo gražus, toks kokį mėgina aprašyti V. Papievis, tačiau kiek nuklysdamas į melancholiškas lietuviškas literatūrines pievas. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Gal ir jums ką primins.

Monday, August 27, 2007

Pelėsiai, grikiai, studijos, japonė ir kitos detalės

Įtariu, kad neaiškios kilmės kvapas mano name atsirado dėl pelyjančios sienos, nuo kurios prieš pusmetį nusilupo tapetai, o šeimininkas skylę nutarė uždažyti papildomai neliedamas prakaito ir sienos netarkydamas. Šiuklių maišai baigėsi, tualetinio popieriaus liko vienas rulonas (ir to - pusė), kramsnoju grikius ir nekantriai laukiu vidurnakčio, kadangi lygiai 00.00 pervedama alga. Na, viskas nėra taip blogai - grikių tiesiog pasiilgau, o šiuklių maišų ir iš darbo galiu pasiskolinti. Bet eurai pravers.

Dublinas man niekaip nesimetamorfuoja į Eldoradą. Močiutės raginimų taupyti nepaisau, o visų pinigų vis tiek neuždirbsi. Tiesą sakant moterims turtus susikrauti čia išties sunkiau. Jei būčiau vyras, apsimesčiau arba IT specialistu, arba statybininku ir "chaltūrinčiau". Moterims lieka chaltūrinti aptemptais užpakaliukais, papūstomis rausvomis lūpytėmis ir tampriai iškirptės įrėmintomis krūtimis, o chaltūrinimo šiomis grožybėmis meno taip ir neįvaldžiau...

Kartais mąstau, gal vertėjo išmokti amato, o ne siekti humanitarinio išsilavinimo. Tarkim, kirpti (praktikuoju šiuo metu ant savęs - vis pasitrumpinu augančias garbanas, Vilniuje nueisiu į kirpyklą - išgrauškit visi, kurie koneveikiate dėl emigrantų išnaudojamo pigesnio paslaugų sektoriaus Lietuvoje, bet jis tikrai pigesnis). Arba taisyti dantis (beje, dėl emigrantų dantų taisymo Lietuvoje - net pasiturintys airiai jų remontuoti neretai vyksta į Šiaurės Airiją, kur tai kainuoja triskart pigiau - išmintingi žmonės tiesiog sukasi).

Nežinau, ar Lietuvoje vienuoliktokai bei dvyliktokai vis dar svaigsta, kaip jie visi dirbs psichologais ar socialiniais darbuotojais (kai aš tryniau mokyklos suolą, daugelį buvo apėmusį tokia euforija). Naivuoliai...

Rytoj lengva ranka atsisveikinsiu su kiek daugiau nei tūkstančiu eurų ir susimokėsiu už iki pavasario National College of Art and Design priklausiančio Centre for Continuing Education in Art and Design rengiamus fotografijos ir skaitmeninės medijos kursus. Specializuosiuos :)

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar kursai tikrai įvyks, bet pinigėlių jau prašo (kėdės ryte - pinigai vakare, pinigai ryte - kėdės vakare). Į pirmą vagoną nepatekau, bet, regis, rengiama antra grupė. Keista, kad registracijai prašo gimimo liudijimo, o pasas netinka. Kiek pasiaiškinusi sužinojau, kad čia daug kur stojant prašo būtent gimimo liudijimo. Viena draugė (lietuvė) čia stodama net nesivargino gimimo liudijimo versti, - net neprašė. Taigi galėčiau sufalsifikuoti kone bele ką, tarkim, parašyti

Lina Žigelytė, Petro, gimusi 1982 m. vasario 11 d. labai mėgsta balandėlius

Juk vis tiek nesupranta... Bėda ta, kad gimimo liudijimas Lietuvoje, prašo originalo, o paštu jo siųsti nesinori. Bet lyg ir sutariau su sekretore, kad jį atsivešiu iš Lietuvos. Įdomu, ar Lietuvoje priėmimo komisijos būtų tokios lanksčios?

Palyginimui - dukart per savaitę vyksiantys kursai Dubline kainuoja beveik tiek, kiek metai bakalauro studijų Olandijoje. Maždaug. Nepavyks - pirksiu bilietą į Olandiją. Čia pusiau rimtai, pusiau juokais. Beje, jei laimėčiau loteriją, mėginčiau patekti čia, gal ir Adolfą Meką koridoriuje sutikčiau. Metai kainuoja apie $40 000.

Dublinas išties yra nepigus miestas, kad jį kur devynios.

Savaitgalį savanoriavau Dun Laoghaire vykusiame Pasaulio kultūrų festivalyje. Vakar gurkšnojome savanoriams nemokamai "pastatytą" "Krombacherį" su airiu, ispane bei japone ir net japonei Dublinas pasirodė kaip nepigi vieta. Japonė, berods, vardu Tamoko, čia jau du mėnesius ir jai niekaip nepavyksta rasti darbo. Japonijoje ji studijavo anglų (žr. aukčiau minėtą pastraipą apie būtinybę išmokti amato). Dubline ji jau perėjo visus japoniškus ar juos primenančius restoranus, bet nesėkmingai. Vakar kūrėme planą, kaip jai kur nors įsidarbinti. Galbūt pasiseks. Nesuprantu, kaip visai angliškai nekalbantys atvykėliai sugeba atsidurti "Tesco" ar "Dunnes Stores" (čia toks airiškas "Tesco")... Po paraliais, na juk turi japonei pasisekti...

Trečiadienį festivalyje dirbę savanoriai (apie 300) kviečiami į "wrap up party". Štai taip ir leidžiu netikėtai į Airiją užklydusios vasaros (visą savaitgalį nelijo ir švietė saulė!) paskutines dienas - su grikiais ir nemokamomis linksmybėmis.

Matau, kad blogų vasarą niekas labai aktyviai neatnaujina. O galėtų bent beletristikas parašinėti. Na, gal su rudeniu pūstels aktyvumo gūsis. Einu žiūrėti Luco Bessono "Angel-A".

Saturday, August 25, 2007

Dubline užpavydėjau Jurbarkui

Sėdžiu aš savo butêlyje Dubline su laukine kriauše po langu, vis besipučiančiu mėnuliu virš jos ir iš koridoriaus sklindančiu pelėsių tvaiku, kurį kone visi namo gyventojai (taipogi ir aš) mėginame išginti smilkalais (nes šeimininkas bent greitu metu keisti drėgmės smarve persisunkusių kilimų neketina), ir mąstau, kad Tėvynėje viskas tikrai nėra taip blogai.

Štai atradau Dipuko bloge nuorodą į "Šiaurės vasarą" ir užpavydėjau šventu pavydu. Niekada netikėjau, jog Jurbarke gali vykti tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas . Ir jau, pasirodo, net šeštas! Iniciatoriams - triskart valio.

Iki skrydžio į Lietuvą liko 12 dienų. Regis, obelų krašto, kaip kažkada Tėvynę pakrikštijo į Kirtimus pro besileidžiančio lėktuvo langelį dirsčiojusi mergina, visai pasiilgau.

Friday, August 24, 2007

Skelbimas - visi į Dun Laoghaire!

Šį sekmadienį dvi Airijos lietuvių bendruomenės narės netoli Dublino vyksiančiame Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje pristatys Lietuvos kulinarinį paveldą. Stebėtojų bei televizijos kamerų akivaizdoje Laura Garbatavičiūtė Down ir Eglė Turevičiūtė pasakos apie lietuvišką virtuvę, gamins cepelinus, šaltibarščius, kmynų girą, o pagamintomis gėrybėmis vaišins šou svečius.

Festivalyje taipogi bus pristatyta ir airiškai-lietuviška muzikos grupė "Pawna", pernai įdainavusi albumą knygai apie Airijoje gyvenančius lietuvius "Pasiilgau...(arba) Mes vienas kito angelai".

Na ką. Pernai festivalyje, į renginius sutraukusiame apie 220 tūkst. žmonių, lietuviai demonstravo tautinius rūbus. Progresuojame pamažu. Kaip Dovydas svaidau akmenis į tuos, kurie gauna atlyginimą už tai, kad užsienyje pristatytų lietuvišką kultūrą, bet turbūt Galijoto nenukalsiu...

Kas netingite, galite pažiūrėti, kiek šiemet festivalyje dalyvių iš Rumunijos. Net kaimynus lenkus aktyvumu perspjovė.

Jei kas norėtų ar žinote ką, kas galėtų kitąmet dalyvauti festivalyje didesniu mastu (muzika, teatras, šokis, foto/video), iki lapkričio mėnesio atsiųskite organizatoriams demo. Pagrindiniams artistams net yra mokama. O šiaip "Guinnessas" daugumai patinka, o Dun Laoghaire yra labai gražu. Kodėl nepakrutėjus?

O visiems, esantiems Dubline ar netoliese, labai rekomenduoju šį savaitgalį sėsti į Dartą ir prasiblaškyti - festivaliu niekada nenusivyliau. Ypač rekomenduoju štai šitą nemokamą renginį. Pernai mačiau gitaristą Niwel Tsumbu - dievas su dredais! Patys paklausykite.


Niwel Tsumbu©Lina Zigelyte

Thursday, August 23, 2007

Euforiški pasvaičiojimai apie punkto įvykdymą. Savaitgalis Virgin festivalyje

Paskraidyti oro balionu. Pamatyti kalnus. Pasibučiuoti lietuje. Išmokti plaukti. Nuvykti prie vandenyno. Pasimylėti miške ant samanų. Parašyti knygą. Išleisti visas santaupas kelionei aplink pasaulį. Nubėgti maratoną. Pasodinti medį. Butelyje kažkam išsiųsti žinutę. Padovanoti mamai dvylika rožių ir pasakyti, kad ją myli. Praleisti Kalėdas paplūdimyje gurkšnojant kokteiliukus...

Greičiausiai kiekvienas (bent slapta) turite (galbūt nerašytą) sąrašą "Dalykų, kuriuos turėčiau padaryti prieš mirdamas". Kai kuriuos iš čia išvardintų radau internete, kai kurie pasiskolinti iš draugų, o kai kurių autorė esu aš.

Tai štai. Mano sąraše be kita ko jau seniai buvo toks punktas - nuvykti į didelį muzikos festivalį. Ir štai praėjusį savaitgalį ši laimė nusišypsojo. Negana to, kad bilietai į juos paprastai parduodami prieš keletą mėnesių, jų kaina neretai taipogi būna sprangi. Darbe netyčia nusišypsojo laimė ir mūsų parduotuvė gavo du bilietus į "Virgin Festival". Kiekvienas - po 130 svarų. Be to, vienas iš asmenų, artimų imperatoriui, kaip pasakytų klasikas, nupirko man ir mano draugei Liudai lėktuvo bilietus. Beliko įsigyti botus, neperšlampamą striukę, ir palapinę.


Čia anksčiau buvo žolytė


Nors BBC apie V sako, jog šis festivalis neturi tiek šarmo kiek Glastonbury, Times jį vadina geriausiai organizuotu, be to, V turi reputaciją kaip vienas saugiausių festivalių. Taigi. 75 tūkst. žmonių, "Foo Fighters" (matyti dukart, pirmąkart - netyčia, jų neanonsuotame akustiniame koncerte), "Casabian", "The Killers" (dieviškos videoprojekcijos), "The Editors" (solistas išdainavo visą dūšią), "Pink" (tralialia lyginant su prieš tai išvardintais pasirodymais), "Snow Patrol" (kiek liūdnoki), KT Tunstal (klausėmės palapinėje sugriuvusios popiečio miego), Hoosiers (atradimas, noriu jų CD), etc. Dar buvo Babyshambles, Iggy Pop, Boy Kill Boy, Damien Rice, etc.


Šiaip jos avėtų aukštakulnius, bet čia visi praktiški


Visko neišvydome, kai ką išgirdome netyčia, grįžusios pasižadėjome "googlinti", kad susiorientuotumėme, ką matėme. Lijo, buvo daug purvo, visi pūtė žolę. Regis, 70 žmonių buvo sulaikyti dėl narkotikų. Garsas buvo tobulas, o scenos apšvietimas - nepriekaištingas. Paskutinę naktį ant mūsų palapinės kažkas užgriuvo, vyrukai lengvinosi tiesiog minioje, per koncertą (vieną kartą vos už metro nuo manęs), merginos tūpdavo prisidengusios plačiais lietpalčiais.


Palapinė už 40 eurų puikiai atliko savo funkciją


Greta stovėjusioje palapinėje vieną naktį labai dailiai plevėsavo besimylinčios porelės siluetai. Kažkas jau pirmą dieną per purvą ropojo keturiomis. Minia dainavo, trypė vientisa purvo mase virtusią žolytę. Sekmadienio rytą tuntas pagiringų inteligentų, vakar šėlusių iki samonės netekimo, tvarkingai stovėje eilėje prie laikraščių. Ak tie britai... Beje, jų buvo itin daug ir pamaniau, kad jau seniai buvau tokioje aplinkoje, kur kone kiekvieno gimtoji kalba yra anglų (Dubline pripratau prie mišrios publikos) ir jie ja šneka taip pasiutiškai gražiai (nepatinka man airių akcentas, nors tu ką).


Pagrindinė scena


Dabar noriu į Glastonbury, o išties labai norėčiau ir čia. Beje, ir lietuviškasis "Be2gether" atrodo pretenzingai. Belieka palinkėti, kad ir Lietuvoje visi dainuotų ir grotų GYVAI, kaip praėjusį savaitgalį V. Kitaip amžinai liksime "yvų" kraštu.


Regis, "Foo Fighters" - kai fokusas nebesvarbu


Visos foto © Liuda&Lina


Nupušusios oro uoste - po visko

Friday, August 17, 2007

Gintarės ambicijos

Pamentate Gintarę? Maniau, kad aš esu aikštinga, nelanksti, užsispyrusi kalė, todėl dėl nesugebėjimo darbuotis drauge turėjau išeiti.

Tai štai. Ji išrūkė ir kitą savo bendradarbę, su kuria aš esu dirbusi dar prieš pažintį su Gintare. Šįkart tautybė nebuvo reikšminga. Amy - amerikietė, per metus darbavimosi drauge taip ir nesubegėjusi atrasti dialogo su minėta panelyte iš Kėdainių.

Beje, Amy pareigos buvo svarbės nei Gintarės, tačiau ji buvo įdarbinta vėliau. Galbūt buvo užgautos Gintarės ambicijos? O juk būtų bent anglų kalbą, kuria ji taip geidė komunikuoti, patobulinusi... O ką jau kalbėti bent apie minimalias žinias apie vyną...

Suprantu, kad blògai turėtų skleisti toleranciją, pakantumą bei kitas dorybės, tačiau šįkart negaliu nesikeikti... Tiesa, siekiant išlaikyti taikų blogo toną čia labai tiktų mano geografijos mokytojo vartotas terminas - TUNDRA ta Gintarė. Nyki ir tuščia. Na va, paglosčiau savimeilę :) Tiesiog norėjau pasipasakoti.

Wednesday, August 15, 2007

Galbūt viskas nėra taip blogai...

Tunelio gale nušvito šviesa. Ir panašu, jog tai nėra artėjantis traukinys. Na, gal tunelis ne tiek ir svarbus, o šviesa nelabai ryški, tačiau vis šis tas. Ir vos prabilus apie nesėkmę. O jums taip būna, kai jau atrodo, jog amen liulia, bet tuomet paaiškėja, jog viskas ne taip blogai kaip atrodo?

Sulaukiau skambučio iš jau minėto National College of Art and Design - sako, mėgins formuoti dar vieną vieną foto ir skaitmeninės medijos grupę. Paklausė, ar vis dar norėčiau dalyvauti. Lauksime atsakymo.

Tuesday, August 14, 2007

Mergaitė ir jūra

A la vietiniu metro, vadinamuoju Dartu, o išties traukinuku, greičiu veikiau primenančiu tą, kuris važiuoja maršrutu Vilnius-Kaišiadorys, nupūškavome iki jūros. Išmėginti pirkinio. Taipogi ketinome iš popierinio puodelio, numelžto kavinėje iš labai jau lietuvaitę kalbėsena primenančios merginos, užsikąsdamos Parmos kumpiu, bresaola bei saliamiu, ištuštinti butelį "Chalk Hill Sangiovese". Kaip paaiškėjo vėliau, butelys visai nusipelnytų ir "Riedel" taurės. Šefas nepamelavo rekomenduodamas.

Pasiblaškiusi po krūmus (kaltas cappuccino) ir vos neužklydusi į svečius pas palapinėje sugriuvusius vietinius bomželius, grįžau į mūsų bazinę stovyklą, kaip pasakytų Edgaras, šiuo metu kopiantis į štai čia, t.y. Komunizmo smailę.

I epizodas



Vėjyje linguojančios smilgos horizontaliai dalina kadrą pusiau. Melsvai žalsvos smilgos ir žalsvai ruda jūra. Artėja atoslūgis.

II epizodas



Pirmajame epizode aprašytas vaizdas. Tik iš už smilgų brėžiamo horizonto laiks nuo laiko pasirodo šokinėjanti mergaitė geltonais marškinėliais. Mergaitė vis kilnoja rankas. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn. Palei smilgų brėžiamą horizontą mergaitės galva ima judėti tai kairėn, tai dešinėn. Tai kairėn, tai dešinėn. Besiblaškydama palei smilgas ji vis tebekilnoja rankas.

III epizodas



Pakylu ant kalniuko. Smilgos nuslenka į kadro apačią. Iš už jų išnyra visas mergaitės kūnas, atsiveria smėlėta pakrantė su vis toliau slenkančia jūra. Mergaitė geltonais marškinėliais, vis intensyviai aukštyn žemyn kilnodama rankas ir lakstydama tai kairėn, tai dešinėn, už neiloninių virvučių po kriauklytėmis nusėtą smėlį tąso žydrą aitvarą, kuris niekaip nenori pakilti.

Mergaitė - tai šios dienos jubiliantė mano draugė Liuda, o aitvaras - mūsų pirkinys. Tik gaila man jo, smėlyje murkdomo...

Nutarėmė (o tiksliau, nutariau aš ir, regis, įtikinau jubiliantę), kad vėjas nepakankamai stiprus.

Ėmiau gailėtis, jog neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs visai smagus, gal kiek avangardinis filmukas. Be abejo, dogmos stiliaus. Kadangi į National College of Art and Design fotografijos ir skaitmeninės medijos kursą nepriėmė, reiks persimesti į video.

Friday, August 10, 2007

Šiza Gedimino pr 53

Storas didelis ir spalvotas. Greičiausiai pirmasis puslapis - internete nesimato. „Žydrųjų albinų klubas“ jau užgrobė valdžią. Damos turbūt pūtė ne tą žolę... A la "kvaišos ėjo į per tiltelį ir įkrito į prūdelį" istorija.

Nenuostabu, kad prelegentės priklauso tokios partijos sąrašui.

Užvakar žiūrėjau "Šizopolį". Tęsinį liuosiai galima kurti Gedimino pr 53. Visai gali būti, kad perspjautų originalą.

PS Filmas - nerealus

Wednesday, August 08, 2007

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Wednesday, August 01, 2007

Vardan tos Lietuvos...

Jei mūsų vyrams (nors jie nei mano, nei jūsų) pavyks ką pešti Europos krepšinio čempionate, vėl kauksime kaip vilkai ir stūgausime, jog jie garsina Lietuvą.

Mažyčiai mes, o visokie balsavimai padeda pasijusti, jog esame didesni, galingesni, kūrybiškesni. Nuolat ieškome, kad kažkas advokatautų mūsų tapatybei. Norime, kad mus išgirstų, pamatytų ir parodytų. Nepilnaverčiai valstiečiai. Ideologizuojame sportą, ieškome garsių tautiečių, meną naudojame kaip įrankį, kad nukreiptume žvilgsnius į Lietuvą.

Štai Gediminas ir Nomeda Urbonai "Venecijos bienalėje" projektu "Villa Lituania" siekia atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje "Villa Lituania", kuri laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, likimą.

Palyginimui. Prancūzę Sophie Calle, atstovaujančią savo šaliai Venecijoje, jos draugas metė elektroniniu laišku. Meninkė jį persiuntė 102 moterims, atstovaujančioms skirtingoms profesijoms ir paprašė šį laišką įvertinti iš profesinės pusės. Anot S. Calle, "<...> išanalizuoti jį, pakomentuoti, suvaidinti, sušokti, išdainuoti, išskrosti, išspausti." Taip meninkė teigia pamažu išgijusi nuo išsiskyrimo kartėlio. Savo tempu. Taip ji teigia pasirūpinusi savimi (angliškai jos projektas vadinasi "Take care of yourself" - gali būti ir atsisveikinimas, ir palinkėjimas).

Galbūt dėl asmeniškumų ir globalių problemų analizavimo prancūzai labiau garsėja menininkais nei mes? Pažiūrėkite patys.