Prieškalėdinės depresijos apraiškos

Turėjo būti prieškalėdinis pasisėdėjimas su trim gerais draugais. Pirma ėjome klausytis džiazo, kuris, pasirodo, buvo eksperimentinis, net labai (tiesa, violončelistė instrumentą kamavo įspūdingai), o tada patraukėme į indus. Buvo skanu, bet pernai arčiau namų esančiuose buvo skaniau. Tik Hugelio "Gewurztraminerį" pasigardžiuodami greitai susiurbčiojome. Prieš mėnesį į Dubliną atvykusiai draugei pasiūliau skelti tostą ir ji pasakė besivilianti, jog Kalėdas Dubline su mumis sutinka pirmą ir paskutinįkart. Kaip mazgote per veidą. Po to lyg Paleckis turėjo aiškintis, ką turėjo omeny - jog kitas Kalėdas galbūt sutiksime Lietuvoje. Mes visi trys ėmėme vienas per kitą aiškinti, jog į Lietuvą dar nenorime. Tuomet tosto autorė pasakė, kad Airija yra graži šalis, bet pakeliauti, o gyvendama čia jaučiasi svetima. Šešis metus čia gyvenanti draugė pastebėjo, kad ji vis dar irgi jaučiasi svetima, bet dėl to nereikia daryti nereikalingų išvadų. Sėdėjau ir nežinojau, kaip reaguoti - keikti ka tik čia atvykusioje draugėje įsišaknijusį lietuvizmą, kuris neretai ir interneto komentaruose pasireiškia ka tik "atemigravusių" lietuvaičių kritiškais pastebėjimais apie Airiją (dažniausiai gimusiais iš nenutrūkstančios rutinos darbas-namai-lova-darbas) ar pulti gelbėti ir savanoriauti vežti, rodyti, pasakoti, nors pernelyg didelio suinteresuotumo nepastebiu. Tuomet pokalbis pakrypo kita linkme ir į kitos draugės pastabą neišlaikiusi atsakiau replika, o ji vidury restorano puolė į ašaras.

Merry Christmas, vienu žodžiu.

Bepročių karavanas, linguojantis į įsivaizduojamąją laimės oazę tos Kalėdos ir tiek. Juda kaip tie trys karaliai nešini maišais, dovanomis, lauktuvių kupinais krepšiais. Vaikams - nauji "Nintendo" žaidimai. Kiekvienoms Kalėdoms - vis po naują (aš vaikystėje gaudavau knygų). Mamoms - vazos, papuošalai, paveikslai. Tėvams - viskio buteliai, vyno dėžės. Sūnums - "savaitėlė" apatinių ir kojinių. Dukroms - "Body Shop" rinkiniai.

Pirk du, trečią gauk nemokamai, o per po Kalėdų prasidedančius išpardavimus įsigyk pusvelčiui.

Manęs parduotuvėje prašo nuolaidų. Prašo deals, nors visi žino, jog tėra 10 proc. nuolaida, jei perki 6-12 butelių ir 20 proc., jei perki dėžę ir daugiau. O jie nori buy 2 get 1 free. 2 for 20. 3 for 30. Reikalauja prekybos centrų marketingo. Kurgi ne - pirk šešias dėžes vyno ir gauk blow job.

Dovanomis visi įprasmina savo santykius. Užtvirtina draugystes ir partnerystes. Lyg staiga būtų sprogusi dosnumo bomba. Kalėdos tėra tos bombos sukeliamas atominis grybas. Išsisklaido ore ir susimąstai - o kas tos Kalėdos ir kam? Lentynoje sudėlioji dovanas, kad nuo jų vėliau kartkartėmis nuvalytum dulkes, kai kurias grąžini į parduotuves - vietoje šampano pasiimi porą burtelių vyno, vietoje viskio - butelį šampano. Suvirškini kalakutą, atsigauni nuo pagirių ir vėl gyveni. Iki kitų Kalėdų. Gal žinote vietą, kur jų nešvenčia?

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

Kalėdinis daiktizmas

Dar tik gruodžio 5-oji, o jau trys žmonės man palinkėjo linksmų Kalėdų. Giminaitės bendradarbė, vis užsimenanti, jog nuolat trūksta pingų, pasiėmė iš banko 3 500 eurų paskolą kalėdinėms dovanoms. Kitus metus ji gyvens dėl Kalėdų - kad grąžintų paskolą.

"Jos išvyko 7.00 autobusu. 12.30 susitikome pavalgyti. Jos švytėdamos traukė iš paskos gigantiškus lagaminus ant ratukų, prikimštus "Tommy Hilfiger" megztinių ir "Nike" sportbačių. Ten ir devyni "Seiko" laikrodžiai bei varlės formos "iPod" kolonėlė. Kelionė suplanuota iki smulkmenų. Vienos moters anūkas nori "Timberland" batų. Sąraše - ir "Gap", "Guess", "Old Navy". Virš alubario esantis butas rezervuotas dar pernai per Kalėdas, vos 360 eurų tekainavę bilietai nupirkti sausį."

Pamanytum, jog rašo apie lietuvius. Prisiminiau pirmąją kelionę į Airiją prieš keletą metų, kuomet sesė pasakė, jog didžiausi "seilai" prasideda gruodžio 27 d., maždaug 6 val. ryto. Netikėjau, bet parduotuvėse atsidūrusios apie 8 val. jau tirpome minioje pirkėjų, graibstančių viską su etikete "sale". Nemaža tų pirkėjų dalis kalbėjo rusiškai ir lietuviškai (tąkart nusipirkta liemenė man jau per didelė - sumažėjau keliais dydžiais ir atidaviau draugei).

Cituojama ištrauka - iš praėjusio šeštadienio "The Irish Times" priedo "Weekend Review", kur Kathy Sheridan rašo apie į Niujorką apsiprekinti vykstančius airius. Šiemet nuo spalio iki gruodžio maždaug 170 000 airių turėtų kirsti Atlantą ir JAV parduotuvėse palikti apie 170 mln. dolerių. Įvairios oro linijos visą mėnesį vis paskelbia bilietų išpardavimus. Skrydžiai į Niujorką prasideda maždaug nuo 150 eurų. Airiams lengviau nei mums, lietuviams, kirsti JAV sieną, nors grįžtant visada gali tekti bendrauti su vietiniais muitininkais ir įtikinėti, jog krūvos lagaminuose suspaustų gėrybių tėra tavo jau seniai užgyventas turtelis, o ne anapus Atlanto gerokai pigiau įsigytos gėrybės, už kurias reiktų sumokėti mokesčius.

Kai kurie Užatlantėje apsiperka ne tik Kalėdoms, bet ir gimtadieniams - ten beveik viskas kainuoja pigiau nei Europoje. Nenuostabu, jog amerikiečiai vis kaltinami vartotojiškumu.

Remiantis "Deloitte" apklausa, šiemet kiekviena airių šeimyna Kalėdoms vidutiniškai turėtų išleisti 1,431 dolerį - daugiau nei kas kitas Europoje. Palyginimui:

Didžiojoje Britanijoje - 1,007
Nyderlanduose - 411
Vokietijoje - 420
Prancūzijoje - 556

Airiai 720 ketina išleisti dovanoms, 431 - maistui, 279 - įvairiems pasibuvimams su kolegomis, draugais ir pažįstamiems, t.y. "socialisingui" (gal kas žino gerą šio žodžio atitikmenį lietuviškai?).

Praėjusį šeštadienį greitai prasibėgusi per parduotuves, kuomet ieškojau palto, suvokiau, jog susirgti "daiktizmu" šiuo metų laiku ypatingai lengva. Parduotuvėse - masės gražių daiktų už labai geras kainas, nors ir didesnes nei Niujorke. Rūbai, knygos, kompaktinės plokštelės, kosmetika... Daiktai, kurių norisi, bet nereikia. Pernai, anot mano sesės, geriausia dovana, kurią panelės galėjo padovanoti savo išrinktiesiems, buvo nauji žaidimukai ir "PlayStation". Ir mano parduotuvėje ritasi Kalėdų panikos bangos - žmonės jau perkasi vynus šventinei vakarienei, nemažai didelių kompanijų jau apsirūpino dovanomis savo darbuotojams. Nemaža dalis pirkėjų, vis ieškodami žinomų vardų, dovanų perka bele kokį vyną, dažnai porą butelių. Geriau pirktų vieną, bet gerą...

Su svainio seserimi sutarėme, jog šiemet suaugusieji dovanų negaus - tik vaikai. Man toks planas labai tinka - vis tiek sesė mano jai pernai padovanoto "fondue" dar nėkart nenaudojo. Bėda tik, kad vaikams "Haufo pasakų" Kalėdoms nepakanka - jie nori "gadgetų", žaidimukų, o kartais ir apie kompiuterius pasvaičioja. Špygutės taukuotos. Boikotuoju daiktizmą.

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...

Kodėl esame linkę kalbėti apie garsius lietuvius?

Kaip tik šiomis dienomis Jono Meko 365 filmuose save gali išvysti vis kameroms (net ir Meko) pozuoti įpratęs Artūras Zuokas ir Lietuvos žurnalistai, paprastai liekantys už kadro, o šįkart lyg kelmučiai sutūpę priešais garsiausią Lietuvos Joną. A. Zuokas tapo menu. Žurnalistai taipogi. Lietuvio menu. Taip saldžiai vis kartojame "lietuvis" Mekas...

Stopkadras iš Day 320 J. Mekas

Prisipažinsiu - Meką atradau internete. Iki Airijos jo filmai dar neatplaukė ir greičiausiai dar ilgai neatplauks - tokia čia situacija. Vietinėse galerijose - arba akvarele tapyti peizažai, arba Bono portretai. Kuomet įvyksta pinhole paroda, alpstama iš nuostabos lyg būtų apsireiškusi Mergelė Marija.

Taigi Meką aš atradau internete ir vis pasinagrinėju. Apie jį girdėjau ir anksčiau. Kartą važiavome dviračiais po Žemaitiją ir užsukome į Orvidų sodybą (kurią aš siūliau įtraukti į žmogaus rankų sukurtus Lietuvos stebuklus, bet ją užgožė nuo seno žinomi stebuklai, o gaila...). Viena pakeleivė - labai valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris - vis aikčiojo "kaip sakė Mekas, tai vienas iš kelių didžiausių pasaulio moderniojo meno kūrinių". Kažkas užklausė: "O kas tas Mekas?" "Vienas iš fluxus judėjimo įkūrėjų", - burbtelėjo valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris. Niekas nepaklausė, o kas tas fluxus, bet įtariu, geriausiu atveju būtų paminėti žodžiai "menas" ir "modernus". Tuo metu aš težinojau, jog Mekas Niujorke suka filmus. Basta. Bendro išsilavinimo žinios. Gėda, kai pagalvoji, jog amerikietis sugeba vienu sakiniu atsakyti į klausimą "Kas tas Mekas":

Kai dar nebuvo nei You Tube, nei "Reality TV", nei interneto, buvo Jono Meko filmai.

Jono Meko mitas tėra vienas iš pavyzdžių, kiek nedaug mes žinome apie mūsų graibstomus "garsius lietuvius". Ir dažniausiai graibstomus ne todėl, kad apie juos žinotume (bet jei jūs žinote daugiau, tuomet aš susitapatinu su statistiniu lietuviu, gyvenančiu ne didmiestyje, rudenį raugiančiu kopūstus ir kartais stabtelinčiu gatvėje, kad atsakyčiau į Juro Jankevičiaus "Klausimėlį") ar norėtume sužinoti daugiau, o todėl, kad jie mus įkvepia pasijausti "labiau lietuviais". Įsisegame jų vardą kaip ženkliuką švarko atlape, kad galėtume svetimšaliams paaiškinti, iš kur esame atėję. Nes kitaip nežinosime, kas esame.

Šįvakar sužinojau, kad Bobas Dylanas yra kiek lietuvis - jo seneliai iš motinos pusės buvo Lietuvos žydai (ačiū Vytautui, kad juos pasikvietė, kitaip garsių lietuvių po saule būtų žymiai mažiau). Ir "Red Hot Chilli Peppers" solistas Anthony Kiedis yra truputį lietuvis. Dabar galėsiu sutiktiems naujiems pažįstamiems pasakoti, ką pasauliui davė Lietuva be Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Violetos Urmanos, Ganelino, Birutės Galdikas, Marijos Gimbutienės ir kt.

Svarstau, ar kada išsivaduosiu nuo komplekso vis reprezentuoti Lietuvą. Skleisti teigiamą savo šalies propagandą. Ar kada galėsiu būti tiesiog lietuve, pernelyg nesusifrustravusia, jei kažkas nieko nebus apie mus girdėjęs?

Ar pastebėjote, jog mes, lietuviai, neretai esame linkę į du kraštutinumus - arba stengiamės visais įmanomais būdais nuslėpti savo kilmę, arba jaučiame didžią pareigą būti Lietuvos ambasadoriais, lyg kas už tai mokėtų atlyginimą. Išvažiavus ši takoskyra ypač išryškėja. Aš vis mėginu balansuoti tarp jų, bet dažnai nesėkmingai.

Žinoma, būtų nuostabu, visi būtų taip uoliai mokęsi geografijos ir istorijos kaip mes - Rytų Europos vaikai. Tačiau taip jau yra, jog kai kurios tiesos išmokstamos tik bėgant laikui ir tai, kas svarbu tau, gali būti absoliutiškai neįdomu kitam. Ir net jei žinai, kada Pakistanas švenčia nepriklausomybę, neturi atmesti prielaidos, jog gali būti, kad tavo pašnekovas apie Lietuvą išgirdo pirmąkart.

Gal taip susiklostė netyčia, bet pastebėjau, jog nuvykus į Didžiąją Britaniją niekas pernelyg nekvočia, iš kur esi. Galbūt ten žmonės pripratę, jog šalis, kurioje jie gyvena, jau seniai tapo kultūrų katilu ir ne tiek svarbu, iš kur tu (gruodžio pradžioje kelioms dienoms vyksiu į Londoną ir galbūt atsižadėsiu šio teiginio?). Airiai priešingai - labai linkę tuo domėtis. Ypač, jei jiems paprieštarauji arba nesupranti iš pirmo karto, ką sako - liudiju iš patirties darbe. Žinoma, veikiausiai dėl to, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 600 eurų, o pirmieji kitataučiai masiškiau į šalį ėmė plūsti kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.

Žinoti apie savo šaknis yra gerai. Apskritai yra nuostabu, kai turi apie ką kalbėtis su žmonėmis. Dar nuostabiau, jei pašnekovams tavęs klausytis įdomu. Bet jei jie nežino Meko, galbūt nereikia skubėti jų nukryžiuoti. Geriausia susimąstyti, ką pats žinai apie tuos "garsius lietuvius". Ir jei žinai, ar tik tam, kad galėtum atsikirsti, jog Lietuva yra pasaulio bamba? Beje, o kas būtų Lietuva be jų? Kuo būtum tu? Kuo būčiau aš?

PS

Vakar paskaitoje tris valandas plovė smegenis apie semiotiką, paradigmas, sintagmas, metaforas, signifikatus, signifikantus, metonimijas, konotacijas ir denotacijas, taigi užsifilosofavau...



Iš Orvidų sodybos | © aš

Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

J. Meko išmintis

"Mes kartais labai nurašome savo žmones, atiduodame juos kitiems. Pagyveni Niujorke, jau tau sako – tu jau niujorkietis, amerikietis. Prancūzijoj – tai tu prancūzas. Tai mažų valstybių silpnybė. Didelės niekada savo žmonių neatiduoda ir nenurašo."

Citata priklauso Jonui Mekui, kuris nepaisant to, jog žurnalistai vis mėgino išpešti daugiau ar mažiau politinius pasisakymus (ir apie Artūrą Zuoką, ir apie lietuvišką pasą), vis dėlto, bent sprendžiant iš internete rastos medžiagos, politikos išvengė ir toliau ramiai sau suka filmus. Pažiūrėkite kartais. Į dieną po vieną. Subalansuoti visiems.

Sveikatos Jums, Jonai. Lauksime medžiagos apie Lietuvą. Meko akimis.

Šįkart pozityviai: apie studijas, rudenį ir kates

Prieš mėnesiuką draugė mane būrė kortomis. Taro. Šiaip prietarais netikiu. Ištuštinusi vyno butelį statau jį ant stalo, nors, sako, namai liks tušti. Ir su kuo pro stulpą praėjusi iš skirtingų pusių nepuolu sveikintis vėl susiėjusi. Ir lipu iš lovos nepastebėdama, kuria koja iššlepsiu. Gal kam prietarai padeda gyventi, bet man jų nepaisymas netrukdo.

Taigi būrė mane kortomis. Dukart. Ir krito korčikės pasiutiškai geros, lyg užkerėtos. Patiko burtis. Tai vat nežinau, ar čia dėl tų kortų, ar šiaip Dievulis nutarė man nusišypsoti, bet jei ši savaitė būtų kompaktinė plokštelė, spausčiau mygtuką "Repeat All".

Trečiadienį prasidėjo Photography and digital imaging kursas NCAD. Iki kitų metų kovo pabaigos turėsiu ką veikt dukart per savaitę. Kaip paatviravau savo angliškame bloge, nerimavau. Nerimavau, nes Airijoje daugelyje sričių pasitenkinama vidutiniškumu. Skirtingai nei mes, lietuviai, airiai nelinkę zulinti iki tobulybės. Moka tris natas pagroti - koncertuoja. Žino, kas yra išlaikymas ir diafragma, - įrėmina ir atidaro parodą. Moka mušinėti teniso kamuoliuką į sieną - treniruoja vaikus žaisti tenisą. Gali įkalti vinį - stato namus. Ir sugeba, nepaisant to, jog nėra ekspertai, užsidirbti eurą. Čia mes, lietuviai, repetuojame iki nualpimo ir kol neįsigyjame D xxxxxxxzajabys net nesivaidename su savo nuotraukomis kur nereikia, o plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį. Airiai į gyvenimą žiūri paprasčiau. Iš dalies mažiau žilų plaukų dėl to atsiranda. Kita vertus, šalyje veši nemažai diletantiškumo.

Tai štai aš labai norėjau, kad kursas nebūtų diletantiškas. Kad nemokytų penkių žingsnių teorijos į gerą fotografiją. Bet literatūros sąraše pamačiau Susan Sontag "Apie fotografiją" ir nurimau. Žinoma, patenkinta kaip kleckas užsidėjau sau pliusiuką, mat jau skaičiau su chebryte. Išgirdau, kad fotografuosime juosta, patys ryškinsime bei spausime juodai baltas nuotraukas ir kone ėmiau krykštauti, bet prisiminiau, kad kone viską pamiršau, todėl susivaldžiau. Ir grupėje esantys devyni žmonės (grafikos dizaineriai, architektė, pradedantys vestuvių fotografai ir pan.) nuteikia labai pozityviai ir įkvepiančiai. Kai dėstytuvė ėmė mus skaičiuoti ir žymėti kaip viščiukus, pasijutau lyg mokykloje. O dar šiandien aprodė universiteto biblioteką... Ką ten aprodė... Pagrindinis bibliotekininkas gerą valandą pasakojo, ką jie turi (naujausius "Artforum" numerius, pirmuosius "Vogue", etc.), kad kasmet įsigyja apie 3000 naujų leidinių, kad vieno puslapio kopija bibliotekoje kainuoja pigiau nei prieš trejetą metų mokėjau Martyno Mažvydo bibliotekoje (5 euro centus)... Belieka tikėtis, kad ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu.

Bežingsniuodama namo užsukau į vieną mėgiamą muzikos įrašų parduotuvę ir nusipirkau seniai medžiotą "Kings of Convenience" kompaktinę plokštelę. Prie prekystalio prieš mane kažką pirkęs dėdė nejučiom su pardavėja ėmė šnekučiuotis apie grojusią muziką, atsiprašė manęs, kad sutrukdė, o aš pasakiau, kad netrukdo, ir visi persimetėme keliais žodeliais. Išėjus dėdė su manimi atsisveikino. Gražu...

Ir ruduo pastarąsias dvi dienas pasiutiškai gražus: kvepia nuo medžių nukritę lapai ir šnara po kojomis ryte skubant į autobusą, šilta, net saulytė vakar bei šiandien švietė. Ir šviečia ji kažkaip iš žemiau nei Lietuvoje, todėl nutįsta ilgi ilgi šešėliai. Net katės po kaimynų langais akuratnai glaustosi. Nekriokia lyg skerdžiamos. Greičiausiai katės-lesbietės. Tiesiog mėgaujasi intymia akimirka saulėkaitoje.

Gintarės ambicijos

Pamentate Gintarę? Maniau, kad aš esu aikštinga, nelanksti, užsispyrusi kalė, todėl dėl nesugebėjimo darbuotis drauge turėjau išeiti.

Tai štai. Ji išrūkė ir kitą savo bendradarbę, su kuria aš esu dirbusi dar prieš pažintį su Gintare. Šįkart tautybė nebuvo reikšminga. Amy - amerikietė, per metus darbavimosi drauge taip ir nesubegėjusi atrasti dialogo su minėta panelyte iš Kėdainių.

Beje, Amy pareigos buvo svarbės nei Gintarės, tačiau ji buvo įdarbinta vėliau. Galbūt buvo užgautos Gintarės ambicijos? O juk būtų bent anglų kalbą, kuria ji taip geidė komunikuoti, patobulinusi... O ką jau kalbėti bent apie minimalias žinias apie vyną...

Suprantu, kad blògai turėtų skleisti toleranciją, pakantumą bei kitas dorybės, tačiau šįkart negaliu nesikeikti... Tiesa, siekiant išlaikyti taikų blogo toną čia labai tiktų mano geografijos mokytojo vartotas terminas - TUNDRA ta Gintarė. Nyki ir tuščia. Na va, paglosčiau savimeilę :) Tiesiog norėjau pasipasakoti.

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Vardan tos Lietuvos...

Jei mūsų vyrams (nors jie nei mano, nei jūsų) pavyks ką pešti Europos krepšinio čempionate, vėl kauksime kaip vilkai ir stūgausime, jog jie garsina Lietuvą.

Mažyčiai mes, o visokie balsavimai padeda pasijusti, jog esame didesni, galingesni, kūrybiškesni. Nuolat ieškome, kad kažkas advokatautų mūsų tapatybei. Norime, kad mus išgirstų, pamatytų ir parodytų. Nepilnaverčiai valstiečiai. Ideologizuojame sportą, ieškome garsių tautiečių, meną naudojame kaip įrankį, kad nukreiptume žvilgsnius į Lietuvą.

Štai Gediminas ir Nomeda Urbonai "Venecijos bienalėje" projektu "Villa Lituania" siekia atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje "Villa Lituania", kuri laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, likimą.

Palyginimui. Prancūzę Sophie Calle, atstovaujančią savo šaliai Venecijoje, jos draugas metė elektroniniu laišku. Meninkė jį persiuntė 102 moterims, atstovaujančioms skirtingoms profesijoms ir paprašė šį laišką įvertinti iš profesinės pusės. Anot S. Calle, "<...> išanalizuoti jį, pakomentuoti, suvaidinti, sušokti, išdainuoti, išskrosti, išspausti." Taip meninkė teigia pamažu išgijusi nuo išsiskyrimo kartėlio. Savo tempu. Taip ji teigia pasirūpinusi savimi (angliškai jos projektas vadinasi "Take care of yourself" - gali būti ir atsisveikinimas, ir palinkėjimas).

Galbūt dėl asmeniškumų ir globalių problemų analizavimo prancūzai labiau garsėja menininkais nei mes? Pažiūrėkite patys.

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Gimė lėliukas. O gal lėliukė? Apie vardus

Na štai pagaliau šefo žmona pagimdė. Darbe šefo nebus dvi savaites, vadinasi, galiu sėdėti raštinėje antrame aukšte, krapštyti nosį, skaitinėti žurnalus ir apsimesti, kad dirbu.

"Baby Caoimhe", - gavau iš jo žinutę šįryt ir suglumau. Nesupratau, ar čia berniukas, ar mergaitė. :) Kad juos kur tuos airiškus vardus. Štai patys pamėginkite atspėti, kaip tariami šie ir kokiai lyčiai jie priskirtini:

Aoife
Meadhbh
Siobhan

Pasiklausinėjusi kolegų išsiaiškinau, kad gimė mergytė [Kwyva] - skaitykite lietuviškai. Gražus vardas - senas, airiškas.

Prieš keletą Lietuvoje buvo mada vaikams duoti kuo mandresnius vardus, neva kad būtų vieninteliai tokie: Armandas, Donardas, Aelita, Jūrandas, Rūtavilė, Dita. O po to visi prisiminėme lietuviškus, nesuinternacionalizuotus: Liepa, Žibutė, Urtė, Jonas, Vakaris, Ąžuolas, Marė, Rugilė, Naglis, etc. Gražu...

Beje, kad nereiktų "googlinti", pateiksiu atsakymus į aukščiau užmintą mįslę (skaitykite lietuviškai):

Aoife - mot. Yfa
Meadhbh - mot. Meiv
Siobhan - mot. Šivon

Slán agat. Viso labo.

Pasivaikščiojimas iki jūros arba iliustruotas Dublino gidas su subjektyviomis pastabomis

Panašu, kad po kelių dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje išties bus galima auginti kuo puikiausios kokybės Pinot Noir vynuoges ir Prancūzijos Burgundijos regionas sulauks rimtos konkurencijos. O šiuo metu Airijoje populiarius atvirukus su užrašu "Summer in Ireland" (angl. vasara Airijoje) ir lietuje mirkstančiais namais, avimis bei ūkininkais teks mesti į šiukšlių dėžę, kadagi jie visiškai nebeatitiks tikrovės. O pasaulio galingieji šakėmis ant vandens tebepiešia planus mažinti šiltnamio efektą ir anglies dvideginio emisiją.

Karšta. Kai užaugi Vilniuje, imi vertinti faktą, jog jūra - vos už dvidešimties minučių kelio dviračiu arba pusantros valandos ėjimo lengvu žingsniu. Pakeliui - kanalas su gulbėmis, lenkiškos parduotuvės, prašmatnūs D4 namai ir skelbimai "Staff wanted". Sveiki atvykę į mano kaimynystę.

ILIUSTRUOTAS GIDAS SU SUBJEKTYVIOMIS PASTABOMIS

Europos centriniam bankui padidinus bazinę palūkanų normą, žadama, kad Dubline vėl kils nuomos kaina. Neseniai gana neblogame rajone išnuomota 1.2 x 2.4 metrų dydžio vadinamoji studija - bendras kambarėlis su virtuve. Nuomos kaina - 600 eurų per mėnesį. Taipogi reikėjo sumokėti dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą.

Dublinas šiuo metu lieka bene vienintele vietove Airijoje, kur parduodamų namų kaina toliau kyla, tiesa, jau nebe taip sparčiai kaip anksčiau. Provincijoje bei kituose Airijos miestuose kaina ima kristi.

Šis senas 196 kvadratinių metrų namas parduodamas už milijoną eurų.



Prisimiminkime statistiką ir mano jau minėtą Marką Tveną. Gyventojų surašymo duomenimis, lenkų Airijoje yra kiek mažiau nei 60 000. Puskilometrio spinduliu nuo mano namų yra bent trys lenkiškų maisto produktų parduotuvės.



Vienoje jų galima įsigyti cigarečių už pusę kainos (šiaip Airijoje pakelis cigarečių kainuoja 7 eurus).




Pakeliui - kanalas su gulbėmis ir labai gražiais gluosniais. Gluosniai netilpo į kadrą... O mano pažįstama lenkaitė vis skundžiasi, esą Airijoje nėra medžių! Reikia dažniau išeiti pasivaikčioti.




2001 m. (naujesnių neradau) duomenimis, airiai dažniau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai eidavo į kiną. Statistiškai, kiekvienas airis kasmet kino teatre peržiūrėdavo 4.2 filmus. Deja, dauguma jų - vadinamieji "blockbusteriai", mieste klesti a la "Coca Cola Plaza" stiliaus kino teatrai, o europietišką produkciją dažniausiai išvysti gali tik viename kino teatre. Deja vu? Gailiuosi, kad sausio mėnesį būdama Krokuvoje nenuėjau į Dareno Aronofskio "Fontaną". Nors Airija - vos per jūrą nuo nuo Didžiosios Britanijos, pasaulinės premjeros ir geras kinas Smaragdo salą neretai aplenkia. "Fontano" čia net nerodė. GĖDA. Sukandus dantis laukiu, kol filmą galėsiu išsinuomoti. Dė vė dė jau išleistas, tačiau niekaip nepataikau užsukti į dė vė dė nuomos punktą, kai filmas yra grąžintas.



Vilnius asocijuojasi su Gedimino pilimi ir Katedros aikšte, o Dublinas - su spalvotomis durimis. Kaip "Lego"...



Luas (vienas iš kelių dalykų Airijoje vadinamų airiškai, kaip ir tarkim, policija - garda) arba modernusis Dublino tramvajus. Regis, panašų Vilniui norėjo užtaisyti tuomet dar meras Artūras Zuokas. Šiuo metu mieste yra dvi nesusisiekiančios (!) Luas linijos, jų nutiesimas ir visos sistemos įdiegimas atsiėjo 700 milijonų eurų (triskart daugiau nei buvo planuota). Nepigu, bet tačiau Luas jau skaičiuja pelną. Beliko sujungti tas dvi linijas ir nutiesti daugiau.



Septintos dienos adventistų bažnyčia ir plakatas rusų kalba šalia jos. Laikus, kai katalikų kunigai kontroliavo valstybę, galima pamiršti. Religijos laisvės prasme Airijoje situacija neprasta.

Jau klaidžiodama po D4 rajoną (tarkim, Vilniaus Antakalnį), kur smėliuku pabarstytuose kiemuose stovi nauji arba antikvariniai "Jaguarai", o pro užuolaidomis nepridengtus langus matosi prašmatnios svetainės ir erdvūs kambariai aukštomis lubomis, ėmiau užuosti jūrą. Tik ji... pabėgo...

Bet porą valandų pasivaikščiojau po parką ir jūra grįžo.

Laukite tęsinio. Kitame numeryje - apie nakerius, viešai besituštinančius vyrus, diržo ilgio sijonus, iš džinsų kyšančius pusmėnulius, "spare any change love" (angl. gal turi smulkių, brangioji), naujuosius Europos Sąjungos narius ir kitas nelabai mielas Dublino detales. Eisime į šiaurinę miesto pusę.

Kaip ir kodėl man nesisekė dirbti su Gintare

Per pusantrų Dubline praleistų metų teko dirbti su brazilais, kroatais, australais, rumunais, albanais, švedais, italais, britais, lenkais ir galybe kitų tautybių atvykėlių. Rumunas apsimetinėjo italu vardu Angelo (kazachas jį vadindavo "Ruminski italianec"). Du vyrukai iš Kosovo labai jautriai reaguodavo, jei šalia jų su ukrainiečiu imdavome šnekučiuotis rusiškai. Vis manydavo, kad būtinai apie juos. Italai nepersidirbdavo, švedas skundėsi brangiu pragyvenimu, o britai po kelių pintų alaus vis dėlto kartkartėmis grieždavo dantį ant airių.

Neseniai, paskaitinėjusi virtualios draugės įrašą jos bloge apie gyvenimą Didžiojoje Britanijoje prisiminiau vienintelę lietuvaitę, su kuria teko darbuotis dvi savaites, nes ilgiau neištvėriau.

"Gintarė", - prisistatė praėjusią vasarą miesto centre atidarytame vyno bare/enotekoje priėjusi keliais metais už mane vyresnė mergina.

Tai buvo vienintelis per dvi darbo savaites iš mano naujosios kolegės lūpų išskridęs lietuviškas žodis. Tiesa, vieną vakarą, kai klientų buvo daugiau nei "Riedel" taurių bare ir norėjau paprašyti pagalbos, ji dar šūktelėjo "ką?!"

Gintarė atsisakė su manimi kalbėtis lietuviškai. Esą dirbame ne Lietuvoje. Suprasčiau, jei ji angliškai kalbėtų kaip D. Britanijos karalienė, tačiau toli gražu... Tiesa, esu girdėjusi, jog kai kurie Airijos darbdaviai užsieniečiams neleidžia darbo vietoje tarpusavyje kalbėtis jų gimtąja kalba, tačiau mūsų šefas buvo švelnus kaip šilkas ir tikrai negalėjo taip mąstyti.

Ir ėmė žaibuoti. Ji - iš Kauno, aš - iš Vilniaus. Ji - kiek vyresnė, aš - jaunesnė. Ji - lyg ir truputėlį viršesnė, o aš eilinė. Ji Airijoje jau penkti metai, o aš skaičiavau dar tik pirmus. Ji didžiavosi viešbučiuose įgyta patirtimi, bet teigė dirbanti ne dėl arbatpinigių, maža to - juos dalinti ketino kas mėnesį. Be to, nelabai ką raukė vynuose ir su žuvimi patardavo gurkšnoti "Chardonnay"(!). Dar, berods, minėjo baigusi Pedagoginį ir tai buvo paskutinis lašas mano taurėje.

Kai atėjau pasiimti arbatpinigių ir algos, ji tepaklausė:

- Are you happy now?*

Man išėjus, su Gintare pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė amerikietė Amy. Ji arbatpinigius dalina kas vakarą ir kai susitinkame taurei vyno, Amy vis sušnabžda:

- She's still there**.

Sako, kartais prie jos prieina kiti darbuotojai ir skundžiasi nesutarią su Gintare. Tuomet nusiraminu - vadinasi, kaltas buvo ne mano būdas.

Praėjus porai savaičių po to, kai išėjau iš to darbo, vaikščiodama Dublinu vėl išvydau Gintarę. Jau buvom beprasilenkiančios, bet dar spėjau šūktelėti "Labas". "Hello", - atsakė ji nueidama.

"I am happier now"***, - pagalvojau.



* Dabar laiminga? (angl.)
** Ji vis dar ten. (angl.)
*** Dabar aš laimingesnė.(angl.)