Kai emigrantai užknisa juodai, bet nėra kaip paneigti 33 priežasčių

Panašu, kad lietuviai, kaip ir tas termometras, perkaito... "Delfi" tą pačią dieną susidūrė du magnetiniai laukai. Viena mergina tėškė it šlapiu skuduru kritišką pasisakymą esą emigrantai ją užkniso juodai, o kita kiek utriruotai su neslepiama simpatija užjūrio kraštams išdėstė 33 priežastis, dėl kurių ji negyvena Lietuvoje.

Nuo komentatorių kliuvo abiems: antiemigrantė buvo apkaltinta pernelyg didele doze pykščio ir "savipisa" (atsiprašau VLKK, cituoju), o proemigrantei prikišo esą ji Vakarų valstybes tapo pernelyg pastelinėmis spalvomis ir kartojasi. Pritarimo šūksnių taipogi sulaukė abi. Kaip visada vyriška auditorija konstatavo, jog tiek viena, tiek kita autorė yra nepakankamai pamylėta. Kandi ta interneto auditorija...

33 priežastims pritariu, nors kai kurios išties kiek kartojasi, bet kartais nebūna laiko parašyti trumpai. O štai rašinio su pykčiu autorei, neprastai išmanančiai Tarptautinių mažumų ir išeivijos departamento virtuvę, patarčiau kitąkart, kai per televizorių transliuos laidą ar reportažą apie emigrantus, tiesiog perjunkti kanalą ar paskaityti knygą. Dabar juk net nereikia keltis nuo sofos - pakanka spustelėti mygtuką. Be to, patarčiau nebeskaityti naujienų apie emigrantus/išeivius/svetur išvykusiuosius. Nematai - širdies neskauda. Galbūt tuomet mes "neužknisime".


PS

Nebūtų rašinių apie emigrantus, ką gi skaitytų ir kur diskutuotų mūsų parlamentarai nuobodesnių Seimo posėdžių metu, biudžetinių įstaigų darbuotojai ne per pietų pertraukas, vadybininkai, programuotojai kiti likusieji bei, be abejonės, išvykusieji? Greičiausiai skiltį "Myli nemyli". Kol liks gyvi bent du komentatoriai, tikrai "neužknis"...

Trys du vienas... startuojam!

Šiandien paleidau į pasaulį naują kūdikį - savo blogą anglų kalba EMIGRATION-ETC.

Apie panašius dalykus, bet truputį kitaip.

Padėk, Dieve, reguliariai atnaujinti.

Lankykitės, skaitykite, komentuokite ir neškite gandą anglakalbiams.

Ačiū

Kaip ir kodėl man nesisekė dirbti su Gintare

Per pusantrų Dubline praleistų metų teko dirbti su brazilais, kroatais, australais, rumunais, albanais, švedais, italais, britais, lenkais ir galybe kitų tautybių atvykėlių. Rumunas apsimetinėjo italu vardu Angelo (kazachas jį vadindavo "Ruminski italianec"). Du vyrukai iš Kosovo labai jautriai reaguodavo, jei šalia jų su ukrainiečiu imdavome šnekučiuotis rusiškai. Vis manydavo, kad būtinai apie juos. Italai nepersidirbdavo, švedas skundėsi brangiu pragyvenimu, o britai po kelių pintų alaus vis dėlto kartkartėmis grieždavo dantį ant airių.

Neseniai, paskaitinėjusi virtualios draugės įrašą jos bloge apie gyvenimą Didžiojoje Britanijoje prisiminiau vienintelę lietuvaitę, su kuria teko darbuotis dvi savaites, nes ilgiau neištvėriau.

"Gintarė", - prisistatė praėjusią vasarą miesto centre atidarytame vyno bare/enotekoje priėjusi keliais metais už mane vyresnė mergina.

Tai buvo vienintelis per dvi darbo savaites iš mano naujosios kolegės lūpų išskridęs lietuviškas žodis. Tiesa, vieną vakarą, kai klientų buvo daugiau nei "Riedel" taurių bare ir norėjau paprašyti pagalbos, ji dar šūktelėjo "ką?!"

Gintarė atsisakė su manimi kalbėtis lietuviškai. Esą dirbame ne Lietuvoje. Suprasčiau, jei ji angliškai kalbėtų kaip D. Britanijos karalienė, tačiau toli gražu... Tiesa, esu girdėjusi, jog kai kurie Airijos darbdaviai užsieniečiams neleidžia darbo vietoje tarpusavyje kalbėtis jų gimtąja kalba, tačiau mūsų šefas buvo švelnus kaip šilkas ir tikrai negalėjo taip mąstyti.

Ir ėmė žaibuoti. Ji - iš Kauno, aš - iš Vilniaus. Ji - kiek vyresnė, aš - jaunesnė. Ji - lyg ir truputėlį viršesnė, o aš eilinė. Ji Airijoje jau penkti metai, o aš skaičiavau dar tik pirmus. Ji didžiavosi viešbučiuose įgyta patirtimi, bet teigė dirbanti ne dėl arbatpinigių, maža to - juos dalinti ketino kas mėnesį. Be to, nelabai ką raukė vynuose ir su žuvimi patardavo gurkšnoti "Chardonnay"(!). Dar, berods, minėjo baigusi Pedagoginį ir tai buvo paskutinis lašas mano taurėje.

Kai atėjau pasiimti arbatpinigių ir algos, ji tepaklausė:

- Are you happy now?*

Man išėjus, su Gintare pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė amerikietė Amy. Ji arbatpinigius dalina kas vakarą ir kai susitinkame taurei vyno, Amy vis sušnabžda:

- She's still there**.

Sako, kartais prie jos prieina kiti darbuotojai ir skundžiasi nesutarią su Gintare. Tuomet nusiraminu - vadinasi, kaltas buvo ne mano būdas.

Praėjus porai savaičių po to, kai išėjau iš to darbo, vaikščiodama Dublinu vėl išvydau Gintarę. Jau buvom beprasilenkiančios, bet dar spėjau šūktelėti "Labas". "Hello", - atsakė ji nueidama.

"I am happier now"***, - pagalvojau.



* Dabar laiminga? (angl.)
** Ji vis dar ten. (angl.)
*** Dabar aš laimingesnė.(angl.)

Vakarų europietės gimdo vėliau

Prieš porą metų vaikštinėjau su drauge po Hagą (Olandija) ir nustebusi aikščiojau: "Kiek daug gatvėse senelių su anūkais!" Staiga supratau, kad čia ne seneliai, o tėvai, vežimėliuose stumiantys savo lėliukus ir drauge besikapstantys smėlio dėžėse. Trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai.

Internete pateikiamas OECD priklausančių šalių vidutinis moterų amžius gimdant pirmąjį vaiką. Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje mamomis tampama keliais metais anksčiau nei Šveicarijoje, Olandijoje ar Švedijoje. Truputėlį "pagooglinusi" susidūriau su terminu birth postponement, t.y. vyraujančia tendencija gimdyti vėliau. Toks pasirinkimas aiškinamas tuo, jog moterys šiais laikais žymiai aktyviau studijuoja, dirba ir neatmeta galimybės, kad anksti pasigimdžius vaikelį ir dar nesusikūrus gyvenimo (neapsirūpinus gyvenamąja vieta ar šiokiomis tokiomis santaupomis) gali būti sunku rasti darbą, kuriame galėtų dirbti nepilnu etatu.

Mano darbe - laukimo atmosfera. Laukiame visi, o ypač šefas. Jis išsiblaškęs - visur palieka šūsnius popierių, neplautas lėkštes su pridžiūvusiu pomidorų padažu, dvigubai daugiau "Red Bull" ir "Coke" skardinių nei įprasta ir laiks nuo laiko pamiršta nuvalyti unitazą bendrame tualete. Aš, kiek leidžia kantrybė, vis mėginu į tai numoti ranka.

Birželio pirmąją savaitę šefo žmona turėtų gimdyti. Pirmągimį arba pirmagimę. Jie nenori žinoti lyties. Šefui - 34-eri. Jo žmona - keliais metais jaunesnė. Jis - britas, ji - airė. Neseniai po jogos nėščiosioms ji užsuko pas mus į darbą - išsišiepusi, spindinti, laiminga. Šefas neseniai vaikeliui įrengė kambarį jų name - perdažė, pakeitė kilimus, ant sienos nupiešė du didelius meškinus ir įrengė lovytę. Jau svarsto, kokį butelį vyno atsidarys iškilminga proga. Gimus vaikeliui jis eis tėvystės atostogų.

Žinoma, netrukus prasidės prikakokti pampersai, atpylinėjimai ir nepaaiškinamos raudos vidury nakties. Bet kol kas, panašu, kad vaikelis gims į šiokį tokį jam sukurtą pasaulėlį ir nebus dar viena burna, kurią reikia išmaitinti. Toms, kurios skubina drauges ir pažįstamas gimdyti bet kokia kaina, nes esą nebespėsime, sakome "tegyvuoja birth postponement!" Džiaugiamės, kad jūs suspėjote ir linkime sėkmės kurstant namų židinį.

Gyvenimiška patirtis

Močiutė telefonu palinkėjo birželį viešint pas draugę Danijoje įsižiūrėti kokį daną. Lyg žinotų, jog skandinaviškas tipas man visada buvo prie širdies. Dar patarė rinktis vyresnius vyrus. "Geriau kad jis tave mylėtų ir negalėtų be tavęs gyventi, o ne tu be jo", - pasakė ji.

Be to, papasakojo, kad pažįstamos anūkė iš Vakarų parsivežė užsienietį. Pilve. O bendraautorius liko Vakaruose.

Taip mes ir gyvenam Vakaruose...

Malonios smulkmenos

Šaldytuve - keturi kiaušiniai, salota ir "Worcester" padažas, vonioje - tuščias dušo želė indelis ir besibaigiantis muilo gabalėlis. Net kavos nebeliko. Pirmadienis.

Savaitgalį su keliais bičiuliais įkopėme į vieną aukštesnių Dublino apylinkėse esančių kalvų - Sugarloaf (501 m) ir apsipirkti nebuvo laiko. Taigi įsispyriau į basutes ir mieguistai nulapatavau į parduotuvę.

Grįžau autobusu. Įsivaizduokite - iš Vilniaus oro uosto autobusu Nr. 2 nusigaunate iki Šeškinės, o prieš išlipant vairuotojas jums pasako "Ačiū, meile".

"Thanks love". Būtent taip su manimi išlipant šįryt atsisveikino autobuso vairuotojas. Ir su dešimtimis kitų moterų. Vyrams ištardavo tiesiog thanks very much, see you, have a good one.

Dviaukščių Dublino autobusų vairuotojai neretai važiuoja pernelyg greitai, stabdo skubotai, o žiemą perkaitina radiatorius. Tačiau neįtikėtinai retai nepasisveikina tau įlipus (čia vienkartinį bilietėlį visuomet nusiperki vos įlipus į autobusą per priekines duris), o išlipant padėkoja ir atsisveikina.

Savaitę pradedu pakiliai nusiteikusi. Pasirodo, reikia tiek nedaug.

Rinkimai, opūs/neopūs klausimai ir naujieji ES nariai

Tapti Jungtinių Valstijų prezidente siekianti Niujorko senatorė Hillary Clinton siūlo visuomenei išrinkti dainą, tapsiančią jos kampanijos himnu. Tarkim, šitą:

"Oh you look so beautiful tonight... in the city of blinding lights" (angl. "O tu tokia nuostabi šį vakarą - akinančių šviesų mieste").

Girdėjau, prieš savivaldybių rinkimus Artūras Zuokas skambino vilniečiams, t.y. pakėlus ragelį pasigirsdavo įrašytas tuometinio Vilniaus mero kreipimasis. Pamaniau, gerai, kad močiutė gyvena ne Vilniuje, nes persigąstų - meras skambina!

Airijoje šiuo metu taipogi kunkuliuoja rinkimų aistros - gegužės 24-ąją airiai rinks parlamentą. Mieste per savaitgalį, vos paskelbus rinkimų kampanijos pradžią, išdygo tūkstančiai plakatų. Žurnalistai jau aptarė, kuriems politikams prireikė daugiausiai "Photoshopo", ir suskaičiavo, kad vieno plakato atspausdinimas kainuoja apie šešis eurus. Nuo savo namų iki artimiausios stotelės (maždaug 7 minutės ėjimo) suskaičiavau, berods, 38.

Penktąją rinkimų kampanijos dieną užsienio naujienas viename pagrindinių šalies dienraščių "Irish Independent" atradau 28-ajame puslapyje ir jos teužėmė du puslapius.

Tiesą sakant, ir paprastą dieną užsienio naujienos Airijos spaudoje dažniausiai kelią atranda "nioliktajame" puslapyje ir teužima kelis puslapius. Tačiau bent trečdalis, na galbūt penktadalis laikračio - nesvarbu, tabloido ar vadinamojo broadsheet - visuomet išsamiai nušviečia sporto naujienas. T. y. trijų sporto šakų naujienas - GAA, futbolą ir regbį. Pamirškite žiemos olimpiadas, lengvosios atletikos čempionatus bei dviračių sportą.

Dėl šių priežasčių savaitgaliais kartais nusiperku britų "Guardian", dabar jau beveik kas mėnesį įsigyju "Vanity Fair", o parduotuvėse kartais perverčiu "Newseek" ir "Times" žurnalus. Snobiška? Sutinku. Vis dėlto kartais spaudą norisi ne tik perversti, bet ir paskaityti. Ir net bujojant technologijoms, į virtualius vandenis neriant "delfinams" ir tobulėjant blogams jaučiu silpnybę tradicinei spaudai. Ypač didelio formato nuotraukoms "Guardian". Pažiūri ir pagalvoji - kaip gerai, kai laikraštis gali leisti sau per du puslapius išspausdinti vieną juodai baltą nuotrauką, o ne dvylika margų skelbimų. Įdomu, ar koks Lietuvos laikraštis galės kada nors tai sau leisti?

Grįškime prie rinkimų kampanijos: nuvalkiotos frazės apie gerėsiančią sveikatos apsaugą, pažadai griežtinti bausmes (maniau, jau neabejojama, kad griežtesnės bausmės nemažina nusikalstamumo), prisiekinėjimai, jog į gatves bus išvesta daugiau policininkų. Dairiausi ir kol vienas pažįstamas airis pats neišsakė savo pastebėjimo, maniau, jog reikės keisti akinių dioptrijas.

Rinkimų kampanijos metu niekas nekalba apie imigraciją. Turint omenyje, kad šioje 4.062 mln. gyventojų turinčioje šalyje kas dešimtas gyventojas šiuo metu yra imigrantas, o 2050-aisiais bus kas penktas, tyla yra ganėtini netikėta. Tas pats pažįstamas airis sako, kad šis klausimas pernelyg suskaldytų visuomenę.

"Taip yra ne dėl to, kad jie (politikai - L.Ž.) vengtų jautraus imigracijos klausimo. Imigracija paprasčiausiai nėra problema. Airiai nejaučia, kad dėl jos būtų praradę darbus", - atsakydamas į naujienų agentūros ELTA klausimą prieš kelias dienas sakė Ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto profesorius Johnas Fitzgeraldas. Tiesa, ne viena mano pažįstama rytų europietė yra sulaukusi airių moterų priekaištų neva mes gviešiamės jų vyrų.

Galbūt iš tiesų imigrantai airiams tapo tokie įprasti kaip pakalnutės pavasarį Lietuvoje. Jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą su CV, po savaitės ima dirbti, po pusmečio važiuoja atostogų namo ir dar grįžta. Keliems mėnesiams arba keliems metams. O po to išvažiuoja visam laikui į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Slovakiją.

Šiemet Europos Sąjungai dar išsiplėtus procesas kiek pakito: jie nusileidžia Dublino oro uoste, po poros dienų prasieina per miestą, atranda laisvą gatvės ar parduotuvės kampą ir ima darbuotis. Tiksliau - ubagauti. Kalbu apie romus, plačiau vadinamus čigonais. Drauge su 20 mln. rumunų į ES klubą priėmėme ir 2 mln. romų. Tiesa, su šiokiais tokiais apribojimais. Ar tik ne dėl tų 2 milijonų?

Prastą romų socialinę padėtį Rumunijoje, Bulgarijoje ar Serbijoje dar galėčiau paaiškinti nekokia ekonomine šių šalių situacija, tačiau Airijoje, kur įvairiausių darbų yra tiek, jog gali vežimu vežti, niekaip negaliu pateisinti jų pasirinkto gyvenimo būdo ubagauti. Ne plėšyti akordeoną ar traukti dainas ir už tai prašyti pinigų, o su vaiku ant rankų tupėti šlapimu dvokiančioje pakampėje ir tiesti ranką į praeivius.

"Thank you madam, have a nice day", - visada ištaria abejingai praėjus.

Nuo sausio mėnesio čigonų Dublino gatvėse žymiai padaugėjo. Dar niekada čia nemačiau tiek ubagaujančių vaikų. Paauglės su su sveikomis kojomis ir rankomis nesidarbuoja už 8 eurus per valandą, bet viena ranka glaudžia pilvą su netrukus pasaulį išvysiančia dar viena gyvybe, o kita prašo monetų.

Apribota teisė į darbą? Bet juk apie tai žinojo dar prieš atvykdami... Ubagaujančių lenkų ir lietuvių Dublino gatvėse neteko matyti. Norintys dirbti visuomet atrasdavo darbo. Net tuomet, kai dar reikėjo leidimų ir jų negaudavo. Prasisukdavo. Galbūt ne už minimumą, bet dirbdavo.

Būsimi ir esami Airijos politikai tyli. Galbūt bijodami iššaukti rasizmo bangą. O galbūt tikėdamiesi antgamiško susiintegravimo. Kol kas aš integravimosi ženklų nepastebiu.

Ir nepriekaištaukite dėl tolerancijos trūkumo. Šiuo atveju kalbu apie lodarizmą.

Užrašai iš Italijos. II dalis (ir paskutinė)

Nuo Lago di Como Italijos šiaurėje patraukiau į Florenciją ir pamaniau - visai kaip Lietuva. Lygumos, žydintys kaštonai ir liepos. Tik artėjant link Florencijos lygumas ėmė keisti žalios kalvos, o kaštonus ir liepas - alyvmedžiai bei kiparisai.




Florencijoje buvo išties gražu, o ledai ir vanduo kainavo pigiau nei Romoje. Bent dalelę grožio juostelėse ir atminties kortelėse mėgino įamžinti ir namo išsivežti tūkstančiai turistų. Jie užvertę galvas su nuostaba apžiūrinėjo katedrą, kol aplink juos ratus suko čigonai pozavo prie Mikelandželo "Dovydo" kopijos ir ištuštinę butelį, o gal ir du Chianti pradingdavo nesibaigiančiose Florencijos gatvėse.



Pirmą vakarą, prasiėjusi lankytinomis vietomis, stabtelėjau vienoje bažnyčių ir drauge su Marija, Kūdikėliu bei visais šventaisiais valandą klausiausi obojaus ir vargonų. Dubline pasiilgstu klasikos ir kartais atsivertusi sekmadienio britų "Guardian" užpavydžiu gyvenantiems Londone, nes bilietai į Albert Hall kainuoja nuo 5 iki 105 svarų - kad galėtų nueiti ir studentai, ir prezidentai.




Kas rytą prikirtusi pasakiškų pusryčių (pastos, omleto, vaisių salotų ir dviejų rūšių pyragų) "Archi Rossi" hostelyje, kurį labai rekomenduoju, traukdavau į Florencijos apylinkes. Kartą net nukakau iki Cinque Terre, kur porą valandų kopinėjau kalnus, kol atsidūriau čia.




Mačiau ties aviliais dūzgiančias bites, gąsdinau driežus bei vokiečių turistus ir įsėdusi į ant skardžio esantį vynuogyną žiūrėjau į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, neapsispręsdama, kur gražiau.

Cinque Terre prasidėjęs aktyvus poilsis tęsėsi ir kitądien. Sėdau ant dviračio, į kuprinę įsimečiau bambalį vandens, užsirišau skarutę ir patraukiau, kur akys veda. Veikiau, kur žemėlapis - labai išsamiai nupasakotas "Florence by Bike" darbuotojo (o juk galėtų ir Lietuvoje dviračių nuomos su ratais duoti ir dviratininkams pritaikytus žemėlapius). Besidairant į alyvmedžių giraites, figmedžius, kaimelius ir vynuogynus ir kartais stabtelint užkirsti braškių ėmė strigti bėgiai.

Bet čia pasirodė Peras (kaip vėliau paaiškėjo - Švarcenbergeris), grupę amerikiečių dviratininkų vežęs pasidairyti po Toskaną. Peras pasukinėjo bėgius ir keletą kilometrų pavažiavęs drauge pasiūlė vakare Florencijoje nueiti suvalgyti gelati. Še tau boba ir Italija - einant per gatvę jauni profesoriai laužyta anglų kalba kviečia kavos (Do you want coffee, just the two?), o miškuose netikėtai sutikti nepažįstamieji paskiria pasimatymą prieš vidurnaktį prie Ponte alle Grazzie. Būtų italas, persižegnočiau, paspausčiau dviratuką ir lėkčiau, bet kadangi švedas, o dar su tokia pavarde, sutikau.



22.30 val. Man į tėvus pagal amžių tinkantis praeivis užklausia, ar aš solo.

Sonno turisto, no solo.

Pasirodo švedas. Punktualiai. Aš pati stebiuosi, kad nevėluoju. Bučiutis nelenda - ne kaip italai per Naujuosius metus ant Karolio tilto Prahoje. Ir mes prasinešam. Motoroleriu. Per Florenciją. Patenkita karksiu prieš vėją iš šalmo, kaip gražu. Bijau nukristi, todėl įsitvėrusi jo iš paskutiniųjų ir mes nardome gatvėmis - pro katedrą, automobilius, Via Mafia, kitus motorolerius - ir aš džiaugiuosi, kad nors kartą pataikiau į tokį date, kur man nereikia imtis iniciatyvos. Jo rekomenduoti gelati išties labai skanūs - čia nėra turistų, vien italai. Pasišnekučiuojame. Suprantu, kad daugiau nieko nebus. Ir jis taipogi supranta. Nuveža mane į "Archi Rossi". Palieka vizitinę. Reikės brūkštelėti ir padėkoti.

Tiesa, dar buvau netoli Mont Blanc ir esu sau prisiekusi, kada nors snieguotą viršūnę (nebūtinai pastarąją) būtinai pačiupinėsiu pati.





Zyziu bičiuliui alpinistui, kad jis su manimi pakopinėtų bent po Airijos kalnus.

Gražu Italijoje ir jei vyrai ten būtų linkę bendrauti daugiau kaip švedas, o ne kaip jauni profesoriai, būtų dar gražiau. Ir aš kaip tie tūkstančiai turistų atsivežiau savo prisiminimus atminties kortelėje. O parašiau, kad įneščiau šiek tiek monotonijos, kaip sakė ankstesnis Kauno meras, į mūsų diskusijas apie emigrantus. Nes kartais jau beveik einu krautis lagamino į Lietuvą. Bet kai pagalvoju, kad skrydis iš Romos į Dubliną tekainavo 26 eurus (su mokesčiais), pagalvoju, kad gal dar reikia pasiblaškyti.

Ekonominiai migrantai: pradžia, nauda ir perspektyvos

Buvo, berods, 2001-ųjų birželis, kuomet nei iš Vilniaus, nei iš Karmėlavos dar neskrisdavo pigių skrydžių oro bendrovės ir keliauti į Londoną ar Dubliną tekdavo autobusu. Po pirmųjų 12 valandų autobuse pamažu pasklisdavo rūkytos šoninės, šprotų ir agurkų kvapas, dar po šešių Kauno stotyje įlipęs vyriškis merkdamas akį ir šiepdams ūsą pasiūlydavo alaus, o likus keliems šimtams kilometrų iki Calais tas pats vyriškis intensyviai imdavo studijuoti laiškus ir dokumentus, Doverio uoste turėsiančius įtikinti Didžiosios Britaniijos pareigūnus pase įspausti įrašą "Leave to enter for six months: emplyment and recourse to public funds prohibited".

Kai kurie išties neketindavo dirbti - tiesiog vykdavo aplankyti metus nematytų giminaičių, o kai kurie sportiniame krepšyje veždavosi drelę ir oblius, bet sakydavo, jog vyksta pamatyti Big Beno. Vienus įleisdavo, o kitus ne. Dažniausiai pagrįstai. Kaip ir anksčiau Jungtinių Valstijų ambasadoje Vilniuje dirbusi pareigūnė, dalyvaudavusi interviu su asmenimis, prašančiais JAV vizos ir dažniausiai užuosdavusi tuos, kurie ketindavo likti Dėdės Semo žemėje. Apie ją sklisdavo kalbos, jog anksčiau darbavosi CŽV. Nenustebčiau.

Su antspaudu pase grįždavau į autobusą, Londono centre esančioje Viktorijos stotyje persėsdavau į kitą ir paryčiui jau mindžikuodavau ties Airijos muitininko būdele ir giedodavau prieš tai dieną britų pareigūnams atliktą dainelę, jog važiuoju aplankyti sesers. Meluodavau iš dalies - išties vykdavau pas sesę, tačiau pauždarbiauti ketindavau. Norėjau susitaupyti kelionei į Ameriką, kad ten nereiktų pernelyg jaudintis, jog turiu kažkam grąžinti skolą. Ir ačiū Dievui, neteko kalbėtis su tariamąja buvusia CŽV darbuotoja - jaučia mano siela, kad Filadelfiją ir Niujorką būčiau mačiusi kaip savo ausis be veidrodžio, nors neketinau likti. Tiesa, jau būnant JAV porą kartų tokios mintys aplankė. Kartais pagalvoju, kad gal vertėjo likti.

Tą birželį sulaukiau skambučio ir pasiūlymo pavertėjauti pusdienį per valandą užsidirbant 25 Airijos svarus (maždaug apie 35 eurus). Airijos teisingumo departamente. Politinio prieglobsčio pasiprašiusiam lietuviui. Per porą valandų sužinojau, jog jam kiek per trisdešimt, jis iš Panevėžio, ten pradėjo verslą, jį ėmė reketuoti čigonai, todėl Airijoje pasipašęs prieblobsčio. Pokalbiui su pareigūnu pasibaigus ir šiam išėjus su panevėžiečiu apsikeitėme šypsenomis ir mandagiai atsisveikinome. Nežinau, kaip baigėsi jo byla. Tokių ir panašių "prisidavėlių" (taip neretai vadinami prieglobsčio prašytojai) iš Lietuvos bylų Airijos pareigūnai nagrinėjo ne vieną ir ne dešimt.

1990-1992 m. vos 160 žmonių kreipėsi į Airijos pareigūnus prašydami prieglobsčio, o 2002 m. kas mėnesį prieglobsčio prašydavo net 1000 žmonių. Iki 2003-ųjų metų prieglobsčio pasiprašę ne Europos Sąjungos piliečiai, Airijoje susilaukę vaiko, galėdavo prašyti rezidento statuso (leidžiančio dirbti) ir jis dažniausiai būdavo suteikiamas. Nuo 2003-ųjų, kai Aukščiausiasis teismas nutarė, kad tokiais atvejais ne ES piliečiams rezidento statusas neprivalo būti automatiškai suteikiamas, prašančiųjų prieglobsčio gerokai sumažėjo.

2004 m. mes įstojome į Europos Sąjungą, potencialūs prieglobsčio prašytojai bei nelegalai tapo ekonominiais migrantais, iki šiol dirbusieji be darbo leidimų galėjo atsipūsti - nebereikėjo bijoti, kad Garda (Airijos policija) ar kiti pareigūnai paprašys asmens dokumentų, o oblius ir dreles į sportinius krepšius įsimetusiems vyrams nebereikėjo meluoti, jog važiuoja pamatyti Big Beno. Be to, į Lietuvos rinką žengė "Ryanair" ir 2000 km kelionės nebereikėjo įveikti autobusu. Štai netikintiems ekonominių migrantų nauda pirmasis kontrargumentas.

Antrasis argumentas

Studijuodama Vilniaus universitete buvau pasirinkusi kursą "Lietuvos žydų istorija". Sužinojau, kad jei ne XX a. pradžioje Lietuvoje gyvenę 154 tūkst. žydų (apie 7.5 proc. tuometinės populiacijos), jų ryšiai bei finansinė parama, Lietuva po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. niekuomet nebūtų ėmusi taip sparčiai stotis ant kojų. Tuomet net buvo įsteigta Žydų reikalų ministerija.

Nors vienas Dievas težino, kiek mūsų išsibarstę po pasaulį, o šį pavasarį paskelbtais pernykščio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena vos 25 tūkst. lietuvių, kaip ir Markas Tvenas mes žinome, jog "yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika". Todėl suskaičiuoti, kiek iš Lietuvos biudžeto kasmet nubyra kiekvienam emigrantui ir kiek mes turime į jį grąžinti, yra sudėtinga, o galbūt net beprasmiška.

Tiesa, Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška prieš kelis mėnesius teigė, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos bankus iš užsienio, 2005 m. siekė apie 866 mln. litų, o 2006 m. ši suma viršijo 1 mlrd. litų. Pridėkime per šventes ir vasarą restoranuose, grožio salonuose, stomatologijos klinikose bei parduotuvėse paliekamus litus, investicijas į nekilnojamąjį turtą, turizmo sektorių, uošviams nuperkamą automobilį ir skalbyklę krikšto mamai... Kaip buratinai sodiname monetas ir tikime užaugsiant pinigų medį Tėvynėje. Įdomu, kas atsitiktų, jei metus Baltijos tigrui (ar vis dar grėsmingai riaumojančiam?) nenumestume nė kasnio? Aš - ne ekonomistė, tačiau ir kelmui aišku, kad jei ne ekoniminiai migrantai, Lietuvos darbdaviai pardavėjai ir prekių demonstruotojai nesiūlytų 3000 Lt, kaip teigia Lietuvos darbo birža. Tiesa, iki šiol neįsivaizduoju, ką už tokius pinigus reiktų demonstruoti ir pardavinėti. Štai ir antrasis ir, ko gero, svariausias kontrargumentas apie ekonominių migrantų naudą. Jei kas uoliai finansiškai prisideda prie Lietuvos gerovės, tai tikrai mes. Belieka tikėtis, kad mūsų nesušaudys...

Antiemigracija=antiimigracija?

TetaSigita svarsto, kad jei dabartiniai migrantai šitiek jėgų, kiek jiems teko prarasti, kol jie įsitvirtino užsieniuose, dažnai žemesnėje pakopoje nei Lietuvoje, būtų panaudoję Lietuvoje, tai gal ir čia būtų kas nors pasikeitę. Gal. Nors vis dėlto matau, kad labai norint užsienyje susikurti naują pradžią žymiai paprasčiau nei Lietuvoje. Keturiasdešimtmečiai čia stoja į universitetus (ir ne dėl to, kad darbe liepia kelti kvalifikaciją), o penkiasdešimtmečiai ima mokytis groti fleita.

O kol kas nelaikykime emigrantų priešais ir pamažu kvieskime indus, kiniečius, ukrainiečius ir baltarusius. Kartais galvoju, kad likusieji Lietuvoje burnoja ant emigrantų, nes bijo imigracijos. Lietuviai garsūs Europoje užsispyrimu - juk buvome pakrikštyti paskutiniai Europoje. Norėčiau tikėti, kad tam, kas Vakaruose jau seniai tapo norma, t.y. laisvam darbo jėgos judėjimui, stačiakaktiškai nesipriešinsime keletą šimtmečių. Mums - emigrantams - nereikia emigracijos reikalų komiteto ar ministerijos ir net be dvigubos pilietybės išgyvensime. Neprašome privilegijų, o tiesiog truputėlio pakantumo.

Serdiučka, rinkimai ir neafišuota atsivėrusi Nyderlandų darbo rinka

Na ką. "Sieben sieben dance" nelaimėjo, Airijos lietuviai darkart driokstėlėjo su dvylika balų Lietuvai, o internete vėl prasidėjo raganų medžioklė bei kaltinimai plagiatu. Kažkas apkaltino mandarinų skynėjus Ispanijoje pasyvumu. Kliuvo ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantiems lietuviams - esą sugebėjo nuberti vos tris balus.

Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų jei rinkdami LR Parlamentą ar Prezidentą, užsienyje gyvenantys lietuviai susivienytų kaip kumštis ir balsuotų taip gausiai ir vieningai kaip Airijos lietuviai praeitą šeštadienį. Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų, jei atsirastų politikas ar partija, kurie suvoktų, jog tokia mase galima manipuliuoti kaip ir potencialiais Rolando Pakso rinkėjais, jei turi gudrų viešųjų ryšių specialistą.

" Jei rinkimo teisę turinčių Lietuvos piliečių skaičių (o jų yra apie pustrečio milijono) padalintume iš Seimo narių skaičiaus, kiekvienas jų turėtų atstovauti kiek daugiau nei 17 tūkstančių rinkėjų. Airijos lietuviams atstovaujantys parlamentarai, jei mūsų čia išties yra apie penktadalis milijono, Seime iškovotų bent 11 vietų. Jei susivienytų gyvenantieji Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, Parlamente turėtume visai solidžią koaliciją" , - svarsčiau pernai "Amerikos lietuvio" organizuotame konkurse dalyvavusiame rašinyje.

Rinkimai dar ne greitai, nors, sprendžiant iš PR gausos, jiems jau ruošiasi Lietuvos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje, o savaitgaliais garsiai ir gausiai uliavojantis mano giminaitės kaimynas ją laiks nuo laiko vis paragina stoti į, berods, socialliberalų partiją.

Tačiau šįkart norėjau parašyti ne apie rinkimus ir net ne apie Euroviziją, o apie netyčia vieno Dubline gyvenančio lenko bloge rastą naujieną, kuri "Delfi" teužėmė vieną pastraipą, lyg tarp kitko buvo pridurta prie žinutės apie narystės Europos Sąjungoje metines ir tesulaukė 72 komentarų. Galbūt dėl nuosaikios antraštės...

Nuo gegužės 1–osios Nyderlandai atveria savo sienas darbuotojams iš dešimties šalių, kurios prieš trejus metus įstojo į Europos Sąjungą: Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Slovakijos, Čekijos, Slovėnijos, Vengrijos, Kipro ir Maltos. Nuo šiol norintiems įsidarbinti Nyderlanduose nebereikės prašyti leidimo dirbti šioje šalyje.

Mažiausiai aštuoni eurai už valandą, "coffee shopai", dviračiai, marihuana, Raudonųjų žibintų kvartalas, Van Goghas, dviračiai, Heinekenas, klasikinė muzika, Amsterdamas, kanalai, architektūra, dviračiai, liberalizmas, tulpės, fotografija, malūnai, aukšti vyrai... Olandija turi daug privalumų. Pavyzdžiui man artimiausias būtų dviračiai. Galų gale - ten kontinentas, o čia vis dėlto laiks nuo laiko pasijaučia, jog Airija - sala. Tiesa, jauki.

Neseniai iš Londono kelioms dienoms pasisvečiuoti atvykusi draugė (lietuvė) Dublinu visai susižavėjo, net mažiausioje miesto aludėje pusę pintos "Guinnesso" ištuštino ir aikščiojo, kaip gražiai ant putos išpieštas dobiliukas. Lyg patvirtindama mano nuomonę pasakė, jog Dubline jauku. Vis mąstau, ar visiškai atsiveriant vis daugiau ES sienų kontinento įvairovė nusvers salos jaukumo argumentą.

Berods, senojoje Europoje belieka šeši mohikanai: Vokietija, Austrija, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija ir Danija.

PS
Kodėl Lietuvos žiniasklaidos reakcija į Nyderlandų valdžios sprendimą buvo beveik nebyli? Ar informacijos stoka tampa naujuoju ginklu kovoje su emigracija? Na, galbūt gegužės mėnesį žurnalistai tiesiog labiau domėjosi popsu... Tačiau Eurovizija pasibaigė, nuaidėjo paskutiniai skambučiai, netrukus studentams baigsis sesija ir vėl susiklostys patogios aplinkybės trumpam išvykti. Paaukoti vasarą, o galbūt ir metus 8 eurams už valandą, kalbos patobulinimui, naujo alaus degustavimui ir naujoms pažintims. O kap ir ar į tai reaguos Lietuvos darbdaviai, valdžia, žiniasklaida ir anonimiški bei vieši emigracijos kritikai sužinosime netrukus.

What I See in BBC

:)

Kaip emigrantams gražinti skolą Tėvynei

Manau, kad esi skolinga investicijas, kurias Lietuvos Respublika sudėjo į tamstos ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan. <...> Valstybės biudžeto sąskaitos numeris viešas.

Jurgos D. Martini laiškas sukėlė nemažai diskusijų, iššaukė per tūkstantį komentarų ir keletą pasisakymų bloguose. Suglumau Liutauro bloge atradusi aukščiau cituojamą pastraipą ir susimąsčiau, kaip reikėtų Lietuvos Respublikai grąžinti investicijas į mano ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan.

Kiek eurų pakaks pervesti močiutei, kad pakaktų iki kitos lietuviškos pensijos?

Kiek bijūnų reikės pasodinti po daugiabučio langais ir tikėtis, kad jų nenuskabys vaikigaliai?

Gal kažkiek metų reikės dirbti nemokamai - kaip Jokūbui, dukart po septynerius plušusiam už Rachelę?

O gal už kažką reikės nubalsuoti, tik neapsisprendžiu, kam esu labiau skolinga savo balsą - Sąjūdžiui, nes jo žmonės pradėjo kurti Lietuvą, Artūrui Zuokui, nes PRindamas save jis, pripažikime, vis dėlto PRino ir Vilnių, kurį mylėsiu iki grabo lentos, net ir su Valdovų rūmais ir naujuoju Šanchajumi*, o gal Algirdui Mykolui Brazauskui už bandymus likti inkaru, stabiliai laikančiu Lietuvą "nieko neatsitiko" uoste?

Kelias gėlių puokštes reikės nupirkti Sodros darbuotojoms, kol mamai suteiks išankstinę pensiją?

Kelių "Kauno asorti" dėžučių pakaks, kad po operacijos gulėdama palatoje nebūčiau pamiršta? O galbūt su "Kauno asorti" net neverta prasidėti, o tiesiog į vokelį įdėti du Basanavičius ar Vydūną?

Kelias sagutes reikės prasisegti, kad muitininkai Vilniaus oro uoste į mane nežiūrėtų kaip į tautos išdavikę su iš kišenių byrančiais eurais?

Kiek pakaks išsipirkti teisei į laisvą žmonių judėjimą?

Kritikams siūlau paskaityti Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvės reakciją į užuominas apie skolas . Itin subjektyviais klausimais kartais neišeina likti objektyviai, todėl stoju į jos pusę, keliu į viršų nykščius ir sakau "taip".

* o bet koks PRas yra geriau nei jokio

Postsovietinis elementas, atrandami draugai ir rizika

"Davai davai!" - subliovė vyriškas balsas iš minios, ir aš, tiesą sakant, net nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne draugės bakstelėjimas į šoną. Rytų Europai būtina pasirodyti. Net Sinead O'Connor koncerte Dubline.

Per kitas porą valandų Rytų Europos atstovai ir kitaip atkreipė į save dėmesį: dvi blondinės akiplėšiškai atsistojo priešais mane ir į veidą ėmė pūsti cigarečių dūmus, trys už manęs stovėję lenkai vis pšečino ir kšečino - net kai scenoje liko viena Sinead ir su gitara atliko akustines dviejų dainų versijas, o koncertui pasibaigus iš minios kažkas riktelėjo "Pakartot!"

Jei kas iš jūsų oro uoste niekada nemėginote apsimesti Vakarų Europos atstovais (apsirengdami spalvotai ar slėpdamiesi po angliškos knygos ar "Newsweek" viršeliu) ir neglaudėte lietuviško paso viršeliu į save, kol galiausiai registratūroje paprašė jį atversti, galite mesti į mane akmenį. Jei niekada, paklausus iš kur jūs, nemėginote išvengti tiesaus atsakymo ir tik po kelių minučių koketavimo ištarėte savo kilmę, meskite į mane kitą akmenį. Jei esate emigrantas (iki gyvenimo pabaigos ar tik vienai vasarai) ir visada džiugiai imate čiauškėti gimtąja kalba su klientais, paaiškėjus, jog jie iš Lietuvos, meskite į mane dar vieną akmenį.

Aš esu lietuvė kartais besigėdijanti savo kilmės, nepaisant visų pastangų apie Lietuvą kurti teigiamą įvaizdį. Aš esu Rytų europietė, kasdien susidurianti su lenkais, latviais, lietuviais, baltarusiais bei slovakais, ir vis mėginu vadovautis tolerancija bei pakantumu neipaisant vyraujančių stereotipų.

Šią savaitę darbe kalbantis su kolege lenke mano tolerancija trumpam išgaravo ir virto kiek pašaipia replika, esą lenkai yra skūpūs. Mano replika tapo nepastebimai į mišką purptelėjusiu žvirbliu, ketvirtą valandą ryto grįžusiu į mano pašto dėžutę riaumojančiu jaučiu. Griuvo mūsų draugystė, užmarštin nuskendo prisiminimai apie keliones į Krokuvą ir Seviliją, kažkur kaltinimų rūke ištirpo išpažintys apie buvusius meilužius, o kartėlio lavina nusinešė kažkada prie butelio vyno kurtus planus drauge važiuoti gyventi į Ispaniją. Ir kaip ta žvejo žmona likau prie suskilusios geldos apsvarstyti savo žodžių.

Gal, kaip sako mano močiutė, išties lengviausia yra su lietuviais - tiek vyrais, tiek moterimis? O gal neverta pernelyg bičiuliautis su bendradarbiais - anksčiau ar vėliau kils vienoks ar kitoks konfliktas? Žinoma, galima apskritai nemėginti užsieniuose ieškoti draugų, su kuriais kaip ir Lietuvoje galėtum plepėti iki aušros apie viską ir apie nieką. Aš taip negaliu, nes imsiu kaukti, kaip sakė Arkadijus Vinokuras, vilko balsu.

Išvykus iš savo šalies visuomet rizikuoji ir tą riziką suvokti gali tik tie, kurie kada nors yra tam ryžęsi: šešiems mėnesiams ar šešiems metams. Rizikuoji, kad nebebus į ką grįžti, o ryšys su geriausiais draugais, nepaisant visų vaikystės priesaikų ir paauglystės išpažinčių, nutrūks. Rizikuoji, kad Kūčių vakarienę valgysi vienas, o per Valentiną taure vyno daušies su Keri iš "Sekso ir miesto". Galiausiai rizikuoji, kad mėnesį, o gal ir pusę metų valgysi makaronus su sviestu, o miegosi ant čiužinio kambaryje be lango.

Likusieji Lietuvoje pasakys, kad ir jie kasdien susiduria su rizikingais sprendimais. Sutinku. Tiesiog šįkart apie užsienyje atrandamus ir prarandamus draugus.

Ar pastebėjote, kad įsikūrę svečioje šalyje ir kažkokiomis aplinkybėmis atradę artimesnės sielos žmogų, draugystę užmezgate žymiai greičiau nei Lietuvoje? Per porą mėnesių pasipasakojate tai, kam Lietuvoje prireikė kelerių metų. Galbūt skiria kalbos barjeras, tačiau jungia bendra patirtis. Galbūt rasės skirtingos, tačiau panaši pasaulėžiūra. O galbūt jungia priklausymo postsovietiniam blokui elementas.

Štai aš ir užmezgiau draugystę, tik ji dužo kaip gintaro pilis dėl tos nelemtai išsprūdusios replikos, kurią maniau būsiant suprastą dėl priklausymo postsovietiniam blokui elemento. Pasipylė priminimai apie mano ankstesnes replikas, užuominas ir užgaulius juokus.

Dabar mąstau, ar postsovietinis elementas daugiau jungia ar skiria. Mano viena labai gera draugė lietuvė, remdamasi savo ir pažįstamų patirtimi tvirtina, kad vis dėlto lenkais nereikia pasitikėti. Galbūt kaimynų apskritai net ir labai norint negalima pašiepti, o dera kaip "Eurovizijoje" iš mandagumo visuomet skirti bent kelis balus? Bet aš taip negaliu - nenoriu ir nemoku pataikauti, todėl visiškai nediplomatiškai kartais drebiu draugams tiesą į akis ir, panašu, kad ką sėjau, tą ir nupjoviau. Su kaupu...

Gal kaip ir moteriškų hormonų audra praeis, o galbūt prisidengus "Vanity Fair" reikės perbėgti į Vakarų europiečių stovyklą nebepasitikint lenkais. Juk neimsiu kaukti kaip vilkas - verčiau rizikuosiu. Juk užmegzdami santykius (tiek kaip draugai, tiek kaip meilužiai, net kaip sutuoktiniai) visuomet rizikuojame. O kol yra su kuo nueiti į Sinead koncertą, nepražūsiu.

Visuotinė antiemigracinė kampanija ir "grūzas"

Kai draugai grįžta iš Lietuvos - po trumpesnių ar ilgesnių atostogų, kurios neretai tampa dalykinėmis (sveikata, nekilnojamas turtas, bankai, giminės) - vis klausiu - na, kaip?

Velykas Vilniuje sutikusi draugė sako, kad Lietuvoje ją "užgrūzino". Ir ne šiaip nepažįstami praeiviai, o neblogos draugės. Reikšmingai pastebėjo, kad jau metas gimdyti vaikus, kurti šeimą ir sukti lizdą. Esą gana valkiotis po svečius kraštus.

Prieš porą savaičių po poros Dubline praleistų metų, kaip pati tikina, visam laikui į Lietuvą grįžusi kita draugė sako, kad Lietuvoje visi tešneka apie pinigus: ką pirkti, ką parduoti, kur investuoti, kaip susitaupyti. Dar prieš jai išvykstant juokavome, kad greitai vėl išvyks. Gal net nebūtinai į Dubliną.

Lietuvos darbdaviai vilioja mus grįžti. Tūkstantiniai atlyginimai žadami ne tik statybininkams, bet ir pardavėjoms. Kaip ten sakoma - zhyt stalo luche, zhyt stalo veselej (lt. gyvename geriau, gyvename smagiau).

Smagiau - tikrai. Vien ko vertos alų Vokietijoje pilstančių veikėjų pastangos Lietuvoje griežiant styginių kvartetui kurti pseudonaujienų pseudoportalus. Arba štai po užsitęsusių, išsišokimais, kurių nuraminti nepavyko net Algirdui Mykolui, paįvairintų derybų buvusio konservatoriaus ir liberalo, o dabar nušalinto prezidento partijos nario tapimas sostinės meru. Vis prisimenu, kad 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Laikau špygas, triskart beldžiu į medį ir persispjaunu per kairį petį.

Taigi gyventi Lietuvoje smagu. Kaip visada. Pamenu, ketvirtame kurse, grįžusi iš Jungtinių Valstijų, darbinausi vienoje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje. Manęs paklausė, kokios naujienos man būtų įdomiausios. Atsakiau, kad užsienio, nes Lietuvoje jos daugmaž tos pačios - tik išsišokančių politikų pavardės keičiasi. Vis renkame, bet niekaip neišsirenkame...

O ar Lietuvoje gyventi, kaip kažkokia partija per kažkokius rinkimus žadėjo, tapo geriau? Iš neatslūgstančios agitacinės kampanijos, kuri, regis, dabar neapsiriboja vien žiniasklaida ar lietuviškomis įžymybėmis, bet vis dažniau galbūt net nesąmoningai įtraukia ir draugus, buvusius kursiokus ir klasiokus, panašėja, kad atlyginimai išties pamažu auga, taigi kaip bulgarams galbūt neteks laukti šimto metų, kol pasivysime Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau kaskart draugams grįžus iš Lietuvos mes vis pasvarstome, kad gyvenimo kokybė nebūtinai tiesiogiai proporcinga nulių kiekiui atlyginime.

Net neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, todėl kitąkart galbūt tik trumpam susibėgę su iš Airijos ar Didžiosios Britanijos atvykusiais bičiuliais (savo ar jų iniciatyva) "negrūzinkite" jų - viskam savas laikas. Verčiau prisiminkite gerus senus laikus ir pakelkite taurę, bokalą ar čierką už ateitį ir bent trumpam neskaičiuokime litų, eurų, dolerių ar svarų. Savų ar svetimų. Juk išties ne piniguose laimė. Geriau pažiūrėkit pro langą - kaip gražiai žydi kaštonai. Sakoma, jei įsimyli žydint kaštonams, meilė truks ilgai.

PS

Apsilankiusieji aukščiau minėtoje mugėje, kurioje buvo pristatytos darbo galimybės Lietuvoje, pastebėjo, kad prie nė vieno darbo skelbimo nebuvo nurodytas atlyginimas. Šiek tiek skaidrumo, ponios ir ponai!

Užrašai iš Italijos. I dalis

Italija išties yra kaip tas vitrinoje akį traukiantis batas, kurį pasimatuoji ir staipydamasi prieš veidrodį imi svarstyti: atrodo puikiai, bet ar tinka? gal kiek ankštokas, tačiau turėčiau pranešioti; patinka, tačiau gal neilgam.



Mano afera su Italija truko penkiolika dienų. Traukiniais sukoriau apie 5000 km, išgėriau pakankamai vyno, patenkinta į kairę ir dešinę karksėjau "grazie mille", mokiausi ignoruoti besarmačių italų ir jais apsimetančių rumunų replikas, mėginau perprasti, kodėl čia tiek daug dykaduonių "paprašaininkų", pasičepsėdama kirtau gelati, mačiau Siksto koplyčią ir garsiojo Dovydo kopiją, klausiausi bendrakeleivių "backpackerių" istorijų, dviračiu važiuodama Toskanos miškais buvau pakviesta į pasimatymą ir vos neatsisveikinau su savo rankine naktiniame traukinyje. Bet apie viską nuo pradžių, po truputį ir šiek tiek nuosekliau.

Napoli

Neapoliečiai apsiskalbė. Siaurose gatvėse ant palangių, langų, balkonų ir virvių vėjyje suposi marškiniai, kelnės ir apatinis trikotažas. Traukiau į plaučius Italiją: sūrų užmerktų sardinių kvapą vietiniame turgelyje, ką tik sumaltų kavos pupelių aromatą, padirbtais D&G diržais prie stoties prekiaujančių vyrų prakaitą, sumišusį su maniškiu, šviežių mandarinų gaivą ir geriausios pasaulyje picos gundantį aštrumą.



Neapolio bijojau. Giliai kuprininėje slėpiau fotoaparatą ir piniginę. Diauriausi, ar tik iš paskos motoroleriu neatidumia koks ilgapirštis ir negalėjau atsistebėti carabinieri gausa. Jie oriai žingsniavo gatvėmis vilkėdami pasiutiškai gražias uniformas (girdėjau, Armani), glebėsčiavosi su praeiviais ir kartais rūkė cigarus.

Neapolis nebuvo nupudruotas kaip kai kurie Europos didmiesčiai: nuo namų byrėjo raudonas tinkas, gatvės duso nuo dulkių, o automobiliai ir motoroleriai kaip išprotėję chaotiškai pypeno. Miestas buvo kaip ta pica už vieną eurą: paprasta, neišpuoselėta, skubiai suvyniota į servetėję, bet tikra. Itališka.

Sicilia

Išties turėjau atvykti į Kataniją, tačiau niekam nepranešus, jog turiu pakeisti traukinį, atsidūriauiš vaikystės dėl komisario Katani žinomame Palermo. Ir likau labai maloniai nustebinta. Nakvojau senoviniame name už 35 eurus. Kaip kokia italė balkone pasidžioviau skalbinius ir iš ryto pasisveikinau su kaimynu, pūtūsiu žolytę. Palermo apskritai daug kur praplevendavo salsvas žolytės kvapas.

Ryte buvau netikėtai maloniai nustebinta gavusi kuponą pusryčiams netoliese esančioje kavinėje: labai stiprus ir liliputiškai mažytis espresso su ricotta įdarytu brioche.

Apžiūrėjau katedrą, išpuoštą arabiškasi motyvais, pasivaidenau prie kelių turistų grupių (geriausias būdas greitai atrasti ką nors įspūdingesnio, kai nė itin daug laiko), trumpam pasiklydau vienoje iš tų skalbiniais išdžiaustytų gatvyčių ir išvykau į Kataniją.



Kadangi nebespėjau į link Etnos vežantį autobusą, teko pasitenkinti paklaidžiojimu miesto gatvėmis ir nesėkmingomis atidarytos trattoria paieškomis. Nelemta siesta - ritorno subito (it. grįšiu netrukus). Užtat sukirtau labai skanių pistacijų skonio ledų ir buvau pavaišinta šokoladiniu pyagėliu bei cappuccino - nufotografavau kortomis žaidžiančiius senukus, o vienas jų pamojo sektį jį. Įtariai pamaniau, kad gal vedasi į krūmus, tačiau jis parodė vietinę kavinę. Tepasakė grazie. Beliko atsakyti grazie mille.

Pakeliui į Romą vis dėlto trumpam išvydau Etną. Pirma nesupratau - debesis ar kalnas. Bet bendrakeleivis Mario patikino, kad Etna.

Roma

Ją atradau ankstyvą ketvirtadienį, maždaug apie septintą valandą ryto, kai gatvės dar neduso nuo turistų, o už kelių valandų beprotiškai užsikimšiančias sankryžas tik retkarčiais kirsdavo vienas kitas motoroleris.

Roma budo. Iš Trevi fontano vyrai oranžiniais drabužiais traukė į amžinąjį miestą grįžti norinčių turistų monetas (sako, kartais per mėnesį dugne nusėda daugiau nei tūkstantis eurų), padavėjai dengė stalus iškrakmolintomis staltiesėmis, o prie bažnyčios prisėdęs vargeta taisė sveikatą nuo vakar butelyje likusiais keliais lašais "Frascati".

Po kelių valandų Trevi fontaną vėl užguls gaujos turistų, Ispaniškuosius laiptus užsės šimtai italų, japonų, amerikiečių ir rusų, o šaligtviais, akligatviais, kelkraščiais, promenadais ir kiemais lyg bitės ims zursti motorleriai. O kol kas Roma budo ir tokios nurimusios jos nebeišvydau per keturias čia praleistas dienas.



Žingsniavau palei Tibrą po žaliuojančiais platanais. Netikėtai už kampo pastebėjau Koliziejų, smalsiai dairiausi per upę ieškodama Šv. Petro bazilikos kupolo ir vis dirsčiodama į savo "Lonely Planet" nuklydau į kažkurią iš aikščių.

Visi Romos laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Nebesuvokiau, kelinta dabar valanda, nebesusigaudžiau, kur barokas, o kur jau ne, kur gražu, o kur dar gražiau, ir kaskart į rankas paėmusi "Nikoną" svarsčiau, kaip viename kadre sutalpinti kuo daugiau Romos. Kaip ir Siksto koplyčioje besibraudama per jūrą turistų užvertusi galvą mąsčiau, kaip reikėtų žiūrėti į freskas, kad išvystum ir suprastum daugiau.



Roma glumino ir vargino. Buvo žavu stebėti kavinėse cafe fredo ar espresso gurkšnojančias senyvas poras, godžiai lyg būtų vaikai gelati laižančius suaugusius, išdidžiai gatvėmis žingsniuojančius velniškai patrauklius policininkus. Žinoma, erzino masės turistų, prie metro šmirinėjantys kišenvagiai, pinigų kaulyjančios čigonės, įkyrūs padirbtų prabangių niekų pardavėjai ir be jokios sarmatos įžūliai preinančias moteris nurenginėjantys italai.

Godžiai lyg vaikas Piazza Navona laižiau šokoladinius ledus ir klausiausi gatvės muzikantų.

Roma paliko įspūdį, bet gyventi joje, kaip sakė mano viena draugė, būtų nelengva. Tačiau visi keliai veda į Romą ir trumpam čia darkart mielai užklysčiau.

O dabar galima ir...

Sakoma, pamatyk Paryžių, o tada galima ir mirti. Į Paryžių dar nespėjau, bet atsidūrusi Cinque Terre (Italija) praėjusią savaitę nebežinojau, į kurią pusę fotografuoti, ką zoominti, o ką imti plačiu kampu, stovėti, prisėsti ar šaukti kaip filmo "Garden State" pabaigoje . Čia dalelytė to, kas tilpo. O dabar galima ir... Bet dar reikia pamatyti Paryžių :)