Emigracijoje - Guinness Time. Išeinu kūrybinių atostogų.

Dienos Dubline slenka pamažu. Kartais šonus pakaitina pro debesų plunksnas prasispraudžianti saulė. Jau spėjau nusvilti. Užvakar, tiesa, pliaupė dideliais lašais. Vakar vėl mėginau su manimi fotografijos NCAD besimokiusių studentų ir savo nuotraukas įpiršti masiniam vartotojui, žalios žolės Smaragdo saloje ieškančiam turistui, gatvės kičo mėgėjui. Jau keletą mėnesių turime savo stendą Dublino širdyje esančiame Temple Bare kas šeštadienį vykstančiame Cow's Lane DesignerMart. Prekiaujame papudruotu pastelinių spalvų grožiu. Jau pardaviau vieną savo nuotrauką. Kai kurie yra pardavę po daugiau. Su ta pačia kompanija vėlgi tame pačiame Temple Bare esančioje Smock Alley Cafe dalyvaujame šią savaitę atidarytoje parodoje Dark River Pool: Views of Dublin City. Iš degtukų dėžutės pasigaminau pinholą ir atspaudžiau savo refleksiją apie Dubliną. Jei bus laiko, ateikite pažiūrėti.

Blogo pastaruoju metu aktyviai neatnaujinau, kadangi buvau išvykusi porai dienų su iš Lietuvos atvykusiomis draugėmis darkart pažiūrėti į vandenyną ir kalnus. Buvo gražu.

Avytės ganykloje



Dingle pusiasalis. Pats vakariausias Airijos taškas



Atlanto vandenynas

Netyčia sulaukiau elektroninio laiško su kvietimu stoti į Tėvynės Sąjungą, nors tokie kvietimai vargiai gali netyčia kibernetiniais kontaktais atkeliauti.

Vienas airis, vadovaujantis anglų kalbos mokyklai Dubline, liepą atidaro internetinę svetainę, kuri bus orientuota į Airijon atvykstančius užsieniečius. Tokių svetainių buvo ir anksčiau atidarinėta, tik jos pamažu žlugo. Lenkai tebeskaito lenkiškai, lietuvaičiai - lietuviškai. Svetainė "Babylon Radio" (čia tik jos būsimi griaučiai) nuo kitų skirsis tuo, jog joje bus internetinis radijas, visą parą transliuosiantis angliškai. Vėliau ketinama prašyti FM licencijos. Gavau iš iniciatorių kvietimą susitikti ir pasiūlymą vesti savo laidą. Kaip tyčia prieš išvažiuojant... Pažadėjau paklausinėti, gal atsiras koks kitas lietuvis ar lietuvė, norintys Airijoje turėti savo radijo laidą anglų kalba. Arba rašyti jiems angliškai. Brūkštelkite, jei kas susidomėtumėte lina.zigelyte[eta]gmail[taškas]com. Kol kas pinigų nežadama, nes projektas visai kūdikiškai šviežias. Bet kompanija labai maloniai nuteikianti.

O šiaip jau noriu aš bristi iš šitos emigracijos balos, liautis atstovauti emigrantų interesams, liautis ginti save ir kitus, peikti lietuvišką būdą, ieškoti teigiamybių airiškame, kaltinti valdžią ir koneveikti mūsų ambasadą Airijoje. Norisi mažiau rašyti ir skaityti daugiau. Ne vien pro langą į pasaulį žiūrėti. Arba prasimušti naują eketę virtualioje erdvėje. Prieš porą dienų jau kūriau requiem savo blogui, bet google'as veikė lėtai, taigi nepavyko užsidaryti ;)

O kol kas po pusantrų metų rašymo apie savo ulisus Dubline išeinu kūrybinių atostogų. Nebenoriu kartotis, todėl apie emigraciją ir emigrantus bloginsiu vis rečiau, bent lietuviškai, kadangi anglakalbiai auditorijai dar jaučiu kai ko neparašiusi. Gal netyčiom labai įsikvėpusi dar ką parašysiu ir prisikelsiu emigracijoje-etc kaip feniskas iš pelenų, bet kol kas planuoju pamažu bristi iš šitos balos ir kurti kažką naujo. Ieškau naujų temų naujiems blogams. Keletą minčių jau turiu. Lai ramiai išsiguli kaip gero vyno butelis. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksime tinkle.



PS Bloggeris gyvatė vėl lėtai veikė, daugiau nuotraukų būčiau pakrovusi...

Dublino holgarama

Kol kas nepavyksta prisėsti ir parašyti keliais rūpimais klausimais, tai kol kas siūlau paganyti akis po Dubliną. Fotografuota Holga, čia vadinamoji holgarama, juostelė taip ir atrodo, kaip žiūrite, niekas nekeista, neperidėta, tik nuėmiau spalvą. Bendras išlaikymas apie penkiolika sekundžių gaunasi, niaukta trimis filtrais, kadangi tenka dieną ilgą išlaikymą daryti. Maždaug apie tai ir bus mano galutinis projektas fotografijos kurse. O po to būsiu garsi ir bagota :) O išties labai terapiškai veikia mane tokia fotografija. Labanakt.

Cinema Paradiso. Prarasto laiko beieškant

"Lietuva" nebuvo pirmoji. Prieš tai uždarė "Tėvynę" ir pardavė "Vilnių". Apie "Edeną", "Fantaziją" ir "Šeimyninį" net nebuvau girdėjusi, nes nei manęs, nei tėvų, nei močiučių tuomet dar nebuvo. Gražūs buvo pavadinimai, dabar teliko "Forumai" ir "Plazos".

Dubline panašiai. Fotografijos kursui kiekvienas darome socialinės dokumentikos projektą. Aš sumaniau fotografuoti uždarytus Dublino kino teatrus. Dairausi prarasto laiko.

Be kita ko, airiai kino teatruose lankosi dažniau nei kiti Europos Sąjungos gyventojai. 2002 m. duomenimis, kiekvienas gyventojas vidutiniškai kine apsilankydavo po puspenkto karto per metus, pagal šį rodiklį tuomet Airiją lenkė tik islandai (5,7 karto).

Nepaisant to, kad 1991–2001 kino salių šalyje padaugėjo 72%, tuo pačiu laikotarpiu kino teatrų sumažėjo šeštadaliu. Tiesa, dauguma jau buvo uždaryti septiname ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Kuomet sausį buvau Krokuvoje, apėjome skverą, dydžiu prilygstanį Sereikiškių parkui Vilniuje. Palei jį buvo bent penki kino teatrai. Maži, aptriušę. Rodė Centrinės Europos ir Lenkijos kiną. Kai kuriuose dar buvo leidžiama rūkyti ir įsinešti bokalą su alumi. Dubline, suskaičiavau, dabar yra vienuolika kino teatrų. Iš jų tik viename rodomi filmai, kurių nėra žiūrimiausių, daugiausia dolerių surinkusių ir kituose topuose. Teliko multipleksai su dešimtimis kino salių, bloga garso izoliacija ir popkornu nusėtais kilimais. Tarkovskį dabar žiūrime DVD, o didžiuosiuose ekranuose - "Žmogų vorą". Pirmą. Antrą. Trečią.



Classic Cinema. Nugriautas 2007 m. birželį.

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".

©Lina Žigelytė

- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.