Wednesday, October 31, 2007

Apie Guggenheimą, Lietuvos funkcionierius ir neįvykusį atgimimą

"Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė. Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės."

Aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiai, deja, bet taikliai diagnozuoja dabartinę Lietuvos padėtį. Tik gaila, kad tų, kurie turėtų tokius interviu skaityti, šie žodžiai greičiausiai taip ir nepasieks.

Išuję gėjus (kitaip - ištvirkėlius, pedarastus, gaidžius, ligonius) išprašysime net dar nekviestus Ermitažo ir Guggenheimo muziejus. Šimtus metų gyvenome be jų, išgyvensime ir toliau. Juolab, Guggenheimo muziejaus koncepcija, kaip pastebėjo knygelės jaunimui “Mes ir ES” bendraautorius (2002), brošiūrų ir lankstinukų apie ES bendraautorius, o dabar Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis, "pasaulyje vertinama labai prieštaringai." Pasak jo, tai naudinga pačiam Guggenheimui ir jo imperijai, glaudžiai susijusiai su Niujorko finansine birža ir netgi įvairiomis machinacijomis. Dėmesio, Lietuva, mums vėl grasina žydai. Balnokit, broliai, žirgus.

Na, velniai nematė, kad su Guggenheimo-Ermitažo idėja lyg su vėliava plevėsuoja Artūras Zuokas. Nors, tiesą sakant, nebūtinai Vilniui reikia Guggenheimo-Ermitažo. Bet lyg į kaimaraitę saugiai tykiai pasidėti Joną Meką bei Jurgį Mačiūną į Nacionalinę galeriją, užkabinti ant vinuko, laiks nuo laiko nuo jų nuvalyti dulkes (juk tokia Lietuvoje muziejaus koncepcija) ir išsigraviruoti save garbės lentos varyje, mieli Lietuvos politikai, vis dėliojantys pasjansą su mūsų litais ir ES eurais, būtų tiesiog gėda.

Sakot, Peterburgas mums ne lygis, o Guggenheimas už šimtą ar tris šimtus milijonų litų neatsipirktų? Aišku, neatsipirktų - ne celiuliozės fabrikas ir ne atominė jėgainė. Nors, tiesa, Niujorko, Bilbao, Venecijos, Berlyno ir Las Vegaso valdžios nepasididžiavo.

Beje, prisminkime, jog Algirdo Mykolo Brazausko megaprojektas Lietuvos valdovų rūmai biudžetui, turėtų atsieiti 101 milijoną litų. Nejau vicemeras pamiršo, kokių prieštaringų vertinimų Lietuvoje sulaukė šio muziejaus koncepcija?

Jei ir toliau leisime taip būti valdomi, nenustebkime, kai po dešimties ar penkiasdešimties metų sukdami reportažus apie mus užsieniečiai tebemins tuos pačius KGB muziejaus koridorius, į kadrą mėgins sutalpinti kuo daugiau Kryžių kalno reliktų ir tebesuks tuos pačius archyvinius Baltijos kelio kadrus. Nes neturėsime nieko - tik pamažu blunkančią praeitį.

Tokius funkcionierius-portfelių pilotus-kostiumuotus kavalierius-rytojaus mecenatus jau seniai apdainavo "Antis". Tuomet aš dar buvau vaikas ir nelabai supratau, apie ką stūgauja Kaušpėdas. Dabar nesuprantu, ką reiktų kaltinti dėl tokio valdininkų mentaliteto - juos ar save, nes patys išsirinkome. O gal neišsirinkome?..

Bet ką aš čia aušinu burną. Juk nebesu vilnietė...

Sunday, October 28, 2007

Cinema Paradiso. Prarasto laiko beieškant

"Lietuva" nebuvo pirmoji. Prieš tai uždarė "Tėvynę" ir pardavė "Vilnių". Apie "Edeną", "Fantaziją" ir "Šeimyninį" net nebuvau girdėjusi, nes nei manęs, nei tėvų, nei močiučių tuomet dar nebuvo. Gražūs buvo pavadinimai, dabar teliko "Forumai" ir "Plazos".

Dubline panašiai. Fotografijos kursui kiekvienas darome socialinės dokumentikos projektą. Aš sumaniau fotografuoti uždarytus Dublino kino teatrus. Dairausi prarasto laiko.

Be kita ko, airiai kino teatruose lankosi dažniau nei kiti Europos Sąjungos gyventojai. 2002 m. duomenimis, kiekvienas gyventojas vidutiniškai kine apsilankydavo po puspenkto karto per metus, pagal šį rodiklį tuomet Airiją lenkė tik islandai (5,7 karto).

Nepaisant to, kad 1991–2001 kino salių šalyje padaugėjo 72%, tuo pačiu laikotarpiu kino teatrų sumažėjo šeštadaliu. Tiesa, dauguma jau buvo uždaryti septiname ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Kuomet sausį buvau Krokuvoje, apėjome skverą, dydžiu prilygstanį Sereikiškių parkui Vilniuje. Palei jį buvo bent penki kino teatrai. Maži, aptriušę. Rodė Centrinės Europos ir Lenkijos kiną. Kai kuriuose dar buvo leidžiama rūkyti ir įsinešti bokalą su alumi. Dubline, suskaičiavau, dabar yra vienuolika kino teatrų. Iš jų tik viename rodomi filmai, kurių nėra žiūrimiausių, daugiausia dolerių surinkusių ir kituose topuose. Teliko multipleksai su dešimtimis kino salių, bloga garso izoliacija ir popkornu nusėtais kilimais. Tarkovskį dabar žiūrime DVD, o didžiuosiuose ekranuose - "Žmogų vorą". Pirmą. Antrą. Trečią.



Classic Cinema. Nugriautas 2007 m. birželį.

Saturday, October 27, 2007

Islandiškas rytas

Šeštadienis. Atitrūkime nuo politikos, burnojimų ir pykčių.

Įsipilkite kavos ir gurkšnodami susipažinkite su "Amiina" iš Islandijos. 29 minutės dieviškos ramybės (su keliais pašnekesiais paukščių kalba). Gali būti, kad auga moteriška atasvara "Sigur Ros".

Wednesday, October 24, 2007

Pamąstymas: apie terorizmą

George'as Bushas sako, kad didžiausią grėsmę Amerikai kelia terorizmo šmėkla. Išties Ameriką terorizuoja vanduo (uraganas Katerina) ir ugnis (gaisrai Kalifornijoje). Kariuomenę su 532.8 mlrd. JAV dolerių biudžetu turinti šalis bejėgė prieš gamtą.

Tuesday, October 23, 2007

Gėda: kol kas - vos viena Lietuvos vizija iš užsienio

Iki politikos savaitraščio "Atgimimas" jau antrus metus iš eilės organizuojamo konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" pabaigos liko mėnuo, bet kol kas tėra gautas vos vienas pasaulio lietuvių darbas, kurį parašė į Japoniją likimo nublokšti tautiečiai. Viso kol kas gauta apie 40 vizijų.

Dalia Jankaitytė, VšĮ Pilietinės minties instituto, leidžiančio politikos savaitraštį „Atgimimas“, direktorė, pabrėžia, kad pernai beveik visos, t.y. 180 vizijų, „Atgimimo” redakciją pasiekė paskutinėmis konkurso dienomis.

Praėjusią savaitę dvi drauges kalbinau pamiklinti plunksną - nereikia kuklintis. Juolab, stebėdami gyvenimą Lietuvoje iš šalies, galime pamatyti tai, apie ką būdami Vilniuje, Marijampolėje ar Skuode net nesusimąstytume.

Taigi šaukiu aš tautą. Dalyvaukite. O jei manote, kad parašėte gerai, bet nelaimėjote, pasibaigus konkursui siųskite darbus parlamentarams - čia jų adresai, siųskite blogeriams, siųskite man. Įdomius darbus įdėsiu.

Kokia Lietuvos realybė, žinome, bet padovanokime jai viziją. Kad vaikams nereiktų gyventi tokioje Lietuvoje, apie kurią pernai parašė devintokė Dalia Macejauskaitė. Paskaitykite. Mergaitė parašė taikliai. Reikia kažką keisti.

* * *

Liūdnas mano rašinys ir be pasiūlymų. Esu devintokė, neturiu jokių permainų vizijos, nors norėčiau permainų. Aš žinau, ką pati turiu daryti – mokytis, bręsti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sąžiningai ir padoriai. O ką turi daryti valstybė, turėtų žinoti valstybės vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybė sočiai maitina.

Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam tu nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma.

Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tėvynė, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis mūsų jau pamiršo, kaip sušalę ir pavargę gynėme Lietuvą nuo „įsibrovėlių”, kurių nekentėme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip būtų, mūsų noras turėti laisvą, nepriklausomą nuo kitų Lietuvą nugalėjo. Mūsų meilė ir noras buvo stipresni už bet kokį automatą ar tanką... Tas gražus jausmas tėvynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar? Šiomis dienomis išvykti svetur, ten įsikurti pasidarė lyg būtinybė, bet esu tikra, jog nėra nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo čia, nei karto nesusimąsto apie taip seniai matytą Lietuvos žemę. Visus, gyvenančius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tėvynės ilgesiu. Tai labai gerai žino žmonės, išvykę prieš daug daug metų.

Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Turbūt apie tai jau reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip būtų gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodėl mūsų renkama valdžia per tiek laiko nesugebėjo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsipratę užsienyje nenori net pagalvoti apie grįžimą atgal? Kiekvieno Londone gyvenančio lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl šių lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi ne kur kitur, o tėvynėje? Kodėl Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeimą, tėvus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, o gal aukščiausi pareigūnai mūsų šalyje to nemato? Galbūt gyvendami visavertį gyvenimą jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tūkstančiai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viską ir bandyti laimę ten, kur galbūt yra geriau. Ne paslaptis, jog nėra pasaulyje vietos, kur nebūtų įžengęs lietuvis.

Dažnai norisi visam pasauliui garsiai išrėkti, jog nei vienas nežinote, ką reiškia neturėti šalia nei mamos, nei tėčio. Ir taip pasielgti „privertė” valstybė. Jų nėra, nes bandymai prasimušti ir įsitvirtinti gyvenime baigėsi ties nuliu, tuo momentu reikėjo sugalvoti idealią išeitį, o kai niekas jos taip ir nesugalvojo, teko griebtis kraštutinumo bei pailginti ir taip ilgus sąrašus tų, kurie jau išvyko. Niekas negalvojo, kad tai užtruks tiek laiko, bet dar vieną kartą atsitiko taip, kaip niekas neplanavo.

Dabar ir mano tėvai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaučia. Negana to, kad turi kęsti gyvenimą vienui vieni be artimųjų, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikiečiui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitų. Visi jie netenka galimybės gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekęsti valdžios, kad įmanytum padaryti viską, jog tik ši neteisybė pasibaigtų. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galėsiąs pabaigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie prasidės gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nėra, turi būti ten, kur esi.

Jokio kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiavęs gali užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidūrė mano mama prieš aštuonerius metus, turėdama 100 dolerių rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti... Būdamas čia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galėsi prašyti pagalbos praeivio, o ką daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio... Ką daryti tuomet? Kaip elgtis? Ką kaltinti? Vienintelis mane nors truputį guodžiantis faktas – tokių kaip aš tūkstančiai! Galbūt gėda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi čia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.
Gerai žinau, kad yra tūkstančiai tokių, kurie negrįš čia niekada, o jei jų daugės ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmečio pasaulis galės įrašyti į istoriją pasakojimą apie šalį, kuri kažkada seniai nuėjo net iki Juodosios jūros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins savęs lietuviais. Gaila... Liūdnos mintys... Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam...

Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir mano sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimose. Ir paukštis namo sugrįžta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininkų savanaudiškumo. Pinigų būtų, jei jų neišgraibstytų savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustųsi žmonės, o ne tik tie, kurie sėdi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per mėnesį. Negi to neįmanoma kaip nors apriboti įstatymais? Jei žmogus baigė universitetą, jis negali sėdėti prie bažnyčios, jis turėtų iš to išgyventi.

Teisinėje valstybėje turėtų būti tokie įstatymai, kad žmogus galėtų išgyventi, tad priimkite tokius įstatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sąjungos), kaip tėvas skirstykite. O tėvas žiūri ne į tą dieną, o į ateitį – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritrūktų lietuvių. Juk vaikas – tai būsimas pilietis. Jei jis neįgis mokslo – taps valkata ar plėšikas, bus pigi darbo jėga Airijoje ar JAV. Tad reikia dėmesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nėra pinigų? Pinigų yra! Nėra žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei diplomą nusipirkęs gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teisė. Ar ji iš viso yra? Tad ir rūpinkitės tais dalykais, kol vėl kas nors į Vilnių iš Kauno neatvedė „ubagų”.


Perspausdinta iš DELFI

Monday, October 22, 2007

Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!


Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.

Tuesday, October 16, 2007

Žydruosiuose ekranuose - papai. Gal lietuvaitė?

Anksčiau stebėdavausi, siusdavau, piktindavausi, o dabar jau įpratau.

Atsivertusi vakarykštį "The Irish Sun" numerį darbe per visą puslapį aptikau rašinį apie airių aktorių Jonathaną Rhysą Meyersą, kurį turėtumėte pažinoti iš filmo "Matchpoint" arba BBC kostiumų dramos "The Tudors", ir štai šią nuotrauką.


Jonathanas Rhysas Meyersas ir Ruta Gedmintas

Tiesą sakant, kadangi gyvenu be televizoriaus, apie šią dramą pati neką težinojau. O štai atsivertusi minėtą tabloidą sužinojau, kad dramoje taipogi filmavosi ir aktorė, vardu Ruta Gedmintas. Žinoma, gali būti ir visiškas sutapimas, kadangi vakar gerą valandą praleidusi tokiuose interneto pakampiuose, kur paprastai nesilankau, tarkim, nuogų įžymybių, taip ir neatradau nė menkiausios užuominos, kad Ruta Gedmintas būtų lietuvė. Tesužinojau, jog ji moka ispaniškai, o angliškai kalba Buckinghamshire akcentu.

Nežinau, kokiais akcentais ir ką ji užliūliavo, bet ekrane mergina darbuojasi aktyviai, siūbuoja visais privalumais ir žydrom akim švyturiuoja. Patys pažiūrėkite. Nekreipkite dėmesio į muziką, cherchez la blonde. Kaip sakoma, per kančias - į žvaigždes. Kelią į karjeros olimpą skinamės papais. Vėl.

Monday, October 15, 2007

Blog Action Day. Apie Alą Gorą, Nobelį ir aplinkos apsaugą

Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Desmondas Tutu, Andrėjus Sacharovas, Martinas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Motina Teresė, Alas Goras.

Kai patenki į šį sąrašą, nesijausti pusdieviu sunku. Alą Gorą galima mylėti, galimą jo nekęsti, tačiau likti jam abejingu neįmanoma, rašo "Times Online". Prisistatydamas publikai jis sako, jog "buvo kitas Jungtinių Valstijų prezidentas". Ir nors 2007-uosius "Guardian" krikštija jo "annus miraculous" metais (Oskaras už jo dokumentinę juostą "An Inconvenient Truth", Emmy apdovanojimas už jo įsteigtą Current TV kanalą (beje, maniau, kad televizija pasaulio lietuviams bus maždaug tokia, deja, bet apie tai atskirai rytoj), o dabar dar ir prestižiškiausias apdovanojimas žemėje), daug kas pamena ir jo kiek arogantišką pasiskymą CNN žurnalistui, neva "būdamas JAV kongreso nariu, ėmiausi iniciatyvos sukuriant Internetą" .

Nežinau, kiek akcija bus populiari Lietuvoje, tačiau šiandien 15 tūkst. blogų rašys viena tema - aplinkos apsauga, o įrašus skaityti turėtų apie 12 mln. žmonių. Ta proga ir nutariau pakalbėti apie Alą Gorą.

"Sugūglinti" jo pajamų šaltinius ir atrasti, jog už kalbą jis prašo 125 tūkst. JAV dolerių, nėra taip paprasta. Jei atsiverstumėte jo pristatymą Wikipedijoje, pamatytumėte, jog apie pinigėlius ten kalbama nedaug. Taigi internetas nebūtinai yra demokratiška erdvė -prieš keletą metų atradusi vieną underground interneto puslapį sužinojau, kad kai ko Google'as neišmeta, kai kuriuos puslapius užblokuoja, o kai kurią informaciją paslepia milžiniškame nuorodų sraute. Jei nenori būti pasyviu recipientu, būtinai turi mokytis atskirti grūdus nuo pelų.

Taigi kiek paieškojus sužinome, jog Alas Goras nuo 2001 m. vasario dirba Google vyresniuoju patarėju ir yra artimas CEO Dr. Erico Schmidto draugas. Kai 2004 m. dalis Google akcijos buvo pirmąkart viešai parduotos, jų vertė pakilo penkiskart - nuo 85 iki 400 USD. Manoma, jog Google įkūrėjai Sergėjus Brinas ir Larry Page'as kiekvienas verti po 11 mlrd USD.

Vienas svarbus asmuo Demokratų partijoje "New York Post" žurnalistei Deborah Orin yra pasakęs, jog Alui Gorui "priklauso masė Google akcijų ir jis yra užsidirbęs pakankamai, kad likus vos mėnesiui iki [JAV Prezidento rinkimų kampanijos] pradžios išmestų 50 mln. dolerių ir pats joje dalyvautų".

Be to, nepamirškime tokių žvaigždių kaip Leonardas Dicaprio, kuris drauge su kitais pramogų pasaulio korifėjais "Live Earth" koncertų metų vis kartojo Alo Goro vardą. Kartojo taip dažnai, kad vaizdo įrašus turėjau prasukti.

Alo Goro šalininkai vis pažymi, jog apie globalinį atšilimą ir jo priežastis jis ėmė kalbėti žymiai anksčiau nei kas kitas. Tarsi pastebėdami, jog tą jis daro ne dėl reklamos.

Gegužės mėnesio "Vanity Fair" žaliajame numeryje kalbinamas vienas svarbiausių globalinio atšilimo skeptikų Myronas Ebellis iš Competitive Enterprise Institute (C.E.I.). Be kita ko jis pažymi, jog kampanijose, kovojančiose su globaliniu atšilimu, švaistomasi nerealiomis pinigų sumomis.

"Didžiųjų aplinkosaugininkų grupių JAV biudžetai siekia maždaug milijardą JAV dolerių", - pastebi M. Ebellis, - "C.E.I. biudžetas yra 3.7 mln. USD per metus, iš jų tik ketvirtis skiriama globalinio atšilimo klausimams. Globalinio atšilimo skeptikų biudžetas JAV neviršija 10 mln. USD".

Nepaisant šių monstriškų sumų, aš linkusi abejoti, jog Alas Goras vaikosi daugiau pinigų. Be to, jei turi Google akcijų, pinigų veikiausiai ir nebereikia. Tuomet arba jis vaikosi tuštybės (štai, pone Bušai, aš ne prezidentas, bet manęs klausosi ir klauso visas pasaulis, o aš skęstu apdovanojimų jūroje), arba viską daro iš geros valios.

Na, žinoma, iki šiol vis spekuliuojama, jog jis gali kandidatuoti į JAV prezidentus. Tuomet visas šis spektaklis - filmas, televizijos kanalas, "Live Earth" koncertai ir kalbos - greičiausiai yra iki šiol neregėta globaliai išplitusi tobula viešųjų ryšių kampanija. O jei ir taip, vis dėlto įsiklausyti į jo žodžius ir imti keisti pasaulį pradedant nuo savęs nėra sunku. Reikia išjungti kompiuterį, užgesinti šviesas, perdirbti atliekas, nors kartą per savaitę automobilį išmainyti į dviratį, pirkti ekologiškus produktus, išmešti šiukšles, ir t.t.

Vieno gigantiško prekybos tinklo moto yra "Every little helps" (angl. "Po truputį"). Ir tai šventa tiesa. Kaip kažkas pasakė, net ir tūkstantmylė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Net jei nekenti populistų, gali imti keisti savo pasaulį. Po truputį.

Sunday, October 14, 2007

Ką daryti su senais atvirukais?



Ruošiuosi draugės "atemigravimui". Išsikuopiau spintą, į labdarą atidaviau maišelį su rūbais, kurių jau nebenešioju, o betvarkydama lentynas atradau šūsnį atvirukų, gautų čia Kalėdų, Naujųjų metų ir gimtadienienio proga. Vėl beskaitydama Susan Sontag jos surinktose citatose apie fotografiją atradau vieną, kur Erkiulis Puaro užklausia, kodėl žmonės neišmeta nuotraukų. Žymusis Agatos Kristi detektyvas atranda tris priežastis:

* Tuštybė
* Sentimentai
* Neapykanta (kažkas tave įskaudino - galbūt norėsi pasilikti to žmogaus fotografiją, - sako E. Puaro)

O kaip yra su atvirukais ir juose įrašytais palinkėjimais, pasveikinimais ir palaiminimais? Lyg ir negražu būtų išmesti močiutės sukurtas eiles ar mamos palinkėjimą. Be to, kai tokie pasveikinimai gaunami būnant toliau nuo namų, jie įgauna daugiau prasmės, tampa brangesniais iš brangių. Bėda ta, kad kaupti visko neišeina... Kaip čia pasielgus, kad niekieno neįskaudinčiau, o po to nesigailėčiau?

Thursday, October 11, 2007

Briuselio kopūstienės nebus

Kokios ES valstybės plotas yra mažiausias?

Jei nežinote, su manimi papuolate į nežinančiųjų grupę (arba klystančiųjų).

Dear Ms ZIGELYTE,

The marking of the admission tests in which you participated is now finished.

I regret to inform you that you did not obtain sufficiently high marks in one or both of these tests for you to be admitted to the subsequent stages of this competition <...>.

Your marks are as follows:

Test a): 4.667/10 (pass mark 5)
Test b): 16.667/20 (pass mark 10)


Gėda kam ir sakyti, bet aš, žiurnalistė, susimoviau su klausimais apie Europos Sąjungą. O trūko visai nedaug - 0.33 balo. Tik, kaip sakoma, beveik nesiskaito. Užtat gebėjimų testą išlaikiau visai neprastai ir tuo didžiuojuosi.

Taigi nebus iš manęs Europos Komisijos asistentės komunikacijos srityje. Briuselis atkrenta, strateguosiu kitus variantus.

Ponai deputatai, posėdis tęsiasi.

PS

Atsakymas - Malta (kad ją kur perkūnas)

Wednesday, October 10, 2007

Ką prikarksėjo Kirkilas. Pažadėjo patiešyjo?

Grįžusi iš darbo, praėjus maždaug keturioms valandoms po to, kai Eglė Digrytė kaip visada operatyviam DELFI parašė iš Dublino apie čia vykstančią Nacionalinio Europos forumo sesiją, strimgalviais ėmiau "googlinti":

K i r k i l a s
N a t i o n a l F o r u m o f E u r o pe
L i t h u a n i a

Puoliau aiškintis, kokio masto šis forumas, kiek jis minimas žiniasklaidoje, kas jame dalyvauja ir pan. Ir ką? Ir nelabai ką, mielieji. Vakarop painformuosiu, ar ten nuskambėjusios kalbos sulaukė didesnio atgarsio žiniasklaidoje, bet kol kas, panašu, jog tai tebuvo eilinis biurokratų pasisėdėjimas. Premjero Gedimino Kirkilo kalbą galite rasti čia, o apie jam užduotus klausimus ir, deja deja, bet miglotus atsakymus pasiskaitysite DELFI.

O čia perpasakojimas vienam pagrindinių Airijos dienraščių "Independent" išsakytų premjero minčių.

Dėl į Tėvynę plaukiančių emigrantų siunčiamų pinigų parduotuvės prieš Kalėdas susiduria su iššūkiu sugebėti patenkinti paklausą. Dienraštis šią premjero tezę net į "lydą" iškėlė - nejau nebuvo kas svarbesnio pasakyta ar išspausta interviu? Čia prisiminiau SEB analitikų pastebėjimus, neva
emigrantų į Lietuvą siunčiamos lėšos turi įtakos ir nekilnojamojo turto, ir paskolų paklausai, tačiau šie pinigai yra pernelyg menki, kad juos būtų galima vadinti reikšminga ekonominio perkaitimo priežastimi. Nebesuprantu - tai per daug mes siunčiame ar per mažai? Apsispręskite ir padėkite mums apsispręsti, kur investuoti.

Lietuvos valdžia turės padvigubinti ambasados darbuotojų skaičių (tiesa, sąrašiuke turėtų būti ir administratorius, ir sekretorė, kad būtų aiškiau, ką dvigubinti). Juk sakiau! Seniai reikėjo. Tikėkimės, kad atvažiuos jauni, inciatyvūs, komunikabilūs, gabūs ir nebijantys darbo. Taipogi tikiuosi, kad konkursai vyks skaidriai ir netyčiukų diplomatinėje atstovybėje neatsiras.

Susigrąžinti iš Lietuvos nutekėjusius protus ir rankas visų pirma bus siekiama informuojant Airijoje esančius lietuvius. Berods, čia kalbama apie informacinių centrų steigimą (tuomet dar meras Artūras Zuokas kažką panašaus taipogi minėjo, bet su merystės netekimu ir pažadai išnyko). Taigi visi dirbantys, bet neuždirbantys, o galbūt neoficialiai ką prisiduriantys visuomeninėje veikloje dalyvaujantys Airijos lietuviai-aktyvistai pagaliau turės progą skaidriai užsidirbti eurą kitą. Sėkmės konkursuose ir jų organizavime - tik nepersipjaukite, kad gražios idėjos nepranyktų ambicijų rūke.


PS

Poniai Blinkevičiūtei reiktų ne juokauti apie tai, jog lietuvės palaiko puikią Airijos demografinę padėtį, o susiimti ir rankoves pasiraitojus bei pakaušį pasikasant pamėginti atrasti būdų, kaip gerinti ir Lietuvos demografinę padėtį.


PPS

Pažadėjo patiešyjo...?

Sunday, October 07, 2007

Fáilte*, MP



Pirmadienį po Airijos saule, kuri mus itin maloniai glostydama šildo net visą pastarąją savaitę, sulauksime svečių. Atvyksta premjeras Gediminas Kirkilas su svita ir, greičiausiai, pypke. Panašu, kad premjeras bus ganėtinai užsiėmęs. Gerai. Artėja rinkimai.

Paprastai iš paskos ministrui pirmininkui tokiais atvejais kaip žąsiukai paskui žąsį gagena ir tuntas žurnalistų. Juk PRo reikia. Regis, būtent kuomet Dubline paskutinįkart lankėsi ponia Kazimira, čia vaidenosi ir keli mano kursiokai. Filmuokite, fotografuokite, interviuokite mus, emigrantus. Štampuokite turistinę žurnalistiką, per porą valandų sugulančią iš įspūdžių po pasivaikščiojimo centru (ten tikrai nekas), pokalbių su tautiečiais greta parduotuvės "Vilnius@Dublin" bei nuogirdų, surinktų oficialiuose renginiuose. Suprantu, panašiems rašiniams greičiausiai stinga laiko ir sveikatos.

Kol mūsų MP spaus rankas oficialiuose vizituose, Airijos miestų rotušėse bus pristatoma Lietuvos kultūra, o Andrius Mamontovas koncertuos (vėl) lietuviams (regis, susitaikė su mintimi, jog Vakarų jam, deja, nepavyks užkariauti), lenkai "ims" Airiją stambesniu mąstu - kinu (jau antrus metus iš eilės) bei paroda Nacionalinėje galerijoje. Malačiai.

* airiškai - sveiki atvykę

Thursday, October 04, 2007

Šįkart pozityviai: apie studijas, rudenį ir kates

Prieš mėnesiuką draugė mane būrė kortomis. Taro. Šiaip prietarais netikiu. Ištuštinusi vyno butelį statau jį ant stalo, nors, sako, namai liks tušti. Ir su kuo pro stulpą praėjusi iš skirtingų pusių nepuolu sveikintis vėl susiėjusi. Ir lipu iš lovos nepastebėdama, kuria koja iššlepsiu. Gal kam prietarai padeda gyventi, bet man jų nepaisymas netrukdo.

Taigi būrė mane kortomis. Dukart. Ir krito korčikės pasiutiškai geros, lyg užkerėtos. Patiko burtis. Tai vat nežinau, ar čia dėl tų kortų, ar šiaip Dievulis nutarė man nusišypsoti, bet jei ši savaitė būtų kompaktinė plokštelė, spausčiau mygtuką "Repeat All".

Trečiadienį prasidėjo Photography and digital imaging kursas NCAD. Iki kitų metų kovo pabaigos turėsiu ką veikt dukart per savaitę. Kaip paatviravau savo angliškame bloge, nerimavau. Nerimavau, nes Airijoje daugelyje sričių pasitenkinama vidutiniškumu. Skirtingai nei mes, lietuviai, airiai nelinkę zulinti iki tobulybės. Moka tris natas pagroti - koncertuoja. Žino, kas yra išlaikymas ir diafragma, - įrėmina ir atidaro parodą. Moka mušinėti teniso kamuoliuką į sieną - treniruoja vaikus žaisti tenisą. Gali įkalti vinį - stato namus. Ir sugeba, nepaisant to, jog nėra ekspertai, užsidirbti eurą. Čia mes, lietuviai, repetuojame iki nualpimo ir kol neįsigyjame D xxxxxxxzajabys net nesivaidename su savo nuotraukomis kur nereikia, o plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį. Airiai į gyvenimą žiūri paprasčiau. Iš dalies mažiau žilų plaukų dėl to atsiranda. Kita vertus, šalyje veši nemažai diletantiškumo.

Tai štai aš labai norėjau, kad kursas nebūtų diletantiškas. Kad nemokytų penkių žingsnių teorijos į gerą fotografiją. Bet literatūros sąraše pamačiau Susan Sontag "Apie fotografiją" ir nurimau. Žinoma, patenkinta kaip kleckas užsidėjau sau pliusiuką, mat jau skaičiau su chebryte. Išgirdau, kad fotografuosime juosta, patys ryškinsime bei spausime juodai baltas nuotraukas ir kone ėmiau krykštauti, bet prisiminiau, kad kone viską pamiršau, todėl susivaldžiau. Ir grupėje esantys devyni žmonės (grafikos dizaineriai, architektė, pradedantys vestuvių fotografai ir pan.) nuteikia labai pozityviai ir įkvepiančiai. Kai dėstytuvė ėmė mus skaičiuoti ir žymėti kaip viščiukus, pasijutau lyg mokykloje. O dar šiandien aprodė universiteto biblioteką... Ką ten aprodė... Pagrindinis bibliotekininkas gerą valandą pasakojo, ką jie turi (naujausius "Artforum" numerius, pirmuosius "Vogue", etc.), kad kasmet įsigyja apie 3000 naujų leidinių, kad vieno puslapio kopija bibliotekoje kainuoja pigiau nei prieš trejetą metų mokėjau Martyno Mažvydo bibliotekoje (5 euro centus)... Belieka tikėtis, kad ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu.

Bežingsniuodama namo užsukau į vieną mėgiamą muzikos įrašų parduotuvę ir nusipirkau seniai medžiotą "Kings of Convenience" kompaktinę plokštelę. Prie prekystalio prieš mane kažką pirkęs dėdė nejučiom su pardavėja ėmė šnekučiuotis apie grojusią muziką, atsiprašė manęs, kad sutrukdė, o aš pasakiau, kad netrukdo, ir visi persimetėme keliais žodeliais. Išėjus dėdė su manimi atsisveikino. Gražu...

Ir ruduo pastarąsias dvi dienas pasiutiškai gražus: kvepia nuo medžių nukritę lapai ir šnara po kojomis ryte skubant į autobusą, šilta, net saulytė vakar bei šiandien švietė. Ir šviečia ji kažkaip iš žemiau nei Lietuvoje, todėl nutįsta ilgi ilgi šešėliai. Net katės po kaimynų langais akuratnai glaustosi. Nekriokia lyg skerdžiamos. Greičiausiai katės-lesbietės. Tiesiog mėgaujasi intymia akimirka saulėkaitoje.

Wednesday, October 03, 2007

Apie vyną be snobizmo. Kaip aš prekinausi Lietuvoje

Šiąnakt išnyks vėliavėlės. Teta Sigita buvo teisi: skaitliukų sindromas kaip gripas - ateina ir išeina.

Kadangi artėja Kalėdos (artėja artėja - mes jau ruošiamės parduotuvėje), tamsios naktys, šaltasis sezonas ir ilgi vakarai namuose ar pasisėdėjimai pas draugus, kuriais tuos žvarbius, darganotus ir niūrius mėnesius mėginame sutrumpinti, nutariau parašyti apie tai, kas yra neatsiejama bendravimo dalis ir ką atradau būdama Dubline. Vyną. Be snobizmo.

Prieš porą metų po savaitę trukusio bastymosi dviračiais per Žemaitijos kelius, šalikeles, laukus, miškus ir Orvidų sodybą (kurią aš siūlyčiau į Lietuvos stebuklų sąrašą) atsidūrėme Klaipėdoje ir, kadangi buvo sekmadienis, o sekmadienis - diena šventa, nukulniavome į Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Ne todėl, kad jiems ypatingai pritarčiau - kaip visada būna kelionėse, išaiškėjo kai kurie gana veidmainiški niuansai, bet šįkart ne apie religiją.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.

Čierkutę paėmiau ir aš. Skirtingai nei Katalikų bažnyčioje, vadinamosiose netradicinėse bendruomenėse, tiesa, tradiciškumas šiuo atveju yra ganėtinai subjektyvus terminas, mat dauguma jų (sekmininkai, baptistai, anabaptistai, menonitai ir kiti, kurie Lietuvoje dažniausiai supuola į "sektantų" kategoriją, nors šaknimis siejasi su Reformacija), neretai Kristaus kraujas geriamas ne iš vienos taurės, o iš mažyčių čierkučių. Kiekvienam - po vieną. Regis, Katalikų bažnyčioje šventasis vino iki šiol prienamas tik Dievo vietininkui žemėje. Nors Kristus su mokiniais ne tik laužė duoną, bet ir gėrė vyną. Čia prasiveržia mano ironija kai kuriais religiniais klausimais, bet šįkart ne apie religiją. Apie ją rašau per šventes.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.
Makt.

Nereikėjo net pernelyg skalauti gerklėje. "Kagoras", - tyliai pamąsčiau sau ir nugurgiau šventąjį skystį. Nemaišykite su pietvakarių Prancūzija, greičiausiai buvo vienas iš šitų.

Kai po pirmojo savo "vinavodačname magazyne" (kaip jį pavadino mano vienas pažįstamas iš Uzbekistano) praleisto pusmečio grįžau į Lietuvą, draugai mane egzaminavo: pastatydavo ant stalo penkis butelius (uždarytus) ir klausdavo, na kuris geriausias? Vėlgi po to pirmojo pusmečio nukulniavau į vieną išreklamuotą vyno parduotuvę prie Filharmonijos Vilniuje. Ten tyloje sėdėjo berniukas (nupirkite jam magelį!). Kai man paklausus apie, dabar nebepamenu, regis Australijos ar Naujosios Zelandijos vynus, kurių ten beveik nebuvo (šalia kaip visada lūžtančių Bordeaux ar Italijos lentynų),jis ėmė kažin ką sapalioti apie medalius, prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Tuomet atsiranda bendra kalba. Apie asortimentą, žmonių išprusimą, paklausą, kainas, etc. Neką aš tuomet išmaniau, ir dabar dar nesu nei Jancis Robinson, nei Andrew Jeffordas (jei norite vienos geros ir beprotiškai vizualiai gražios nesnobiškos knygos apie Prancūziją, prancūzus ir vyną, pirkite šitą), nei Ralphas Steadmanas (Lietuvoje greičiausiai net neįsivaizduojama, kad apie vyną galima kalbėti ir taip). O dėl fotografijos studijų, panašu, jog WSET Advanced egzamino apie vynus taip ir nelaikysiu, mat pritariu šefui - labiau apsimoka studijuoti kažką praktiškesnio.

Taigi šiemet grįžau į Lietuvą įvairiose degustacijose bei savo kamaraitėje ištuštinusi kiek daugiau butelių, apsilankiusi keliuose vynuogynuose, pakeliavusi po Prancūziją bei Italiją, paskaičiusi kiek daugiau knygų ir žurnalų. Vieną šeštadienio popietę užsukau į Sereikiškių pašonėje įsikūrusį "Vyno slėnį". Prieš tai skubom prasiėjusi per Akropolio "Maximos" alkoholio skyrių supratau, kad nieko gero nepešiu. Elementariausi Čilės vynai, beje, gamintojų-gigantų, kurių aš nemyliu, kainuoja tiek, kiek Dubline (pastabas žiūrėkite čia), jūros milžino "Castel" birzgalų, vos pora butelių iš Rioja regiono Ispanijoje... Žodžiu, liūdnas vaizdas.

Taigi nedrąsiai įžengiau į "Vyno slėnį". Nedrąsiai, nes nebuvo žmonių (nenuostabu, tereikia pažvelgti į kainas). Nedrąsiai, nes Vilniaus centre įsikūrusiose parduotuvėse pirkėjai gali būti apsauginių išprašyti, o apsupti kelių pardavėjų net išvadinti nepageidaujamais. Nedrąsiai, nes tokiose parduotuvėse vyną perka tik sulakuotais kuodais švyturiuojančios ir aukštakulniais kaukšinčios damutės ar jų vyrai su prabangiais odiniais diržais suveržtais autoritetais.

Tiesa, taip baisu nebuvo. Kiek už mane vyresnė mergina maloniai pasisiūlė padėti. Pasakiau, kad apsižvalgysiu. Po poros minučių žvalgymosi manęs paklausė, gal vis dėlto reikia padėti (ak tas lietuviškas uolumas...) Paklausiau, ar turi Albarino. Arba baltų itališkų vynų - Greco di Tufo ar ko iš Italijos šiaurės. Albarino tebuvo vienas butelys, ir tas 2004 m., o šis ispaniškas perliukas prašosi būti išgertas jaunystėje. Mergina man paaiškino, jog "pas ispanus liūdna su baltais vynais, jie nelabai juos eksportuoja". "Pievos", - pamaniau ir paprieštaravau, o čia, žiūrėk, ir prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Nejučiom žvilgtelėjau į lūžtančias nuo pasirinkimo Austrijos ir Vokietijos lentynas. Qualitätswein bestimmter, AnbaugebieteQualitätswein mit Prädikat, Trockenbeerenauslese. Ar kas bent supranta šiuos raktažodžius? Nepaisant to, kad kai kurie Vokietijos vynai turi šimtametę reputaciją, gali ramiai snausti rūsyje lygiai tokį pat laikotarpį ir visom kitom prasmėm yra legendariniai... Bet net tie mano minėti mylimi vyno rašytojai sako, kas gali leisti sau gurkšnoti tokį nektarą?!

Lūžo ne tik Austrijos ir Vokietijos lentynos. Kaip ir prieš pusantrų metų išrikiuota galinga Bordeaux gvardija. Vėl su žiburiu nesėkmingai ieškojau prieinamiausių kainos prasme ir puikia kokybe už išleidžiamus pinigėlius pasižyminčių Cotes du Rhone ir Minervois. Nekas ir Čilėje bei Argentijoje (nepaisant milžinų "Concha Y Toro", "Errazuriz" ar "Otra Vida", priklausančio tam pačiam "Concha Y Toro", šios Pietų Amerikos šalys gamina puikius vynus, atspindinčius kokybės ir kainos balansą - už 10 eurų nusipirksite žymiai geresnį Argentinos nei Bordeaux vyną). O apie Australijos, kurios vynų pardavimai Didžiojoje Britanijoje lenkia Prancūziją ir šiai rimtai kutena padus, lentyną nėra ką ir kalbėti... Keli gigantiški gamintojai (a la "Rosemount", "Peter Lehman", "Jacobs Creek") ir astronominės kainos. Juk Vakaruose Australijos vynas ir išpopuliarėjo dėl kainos prienamumo (tiesa, dėl to buvo prigaminta daug niekalo), bet nejau negalima suderėti su gamintojais, kad ir lietuviams nulašėtų šis tas įdomesnio?

Iš parduotuvės išėjau nešina dviem buteliais balto vyno - austrišku Gruner Veltliner bei Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc. Grubiai pasakius - du elementarūs gaivūs vasariški vynai. Paklojau 73 litus. Kai paskaičiuoji eurais (€21.16), normalu, bet kai pagalvoji apie lietuviškas algas, baisu... Išeitų maždaug 13 bokalų Švyturio "Balto"... Nenuostabu, kad Lietuvoje visi siurbia alų, mat vyną gurkšnoti teišgali turtingesni snobai. Juolab, panašu, jog prekeiviai vynu net nesistengia keisti šios tradicijos.

PS

Kai apie kainas burbtelėjau savo buvusiai direktorei Lietuvoje, ji net nemirktelėjo ir ironiškai pajuokavo: "Taigi vynas Lietuvoje yra prabangos prekė!" Deja, tenka pripažinti, taip. Kaip ir kvepalų ar batų parduotuvės Gedimino prospekte... O aš maniau - bendravimo dalis... Kaip muzika ar skanus pyragas.

Tuesday, October 02, 2007

Ieškomi lietuviai

Pasaulis vis dėlto mažas. Mano bendradarbė lenkaitė dvi dienas per savaitę savanoriauja vienoje organizacijoje, kovojančioje su rasizmu, diskriminacija, ksenofobija ir panašiais baubais. Pluša mergaitė negailėdama jėgų.

Šįryt ji man paskambino prašydama informacijos apie Lietuvių dienų Airijoje organizatorius, mat netyčia sužinojo apie renginį, o 2008 m. Europos Sąjungoje skelbiami tarpkultūrinio dialogo metais, taigi organizacija, kuriai ji atstovauja, pamanė, jog gal lietuviai susidomėtų bendradarbiavimo galimybėmis. Įdomumo dėlei galiu paminėti, jog susisiekusi su lenkais ji išgirdo neigiamą atsakymą, mat lenkams atstovaujančios organizacijos atstovai paaiškino, jog dabar siekiama ne įjungti lenkus į Airijos kultūrinį gyvenimą, o paraginti juos grįžti į Lenkiją... Kažkur girdėta melodija...

Beje, vakarop mano kolegė sulaukė nacionalinio transliuotojo RTE skambučio. Žurnalistai klausė, ar ji ką žino apie Lietuvių dienas Airijoje (skambutį jai "permetė" organizacijos, kurioje ji savanoriauja, šefas). Lenkaitė nustebo, kad jos klausia apie lietuvių dienas, o aš susimąsčiau, kodėl Airijos žiniasklaida nelabai ką žino apie artėjantį renginį. Nenustebkime, jei ir paprasti mirtingieji airiai apie jas neką tesužinos. Nenustebkime, jei ir toliau mus painios su lenkais.

Monday, October 01, 2007

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos"

Mama sakė, kad Lietuvoje 20 laipsnių Celsijaus. O čia jau gerokai įsirudenėjo.

Kuomet ant grindinio pabyra traškantys auksiniai klevo lapai, galvoje ima dūzgenti mintys, kurios turėtų apnikti pavasarį. Naktį nubudau nuo pernelyg erotišku turiniu įelektrinto sapno. Nesitiki, kad jį galėjo iššaukti prieš miegą žiūrėtas E. Kušturicos filmas "Katytė balta, o katinas juodas". Galbūt kalti prisiminimai ir lapkričio pradžioje mano parduotuvėje imsianti dirbti mano X dabartinė draugė, kurios, grįžtančios iš Lenkijos, jis laukia nesulaukia jau daugiau nei pusmetį. Draugiškuose pokalbiuose teks itin diplomatiškai išvengti kai kurių temų, mat kuomet paskutinįkart trise buvome Smaragdo saloje, neišsitekome. Jis vis skambindavo ir kaltindavo mane nebūtais dalykais.

Kaip tyčia šiandien nusipirkau Mirandos July knygą "No One Belongs Here More Than You" (filmo "Me and You and Everyone We Know" autorės, režisierės ir pagrindinio vaidmens atlikėjos). Ten atradau paguodžiančią pastraipą, kurios negaliu nepercituoti.

[vietoje įžangos - debiutinį romaną parašiusi rašytoja nesulaukia atsakymo iš ja pasirūpinti žadėjusio akademiko, todėl netyčia atsiduria pas psichiatrą]

Kuomet ji galiausiai paklausė manęs, ko atėjau, pasisakiau, jog prieš metus išsiskyriau su draugu ir vis dar to gailiuosi. Ji užgriuvo mane beribės užuojautos kupinu žvilgsniu ir aš iškart apsiverkiau. Trumpam pasvarsčiau, gal ji mane įvaikins, gal įdarbins sekretore, o galbūt taps mano lesbiete meiluže. Išsipučiau nosį, o ji paklausė, ar kada esu mačiusi miuziklą "South Pacific".

Regis, kartą mačiau per televizorių.

Pamenį sceną, kur moterys trenka galvas?

Ne.

Jos dainavo dainelę, pameni?

Ne.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos." (angl. "I'm going to wash that man right out of my hair")

Aa...

Supranti, ką noriu pasakyti?

Regis, taip.

Gal dar apie ką nori pasikalbėti?

Na, mąsčiau, gal man reiktų įsidarbinti. Kaip manote, ar turėčiau?

Būtinai.


Kiek pamenu, pernai buvo garsiai pamąstyta, jog nėra lietuviškų blogų, kuriuose būtų pasakojama apie ♀ ir ♂ bei visas įmanomas tarp šių simbolių atsirandančias trintis. Maždaug tokių. O populiarumas būtų... Užmaršty ištirptų ir A. Zuokas, ir Dievų žiniasklaida. Gal keisti profilį?..

Čia prisiminiau ir Labas neseniai paminėtą pernai skaitytą Andriaus Križanausko knygą "Nakvynės namai Londone". Nors dažniausiai skaudi lietuvio kasdienybė aprašyta be skrupulų, niekaip negalėjau atrasti paaiškinimo, kodėl romane aprašytuose metuose taip ir neatsirado vietos meilės/geismo/aistros linijai. Mat iš asmeninės bei draugų patirties galiu pasakyti, kad atsidūrę užsieniuose emociškai prie žmonių prisirišame žymiai greičiau nei Lietuoje. Tik, regis, apie tuos ryšius tyliai kontempliuojame užsidarę savo kambarėliuose. Bet gal reikia kaip toje "South Pacific" dainoje... Ištrenkti tuos vyrus iš galvos. Ir imtis darbų. Nuo trečiadienio prasideda fotografijos studijos.