Tuesday, November 28, 2006

Šiokiadieniai Dubline: apie Vilnių, patriotizmą ir pavydą

Prie praverto lango sėdėjome keturiese. Su Agne gurkšnojome juodą kavą, jos mama vis bandė įpiršti šviežių šaltibarščių, o aš ieškojau pažįstamų veidų lietuviško žurnalo puslapiuose.

Draugės mama, uostydama vakar gautus rožinius gvazdikus, tyliai niūniavo. Pirma nesupratau žodžių. Įsiklausiau. "<...> iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." Nusijuokėme. Netrukus ji važiuos atostogų į Lietuvą.

Apie prisiminimus iš Lietuvos

Aš Vilniuje praleidau gegužę ir pirmąsias birželio savaites. Kaip ir kone visi emigrantai apsilankiau pas gydytojus, stomatologą ir kirpėją. Mamos paprašiau šviežių cepelinų, o tėtis pagamino šaltibarščių. Su močiute išlenkėme po taurelę jos gamybos gervuogių trauktinės ir nusifotografavome prie svetainėje išsikerojusio alijošiaus. Atminčiai.

Susitikau su buvusiais klasiokais, kursiokais ir bendradarbiais. Su draugėmis "Skonyje ir kvape" gėriau masalą, rytais skaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę", o vėlais trečiadienio vakarais vėl žiūrėjau Leonidą Donskį.

Kone kasdien sėsdavau į troleibusą Nr.7 ir nuo Mėnulio kalno leisdavausi žemyn per Žvėryną į Senamiestį. Liejyklos gatve traukdavau link Katedros, Pilies gatve kildavau link "Prancūzparkio", įsukdavau į kiemus buvusiame žydų kvartale, vaikščiojau Užupiu, pereidavau Sereikiškių parką ir S. Skapo gatve grįždavau prie Vilniaus universiteto.

Sirgau už "LT United" Atėnuose, su klaipėdiečiais pasitikau vasarą Teatro aikštėje aidint džiazui, vaikštinėjau J.Basanavičiaus gatve Palangoje ir pasisveikinau su jūra. Baltijos.

Karmėlavos oro uoste įsėdau į "Ryanair" lėktuvą ir vėl grįžau į Dubliną.

Apie žurnalistą ir TSRS laikų literatūrą

Grįžau ne dėl to, kad negalėčiau gyventi Lietuvoje. Vasarą susikirtau su kursioku, dirbančiu žurnalistu viename Lietuvos dienraščių. Jis vis kvotė, ką dirbu ir kuo užsiima išvykę mūsų bendri pažįstami, o aš paklausiau, kuo jis pasiūlytų užsiimti Lietuvoje. "Kaip kuo?! Dirbti reikia, vaikus auginti", - ištarė.

Jo atsakymas - lyg neseniai internete išplitusi ištrauka iš 1960-aisiais TSRS išleistos knygos "Namų ūkio patarimai". Iš skyriaus "Patarimai moterims":

"Jūs turite prisiminti, kad ruoštis vyro grįžimui iš tarnybos turite kasdien. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu, kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę ir pasistenkite pasipuošti. Įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo ir ką jam tenka kasdien iškęsti tarnyboje dėl jūsų - tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį, galite pabandyti su juo pasikalbėti."

Knyga amžiumi kursioką lenkia kone dvigubai...

Bet šįkart - ne apie Ievas ir Adomus.

Apie raginimus (ne)emigruoti

Lietuvoje likusią geriausią savo draugę jau senokai kviečiu bent pusmečiui atvykti į Dubliną, nes įtariu, kad netrukus jos gyvenimas kompaktiškai tilps tarp keturių sienų: garuojantis puodas bulvių košės, vonioje užmerktos kojinės ir svetainėje ant sofos su laikraščiu išsitiesęs vyras. Visai kaip "Namų ūkio patarimuose"...

Mano sesuo vis kartoja, kad galbūt draugė nori tokio gyvenimo, todėl neturėčiau jos teisti. Bet aš vis įkyriai zyziu ir siūlau atvažiuoti: pramoktų anglų kalbos, susipažintų su galybe žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, galbūt net šiek tiek užsidirbtų ir pakeliautų. Bent trumpam į šoną nustumtų Žemaitės Marčios likimą.

Neraginu draugės emigruoti - kaip velnias kryžiaus vengiu šio žodžio. Savęs aš taipogi nelaikau emigrante. Nesiekiu įsišaknyti Airijoje. Ar kur kitur. Bent kol kas. Juk dabar - ne pokario metai, o laisvo žmonių judėjimo epocha. Tiesa, kol kas dar daugelyje šalių mūsų galimybes riboja vizos ar darbo leidimai, tačiau ilgainiui atsiveria vis daugiau sienų ir belieka jas peržengti.

Pastebėjau, kad Dubline sutikti ir čia įvairius darbus dirbantys senosios Europos gyventojai - ispanai, italai, britai - savęs emigrantais nelaiko. Jie tiesiog čia dirba (ir ne tiek svarbu - parduotuvėse, bankuose ar baruose), nuomojasi butus, eina į kino teatrus ir naktinius klubus, groja, skaito knygas, važiuoja prie vandenyno, geria "Guinnessą", kai kurie - kavą, įsimyli, skiriasi, tuokiasi... Kai klausiu, ar ilgam jie čia, dažniausiai, kaip ir aš, atsakymo nežino.

Arkadijus Vinokuras neperseniausiai DELFI skaitytojus labai poetiškai kvietė keliauti, siekti žinių, karjeros, bet meldė netapti emigrantais. Mano labai mylimas ir gerbiamas L. Donskis irgi gražiai parašė: "Būtinai reikia laikinai išvažiuoti iš Lietuvos - ypač studentams ir kūrybos žmonėms. Reikia keliauti ir nors truputį pagyventi kitose šalyse, kad nebūtum piktas, pagiežingas ir prietarų kupinas provincialas. Bet po to reikia būtinai grįžti į savo šalį - anksčiau ar vėliau".

Apie grįžimą ir jo priežastis

Aš grįšiu. Tiesa, greičiausiai vėliau, nes dar daug kur norėčiau ne tik trumpai turistiškai pasisvečiuoti, bet ir pagyventi.

Jei turėčiau Estijos pilietybę, vykčiau į Australiją, o jei būčiau čekė - į Naująją Zelandiją. Dėl oro. Ir vynuogynų. Kai vasarį mūsų prezidentas su oficialiu vizitu lankėsi šiuose tolimuose kraštuose, labai tikėjausi, kad bus ne tik pasikeista oficialiais sveikinimais, bet galbūt pavyks sutarti ir Lietuvą kada nors įtraukti į sąrašą valstybių, kurių piliečiai gali prašyti Working Holiday vizos Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje. Pasibūčiau ir grįžčiau.

Po to galbūt vėl kur išvykčiau. Išmokčiau dar porą kalbų. Baigčiau dar vieną universitetą. Nors močiutė labai prašo lietuvio, galbūt iš užjūrių atsivežčiau "kadrą". O gal ir ne...

Ir grįžčiau ne dėl to, kad, anot A.Vinokuro, esu lyg "svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net mano vilkiško kauksmo svetimi vilkai nesupranta".

Grįžčiau, nes Vilniaus senamiestis yra svaiginančiai gražus, net labiau nei neseniai draugės atsiųstame reklaminiame klipe. Grįžčiau, nes ten gyvena mano tėvai. Nes pasiilgstu draugų, kurie kartais pasimeta virtualioje erdvėje. Grįžčiau, nes myliu Lietuvą.

Apie patriotizmą

Dubline nevilkiu marškinėlių su užrašu "Kalbu lietuviškai" ar "Lietuvos ambasadorius". Tokiais marškinėliais pasipuošęs vyriškis, perskaitęs pirmąjį rašinį, pasakė, jog aš įskaudinau nemažai aktyvių žmonių, jau senokai savo laiką ir pinigus skiriančių įvairių projektų bei renginių organizavimui.

Neseniai teko šnektelėti su viena lietuve, čia auginančia tris vaikus. Ji pasipasakojo, kad po ketverių metų gyvenimo Airijoje jaučiasi imanti atsigauti. "Dabar metas išeiti į žmones", - pasakė ji.

Tokių jau norinčių į žmones išeiti lietuvių Dubline sutinku vis daugiau. Jie nėra aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Perskaičiusi komentarus prie savo rašinio iš dalies supratau, kodėl. Jie nebūtinai eina į Baltijos alaus šventę. Galbūt kaip ir man labiau patinka belgiškas.

Beje, girdėjau, kad minėta Baltijos alaus šventė nebuvo labai sėkminga. Norėčiau tikėti, jog tai mažytis signalas, jog mes čia pasiilgstame ne tik Aleksandro Makejevo ar "Rondo", bet ir kitokio pobūdžio kultūros. Ir jei mes nedalyvaujame daugumoje čia vykstančių lietuviams skirtų renginių, dar nereiškia, jog išsižadėjome Lietuvos. Anaiptol. Mes net kartais mėginame įkalbinti savo kambariokus iš Ispanijos paragauti kugelio su spirgučių padažu, o bendradarbius airius - midaus. Ir kuomet jie mandagiai atsisako, nueinant burbtelime sau po nosimi: "Mes dar turime Nekrošių..."

Darkart apie lenkus

Prieš savaitę Dublino širdyje esančiame Tarptautinio kino centre vyko Lenkų kino festivalis. Atvažiavo Krzysztofas Zanussi, Jerzy Stuhras. Dešimt dienų trukusioje programoje - Krzysztofo Kieslowskio, to paties K. Zanussi filmai, animacijos vakaras, naujų režisierių darbai. Su iš Krokuvos kilusia drauge lenkaite gėrėme kavą ir stebėjome į kino teatrą plūstančius žmones - airius, ispanus ir, be abejonės, lenkus.

Draugė negalėjo atsidžiaugti besirenkančiais tautiečiais. Aš pasijutau kaip per "Kino pavasarį" Vilniuje: jauni, šviesūs veidai ir santūrios vyresnio amžiaus poros.

Mane apėmė juodas pavydas, kurį galima jausti tik kaimyninės šalies gyventojams. Siutau, kad kone kiekvienas seansas yra sausakimšas, o eilėse rikiuojasi ne tik lenkai. Iš pavydo graužiau nagus, nes airiams buvo suteikta proga sužinoti, kad Lenkija - tai ne tik troškintos pupelės, paštetas ir "Tyskie", bet ir geras kinas.

Apie pokyčius ambasadoje

Prieš porą savaičių išsižadėjau aikštingų principų ir apsilankiau mūsų amasadoje. Sužinojau, kad mūsų diplomatinė atstovybė Airijoje pagaliau metė pajėgas į interneto svetainės kūrimą. Išgirdau, kad į ambasadą atvyksta dar vienas konsulas.

Kalbėdama su bičiuliais nuklausiau, kad yra minčių prie ambasados įsteigti Kultūros atašė pareigybę. Teigiama, kad tam iš valstybės biudžeto kasmet būtų skiriama apie 300 000 litų. Belieka tikėtis, kad šios lėšos ir jas išmintingai skirstyti sugebantis iniciatyvus asmuo čia vis dėlto pasirodys ir netrukus. Oskaras Koršunovas su "Romeo ir Džiuljeta" Dubline jau buvo. Prieš metus. Kaip sakė vienas Lietuvos politikas, metas būtų vėl įnešti šiek tiek monotonijos. Nes mes kol kas čia dar pagyvensime.

Rašyta specialiai portalui DELFI

Thursday, November 16, 2006

Apie vartotojiškumą

Šiandien atradau dar vieną Ameriką. Beklaidžiodama po parduotuves ir ieškodama džinsų, nes visi arba išplyšo, arba per dideli tapo, užtikau "TK Max". Panašiai kaip Gariūnai, tik po stogu, o iškabinti apatinukai, kelnės, marškinėliai ir paltai puikuojasi etiketemis "Levis", "Diesel", "Miller", etc. Suprask - pasenusios praėjusio sezono naujienos arba senstančios šio sezono grožybės. O galbūt plagiatai... Bet nepanašu - džinsai priglunda prie kūno kaip oda.

Mano pirkiniai:

Firminiai džinsai. Išties kainavo 130 eurų, o aš paklojau tik 29.99.

Džemperis. Sumokėjau 28.99. Ankstesnė kaina - kone 70.

Žydri marškinėliai su užrašu "Boys are stupider, send them to Jupiter". 14.99 - perpus pigiau nei buvo.

Parduotuvėje kalnus paltų, striukių, batų, megztinių, sijonų ir kelnių užgriuvusi pirkėjų lavina. Nemažai ir Rytų Europos. Dukros su mamom, greičiausiai atvažiavusiomis aplankyti anūkų. Nemažai ir labai neprastai atrodančių anglakalbių vyrukų. Taigi ne tik naujųjų europiečių (taipogi ir mano) materializmo protrūkis ar kažkada nepasotintas vartotojiškumo poreikis. Galbūt tiesiog atslenkanti Kalėdų karštligė... O galbūt vartotojiškumo protrūkis.

Me and my best friend - credit card. Kažkada įsigijau kojines su tokiu užrašu ir draugei dovanų porą parvežiau.

Sunday, November 05, 2006

Reklama ir ašaros

Šiandien pažiūrėjau draugės atsiųstą reklaminį klipą apie Vilnių ir apsiverkiau.

Net nežinau, kas labiau sujaudino - violončelės tembras, Donato Katkaus šypsena ar iš paukščio skrydžio nufilmuoti Senamiesčio stogai.

Nežinau, kad sukūrė reklamą, bet man patiko. Gal grįžti? :)

Dešimt dienų Prancūzijoje. Trumpai.



Cassoulet Carcassone ir butelis Corbieres vietiniame restoranėlyje.

Dvidešimt kilometrų "autostopu" į Minervois ir žvilgsnis į vynuogynus nuo viršukalnės. Jei bus giedra, greičiausiai išvysite ir lopinėlį jūros. Jei šalia bus Gabrielis Escante, nereikės ir jūros.

Rytas traukinyje Toulouse-Nice su vaizdu į Viduržemio jūrą. Ji išties mėlyna.

Šviežios braškės ir mango ledai Nicos turguje.

Vakaras Avinjone, lietui plaunant aikštę greta Palais de Papes.

Juodos kavos puodelis ir croissant su migdolais ryte.

Kepinti kaštonai šiauriniame Elzase.

Vin nouveau ir Sûrkrût mažytėje užeigoje Selestate.

Tarte flambe ir daug gero tamsas belgiško alaus su gera kompanija. Ypač rekomenduoju Maredsous ir Kasteel.

Vakaras kavinėje greta vieno iš Amsterdamo kanalų su taure balto alaus ir skiltele citrinos. Suprantu, kad tai jau nebe Prancūzija. Tiesiog trumpa miela stotelė grįžtant iš atostogų namo į Dubliną.

Ačiū Jurgai ir Linai.