Monday, June 23, 2008

Nuo šiol rašysiu apie vyną. Į eterį paleidžiamas "Gero vyno blogas"

Na ką, įsiamžinau Dubline (tiesa, čia ne Spencerio Tunicko daryta nuotrauka - pastaroji turėtų atvykti paštu). Paklausiau dieviškai gražios muzikos (nuotrauka ties naujuoju "Sigur Ros" albumu "Með suð í eyrum við spilum endalaust" keistai panaši į S. Tunicko) ir pakeičiau profilį. Nuo šiol rašysiu apie vyną. Užsukite. Skaitykite. Ragaukite. Komentuokite.

GERO VYNO BLOGAS

Saturday, June 07, 2008

Emigracijoje - Guinness Time. Išeinu kūrybinių atostogų.

Dienos Dubline slenka pamažu. Kartais šonus pakaitina pro debesų plunksnas prasispraudžianti saulė. Jau spėjau nusvilti. Užvakar, tiesa, pliaupė dideliais lašais. Vakar vėl mėginau su manimi fotografijos NCAD besimokiusių studentų ir savo nuotraukas įpiršti masiniam vartotojui, žalios žolės Smaragdo saloje ieškančiam turistui, gatvės kičo mėgėjui. Jau keletą mėnesių turime savo stendą Dublino širdyje esančiame Temple Bare kas šeštadienį vykstančiame Cow's Lane DesignerMart. Prekiaujame papudruotu pastelinių spalvų grožiu. Jau pardaviau vieną savo nuotrauką. Kai kurie yra pardavę po daugiau. Su ta pačia kompanija vėlgi tame pačiame Temple Bare esančioje Smock Alley Cafe dalyvaujame šią savaitę atidarytoje parodoje Dark River Pool: Views of Dublin City. Iš degtukų dėžutės pasigaminau pinholą ir atspaudžiau savo refleksiją apie Dubliną. Jei bus laiko, ateikite pažiūrėti.

Blogo pastaruoju metu aktyviai neatnaujinau, kadangi buvau išvykusi porai dienų su iš Lietuvos atvykusiomis draugėmis darkart pažiūrėti į vandenyną ir kalnus. Buvo gražu.



Avytės ganykloje




Dingle pusiasalis. Pats vakariausias Airijos taškas




Atlanto vandenynas


Netyčia sulaukiau elektroninio laiško su kvietimu stoti į Tėvynės Sąjungą, nors tokie kvietimai vargiai gali netyčia kibernetiniais kontaktais atkeliauti.

Vienas airis, vadovaujantis anglų kalbos mokyklai Dubline, liepą atidaro internetinę svetainę, kuri bus orientuota į Airijon atvykstančius užsieniečius. Tokių svetainių buvo ir anksčiau atidarinėta, tik jos pamažu žlugo. Lenkai tebeskaito lenkiškai, lietuvaičiai - lietuviškai. Svetainė "Babylon Radio" (čia tik jos būsimi griaučiai) nuo kitų skirsis tuo, jog joje bus internetinis radijas, visą parą transliuosiantis angliškai. Vėliau ketinama prašyti FM licencijos. Gavau iš iniciatorių kvietimą susitikti ir pasiūlymą vesti savo laidą. Kaip tyčia prieš išvažiuojant... Pažadėjau paklausinėti, gal atsiras koks kitas lietuvis ar lietuvė, norintys Airijoje turėti savo radijo laidą anglų kalba. Arba rašyti jiems angliškai. Brūkštelkite, jei kas susidomėtumėte lina.zigelyte[eta]gmail[taškas]com. Kol kas pinigų nežadama, nes projektas visai kūdikiškai šviežias. Bet kompanija labai maloniai nuteikianti.

O šiaip jau noriu aš bristi iš šitos emigracijos balos, liautis atstovauti emigrantų interesams, liautis ginti save ir kitus, peikti lietuvišką būdą, ieškoti teigiamybių airiškame, kaltinti valdžią ir koneveikti mūsų ambasadą Airijoje. Norisi mažiau rašyti ir skaityti daugiau. Ne vien pro langą į pasaulį žiūrėti. Arba prasimušti naują eketę virtualioje erdvėje. Prieš porą dienų jau kūriau requiem savo blogui, bet google'as veikė lėtai, taigi nepavyko užsidaryti ;)

O kol kas po pusantrų metų rašymo apie savo ulisus Dubline išeinu kūrybinių atostogų. Nebenoriu kartotis, todėl apie emigraciją ir emigrantus bloginsiu vis rečiau, bent lietuviškai, kadangi anglakalbiai auditorijai dar jaučiu kai ko neparašiusi. Gal netyčiom labai įsikvėpusi dar ką parašysiu ir prisikelsiu emigracijoje-etc kaip feniskas iš pelenų, bet kol kas planuoju pamažu bristi iš šitos balos ir kurti kažką naujo. Ieškau naujų temų naujiems blogams. Keletą minčių jau turiu. Lai ramiai išsiguli kaip gero vyno butelis. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksime tinkle.



PS Bloggeris gyvatė vėl lėtai veikė, daugiau nuotraukų būčiau pakrovusi...

Sunday, May 18, 2008

Dublino pinhole


Ha'Penny Bridge. Dublin pinhole


Dubline gyvenu trejus metus. Neseniai supratu, kad visai neturiu nuotraukų, kurias norėčiau atsispausti ir pasakyti sau ir kitiems: va, čia Dublinas, čia aš gyvenau (vis dėlto pamažu įsijaučiu į lagamininę nuotaiką). Nors fotografuoju, ir lyg nemažai, sau mielų Dublino kadrų nelabai turiu. Tai štai pasigaminau pinhole fotoaparatą iš degtukų dėžutės ir nutariau į dėžutę sudėti savo prisiminimus iš čia praleistų metų. Aplankyti man mielas vietas.

Birželį su degtukų dėžute prasieisiu per Vilnių. Kas sumąstė skaitmeninę fotografiją? Ir kam ji?..

Wednesday, May 14, 2008

Virtotali skylė arba informacijos apie įvykius Vilniuje beieškant

Pykstu. Kiš miš, o ne žinių visuomenė Lietuva yra. Bobučių pasakos, o ne informacijos tinklas. Kronikos, o ne naujienos. Elementari lodarystė. Norite pritraukti turistų į mūsų žemelę?


Baltasis. Foto©mano


Pamėginkite angliškai paieškoti informacijos apie kultūrinius įvykius Lietuvoje (teatrus, koncertus, festivalius) ir suprasite, kodėl dažniausiai kultūrinis turizmas mūsų Tėvynėje baigiasi po lietuvaičių sijonais.

Informacijos anglakalbiams apie įvykius sostinėje birželį - nulis. Čia, berods, prie Vilnius - Europos kultūros sostinė atributų priskiriama svetainė. Mažiau pranešimų spaudai apie Europos miestuose besileidžiančius angelus iš Vilniaus siuntinėkite - jei tie angeliukai ir apžavės ne kuriuos, ko jie atvyks į Lietuvos sostinę pažiūrėti? Ką jau bekalbėti apie tai, jog www.lietuva.lt vis dar neveikia.

Gūglinu. "Lietuva kultura". Ačiū už katalogą.

Pasiknaisioju atminties archyvuose. LVSO svetainė. Randu koncertą, kuris vyks tuo metu, kai būsiu Lietuvoje, su gražia programa ir orkestru iš Maskvos. Deja, nenurodoma bilietų kaina.

Improvizuoju. O.Koršunovo svetainėje kiek daugiau vilties ką nors rasti. Bent yra birželio repertuaras.

Gūglinu toliau. "Kaunas kultūra". Esu nuboškiama čia. Tiesa, šiek tiek daugiau turinio apie festivalius Vilniuje.

Delfi - informacija porai savaičių į priekį.

Mielieji, tai gerai, kad aš turiu draugų ir pažįstamų Vilniuje, kalbu lietuviškai, atvykusi nesibodžiu naudotis visuomeniniu transportu ir klausytis svetimų pokalbių jame - kartais nugirsti įdomių naujienų. Tačiau nejau negalima sumąstyti vieno portalo, kuriame būtų informacija apie kultūrinius renginius Lietuvoje? Juk vasara jau čia pat. Nenuostabu, kad lenkai mina vis to pačio Žurfako kiemelio trinkeles metai iš metų. Kad, regis, daugiau ką veikti Lietuvoje nėra. Jei kelionę planuoji. O kai teturi savaitę, planuoti reikia.

Saturday, May 10, 2008

Naujas ir labai geras teminis blogas - MAMADIENIS

Rūtai virtualiai spaudžiu dešinę ir sveikinu pradėjus rašyti nenuobodų, labai aktyviai atnaujinamą ir smagiai besiskaitantį blogą Mamadienis. Rūta prisipažįsta esanti mama su pliusais ir minusais ir auginanti ketverių metukų Liepą ir metukų Barborą. Blogą pati sako pradėjusi rašyti, kad netaptų nusivylusia namų šeimininke.


Rūta su Liepa. Foto©mano


Dienoraštis greičiausiai turėtų būti populiariausias tarp mamų ir tėčių, nors ir man - bevaikei viengungei - įdomu paskaitinėti.

Džiugai iš Nezinau.lt- parašysi apie Mamadienį? :)

Friday, May 09, 2008

Prieš objektyvą - Ievos kostiumu

Ar pastebėjote, jog kai vyrukai ima bristi į gilius fotografijos vandenis, vos pramokę, kuo išlaikymas skiriasi nuo diafragmos, iškart imasi fotografuoti nuogas mergaites? Aktais to nepavadinsi. Šleikutė nuslysta, o iš džinsų išnyra baltų kelnaičių nėrinukai. Du brendžio ir padrąsinama išsinerti iš liemenėlės. Po dar vienos taurės brendžio rankos liaujasi dangstyti tas vietas, kurias taip godžiai akimis ryja objektyvas (fotografas). Nepatogumą, baimę ir Ievos dukroms ant pečių užkinkytą gėdą keičia apsvaigęs kiek apsiblauses alkanas žvilgsnis, o fotografas klupčioja ties mūza ir apkvaitęs į kadrą talpina atidengtas paslaptis. Gerai, jei gaunasi kas įdomesnio ir nebanalaus.

Prieš keletą metų, kuomet ėmiau mokytis, kurią knopkutę paspaudus Zenitas ima fotografuoti ir ką reikia atšauti, kad į Nikoną įdėtum juostelę, ir mane kalbino pozuoti tokie du berniukai. Vienam net jaučiau šiokią tokią simpatiją, kuri taip ir liko kažkur dulkėti kaip neišryškinta juostelė.Tuomet nesutikau - pernelyg intensyviai jie mane kalbino, be to, savo kūnu nebuvau labai patenkinta.



S.Tunicko instaliacija Amsterdame


Emigracijos plantacijose palikusi kelis atliekamus kilogramus ir kiek išdrąsėjusi birželį stosiu prieš Spencerio Tunicko objektyvą su keletu tūkstančių Dublino gyventojų. Jis jau išrengė 18 000 Meksiko gyventojų, 2,500 žmonių Montrealyje, o prieš porą metų pozuoti ant tirpsntančio ledyno Šveicarijoje dešimties laipsnių šaltyje sukvietė 600 savanorių.



S.Tunicko instaliacija ant ledyno Šveicarijoje


Kritikai sako, jog S. Tunicko nuotraukose nėra nieko kito, tik "Wow" efektas - jėzuli, kiek daug nuogutėlių žmogučių. Formulė paprasta - išrenkti žinomą vietovę (dažniausiai urbanistinę), išrengi krūvą žmonių ir fotografuoji. Racijos tame yra. Skandalo elemento S. Tunicko instaliacijose greičiausiai daugiau nei meninės vertės, nors jo nuotraukos su 85 ŽIV virusu užsikrėtusiais žmonėmis "Positively Naked" viename Niujorko restoranų sukelia daug minčių.

Kai kurie airiai sunerimo, ar S. Tunickas įsivaizduoja, kaip atrodys tūkstančiai nuogų airių - čia tau ne ispanai ar meksikiečiai. Be to, daugelis sunerimo dėl neprognozuojamo Airijos oro. Nepaisant to, praėjus trims dienoms po to, kai internete buvo paskelbtas kvietimas dalyvauti fotosesijose Dubline ir antrame pagal dydį Airijos mieste Korke, Dubline atsiliepė 1 359 žmonės, o Korke - 539.

Nustebau, nes visi mano raginti pažįstami ir draugai sureagavo skeptiškai. Vienintelė mergina, prisipažinusi svarsčiusi apie pozavimą, yra kanadietė. Sakau, gal tarp tų prisiregistravusiųjų taipogi bus vieni užsieniečiai? Birželį sužinosiu. S. Tunicką į Airiją pasikvietė Dublin Docklands Development Authority ir Cork Midsummer Festival. Organizatoriai žada, jog nuogut nuogutėliai tebūsime maždaug pusvalandį. Be to, gausime po nuotrauką. O tuomet googlinkite ir cherchez moi. :) Nesu ekshibicionistė, nudistė ar kitokia -istė. Tiesiog galvoju, jog kartais gyvenime reikia daryti tai, ko niekada nesi daręs ar dariusi.

Galėtų Vilnius pasikviesti S. Tunicką kitąmet. Ar baltai išdrįstų?

Wednesday, May 07, 2008

Močiutės sveikinimai dėl ant visos Lietuvos parašyto straipsnio

Paskambino močiutė. Sako:

- Linute, noriu tave pasveikinti!

- Už ką? - stebiuosi.

- Taigi parašei straipsnį ant visos Lietuvos!

- Kokį? - klausiu, nes nepamenu, kad ką būčiau rašius spaudoje.

- Taigi į Delfį parašei... Laimutė sakė.

Laimutė - tai mano teta, gyvenanti Kaune, o Laimutei pasakė jos dukra ir mano pusseserė Rita, gyvenanti Kanadoje. Gėda prisipažinti, bet su pussesere jau porą metų nebendravau... Bet paskaito apie mane... Gerai.

Sužinojusi naujienas apie straipsnį Delfyje močiutė išskubėjo į "Iki", nusipirkti to laikraščio. Delfio. Bet nerado... Pardavėjos sakė, kad tokio negauna. Po to močiutė prisiminėjo, jog kažkada buvau sakiusi, jog dirbau Delfi. Gaila, kad fiziškai taip ir neteko močiutei parodyti, kame aš dirbau.

Dabar ji laukia, kol Laimutė atveš tą laikraštį.

Sunday, May 04, 2008

Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.


Edgaro Donelos nuotrauka


Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Thursday, May 01, 2008

Per DELFI - į žvaigždes

Ir ką gi emigrantai darytų be interneto? Sėdėtume lyg Platono oloje ir kontempliuotume apie Lietuvoje sklandancias naujienas ir gandus apie save. Lauktume iš Lietuvos parsiunčiamų laikraščių ar iškarpų. O dabar va, atsidarai DELFI - paskaitai, prikomentuoji ir ramu. :)

Pasmalsaudama kartais atsidarau savo blogų lankomumą. Porą dienų nutariau pailsėti nuo interneto. Tuomet atsidariau savo blogą, pažiūrėjau lankomumą ir pamaniau, kad vakarykštis vynas dar neišgaravo. Klykavau iš džiaugsmo, kai jis perkopdavo šimtą, o kai neseniai pasiekė beveik du šimtus, niekaip nesupratau, kodėl. Bet išvydusi, jog per dieną užsuko beveik pustūkstantis unikalių vartotojų, sumąsčiau, jog greičiausiai delfiai nagus prikišo. Taip ir buvo - perspausdintas lietuviams.com duotas interviu. Gal tik pavadinimas kiek miglotas, bet paskaitykite, jei įdomu, ką pripezėjau. Įdomu, ar ta staigi skaitytojų banga grįš.

Saturday, April 26, 2008

Ir aš ten būsiu. Björk koncerto Belfaste belaukiant

Pasidarom arbatos, jei nekantraujam, sukam į antrą minutę ir žiūrim.



Pirmadienį Belfaste šitą gabalą turėčiau išgirsti gyvai. Su dviem draugais sėsime į autobusą ir riedėsime į salos šiaurę klausytis Björk. Vilniuje šiemet ji turėtų koncertuoti Vingio parke, o Belfaste koncertas vyks operoje. Juokauju, kad Dubline ji nekoncertuoja, nes čia nėra operhauso. Na gerai, pernai ji grojo Airijoje vykusiame Electric Picnic festivalyje, o kai kurie sakė matė garsiausią islandę vaikštinėjančią viename Dublino parkų. Bet operos Dubline išties nėra.

Labai seniai svajojau išvysti ją gyvai. Būtinai bus įspūdžių.

Gražios visiems dienos. Dubline pagaliau šviečia saulė.

Friday, April 25, 2008

Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...


Angeliukas Dubline


Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko


Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)


Sunday, April 13, 2008

Emigracija-etc emigruoja

Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją. Nuo rugsėjo keičiu šalį. Keičiu ir statusą emigracijos kastų sistemoje. Buvau tiesiog darbo jėga, o dabar būsiu nutekėjęs protas. Tiesa, Vilniaus universiteto prorektorius prof. Juozas Vaitkus yra pasakęs, kad Lietuvos universitetus į Vakarų aukštąsias mokyklas studentai išmaino ne dėl studijų kokybės, o dėl jiems įpiršto įvaizdžio. Ką gi, anot profesoriaus, tapau reklamos auka: susiviliojau įvaizdžiu, Šanchajaus ir THES - QS pasaulio universitetų reitingais, prienama kaina (1500 eurų už vienus metus studijų) ir šalimi.


Onderzoekinstituut voor Geschiedenis en Cultuur, Universiteit Utrecht


Vėlų penktadienio vakarą po porą mėnesių trukusio dokumentų tvarkymo, bakalauro darbo vertimo, TOEFLio egzamino ir telefoninio interviu, apie kurį buvau įspėta prieš parą, gavau elektroninį laišką, kuriame neoficialiai esu informuojama, jog esu priimta į Medijų magistro studijas Utrechto universitete (Olandija). Dabar laukiu popierinio laiško. Kaip tas Tomas - kol rankose nepačiupinėsiu, nepatikėsiu. Studijos apima daugybe disciplinų ir orientuotos į senųjų ir naujųjų medijų formavimąsi kultūriniame ir istoriniame kontekste, jų santykį su identitetu, pilietiškumu ir kitais niuansais. Išmoksiu daug protingų žodžių, gilinsiuosi į teatrą, kiną, kompiuterinius žaidimus, technokūnus, "You Tube" ir galybę kitų medijų. Motyvaciniame laiške brūkštelėjau, kad norėčiau toliau siekti PhD studijų. Kaip ir nemelavau. Žiūrėsime...

Universitetas neblogas - jei tikėtume jau minėtu Šanchajaus reitingu, septintas Europoje - tarp Paryžiaus ir Kopenhagos universitetų ir 42-as pasaulyje. THES - QS World University Rankings jį tupdo kiek žemiau - 89 vietoje pasaulyje. Metinis universiteto biudžetas - €650 mln. eurų(palyginimui - VU - 52 mln. eurų, į kieno rėčius jie subyra, nežinau).

Kone visi dėstytuvai bus profesoriai ir daktarai. Vienas jų - Medijos ir reprezentacijos instituto vadovas - interviavo mane telefonu. Vapėjau per baimę ir drebėjimą. Prašė paminėti literatūrą, autorius, ko mokiausi per kino ir radijo paskaitas VU Žurnalistikos institute. Turėjau paaiškinti, kad pusė dalykų mano diplome su prierašu "pass" reiškia įskaitas, o ne penketus. "Viešpatie su viešpačiukais", - meldžiausi. "Amen liulia mano studijoms", - maniau. Nuplauks kaip žąselė per ežerėlį. Bet interviavo ir kitas dėdė, kuris klausinėjo ir laisvesnių klausimų. Tarkim, studijuojant magistrą vieną semestrą būtina praleisti užsienyje. Klausė, kur norėčiau vykti. Kadangi jau paklausė, tai nepasikuklinau - sakiau, kad norėčiau traukti į Rytus arba į Vakarus, t.y. į Japoniją arba į JAV. Dar lyg tarp kitko paminėjo žiūrėdami į mano CV, kad aš po universiteto baigimo darbavausi įvairiuose darbeliuose (taip ir pasakė, tai nusijuokėme visi) ir klausė, kodėl sumąsčiau studijuoti. Pasakiau viską kaip yra - kad svarsčiau, kas man būtų įdomu, kad nenorėjau studijuoti Lietuvoje, kad atnaujintos Žurnalistikos instituto bibliotekos, kurioje lankiausi vasarį, lentynose sustatytos tos pačios knygos, kurias skaičiau prieš penkerius metus, etc.

Atsidariau tą laišką ir nežinojau, ar juoktis, ar verkti iš laimės. Galvoju, gal ir gerai, kad neskubėjau studijuoti magistro vos baigusi bakalaurą. Jau apsižiūrėjau, kad universitete ir sporto klubas yra, ir nemokami filmai studentams, ir menų centras. Žodžiu, dainos, šokiai, estrada. Ir žinoma, Olandija... Utrechte - trys nepriklausomo kino teatrai, klasikinės muzikos ir kino festivaliai, kanalai, architektūra, 100 kilometrų iki Amsterdamo... Tiesa, bendradarbis juokiasi - sako, kad išties aš du metus iš eilės pūsiu. Kam man ta žolė - ir taip jau apsinešusi laime. Beje, bendradarbė prieš tris savaites įstojo į Yale'į (dramaturgijos magistro studijas) - va kokie talentai dirba pas mus vyno parduotuvėje.

Ryšium su kraustymusi maždaug vasarą šis blogas evoliucionuos į kažką kito. Galbūt kanapinius dienoraščius. O galbūt į kažką apie medijas. Grįžtu į kontinentą.


Utrechto panorama

Sunday, April 06, 2008

Atradimas: Bon Iver muzika

Visai ne į emigracijos temą, bet paklausykite, kaip gražu, ypač antras gabalas.

Kažkada su drauge kalbėjomės, ar skausmas gali būti produktyvus. Ir suvokiau, kad dažnai labiausiai sielą kabinantys filmai, dainos, muzika ir kitokia kūryba gimsta iš skausmo. Štai kad ir Sophie Calle "Exquisite Pain" - jei kada bus galimybė, būtinai pavartykite knygą - pramąstytą iki smulkiausių detalių, kabinančią iki tamsiausių gelmių, tuo pat metu turinčią subtilaus optimizmo.

Ko aš čia apie tai prašnekau? Tiesiog skaičiau, kad Bon Iver, kurio ir siūlau pasiklausyti, šitą albumą sukūrė išsiskyręs su grupe ir drauge, o po to ir atsiskyręs nuo visų mažoje trobelytėje kažkur Amerikoje. Kažkur Amerikoje gimė graži muzika.

Friday, April 04, 2008

11 vs 4 Lietuvos naudai

Palyginimui. Viena iš "keltų tigro" paslapčių. Nors ir susimovė asmeniniuose finansuose Bertie (taip populiariai Airijoje vadinamas vakar apie sprendimą gegužę atsistatydinti pranešęs Taoiseachas (skaityti tyšokas - taip čia vadinamas premjeras) Bertie Ahernas, bet pažiūrėjus, kiek premjerų per tą patį laikotarpį turėjo Lietuva ir Airija, tampa kiek aiškiau, kodėl lietuviai vis nepasidalina Europos Sąjungos pinigais, kai tuo tarpu airiai įsisavina (kartais, tiesa, kaip ir Bertie atveju, pasisavina) lėšas.

Suskaičiavau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva turėjo 11 premjerų, tiesa, kai kurie ėjo po kelias kadencijas (LR Vyriausybės svetainė, regis, pamiršo ir Algirdą Mykolą, ir dabartinį premjerą), tuo tarpau Airijoje per tą patį laikotarpį buvo keturi, viso ėję septynias kandencijas, iš kurių trys atiteko Bertie. Susimovė, tiesa, trečioje.

Nors vakar per radiją kai kurie klausytojai skundėsi, sakydami, ar dar buvo kada premjeras, su kuriuo buvo galima išlenkti bokalą, mes su redaktore abi sutikome, jog premjerai yra ne tam, kad su jais būtų galima išlenkti po bokalą. Dar premjerai gali statytis medžioklės trofėjais išpuoštus mauzoliejus. Bet iki tokių airiams dar toli.

Tiems kas pastebėjo: truputi buvau apsiskaičiavusi, teko pakoreguoti skaičius

Monday, March 31, 2008

L. Donskis džiazuoja

O po rimtų kalbų...

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Saturday, March 29, 2008

Überangliško lietuviško blogo atradimas

Kartais susivokiu, jog kibernetine prasme esu kiek analfabetė. Gyvenu gyvenimą, o ne second life ir dažnai mieliau vartau knygą, gerą žurnalą ar šeštadienio "Guardian", o ne skrolinu beribiame internete. Viena vertus, dirbu ne prie kompiuterio, kitaip turbūt ir mano bloge būtų daugiau visokių vidžetų. Ir dar daugiau visko skaityčiau ir dalinčiausi savo diskaveriais.

Vakar porą valandų prasėdėjau skaitinėdama blogų nominantų įrašus. Reikia susipažinti prieš balsuojant, nutariau. Sužinojau, kad paraleliai vyksta ir kiti blogų rinkimai. Partizaninis karas? Ar čia kaip su tom išeivių televizijom ir tiesiog kartais vasiukiška Lietuva? Niekaip nepasidaliname ir eilinį kartą vietoje to, kad vienytumėmės ir pasiektume daugiau (viešumo ir kokybės) skaldomės. Bent blogosferoje galėtų būti mažiau politikos.

Prisipažinsiu, kad atradau daug visokių gėrybių ir įdomybių, tik niekaip nesupratau viename labai populiariame bloge vyraujančios tendencijos kiekvieną sakinį perkošti per anglicizmų rėtį. Nors autorius pats pripažįsta, jog anksčiau jis apparently taip neabusino angliškų žodžių, nesuprantu, wtf? Nes eventualiai daugiau jaučiu, jog trigerinamos mano anglų žinios, o ne apparently exposinamas kažkoks contentas. Unless toks ir yra waaaaay überangliško blogo conceptas. Luckily belieka rejoycinti, kad kiek kertu minėta kalba. At the end of the day, jei tendiname ieškoti angliškų blogų, turime internet accessą. Though galbūt überbitchinu. Really, too much is too much. Peace. Please.

Friday, March 28, 2008

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Thursday, March 27, 2008

Pastebėjimai iš Airijos blogų apdovanojimų

Prieš mažiau nei mėnesį, nors ir susukta nugara ir grėsmingai kosėdama, nužingsniavau į Irish Blog Awards, kuriuose mano pernai paleistas emigration-etc.blogspot.com buvo nominuotas geriausio žurnalistlo blogo kategorijoje. Nominacija man buvo netikėta ir vis PRinta vieno airio blogerio, kurio iki šiol taip ir neteko gyvai susitikti.

Apdovanojimuose supratau, kad Airijos blogeriai susiskirstę į tam tikras stovyklas. Ne tarpusavyje kariaujančias, tiesa. Tiesiog vieni dėl asmeninių priežasčių labiau palaiko vienus, kiti - kitus. Taipogi vieni rašo dėl smagumo ir blogas jiems yra būdas išsireikšti/pasireiškti, kiti - su pretenzija keisti visuomenės požiūrį tam tikrais klausimais. Aš priklausyčiau pastarajai kategorijai, bet turiu pripažinti, kad būnant rimtu blogu, tik rimtai rašančiu tik apie rimtus klausimus kyla pavojus užsistagnuoti ir tapti moralizuotoju, o ne blogeriu. Todėl neseniai pakeičiau savo angliškojo blogo anotaciją, o ir tematiškai mėginu varijuoti pernelyg neužsiciklindama ties emigracijos tema, nors pavadinimas ir įpareigoja.

Taigi nors kai kurie ir propagavo mano blogą, rinkimuose nelaimėjau, nors man vien pats nominavimas yra didelis mažas pripažinimas. Laimėjo "Irish Times" apžvalgininkas.

Kategorijų buvo daug:

Popkultūros blogas
Maisto/gėrimų blogas
Menų ir kultūros blogas
Politikos blogas
Grupinis blogas
Technologijų blogas
Geriausio dizaino blogas
Sporto ir rekreacijos blogas
Geriausias naujoko blogas
Verslo blogas
Naujienų blogas
Muzikos blogas
Foto blogas
Dienoraštis blogas
Airių kalbą propaguojantis blogas

ir dar kelios kategorijos.

Rimtų pranešimų nebuvo, visi tiesiog smagiai leido laiką ir gurkšnojo kas ką. Renginį vedė RTE (airiškojo LRT) radijo laidų vedėjas, beje, taipogi rašantis blogą. Salėje susirinko apie 400 žmonių. Beje, iškart krito į akis, jog publika susirinko internacionali - buvo anglų, škotų, airių iš Šiaurės Airijos. Įėjimas buvo 10 eurų, o surinkti pinigai buvo skirti labdarai. Kadangi aš vėlavau, patekau nemokamai.

Skirtingai nei tikėjausi, susirinko visai ne vaikai ir visai į kompiuterastus nepanaši publika. Vyrų buvo kiek daugiau ir visi buvo tvarkingai pasipuošę. Moteriškės klykavo ir plaikstėsi su suknelėmis. Geriausio verslo blogo kategorijoje laimėjęs Ice Cream Ireland atėjo apsirengęs štai taip - su savo darbine uniforma. Geriausiu blogu TREČIUS METUS IŠ EILĖS buvo išrinktas Twenty Major, kuris jau yra suderėjęs dvi knygas su leidyklomis.

Man smagiausia buvo (ir visa salė griausmingai plojo), kad geriausio dienoraščio kategorijoje buvo du laimėtojai - 61 metų Grannymar (nuotraukoje dešinėje) ir Head Rambles (toje pačioje nuotraukoje pozuojantis barzdočius). Taigi kur vyresnioji lietuvių blogerių karta? Kita vertus, reiktų pridėti, jog minėta (beje, labai smagią kalbą skėlusi) močiutė atskaitė malkų "Irish Independent" už štai šią nuotrauką, kurioje jiedu po apdovanojimų buvo pavadinti "senior citizen bloggers".

Suprantu, kad kategorijos lietuviškajai blogerių konferencijai jau įvardintos ir šis įrašas gerokai pavėlavo, bet pamaniau, kad jums bus įdomu paskaityti ir pamatyti, kaip blogų apdovanojimai vyksta svetur.

Ir dar apie tai, kad blogeriai valdo - ar žinojote, jog šių metų Oskaras už geriausią scenarijų atiteko Diablo Cody už svaiginančiai gražų "Juno"? Diablo Cody yra žinoma gana betarpiškai rašanti blogerė. Labai rekomenduoju pažiūrėti jos interviu su Davidu Lettermanu:



O ir į filmą, kai tik galėsite, būtinai nueikite:

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.

Wednesday, March 26, 2008

BLOGin 2008: Geriausių tinklaraščių rinkimai

Ką gi. Nespėjau sukurpti įrašo apie Irish Blog Awards 2008, o čia jau ir lietuviški BLOGin Geriausių tinklaraščių rinkimai prasidėjo. Rytoj pamėginsiu tą žadėtą įrašą vis dėlto suregzti. Matyt, nemažai prikarksėjau per metus, kad ir mane nominavo. Kol kas keturi balsai, puiku. Prašom aktyviau. Kur jūsų rankos?! Balsuoti galima iki balandžio 2 d. Tik norėjau paklausti organizatorių, gal galima būtų aprašymą į kur nusiųsti, nes kol kas jo nėra. O šiaip galite ir mano blogo viršuje esančią anotaciją naudoti.

Dar reiktų pastebėti, kad iš šešių kategorijoje "Visuomenė" esančių nominantų du blogai, tai yra mano ir Labas, yra rašomi iš emigracijos, tai nežinau, kaip čia reiktų prainterpretuoti virtualioje erdvėje laiks nuo laiko pasivaidenančią nuomonę, neva emigravo atmatos, nepritapėliai ir panašaus plauko veikėjai. Va ko norėtųsi, tai kad daugiau žurnalistų nesibodėtų rašyti savo blogus. Jei mes, nežurnalistaudamos (ar tik kartais) sugebame įdomius įrašus publikuoti, iš to duoną valgantieji taipogi turėtų rasti ką pasakyti. O šiaip kategorijoje "Visuomenė" kone už kiekvieną blogą galima balsuoti. Už Ekoblogą - nes tikslas kilnus, o tema Vakaruose seniai madinga. Už G-tašką - nes propaguoja teisingą kultūrą. Už Liutaurą - nes nuolat beldžiasi į funkcionierių duris, kad mes, blogeriai, būtume labiau girdimi. Už Labas - nes ten rasite mažiau ciniškumo ir grūmojimo kumščiais nei mano pasisakymuose. Už Ežiuką - nes berašydamas nepasiklysta rūke. Už mane... Patys nutarkite. Gal dėl to, kad retkarčiais prakontroliuoju analfabetiškų diplomatų pseudoveiklą. O galbūt dėl to, kad mėginu paneigti kai kuriuos stereotipus apie emigrantus. O gal dėl to, kad skaitydami mano blogą truputį galite pajusti išvažiavusiųjų nuotaikas. O galbūt dėl to, kad drauge su manimi galite iš šalies žiūrėti į Lietuvą ir gurkšnodami arbatą pamąstyti, kodėl mes esame tokie, kokie esame.

Bent šiuose rinkimuose dalyvaukite aktyviau nei savivaldybių. Gal išrinksime tuos, kurie vertesni.

Sunday, March 23, 2008

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.


Perudžija.©


Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Thursday, March 20, 2008

Dublino holgarama



Kol kas nepavyksta prisėsti ir parašyti keliais rūpimais klausimais, tai kol kas siūlau paganyti akis po Dubliną. Fotografuota Holga, čia vadinamoji holgarama, juostelė taip ir atrodo, kaip žiūrite, niekas nekeista, neperidėta, tik nuėmiau spalvą. Bendras išlaikymas apie penkiolika sekundžių gaunasi, niaukta trimis filtrais, kadangi tenka dieną ilgą išlaikymą daryti. Maždaug apie tai ir bus mano galutinis projektas fotografijos kurse. O po to būsiu garsi ir bagota :) O išties labai terapiškai veikia mane tokia fotografija. Labanakt.

Sunday, March 16, 2008

Ta pati panelė, tik kita suknelė

Šiandien visą dieną pramarksojau ties langu į pasaulį ir persirenginėjau. Kitaip sakant, panelė ta pati, tik suknelė bus kitokia. Atradau labai daug grožybių, o labiausiai užpavydėjau Bloggeruniversity, kad taip įdomiai moka apsipavidalinti ir pradanginti mane savo virtualiame kampe.

Kol kas šis blogas bus maždaug toks, bet dar reikia pasitobulinti ir labiau užpildyti erdvę jos neperkraunant. O išties kiek labiau plušu ties angliškuoju Emigration-etc. Labai norėjau 3 column blogo, nes noriu labiau išnaudoti virtualią erdvę. Girdėjote terminą CYBERIA? Kiek supratau, toks žaidimas buvo išleistas, bet vienoje knygoje aptikau šį terminą šiuolaikinės visuomenės apibrėžimo kontekste. Nebepamenu autoriaus. Tai štai brendu aš į tos Cyberia tyrus. Nors vis tiek programuotoja niekuomet netapsiu ir html template'uose koreguosiu šriftą badymo metodu, kaip pasakė klasikas.

Saturday, March 15, 2008

In memoriam...

Baisu ir liūdna. Kovodamas su vėžiu mirė Vytautas Kernagis. Beprotiškai fantastiškas žmogus buvo ir jo nišos Lietuvoje niekas nebeužildys. Dieve, duok, kad visi turėtų tokį vidinį užtaisą. Susimąstai, kad gyvenimas išties yra brangus. Manau, kad Ten jis laiką leis Beprotiškai Fantastiškai.

Friday, March 07, 2008

Šatrijos pasakos

Gavau žinutę, kad šeštadienį į Airiją su svita atvykstanti žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė ves Nepriklausomybės istorijos pamoką Lituanistinėje mokykloje "4 Vėjai". Pasak oficialios informacijos ministerijos svetainėje, 8-9 dienomis ministrės vadovaujama oficiali delegacija išvyksta į Airiją dalyvauti Airijos ir Lietuvos bendruomenių narių susitikimuose, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginiuose bei ŽŪM ir LR ambasados Airijoje organizuojamos Kaziuko mugės renginiuose. Kaziukas kaziuku, bet su propaganda mokykloje, ministre, nejuokinkite vaikų.

Prieš savaitę, kuomet "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojai parašiau, jog savaitgalį Dubline vyksiančioje Kaziuko mugėje mokyklos vaikai rinks lėšas labdaros ir paramos fondui "Rugutė", remiančiam vėžiu sergančius vaikus, redaktorė apsidžiaugė dėl iniciatyvos, bet taipogi retoriškai paklausė, ar tie mokiniai kada nors bus palikti ramybėje. Gerai, kad Mindaugo karūnavimo diena vasarą, nes tektų vaikams dar vieną paskaitą išklausyti.

Beje, apie ministerijos svetainėje minimus Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginius Dubline neteko nieko girdėti ir nereikia pritempinėti to pačio Kaziuko prie oficialių datų. Nejau negalima nors kartą nesusireikšminant tiesiog atsipūsti? Ir dar - jei kada Dubline pogrindiškai vėl bus organizuojami koncertai, kaip kad Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų vasario 18 d., nejau neįmanoma apie juos paskelbti plačiau kiek iš anksto, o ne likus porai dienų iki renginio? O gal bijoma anšlago? Jau geriau lai anšlagas būna tokiuose koncertuose, o ne "Mango".

PS Čia kiek ne į temą, bet Google lūžinėja pastarąsias dvi dienas -neramu. Supratau, kad jei netyčia jis išeitų į orą, aš likčiau ant ledo - laiškai, įrašai, kontaktai nueitų velniop...

Monday, March 03, 2008

Grįžtu į eterį

Pamažu, pasifotografuodama su savo naująja meiluže Olga, t.y. Holga, grįžtu į daugmaž subalansuotą gyvenimą, t.y. kai miegot einama ne 3, o atsikėlus nemąstoma, ką šiandien reikės skaityti, ką versti, ir ką rašyti. Esė priduotos, egzaminas, tikėkimės, išlaikytas. Liko porą mėnesių palaukti ir tuomet sužinosiu, į kurią pusę trauksiu - į Pietus ar į Rytus. Studijuoti arba dinderio mušti.


Dublinas. Holga. 2008

Netrukus vėl imsiu pasakoti(s), kuo mes čia gyvename, o kol kas norėjau, kaip ir žadėjau, trumpai pareflektuoti apie susitikimą su Teta Sigita vieną vasario vakarą tamsiose Justiniškėse. Papunkčiui, su trumpomis pastabomis.

* Tetą Sigitą už tai, kaip ir kiek ji ragina kitus dalyvauti blogosferoje, o taipogi kiek ji kitiems įkuria blogų, reiktų apdovanoti specialiu prizu artėjančioje Lietuvos blogerių konferencijoje.

* Blogerės negali gerti arbatos nesiblaškydamos tarp virtualios ir apčiuopiamos realybės, jei toje pačioje patalpoje yra kompiuteris. Vakarui įsisiūbavus pakaitomis rangėmės į kėdę ties langu į pasaulį ir vis rodėmė bei rodėmės, ką esame atradusios.

* Sužinojau, kad Lietuvos blogeriai kiek blaškosi organizuodami konferenciją, kadangi norima pasikviesti protingų dėdžių beigis tetų iš Amerikės ar dar kur, kad papasakotų, kur auga medis, po kuriuo pasodinus blogą anas ima regzti litus. Mielieji, svarbu rašyti, o litai atsiras. Arba kaip kažkas kažkur užsiminė - juk tuo mes ir esam ypatingi, jog tai, ką darome, darome ne dėl litų. Šita tema netrukus brūkštelėsiu, kadangi vakar porą valandų buvau Airijos blogerių apdovanojimuose ir atsinešiau įdomių pastebėjimų.

* Taip ir neišsiaiškinome, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus internautai neblogina ir kodėl, tarkim, melžėja Angelė nerašo savo blogo iš X kaimo apie gyvenimo provincijoje ypatumus. Man būtų įdomu. Čia trumpai vėlgi iš vakarykščių apdovanojimų galiu pasakyti, jog geriausio asmeninio blogo kategorijoje laimėjo du diedukai - bobutė ir seneliukas.

* Tetos Sigitos Micius žymiai draugiškesnis nei minėta mano draugės nedidelė balta katytė.

Čia lyg ir esminiai pastebėjimai. Jaučiu, pusę pamiršau paminėti. Va kaip atsitinka uždelsus dokumentuoti.

Labai ačiū už arbatą, šokoladines saldaines, beigi pademonstruotus kibernetinius monus.

Tuesday, February 19, 2008

Naujas blogas: Mano Airija

Savo blogo komentaruose atradau nuoroda į naują blogą Mano Airija. Blogas tikrai labai naujas, kol kas tėra vienas įrašas, bet pradžia intriguoja. Lauksiu naujienų.

Saturday, February 16, 2008

Paskutiniai pastebėjimai iš apsnigtos Lietuvos: apie Meką, kavą ir taksistą



Mekas įsidėjo į švarko kišenę lietuvišką pasą, funkcionieriai pa(si)plojo ir baigėsi ažiotažas apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Praslinkusi glotniai blizgančių "Vilniaus vartų" kvartalu, įlindau į koridorių, su lentele "JMVMC". Pakeliui aptikau karutį.



Modernu, pamaniau. Su Fluxus gali tikėtis visko. Gal ekspozicijos dalis? Deja... Durys užsklęstos, nors parašyta, jog centras penktadienį turėtų veikti.



Paklausiau statybininkų, gal ką žino. Gūžtelėjo pečiais. Tik grįžusi namo kažkuriame laikraštyje aptikau, jog ekspozicja tebuvo iki vasario 3 d., o nauja ji pakeista nebuvo. O dabar kas? O dabar nežinia. Kaip ir po visų lietuviškų ažiotažų.



Beje - labiau neadekvačios erdvės tokio pobūdžio centriui, įspraustam tarp dolčių, ferių ir gabanių, mano nuomone, sugalvoti nebuvo įmanoma.

Paniurnėsiu paskutinįkart - lupti pusšešto lito už latte Vilniaus gatvėje esančioje "Coffee Inn" yra apiplėšimas. Paaiškinsiu kodėl. Sustirusi ir šąlančiais pirštais pravėriau gana moderniai atrodoančios kavinukės duris ir susimąsčiau, kokiu stebuklingu būdu maždaug apie pietus viena mergina sugeba tvarkytis su pinigais, priimti užsakymus ir gaminti kavą. Elementaru! Pienas kavai čia kaitinamas ne atskirai, kaip daro net tie paties faktoriniai "Starbucks". Kava už pusšešto lito čia tokia, kokią Dublino "Sparuose" gali pasigaminti kiekvienas, už maždaug du eurus. Kava "Coffee Inn" trykšta iš aparačiuko. Todėl ir taip greitai. Pretenzingas pavadinimas, visai smagus interjeras, geresnė nei vidutiniška literatūra, į verslininkus orientuoti žurnalai ir brangus birzgalas.

O dabar apie gerus, visai netikėtai nustebinusius dalykus.



Finansų ministerijoje dokumentus dėl kažkada rubliais draustos mano gyvybės ir neišmokėtos sumos po aštuonioliktojo gimtadienio pavyko priduoti pasibaigus priėmimo valandoms, kurios - nei ilgos, nei trumpos, gal pakankamos mūsų biurokratams. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio piliečiai priimami, berods, valandai. Sukis kaip gali. Gražiai padejavau apsauginei, kad kitądien išskrendu, ji susuko kažkam, ir sezamas atsivėrė. Jei biurokratai juda, gal ir visa tauta išjudės kažkurlink.

Ir dar apie labai malonų "Ekipažo" (tel. 1446) taksistą, regis, centriukui prisistačiusį kaip 94. Pakeliui į oro uostą (ir vėlgi nykiai tuščią) labai šauniai pakalbėjome. Buvau apšviesta sostinėje vykstančių statybų klausimais, sužinojau, kad "Lietuvos" viešbutis buvo statomas septyniolika metų ir išgirdau taiklią "Maximos" daržan adresuotą pastabą, jog pastatyti elektrinę - tai ne "Maximos" bazę suręsti.



Tai štai tokie margi pastebėjimai iš baltos Lietuvos. Liko tik aprašyti tik vieną ypatingą pasisėdėjimą, bet apie jį - atikrai. O snigo labai gražiai. Ačiū orų direkcijai.

Visos foto©mano

Wednesday, February 13, 2008

Žaizdos, ligos ir Valentino paieškos pro aprūkūsį troleibuso langą

Tai buvo nedidelė daugiau balta nei juoda katytė, vardu Kiškutė. Nepaglostyti, regis, būtų buvus mirtina nuodėmė. Glamonėmis apsikeitėme. Kiškutė pasirodė besanti Bagiriško charakterio.



Dar su kažkuo kažkur lietuviškoje padangėje oru apsimainiau kūno skysčiais ir nušašau. Jau tradiciškai - kaip kelionė į Lietuvą, taip pūslelinė. O ketinau rytoj patraukti į miestą ieškoti savo Valentino. Kas mane nušašusią ir nudraskytą dabar ims...

Tėtis klausia, ar jau apsisprendžiau kur nors gyvenime apsistoti. Ne geografiškai. Suprask - socialinėje ląstelėje, vadinamoje šeima. Močiutė irgi užklausė, kaip su meile. Pasakiau, kad jei išvys kur potencialą, lai duoda žinoti. Mielai drauge išlenkčiau vyno butelį ar gero viskio. O kol kas gurkšnoju "TheraFlu".

Šiandien keliu važiuodama pro Trakus į Alytų vis dairiausi pro aprūkusį autobuso langą. Egzotiškas tas lietuviškas kraštovaizdis. Sugriuvusios daržinės, apleistos sodybos, mediniai namukai, dirvonai, beržynai. Sakiau, kada būtinai grįšiu su vidutinio arba didelio formato fotoaparatu. Kol visko neužstatė "Akropoliais"...

Dar susimąsčiau, kodėl Vilniaus troleibusų langai dažniausiai graudžiai apniukę - arba užlipinti reklamomis, arba apskretę miesto purvu. Kai nekas pro langą, galima skaityti. Tik troleibusuose neįtikėtinai tamsu - nenuostabu, kad juose (net kai nėra sausakišma) skaito retas. Įlipę kitąkart pastebėkite patys. Sakysite, ko aš po sostinę trankausi visuomeniniu transportu? O ten visai įdomu. Ten dažnai gali išvysti kitokią Lietuvą - nepapudruotą, be dizainerių skudurėlių ir kiek tikresnę nei tą, apie kurią katiniškais balsais murkia (vis tos pačios tetos) iš žydrojo ekrano. Ir elitas ten retai šmėžuoja. Ten, troleibuse, - tikra Lietuva, apie kurią rašyti (ir, bent jau man, skaityti) žymiai įdomiau. Beje, visai neprasti tie Vilniaus troleibusai, tik kad būtų kiek šviesiau...

Tuesday, February 12, 2008

Valio, airiai mane nominavo!

Mūšis dar nelaimėtas, bet vis tiek mažytis pripažinimo ženklas. Mano anglišką blogą nominavo geriausių Airijos blogų rinkimuose "Geriausio žurnalisto blogo" kategorijoje. Zjb! T.y. labai nerealiai fantastiškai malonu!

Dar vienas padrąsinimas virtualioje erdvėje rašyti visomis įmanomomis kalbomis.

PS o gal čia kaip tuose Eurovizijos rinkimuose, kai Airija Lietuvai vis po dvylika balų duoda? :)

Monday, February 11, 2008

Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Saturday, February 09, 2008

Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

Friday, February 08, 2008

Ir vėl skrendu



Kaip ir žadėjau, įrašai

praretėjo,

gal sunuobodėjo,

bet aš dar dainuosiu!

Rytoj, t.y. jau šiandien, skrendu į Lietuvą trumpai pasivaidenti ir, kaip sako mano dukterėčia, dalykų tvarkyti. Ne dantų :)

Justiniškės valdo! Čia vilniečiai supras :)

Labiausiai noriu parsivežti stiklainį sniego. Tik mama sako, kad ištirpo...

Monday, February 04, 2008

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

Sunday, February 03, 2008

Dubline - J. Meko retrospektyva

Pagaliau. Į kultūriškai kartais suprovincialėjančią Airiją po poros savaičių atvyksta bene garsiausias šiandienos lietuvis Jonas Mekas. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje bus pristatyti penki jo filmai, o pats Jonas IFI, kur vyks jo kino peržiūros, turėtų pasivaidenti vasario 18 d. Bent jau taip man atrašė "Solas" - nepriklausomą kiną Dubline propaguojantis kolektyvas, kuris ir yra kaltas, kad didžiajame ekrane bus galima išvysti

As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty,

The Brig,

Notes on a Circus,

Reminiscences of a Journey to Lithuania

ir

A Letter from Greenpoint


Kiek žinau, niekas iš Lietuvos kultūros ir diplomatijos biurokratų šios mažytės kultūrinės fiestos inicijuoti nepadėjo. O kam? Pasas J. Mekui įteiktas. Duoklė atiduota. Šimtą metų lietuviai Airijoje gyveno be J. Meko, gyvens ir dar du šimtus. Užtat atvažiuoja "Mango"! Ir greitai vėl visi balsuosime už "Euroviziją"!

Bilietai jau parduodami. Belieka apsispręsti, į kurį eiti.

Vienintelįkart J. Meko kiną esu mačiusi pernai gruodį Tate Modern Londone. Veikė labai terapiškai. Tamsus kambarys. Projektorius. Suoliukas. Ir ištisos valandos mirgančių kadrų. Kelionė traukiniu kažkur per snieguotą Lietuvą. Niujorkas. Veidai. Vėl Lietuva. Be pradžios ir pabaigos. Garsiausias Lietuvos Jonas sako, jog jis nekuria kino, jis tiesiog filmuoja. Tiesą sakant, anot jo, visi jo filmai tėra vienas filmas, ir jis vis dar nebaigtas.

Friday, February 01, 2008

Iš Ebay glūdumos - "Holga"

Esu vartotojiškumui pasmerktos visuomenės auka. Perku, vadinasi egzistuoju.

Šiandien prisiregistravau ties visais reikalaujamais langeliais ir Ebay glūdumose užtikusi nusipirkau "Holga". Dabar fotografuosiu taip .

Fotografuoju, vadinasi matau. Jei spės atsiųsti, ir Lietuvą "paholginsiu". Vasarį. Trumpai.

Friday, January 25, 2008

Iš Indijos. Visą mėnesį. Gaila, ne aš...

Pažadėjau dažnai nerašyti, o čia kaip tyčia tiek visko vyksta. Kaip su senu meilužiu su tuo blogu - neišeina mest, nors tu ką...

Smagiam pasiskaitymui/pasikultūrinimui prie puodelio arbatos visą mėnesį siūlau sekti mano bičiulių iš Airijos Rūtos ir Vudžio dienoraštį. Jie mėnesiui išvažiavo į Indiją.

Thursday, January 24, 2008

Kaip Airijos lietuviams sužinoti apie nacionalinį diktantą?

Apie Nacionalinį diktantą parašiau į "Metro Eireann", o jis pardavime pasirodo tik šiandien, todėl šio įrašo neskelbiau anksčiau. Diktanto idėja visiems airiams buvo negirdėja. Graži iniciatyva. Tik apie ją, likus dviems dienoms iki diktanto, Lietuvos ambasados Dubline interneto svetainėje nebuvo užsiminta nė puse žodžio. Ir iki šiandien tos informacijos nebuvo... O laikraštis pasirodė šiandien. Gal sutapimas?..

Ne pirmas kartas.

Tik po mano komentaro apie juokingą miniatiūrinę jų interneto svetainę, veikiau funkcionavusią tiesiog kaip ambasados vizitinė kortelė (ten dabar perkeltas Afganistanas), sutelktos pajėgos sukurti kažką padoresnio.

Deja, angliška svetainės versija merdi, naujienų skiltis iki šiol blaivėsi po žiemos švenčių, o darbuotojų atstovybėje yra tikrai daugiau nei nurodoma svetainėje - negražu nepaminėti žmonių, jei jie dirba. Jei.

Pernai rašiusiųjų diktantą buvo apie du tūkstančius, o iš jų 19 diktantą rašė Dubline esančiame Inchicore College of Further Education, kur vyksta lituanistinės mokyklėlės "Keturi vėjai" pamokos. Šiemet vieta ta pati. Diktantas prasideda šį šeštadienį 9 ryto, todėl reiktų būti apie 8.30.

Graži iniciatyva - tik apie ją galima būtų skelbti aktyviau, galbūt lietuviai tuomet aktyviau įvairiuose renginiuose dalyvautų ir jų būtų įvairesnių - ne tie patys dešimt partinių kadrų.

Ir apie kitas naujienas reiktų skelbti aktyviau. Pvz tai, jog vasarį, tarptautiniame Dublino kino festivalyje vyks Jono Meko filmų retrospektyva. Valio!

Wednesday, January 23, 2008

"Laukinio šuns Dingo" Airijoje nelaukite

Pamačiau, kur bus albumo pristatymas ir suglumau. Radijo stotyse jos greičiausiai negirdėjote ir žydruosiuose ekranuose šmėžuojant neišvydote. Mes, emigrantai, Alinos greičiausiai irgi neišvysime. Nei šiemet, nei kitąmet. Mat į čia jau užsakyti bilietai "Mango", galbūt vėl atsibels Žvagulis, Starošaitė, Džordana ir kiti pilkoms emigrantų masėms skirti lietuviškos muzikinės scenos korifėjai.

Alinai linkiu, kad kūrybingos dvasios toliau ją lankytų, o vėjas nupūstų ją į kokį Vakaruose vykstantį festivalį. Ir nors kritiškieji interneto prelegentai puolė priekaištauti, jog panašiai dainuoja ne viena atlikėja, galėtume nors kartą gyvenime pasidžiaugti. Čia, Europos pakraštyje, mums belieka džiaugtis. Ir "gūglinti", "jutjūbinti" bei kitaip gaudyti virtualioje erdvėje pabertus trupinius. Ačiū ir už juos.



PS Kas ten su juodom suknelėm Lietuvoje atsitiko - pirma Jurga į ją vis spraudė, o dabar ir Aliną...Cherchez la dizainer.

Monday, January 21, 2008

Senienų paieškos, robotukai ir egzaminai

Prieš savaitę šukavau miestą ieškodama spausdinimo mašinėlės. Reikėjo vienai nuotraukai. Ėjau per labdarynus, sienienų parduotuves. Ieškok adatos šieno kupetoje...

Bendradarbis pralošė man butelį vyno - netikėjo, kad Japonijoje kai kur senukus prižiūri robotukai. Kaip Tomas sakė, kol nepamatys - netikės. "Googlinau", ieškojau, kopijavau, viską nusiunčiau ir atsiėmiau labai gerą Naujosios Zelandijos Pinot Noir.

Akimirkai buvau sumąsčiusi keisti darbą, bet padvejojau. Dabar intensyviai skaitau, o nuo rytojaus teks skaityti dar intensyviau, kadangi reikia ruoštis kovo mėnesį įvyksiančiam Toefl egzaminui. Vėl sėsiu už universiteto suolo. Ir baisu, ir neramu, ir norisi... Ar mane įsileis į universitetą, tai kitas klausimas, bet kur ir ką, ir kaip, apie tai papasakosiu kiek vėliau. Kol kas mano lietuviški įrašai greičiausiai nebus labai dažni. Bet pasistengsiu visiškai neatsijungti.

Čia akiai paganyt. Buvau išėjusi pasivaikščioti. Patraukė mane į vokiškąjį industrializmą ...