Nuo šiol rašysiu apie vyną. Į eterį paleidžiamas "Gero vyno blogas"

Na ką, įsiamžinau Dubline (tiesa, čia ne Spencerio Tunicko daryta nuotrauka - pastaroji turėtų atvykti paštu). Paklausiau dieviškai gražios muzikos (nuotrauka ties naujuoju "Sigur Ros" albumu "Með suð í eyrum við spilum endalaust" keistai panaši į S. Tunicko) ir pakeičiau profilį. Nuo šiol rašysiu apie vyną. Užsukite. Skaitykite. Ragaukite. Komentuokite.

GERO VYNO BLOGAS

Naujas ir labai geras teminis blogas - MAMADIENIS

Rūtai virtualiai spaudžiu dešinę ir sveikinu pradėjus rašyti nenuobodų, labai aktyviai atnaujinamą ir smagiai besiskaitantį blogą Mamadienis. Rūta prisipažįsta esanti mama su pliusais ir minusais ir auginanti ketverių metukų Liepą ir metukų Barborą. Blogą pati sako pradėjusi rašyti, kad netaptų nusivylusia namų šeimininke.

Rūta su Liepa. Foto©mano

Dienoraštis greičiausiai turėtų būti populiariausias tarp mamų ir tėčių, nors ir man - bevaikei viengungei - įdomu paskaitinėti.

Džiugai iš Nezinau.lt- parašysi apie Mamadienį? :)

Per DELFI - į žvaigždes

Ir ką gi emigrantai darytų be interneto? Sėdėtume lyg Platono oloje ir kontempliuotume apie Lietuvoje sklandancias naujienas ir gandus apie save. Lauktume iš Lietuvos parsiunčiamų laikraščių ar iškarpų. O dabar va, atsidarai DELFI - paskaitai, prikomentuoji ir ramu. :)

Pasmalsaudama kartais atsidarau savo blogų lankomumą. Porą dienų nutariau pailsėti nuo interneto. Tuomet atsidariau savo blogą, pažiūrėjau lankomumą ir pamaniau, kad vakarykštis vynas dar neišgaravo. Klykavau iš džiaugsmo, kai jis perkopdavo šimtą, o kai neseniai pasiekė beveik du šimtus, niekaip nesupratau, kodėl. Bet išvydusi, jog per dieną užsuko beveik pustūkstantis unikalių vartotojų, sumąsčiau, jog greičiausiai delfiai nagus prikišo. Taip ir buvo - perspausdintas lietuviams.com duotas interviu. Gal tik pavadinimas kiek miglotas, bet paskaitykite, jei įdomu, ką pripezėjau. Įdomu, ar ta staigi skaitytojų banga grįš.

Überangliško lietuviško blogo atradimas

Kartais susivokiu, jog kibernetine prasme esu kiek analfabetė. Gyvenu gyvenimą, o ne second life ir dažnai mieliau vartau knygą, gerą žurnalą ar šeštadienio "Guardian", o ne skrolinu beribiame internete. Viena vertus, dirbu ne prie kompiuterio, kitaip turbūt ir mano bloge būtų daugiau visokių vidžetų. Ir dar daugiau visko skaityčiau ir dalinčiausi savo diskaveriais.

Vakar porą valandų prasėdėjau skaitinėdama blogų nominantų įrašus. Reikia susipažinti prieš balsuojant, nutariau. Sužinojau, kad paraleliai vyksta ir kiti blogų rinkimai. Partizaninis karas? Ar čia kaip su tom išeivių televizijom ir tiesiog kartais vasiukiška Lietuva? Niekaip nepasidaliname ir eilinį kartą vietoje to, kad vienytumėmės ir pasiektume daugiau (viešumo ir kokybės) skaldomės. Bent blogosferoje galėtų būti mažiau politikos.

Prisipažinsiu, kad atradau daug visokių gėrybių ir įdomybių, tik niekaip nesupratau viename labai populiariame bloge vyraujančios tendencijos kiekvieną sakinį perkošti per anglicizmų rėtį. Nors autorius pats pripažįsta, jog anksčiau jis apparently taip neabusino angliškų žodžių, nesuprantu, wtf? Nes eventualiai daugiau jaučiu, jog trigerinamos mano anglų žinios, o ne apparently exposinamas kažkoks contentas. Unless toks ir yra waaaaay überangliško blogo conceptas. Luckily belieka rejoycinti, kad kiek kertu minėta kalba. At the end of the day, jei tendiname ieškoti angliškų blogų, turime internet accessą. Though galbūt überbitchinu. Really, too much is too much. Peace. Please.

Pastebėjimai iš Airijos blogų apdovanojimų

Prieš mažiau nei mėnesį, nors ir susukta nugara ir grėsmingai kosėdama, nužingsniavau į Irish Blog Awards, kuriuose mano pernai paleistas emigration-etc.blogspot.com buvo nominuotas geriausio žurnalistlo blogo kategorijoje. Nominacija man buvo netikėta ir vis PRinta vieno airio blogerio, kurio iki šiol taip ir neteko gyvai susitikti.

Apdovanojimuose supratau, kad Airijos blogeriai susiskirstę į tam tikras stovyklas. Ne tarpusavyje kariaujančias, tiesa. Tiesiog vieni dėl asmeninių priežasčių labiau palaiko vienus, kiti - kitus. Taipogi vieni rašo dėl smagumo ir blogas jiems yra būdas išsireikšti/pasireiškti, kiti - su pretenzija keisti visuomenės požiūrį tam tikrais klausimais. Aš priklausyčiau pastarajai kategorijai, bet turiu pripažinti, kad būnant rimtu blogu, tik rimtai rašančiu tik apie rimtus klausimus kyla pavojus užsistagnuoti ir tapti moralizuotoju, o ne blogeriu. Todėl neseniai pakeičiau savo angliškojo blogo anotaciją, o ir tematiškai mėginu varijuoti pernelyg neužsiciklindama ties emigracijos tema, nors pavadinimas ir įpareigoja.

Taigi nors kai kurie ir propagavo mano blogą, rinkimuose nelaimėjau, nors man vien pats nominavimas yra didelis mažas pripažinimas. Laimėjo "Irish Times" apžvalgininkas.

Kategorijų buvo daug:

Popkultūros blogas
Maisto/gėrimų blogas
Menų ir kultūros blogas
Politikos blogas
Grupinis blogas
Technologijų blogas
Geriausio dizaino blogas
Sporto ir rekreacijos blogas
Geriausias naujoko blogas
Verslo blogas
Naujienų blogas
Muzikos blogas
Foto blogas
Dienoraštis blogas
Airių kalbą propaguojantis blogas

ir dar kelios kategorijos.

Rimtų pranešimų nebuvo, visi tiesiog smagiai leido laiką ir gurkšnojo kas ką. Renginį vedė RTE (airiškojo LRT) radijo laidų vedėjas, beje, taipogi rašantis blogą. Salėje susirinko apie 400 žmonių. Beje, iškart krito į akis, jog publika susirinko internacionali - buvo anglų, škotų, airių iš Šiaurės Airijos. Įėjimas buvo 10 eurų, o surinkti pinigai buvo skirti labdarai. Kadangi aš vėlavau, patekau nemokamai.

Skirtingai nei tikėjausi, susirinko visai ne vaikai ir visai į kompiuterastus nepanaši publika. Vyrų buvo kiek daugiau ir visi buvo tvarkingai pasipuošę. Moteriškės klykavo ir plaikstėsi su suknelėmis. Geriausio verslo blogo kategorijoje laimėjęs Ice Cream Ireland atėjo apsirengęs štai taip - su savo darbine uniforma. Geriausiu blogu TREČIUS METUS IŠ EILĖS buvo išrinktas Twenty Major, kuris jau yra suderėjęs dvi knygas su leidyklomis.

Man smagiausia buvo (ir visa salė griausmingai plojo), kad geriausio dienoraščio kategorijoje buvo du laimėtojai - 61 metų Grannymar (nuotraukoje dešinėje) ir Head Rambles (toje pačioje nuotraukoje pozuojantis barzdočius). Taigi kur vyresnioji lietuvių blogerių karta? Kita vertus, reiktų pridėti, jog minėta (beje, labai smagią kalbą skėlusi) močiutė atskaitė malkų "Irish Independent" už štai šią nuotrauką, kurioje jiedu po apdovanojimų buvo pavadinti "senior citizen bloggers".

Suprantu, kad kategorijos lietuviškajai blogerių konferencijai jau įvardintos ir šis įrašas gerokai pavėlavo, bet pamaniau, kad jums bus įdomu paskaityti ir pamatyti, kaip blogų apdovanojimai vyksta svetur.

Ir dar apie tai, kad blogeriai valdo - ar žinojote, jog šių metų Oskaras už geriausią scenarijų atiteko Diablo Cody už svaiginančiai gražų "Juno"? Diablo Cody yra žinoma gana betarpiškai rašanti blogerė. Labai rekomenduoju pažiūrėti jos interviu su Davidu Lettermanu:



O ir į filmą, kai tik galėsite, būtinai nueikite:

BLOGin 2008: Geriausių tinklaraščių rinkimai

Ką gi. Nespėjau sukurpti įrašo apie Irish Blog Awards 2008, o čia jau ir lietuviški BLOGin Geriausių tinklaraščių rinkimai prasidėjo. Rytoj pamėginsiu tą žadėtą įrašą vis dėlto suregzti. Matyt, nemažai prikarksėjau per metus, kad ir mane nominavo. Kol kas keturi balsai, puiku. Prašom aktyviau. Kur jūsų rankos?! Balsuoti galima iki balandžio 2 d. Tik norėjau paklausti organizatorių, gal galima būtų aprašymą į kur nusiųsti, nes kol kas jo nėra. O šiaip galite ir mano blogo viršuje esančią anotaciją naudoti.

Dar reiktų pastebėti, kad iš šešių kategorijoje "Visuomenė" esančių nominantų du blogai, tai yra mano ir Labas, yra rašomi iš emigracijos, tai nežinau, kaip čia reiktų prainterpretuoti virtualioje erdvėje laiks nuo laiko pasivaidenančią nuomonę, neva emigravo atmatos, nepritapėliai ir panašaus plauko veikėjai. Va ko norėtųsi, tai kad daugiau žurnalistų nesibodėtų rašyti savo blogus. Jei mes, nežurnalistaudamos (ar tik kartais) sugebame įdomius įrašus publikuoti, iš to duoną valgantieji taipogi turėtų rasti ką pasakyti. O šiaip kategorijoje "Visuomenė" kone už kiekvieną blogą galima balsuoti. Už Ekoblogą - nes tikslas kilnus, o tema Vakaruose seniai madinga. Už G-tašką - nes propaguoja teisingą kultūrą. Už Liutaurą - nes nuolat beldžiasi į funkcionierių duris, kad mes, blogeriai, būtume labiau girdimi. Už Labas - nes ten rasite mažiau ciniškumo ir grūmojimo kumščiais nei mano pasisakymuose. Už Ežiuką - nes berašydamas nepasiklysta rūke. Už mane... Patys nutarkite. Gal dėl to, kad retkarčiais prakontroliuoju analfabetiškų diplomatų pseudoveiklą. O galbūt dėl to, kad mėginu paneigti kai kuriuos stereotipus apie emigrantus. O gal dėl to, kad skaitydami mano blogą truputį galite pajusti išvažiavusiųjų nuotaikas. O galbūt dėl to, kad drauge su manimi galite iš šalies žiūrėti į Lietuvą ir gurkšnodami arbatą pamąstyti, kodėl mes esame tokie, kokie esame.

Bent šiuose rinkimuose dalyvaukite aktyviau nei savivaldybių. Gal išrinksime tuos, kurie vertesni.

Ta pati panelė, tik kita suknelė

Šiandien visą dieną pramarksojau ties langu į pasaulį ir persirenginėjau. Kitaip sakant, panelė ta pati, tik suknelė bus kitokia. Atradau labai daug grožybių, o labiausiai užpavydėjau Bloggeruniversity, kad taip įdomiai moka apsipavidalinti ir pradanginti mane savo virtualiame kampe.

Kol kas šis blogas bus maždaug toks, bet dar reikia pasitobulinti ir labiau užpildyti erdvę jos neperkraunant. O išties kiek labiau plušu ties angliškuoju Emigration-etc. Labai norėjau 3 column blogo, nes noriu labiau išnaudoti virtualią erdvę. Girdėjote terminą CYBERIA? Kiek supratau, toks žaidimas buvo išleistas, bet vienoje knygoje aptikau šį terminą šiuolaikinės visuomenės apibrėžimo kontekste. Nebepamenu autoriaus. Tai štai brendu aš į tos Cyberia tyrus. Nors vis tiek programuotoja niekuomet netapsiu ir html template'uose koreguosiu šriftą badymo metodu, kaip pasakė klasikas.

Grįžtu į eterį

Pamažu, pasifotografuodama su savo naująja meiluže Olga, t.y. Holga, grįžtu į daugmaž subalansuotą gyvenimą, t.y. kai miegot einama ne 3, o atsikėlus nemąstoma, ką šiandien reikės skaityti, ką versti, ir ką rašyti. Esė priduotos, egzaminas, tikėkimės, išlaikytas. Liko porą mėnesių palaukti ir tuomet sužinosiu, į kurią pusę trauksiu - į Pietus ar į Rytus. Studijuoti arba dinderio mušti.


Dublinas. Holga. 2008

Netrukus vėl imsiu pasakoti(s), kuo mes čia gyvename, o kol kas norėjau, kaip ir žadėjau, trumpai pareflektuoti apie susitikimą su Teta Sigita vieną vasario vakarą tamsiose Justiniškėse. Papunkčiui, su trumpomis pastabomis.

* Tetą Sigitą už tai, kaip ir kiek ji ragina kitus dalyvauti blogosferoje, o taipogi kiek ji kitiems įkuria blogų, reiktų apdovanoti specialiu prizu artėjančioje Lietuvos blogerių konferencijoje.

* Blogerės negali gerti arbatos nesiblaškydamos tarp virtualios ir apčiuopiamos realybės, jei toje pačioje patalpoje yra kompiuteris. Vakarui įsisiūbavus pakaitomis rangėmės į kėdę ties langu į pasaulį ir vis rodėmė bei rodėmės, ką esame atradusios.

* Sužinojau, kad Lietuvos blogeriai kiek blaškosi organizuodami konferenciją, kadangi norima pasikviesti protingų dėdžių beigis tetų iš Amerikės ar dar kur, kad papasakotų, kur auga medis, po kuriuo pasodinus blogą anas ima regzti litus. Mielieji, svarbu rašyti, o litai atsiras. Arba kaip kažkas kažkur užsiminė - juk tuo mes ir esam ypatingi, jog tai, ką darome, darome ne dėl litų. Šita tema netrukus brūkštelėsiu, kadangi vakar porą valandų buvau Airijos blogerių apdovanojimuose ir atsinešiau įdomių pastebėjimų.

* Taip ir neišsiaiškinome, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus internautai neblogina ir kodėl, tarkim, melžėja Angelė nerašo savo blogo iš X kaimo apie gyvenimo provincijoje ypatumus. Man būtų įdomu. Čia trumpai vėlgi iš vakarykščių apdovanojimų galiu pasakyti, jog geriausio asmeninio blogo kategorijoje laimėjo du diedukai - bobutė ir seneliukas.

* Tetos Sigitos Micius žymiai draugiškesnis nei minėta mano draugės nedidelė balta katytė.

Čia lyg ir esminiai pastebėjimai. Jaučiu, pusę pamiršau paminėti. Va kaip atsitinka uždelsus dokumentuoti.

Labai ačiū už arbatą, šokoladines saldaines, beigi pademonstruotus kibernetinius monus.

Naujas blogas: Mano Airija

Savo blogo komentaruose atradau nuoroda į naują blogą Mano Airija. Blogas tikrai labai naujas, kol kas tėra vienas įrašas, bet pradžia intriguoja. Lauksiu naujienų.

Valio, airiai mane nominavo!

Mūšis dar nelaimėtas, bet vis tiek mažytis pripažinimo ženklas. Mano anglišką blogą nominavo geriausių Airijos blogų rinkimuose "Geriausio žurnalisto blogo" kategorijoje. Zjb! T.y. labai nerealiai fantastiškai malonu!

Dar vienas padrąsinimas virtualioje erdvėje rašyti visomis įmanomomis kalbomis.

PS o gal čia kaip tuose Eurovizijos rinkimuose, kai Airija Lietuvai vis po dvylika balų duoda? :)

Iš Indijos. Visą mėnesį. Gaila, ne aš...

Pažadėjau dažnai nerašyti, o čia kaip tyčia tiek visko vyksta. Kaip su senu meilužiu su tuo blogu - neišeina mest, nors tu ką...

Smagiam pasiskaitymui/pasikultūrinimui prie puodelio arbatos visą mėnesį siūlau sekti mano bičiulių iš Airijos Rūtos ir Vudžio dienoraštį. Jie mėnesiui išvažiavo į Indiją.

Ieškomas drąsuolis emigrantas blogeris

"Norėčiau, kad atsirastų koks drąsuolis blogeris, kad ir be veido, be tikro vardo, bet nuoširdžiai aprašantis emigracinius kelius, turiu omeny apsigyvenimo sunkumus ar puikią situaciją ir darbą. Yra ir dabar rašančių iš kitų šalių, bet ten daugiau emociniai rašinėliai, kurie apeliuoja į likusius Lietuvoje arba kritikuoja ar lygina gyvenimą Lietuvoje su gyvenimu TEN, bet tokio nuoseklaus nuo pirmojo žingsnio, pirmo susitikimo su kita aplinka, su pirmu pažeminimu ar pagerbimu.... NĖRA," - parašė Teta Sigita.

Pastebėjimas taiklus. Ir aš norėčiau, kad atsirastų toks drąsuolis ar drąsuolė, tik, kaip parašiau Tetai Sigita komentaruose, toks blogas taptų tikru savianalizės seansu, kuriame reiktų ne kartą išpažinti savo silpnumus, nusišnekėjimus, nesusikalbėjimus ir kitus liapsusus, o tam ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas. Nes jei tai būtų blogas apie labai sėkmingą emigraciją, greičiausiai nebūtų labai skaitomas. Geros naujienos yra blogos naujienos.

Airijoje aš buvau pernelyg ilgai ir pernelyg daug mąsčiau, ar mano vieši pamąstymai būtų įdomūs, kad dabar pulčiau rašyti, kaip blaškiausi po miestą su CV šūsniu ir pamažu kopiau iš vienos emigrantų kastos į kitą (tiesa, nuosekliai skaitytantys mane, tą emigracinį vojažą, kad ir minimalų, galėjo stebėti), kaip aiškinausi, kodėl Lietuvoje palikau neblogą darbą, kaip kartais ilgėjausi namų, kaip įsimylėjau užsienietį, kaip ... Lygiai taip pat būtų įdomu skaityti mokinio ar studento blogą - nuo pirmos dienos, vestuvių blogą, kuriame vienas iš sutuoktinių rašytų, kaip gi ten vis dėlto viskas būna po medaus mėnesio, Seimo nario blogą - tik dokumentalų, ne propagandinį, policininko blogą, etc.

Emigrantų stebėjimas kai kuriems likusiems Lietuvoje tapo tam tikra vojerizmo forma - kaip rusai sako, "и хочетса и колитса". Įdomu ir vištienos perdirbimo fabrikai, ir "Amerikietiškosios svajonės" istorijos, ir atlyginimai, ir ašaros. Įdomios visų pirma tokios istorijos, nes be jų pasijuntame lyg gyventume ganduose ir mituose.

To drąsiojo blogerio blogas būtų skaitomas. Tokia jau ši epocha - privatumo ribos ištrintos ir visi stebime vieni kitus. Ir stebimės.

Blog Action Day. Apie Alą Gorą, Nobelį ir aplinkos apsaugą

Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Desmondas Tutu, Andrėjus Sacharovas, Martinas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Motina Teresė, Alas Goras.

Kai patenki į šį sąrašą, nesijausti pusdieviu sunku. Alą Gorą galima mylėti, galimą jo nekęsti, tačiau likti jam abejingu neįmanoma, rašo "Times Online". Prisistatydamas publikai jis sako, jog "buvo kitas Jungtinių Valstijų prezidentas". Ir nors 2007-uosius "Guardian" krikštija jo "annus miraculous" metais (Oskaras už jo dokumentinę juostą "An Inconvenient Truth", Emmy apdovanojimas už jo įsteigtą Current TV kanalą (beje, maniau, kad televizija pasaulio lietuviams bus maždaug tokia, deja, bet apie tai atskirai rytoj), o dabar dar ir prestižiškiausias apdovanojimas žemėje), daug kas pamena ir jo kiek arogantišką pasiskymą CNN žurnalistui, neva "būdamas JAV kongreso nariu, ėmiausi iniciatyvos sukuriant Internetą" .

Nežinau, kiek akcija bus populiari Lietuvoje, tačiau šiandien 15 tūkst. blogų rašys viena tema - aplinkos apsauga, o įrašus skaityti turėtų apie 12 mln. žmonių. Ta proga ir nutariau pakalbėti apie Alą Gorą.

"Sugūglinti" jo pajamų šaltinius ir atrasti, jog už kalbą jis prašo 125 tūkst. JAV dolerių, nėra taip paprasta. Jei atsiverstumėte jo pristatymą Wikipedijoje, pamatytumėte, jog apie pinigėlius ten kalbama nedaug. Taigi internetas nebūtinai yra demokratiška erdvė -prieš keletą metų atradusi vieną underground interneto puslapį sužinojau, kad kai ko Google'as neišmeta, kai kuriuos puslapius užblokuoja, o kai kurią informaciją paslepia milžiniškame nuorodų sraute. Jei nenori būti pasyviu recipientu, būtinai turi mokytis atskirti grūdus nuo pelų.

Taigi kiek paieškojus sužinome, jog Alas Goras nuo 2001 m. vasario dirba Google vyresniuoju patarėju ir yra artimas CEO Dr. Erico Schmidto draugas. Kai 2004 m. dalis Google akcijos buvo pirmąkart viešai parduotos, jų vertė pakilo penkiskart - nuo 85 iki 400 USD. Manoma, jog Google įkūrėjai Sergėjus Brinas ir Larry Page'as kiekvienas verti po 11 mlrd USD.

Vienas svarbus asmuo Demokratų partijoje "New York Post" žurnalistei Deborah Orin yra pasakęs, jog Alui Gorui "priklauso masė Google akcijų ir jis yra užsidirbęs pakankamai, kad likus vos mėnesiui iki [JAV Prezidento rinkimų kampanijos] pradžios išmestų 50 mln. dolerių ir pats joje dalyvautų".

Be to, nepamirškime tokių žvaigždių kaip Leonardas Dicaprio, kuris drauge su kitais pramogų pasaulio korifėjais "Live Earth" koncertų metų vis kartojo Alo Goro vardą. Kartojo taip dažnai, kad vaizdo įrašus turėjau prasukti.

Alo Goro šalininkai vis pažymi, jog apie globalinį atšilimą ir jo priežastis jis ėmė kalbėti žymiai anksčiau nei kas kitas. Tarsi pastebėdami, jog tą jis daro ne dėl reklamos.

Gegužės mėnesio "Vanity Fair" žaliajame numeryje kalbinamas vienas svarbiausių globalinio atšilimo skeptikų Myronas Ebellis iš Competitive Enterprise Institute (C.E.I.). Be kita ko jis pažymi, jog kampanijose, kovojančiose su globaliniu atšilimu, švaistomasi nerealiomis pinigų sumomis.

"Didžiųjų aplinkosaugininkų grupių JAV biudžetai siekia maždaug milijardą JAV dolerių", - pastebi M. Ebellis, - "C.E.I. biudžetas yra 3.7 mln. USD per metus, iš jų tik ketvirtis skiriama globalinio atšilimo klausimams. Globalinio atšilimo skeptikų biudžetas JAV neviršija 10 mln. USD".

Nepaisant šių monstriškų sumų, aš linkusi abejoti, jog Alas Goras vaikosi daugiau pinigų. Be to, jei turi Google akcijų, pinigų veikiausiai ir nebereikia. Tuomet arba jis vaikosi tuštybės (štai, pone Bušai, aš ne prezidentas, bet manęs klausosi ir klauso visas pasaulis, o aš skęstu apdovanojimų jūroje), arba viską daro iš geros valios.

Na, žinoma, iki šiol vis spekuliuojama, jog jis gali kandidatuoti į JAV prezidentus. Tuomet visas šis spektaklis - filmas, televizijos kanalas, "Live Earth" koncertai ir kalbos - greičiausiai yra iki šiol neregėta globaliai išplitusi tobula viešųjų ryšių kampanija. O jei ir taip, vis dėlto įsiklausyti į jo žodžius ir imti keisti pasaulį pradedant nuo savęs nėra sunku. Reikia išjungti kompiuterį, užgesinti šviesas, perdirbti atliekas, nors kartą per savaitę automobilį išmainyti į dviratį, pirkti ekologiškus produktus, išmešti šiukšles, ir t.t.

Vieno gigantiško prekybos tinklo moto yra "Every little helps" (angl. "Po truputį"). Ir tai šventa tiesa. Kaip kažkas pasakė, net ir tūkstantmylė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Net jei nekenti populistų, gali imti keisti savo pasaulį. Po truputį.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos"

Mama sakė, kad Lietuvoje 20 laipsnių Celsijaus. O čia jau gerokai įsirudenėjo.

Kuomet ant grindinio pabyra traškantys auksiniai klevo lapai, galvoje ima dūzgenti mintys, kurios turėtų apnikti pavasarį. Naktį nubudau nuo pernelyg erotišku turiniu įelektrinto sapno. Nesitiki, kad jį galėjo iššaukti prieš miegą žiūrėtas E. Kušturicos filmas "Katytė balta, o katinas juodas". Galbūt kalti prisiminimai ir lapkričio pradžioje mano parduotuvėje imsianti dirbti mano X dabartinė draugė, kurios, grįžtančios iš Lenkijos, jis laukia nesulaukia jau daugiau nei pusmetį. Draugiškuose pokalbiuose teks itin diplomatiškai išvengti kai kurių temų, mat kuomet paskutinįkart trise buvome Smaragdo saloje, neišsitekome. Jis vis skambindavo ir kaltindavo mane nebūtais dalykais.

Kaip tyčia šiandien nusipirkau Mirandos July knygą "No One Belongs Here More Than You" (filmo "Me and You and Everyone We Know" autorės, režisierės ir pagrindinio vaidmens atlikėjos). Ten atradau paguodžiančią pastraipą, kurios negaliu nepercituoti.

[vietoje įžangos - debiutinį romaną parašiusi rašytoja nesulaukia atsakymo iš ja pasirūpinti žadėjusio akademiko, todėl netyčia atsiduria pas psichiatrą]

Kuomet ji galiausiai paklausė manęs, ko atėjau, pasisakiau, jog prieš metus išsiskyriau su draugu ir vis dar to gailiuosi. Ji užgriuvo mane beribės užuojautos kupinu žvilgsniu ir aš iškart apsiverkiau. Trumpam pasvarsčiau, gal ji mane įvaikins, gal įdarbins sekretore, o galbūt taps mano lesbiete meiluže. Išsipučiau nosį, o ji paklausė, ar kada esu mačiusi miuziklą "South Pacific".

Regis, kartą mačiau per televizorių.

Pamenį sceną, kur moterys trenka galvas?

Ne.

Jos dainavo dainelę, pameni?

Ne.

"Aš ištrenksiu tą vyrą sau iš galvos." (angl. "I'm going to wash that man right out of my hair")

Aa...

Supranti, ką noriu pasakyti?

Regis, taip.

Gal dar apie ką nori pasikalbėti?

Na, mąsčiau, gal man reiktų įsidarbinti. Kaip manote, ar turėčiau?

Būtinai.

Kiek pamenu, pernai buvo garsiai pamąstyta, jog nėra lietuviškų blogų, kuriuose būtų pasakojama apie ♀ ir ♂ bei visas įmanomas tarp šių simbolių atsirandančias trintis. Maždaug tokių. O populiarumas būtų... Užmaršty ištirptų ir A. Zuokas, ir Dievų žiniasklaida. Gal keisti profilį?..

Čia prisiminiau ir Labas neseniai paminėtą pernai skaitytą Andriaus Križanausko knygą "Nakvynės namai Londone". Nors dažniausiai skaudi lietuvio kasdienybė aprašyta be skrupulų, niekaip negalėjau atrasti paaiškinimo, kodėl romane aprašytuose metuose taip ir neatsirado vietos meilės/geismo/aistros linijai. Mat iš asmeninės bei draugų patirties galiu pasakyti, kad atsidūrę užsieniuose emociškai prie žmonių prisirišame žymiai greičiau nei Lietuoje. Tik, regis, apie tuos ryšius tyliai kontempliuojame užsidarę savo kambarėliuose. Bet gal reikia kaip toje "South Pacific" dainoje... Ištrenkti tuos vyrus iš galvos. Ir imtis darbų. Nuo trečiadienio prasideda fotografijos studijos.

Tarakonas garbingesnėms diskusijoms skirtoje erdvėje

GŽI susirinko visa plejada žvaigždžių ir žvaigždūnų. Beje, žvaigždūnų gerokai daugiau. Kur dingo protingos moterys?

Tiesa, niekaip nesuprantu, ką kairėje pusėje veikia "Respublika".

Vakar aptikus jų pasveikinimą tinklalapio kūrėjams, tapo koktu nuo panegirikos sau gausos. Jei Media blogas išties siekia garbingės žiniasklaidos, minėto leidinio ten neturėtų būti.

Šiandien, jau temstant atsivertusi GŽI, "Respublikos" neberadau, bet neilgam. Kaip tarakonas vėl išlindo.



Erdvėje, kaip rašo projekto autoriai, skirtoje atviresnėms ir garbingesnėms diskusijoms apie žiniasklaidą, šis pseudolaikraštis spjauna visiems tinklalapio dešinėje įsikūrusiems žurnalistams, filosofams ir dėstytojams į veidus. Ar pastarieji reaguos? O gal vėl sukandę dantis lietuviškai nuleis negirdom?

Beje, kur dingo storas, spalvotas, vienintelis ar jo atstovai?

Girtis negražu, bet... prieš 370 dienų...

Šiandien išsikuopiau savo tvartelį, mat spalio gale atvažiuosianti draugė alergiška dulkėms ir pelėsiams bei kitiems dalykėliams, indikuojantiems šeimininkės apsileidimą namų ruošoje. Iššveičiau net tas terra incognita, kurių iki šiol nedrįsau liesti. Apmažinau spintos turinį - kitą savaitę su maišeliu trauksiu į "Oxfam". Liko tik išsisiurbti. Paaiškėjo, jog mano namiokai dulkių maišelio nekeičia. Neapsikentusi pastarąjį išlupau. Ten susirinkę plaukų kaltūnai, dulkių kamuoliai, apdžiūvę snargliukai ir kitokie šūdukai sveria kone kilogramą. Kitą savaitę, gavusi algą, trauksiu pirkti dulkių maišų. Mat iki kitos savaitės viskas griežtai subiudžetuota. Taip, jog net dulkių maišams neturiu atliekamų eurų. Vadinasi, atostogos buvo geros :)

Taigi šiandien apsikuopusi įsijungiau ryšį su pasauliu ir pastebėjau, kad blòginu lygiai 370 dienų. Galima pūsti vieną žvakutę ir valgyti virtualų tortą.

O pradžia lengva nebuvo ir tas Tetos Sigitos išsakytas "viešos vienatvės" jausmas man kartais buvo daugiau vienatvės nei viešumo. Juolab kai rašai kalba, kuria komunikuoja vos trys milijonai. Pirmasis komentaras atsirado po mėnesio. Peržiemojusi, t.y. po dviejų mėnesių tylos, vasarį ėmiau rašyti aktyviau. Dažniausiai naktimis, grįžusi iš darbo, arba ramesnėmis popietėmis darbe ant popieriaus, į kurį vyniojame vyno butelius, rašinėjau tai, ką vėliau perspausdindavau. Tuomet mane, kaip pati parašė, netyčia atrado Teta Sigita, su kuria prieš porą savaičių Vilniuje pavyko tik vėlgi netyčia susidurti autobuse (o vis planavome susibėgti - teks vėl mėginti grįžus...). Balandį ėmė suktis Neoearth skaitliukas ir kaskart išvydusi naują raudonai įsižiebiantį tašką pasaulio žemėlapyje imdavau krykštauti iš laimės, nes supratau, kad mane kažkur ten skaito. Kai lyginu su "Google" duomenimis, tas žemėlapis neretai rodo pievas (sumokėjau už jį tik, regis, iki spalio). Tačiau šiandien, jei "Google" nemeluoja, žinau, kad mane skaito Lietuvoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Olandijoje, ir tai tik paliudija, jog esame labai geografiškai išplitusi tauta, o jei mano Airijoje patirti ir aprašyti išgyvenimai įdomūs kitose šalyse, vadinasi, rašyti verta.

Kaip neseniai pastebėjo labai gražiai atsinaujinusio Labas blogo autorė, ne visuomet užklydusieji į mano mano kampą virtualioje erdvėje pataiko "tuo adresu". Kai kurie čia užklydo ieškodami darbo Airijoje grybų fermoje, kiti - darbo žurnalistui užsienyje, kažkas domėjosi, ar parduodamos kontraceptinės tabletės be recepto, o kažkas dairėsi žinių apie pakistaniečius.

Kai jau minėtame "Baltų lankų" knygyne "Akropolyje" varčiau lietuvių autorių knygas, pastebėjau, kad tekstuose vyrauja dvi tendencijos - arba bandoma rašyti madingai (mada, ypač vyrų tekstuose, dažniausiai prasiveržia su visais "blet" ir "nachui" - atsiprašau VLKK), arba nukrypstama į mūsų lietuviškai savimonei neretai būdingus poetiškus pasažus, padūmavimus ir pafilosofavimus. Pagunda linkti tiek į vieną, tiek į kitą pusę išlieka ir rašant blogą. Dažniausiai turinys priklauso ir nuo to, kaip praėjo diena. Kiek išeina, stengiuosi nenusibuitinti ir "žvelgti giliau", kaip kadaise "Veidas". Ir jei mano rašliavos atranda atgarsį jūsų sąmonėje, vadinasi, tai, ką pradėjau prieš metus, nenueina veltui. Kol bus kas skaito, rašysiu. Tikiuosi, neatsibosiu.

Laimingi laiko neskaičiuoja, bet kaip visur suspėti?

Jam uždavė tris klausimus.

"Nežinau", - atsakė į pirmąjį.

"Nežinau", - atsakė ir į antrąjį.

Kai suprato, jog nežino atsakymo ir į trečiąjį, priėmimo komisijai tarė "Eikit šikt". Ir įstojo į žurfaką.

Ši keletą kartų perpasakota istorija gal jau ir nebeatspindi tikrovės, tačiau vienas mano kursiokų į tą patį kiemelį, kuriame trinasi būsimi plunksnos broliai, tomis plunksnomis vienas kitą bebadysiantys, ir tie esami žurnalistai, kuriems reikia diplomo, įstojo daugmaž panašiai.

Vakar gėrėme kavą su drauge ir supratau, jei mano išprusimą Lietuvos aktualijų klausimais kas imtų egzaminuoti, greičiausiai pokalbis susiklostytų panašiai kaip pirmosiose eilutėse. Nebeprisiminiau ministrų, - tik, regis, p. Kazimirą ir URM'o šefą p. Petrą Vaitiekūną - abu greičiausiai dėl to, jog apsilankė Airijoje. Reiktų pasukti galvą ir dėl Seimo vadovybės. Vienavertus, vadinasi, atitrūkstu, nors lietuviškus naujienų portalus vis permetu akimis.

Kadangi dirbu ne virtualiai, o interneto darbe nėra (ką ten interneto - į mūsų HQ elektroninis laiškas eina keletą valandų, o siųsti laiškų ne darbiniams adresatams negalima), vakarais įsijungus ryšį su pasauliu (kaip ir vienintelį, kadangi gyvenu be televizoriaus, o airiškas radijas man nepatinka - pernelyg daug reklaminių šaukinių, ir tie nuspėjami, vienodi, o muzika sukama vis ta pati) vis susimąstai, kur "brausenti", o kur ne. Ir visur nespėji. Norisi ir didelius dienraščius ar gerus žurnalus paskaitinėti (nors abu formatus vis dėlto mieliau čiupinėju rankose - "Guardian", "Vanity Fair", "Monocle", "Newsweek"), ir gražias nuotraukas pažiūrėti, ir patikrinti mėgiamų blogų aktyvumą bei atrasti naujus. Ir dar į savo kažką įdomaus kitiems bei sau parašyti, o dar ir angliško, kuris pamažu, bet sukasi visai neprastai, nepamiršti reguliariai atnaujinti, o tada prasideda įdomūs angliški blogai. Taipogi ir naujas muzikas, išgirstas bendradarbio iPod'e susirasti , gal susiviliosiu nusipirkti CD (aš vis dar senamadiška - gal iš draugų, supažindinusių su negirdėtais atlikėjais, perėmiau madą). O dar reikia "damušti" Papievį, ir dovanotą J. Fowles "Magą". Ir į filmą nueiti - sekmadienį nusimato daug žadantis "Hallam Foe", kuriame jau rimtą vaidmenį atlieka kadaise "Billy Elliot juostoje trepsėjęs Jamie Bell. Nors persiplėšk...

Kadangi visko neapžiosi, tenka atsirinkti. Labas atradau raginimą prisijungti prie blogatono. Sudalyvauti nebespėjau, bet mano penketukas būtų toks:

Teta Sigita - nes rašo nuoširdžiai apie paprastus dalykus.
Labas. Lietuva Britanijoje - nes rašo apie tai, kas ir man įdomu.
Dipukas - nes rašo gerai ir atrandu patarimų, ką pakaityti.
Zuokas - nes verta dėmesio ta jo perspektyva ir neįtikėtina, kaip uoliai atsinaujina.
Liutauras Ulevičius - kai rašo, kiek suprantu, dabar jis kraustosi į anglų kalbą. Laukiu.

O šiaip dar apie daug gerų blogų nieko nežinau. Reikia juos atrasti. "Aūūū!"

Blogoholikės pastebėjimai esamiems ir galimiems blogeriams

Šįryt pabudusi pamaniau - kokia palaima atsibusti blaivia galva ir nesikalatojančia širdimi! (Atleisk mums, Viešpatie, nes mes nežinome, ką darome)

Po puodelio kavos ir smagaus pasigulėjimo lovoje su Papieviu sėdau "paapgreidinti" savo angliškojo blogo.

Pasirodo, aš neatradau Amerikos ir apie savo gyvenimą svetimose šalyse rašo ne vienas. O iki šiol išsamiausią puikių tematika su maniškiu besisiejančių ir šiaip stiprių blogų direktoriją atradau Fistful of Euros - bloge apie Europos politiką bei kultūrą. Ten pat atradau ir ne savo gimtojoje šalyje blogus rašančiųjų internautų sąrašą. Kol kas neturiu prabangos įdėmiai paskaityti jų visų. Beje, ir Guardian turi užsieniuose rašomų blogų sąrašą. Ypač smagu buvo paskaityti apie Buchareštą - anot autoriaus, baisiausią Europos sostinę. Įdomu, ką apie miestą pasakytų Boratas?

Dar žiūrinėdama užsieniečių blogus atradau, kiek daug juos rašančių dėstytojų bei politikų. Net Margot Wallstrom, Europos komisarė, atsakinga už institucinius ryšius ir komunikacijos startegiją, rašo savąjį. Juk būtų įdomu paskaitinėti ir Dalios Grybauskaitės pastabas? Virtualioje erdvėje seniai sklando svajonės apie Leonido Donskio blogą. Andrius Kubilius net ir vasarą ištikimai atnaujina savąjį kampą virtualioje erdvėje, kaip blogą vadina Artūras Zuokas. Velniai nematė, lai parlamentarai "brausena" per Seimo posėdžius, bet galėtų brūkštelėti ir keletą rišlesnių žodelių, ar ne? Galbūt tada mažiau nusišnekėtų į TV kameras?

Ir paskutinis pastebėjimas/pasiūlymas, kurio linkme drauge su manimi juda Liutauras. Rašymas anglų kalba. Na, gali būti ir prancūzų, ispanų, vokiečių ar mandarinų. Nes kitaip blogus apie Estiją ir Vilnių tenka rašyti užsieniečiams. Mielieji, nepatingėkime. Mane pačią labai maloniai nustebimo, kai ėmusi rašyti angliškai sulaukiau elektroninio laiško iš Bloomberg žurnalisto, o komentaruose nuolat atrandu atsiliepimus iš vis įvairesnių geografinių vietovių.

Anot Technorati, kasdien sukuriama apie 100 000 naujų blogų. Pasimesti juos skaitant ir rašant lengva. Sėkmės klajonėse!

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.

Skaitau apie emigrantus - grožinę literatūrą bei dokumentiką

Eh bien, nori aš tau pasakysiu, kuo skiriasi polonais nuo visų kitų etrangers? - kilselėjusi galvą tiriamu žvilgsniu pažiūrėjo klošarė, su kuria susipažinau tada taip netikėtai pratrūkus audrai, kai antrąsyk - ir vėl iš netyčių - prie jos prikliuvau. - Polonaise nemoka džiaugtis. Nežinau kas, bet jaučiu, kad... kažkas jus labai slegia. - Susimąstė ir jau pati sau pusbalsiu kalbėjo toliau: - Visus jus kažkas slegia... Kas? - ūmai smigtelėjo akimis ir paklausė taip įsakmiai, tarsi staiga būtų patikėjusi, jog tereikia užklupt, sutrikdyt, išmušt iš vėžių, ir galbūt išgausi net tai, ko nė pats nenutuoki. Taip ir nesulaukusi atsako vėl nudelbė akis: - Ne rūpesčiai, ne tuščios kišenės, o... Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?

Duok ranką, - ir nelaukdama, kol ištiesiu, suspaudė už riešo, atvertusi delną: - Taip ir maniau. Kiekvienam apie bet ką galiu burti, atspėti, kas buvo, išpranašauti, kas bus, tik ne jums, ne polonaise. Lyg būtumėt atklydę iš kito pasaulio. Arba neturėtumėt nei namų, nei tėvynės. Neįsismelkiami ir nebylūs - kaip grindinio akmenys. Tik viena... - tik kančią jaučiu, ir tai viskas, ką apie jus galiu pasakyti... - Įsmeigė žvilgsnį į upę ir tuoj pat, tebežiūrėdama pasroviui, lyg tarp kitko pridūrė: - Ir saldi jums toji kančia, sakyk, juk saldi? Keikiate ją, nekenčiate jos, o netekti jos bijot, nes be jos neįstengiat, nemokat, nes vos tik atlėgsta - iš karto sutrinkat, pasijuntat lyg apgauti, lyg išduoti, nebesižinot, ko griebtis.

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai

Skaitau šiuo metu. Knyga - ne iš lengvųjų, ne tokia, kurią atsiverstum įstrigęs į transporto kamštį. Ją turi įsiskaityti. Įsiklausyti į kalbos ritmą. Patinka. Kai tik skaitau gerą knygą, užpuola du priešingi jausmai: arba noriu tuoj pat pulti ir taipogi rašyti, nes kai kurie išgyvenimai panašūs, arba stengiuosi nesiliesti prie klaviatūros, nes apie kai kurias taipogi išgyventas akimirkas nesugebėsiu parašyti atitinkamai gerai.

Išmintingi žmonės apskritai pataria mažiau rašyti, o daugiau skaityti. Tobulindama savo angliškąjį blogą tarp tų 100 mln. ar pan ieškau įdomių blogų, kuriuose būtų rašoma panašiomis temomis. Medžiagos itin gausu. Todėl dabar intensyviai "brausenu" ir "rysiorčinu". Gaila tik, kad dirbti reikia :) Na kaip nors...