Sunday, September 02, 2007

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".



©Lina Žigelytė


- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.

2 comments:

Labas said...

Geras, tarp musu tik keliu metu skirtumas, bet as Pilies g. - Zurfako marsruta visai kitaip atsimenu... kai dar nebuvo nei firmines Adidas parduotuves, nei blynines... Ten buvo tokia sushutusi maisto prekiu parduotuve, kurioje sausainius vis prikdavome... Ir Vilbara visai netoli buvo... et, laikai.

Lina said...

va va, baisu, kaip viskas keiciasi dienomis, o ne metais :)