Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?