Sunday, December 16, 2007

Keli padriki epizodai iš Londono



Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

6 comments:

Aš Esu Lietuvis said...

True, Londonas kažkuom ypatingas... Nors aš jau irgi prisidedu prie tų, kurie visada skuba, tačiau kartais dar sugebu pakelti galvą ir apsižvalgyti... Ale kaip čia gražu. Tada nori nenori sulėti žingsnį, ir jau galvoji ne apie darbus, o skendėji Londono dausose.

Dominykas said...

No way! Nei už ką nekeisčiau Dublino į Londoną :) Man ten baisu. Būtent dėl to, kad "atsiprašau" dar prieš užlipant ant kojos ten sakomas gerokai rečiau. O vat transporto sistema, nors ir vėluojanti, vistiek geras daiktas... būkim atviri - Dubline gerai veikia tik LUAS'as :)

Labas.blog said...

Gaila, kad nepavyko tos imbierinės kavos išgerti kartu. Tikiuosi, ne paskutinį kartą atvažiuoji?
Dėl daugelio dalykų Tavo trijų dienų išvados pataiko į dešimtuką - vadinamasis "rat race", kai visur lekiama, pietaujama iš plastikinio paketo išsitraukus sumuštinį kur nors pakeliui į sekantį susitikimą, vargina ir neretai išveja žmones į suburbijas, verčia bandyti pradėti savo verslus, kad tik nereikėtų "komutinti" ir stresuoti bei švaistyti laiko transportui... Bent jau mes po šešerių metų gyvenimo UK sostinėje ją iškeitėme į lapuotą Surrey grafystės suburbiją... Ir ką, Londonas vis dar pasiekiamas per valandą :-)

bastard said...

O man gyvenanciam ir dirbanciam ramiam Cikagos priemiestyje, Londonas yra tiesiog sielos atgaiva. Tenka gana daznai skristi darbo reikalais, tai stengiuosi pasilikti keliom dienom po visu darbu. Tiesiog kartais atsistoju Oxford streete ir stebiu zmoniu knibzdalyne. Smagu!

Cikagos centras nuo namu yra tarp 30 ir 60 minuciu traukiniu ar automobiliu, bet gyvenimo tempas cia letesnis negu Londone ar Niujorke (mano asmenine nuomone).

Anonymous said...

Salotos Vilniuje jau kainuoja 6 litus! Ir nemanau, kad socialine provokacija kazkaip paveiktu jas perkanciuosius. Ju veidus, ko gero, pakeistu jei salia padetumem salotas uz ta kaina, kuria jas parduoda, tarkim, Sainsbury. Londone tas darbas 12*7 bent jau igauna kazkokia prasme - kad ir pinigu ir laiko sanaudu santyki vertinant. O Lietuvoj? ... Klausimas, ko gero, nuskamba retoriskai - ar ne?

Sutinku said...

Man Londonas ne visai prie sirdies, esu buvus ir Dubline, tai tikrai mielesnis miestas :)