Ar esame pasiruošę progresui?

Lietuvoje jau gerą pusmetį, o galbūt ir ilgiau skalambijama varpais. Neklausk, kam jie skambina - jie skambina tau, emigrante. O vos brūkštelėjus ką apie gyvenimą svetur virtualios erdvės komentatoriai susiskaldo taip ir nesuvokdami, tu už ar prieš emigraciją.

Ypač pastaruoju metu padaugėjo rašinių, kuriuose konstatuojama, kad emigracija išardo santuokas ir luošina tėvų nematančių vaikų gyvenimus. Anksčiau buvo apeliuojama į patriotizmą, ekonominio nuosmukio galimybę. Šeima - tai, kas arčiausiai tavęs, kas išlieka net trupant patriotizmui, - lyg paskutinis ant stalo antiemigrantų mestas koziris. O ar kas paskaičiavo, kiek šeimų pražudė alkoholizmas, nedarbas ar elementarus lodarizmas? Lyg emigracija būtų pūnanti opa, Pandoros skrynia ar dydysis tūkstantmečių sandūroje atsidūrusios Lietuvos maras.

Ankstesnė ir dabartinė lietuvių emigracija Lietuvos nepražudė ir nepražudys. Lygiai kaip ir Baltijos kelias - Lietuvos jis nereformavo. Na, gal tai vienai 1989 metų rugpjūčio 23 dienai. Kodėl taip sakau? Tiesiog žvelgiu per monitorių į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, bet tai visai nepanašu į progresą. Progresas nėra naujos magistralės, dar keli šalia Vilniaus Šanchajaus išdygę stikliniai dangoraižiai ir atliekama šimtinė kišenėje. Tokio progreso aš pakankamai prisižiūriu kasdien vaikščiodama Dublino gatvėmis: milijonus kainuojantys maži namukai ir šių metų laidos automobiliai. Na, gali būti ir pernykščių metų.

Neseniai darbe užsimezgė labai įdomi diskusija su dviem vidutinio amžiaus airiais. Ėmėme svarstyti, ar ilgai dar kils Airijos gerovė.

Minimalus valandinis atlyginimas - vienas didžiausių Europoje. Beje, maždaug dešimtkart didesnis nei Lietuvoje.

Alkoholiui airiai išleidžia daugiau nei kas kitas Europos Sąjungoje, kultūrai - bene mažiausiai ES (gaila, neradau nuorodos, mėginsiu dar paieškoti).

Nekilnojamojo turto kainos - nuolat kylančios ir ekspertai vis spekuliuoja, kiek tai truks, o trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų paskolą būstui pasiėmusi pora neretai drauge gyvena tik tam, kad ją grąžintų - daugiau jų niekas nesieja.

Tarptautinės organizacijos vis atkreipia dėmesį, kad airiai vis labiau prasiskolina, vidutinė klasė šalyje dar nesusiformavusi, o praraja tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos ir turčių vis gilėja.

Mano šeimininkas (ta prasme, buto, kuriame gyvenu) vis dejuoja, kad jauni airiai tingi dirbti. Staiga praturtėjusieji (mūsiškai - naujieji airiai) čia, berods, vadinami tais, kurie vakar gimė su pinigais. O tokių Smaragdo saloje nemažai.

Tai štai su minėtais dviem airiais užsimezgęs pokalbis ir sukosi apie tai, kad Airija praturtėjo itin greitai, galbūt net pernelyg greitai ir airiams gali pritrūkti stuburo suvaldyti tą į jų namus plūstančią gerovę. Tai ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas. Čia kaip su tais aukso puodais - vakar pakilęs iš utėlyno rytoj princu netapsi.

Jei Lietuvoje išties situacija gerėja (juk dėl to kuriami įvairūs informacijos centrai, raginsiantys svarstyti galimybes grįžti), norėtusi, kad gerovė į Lietuvą neateitų per greitai. Pamenate ankstesniame įraše minėtus fermose išaugintus viščiukus - nušertus, tačiau nebegalinčius pakelti savo svorio, nes kojytės dar neišsivysčiusios.

O dėl griūvančių šeimų nekaltinkite emigracijos - šeimas kuria ir griauna žmonės bei jų pasirinkimai.