Keli prisiminimai iš Sevilijos

Sevilija kvepėjo jazminais, o vaivorykštės spalvų namus laižė neįprastai ilgi šešėliai. Kiek vėliau nutarėme, kad jazminų kvapą primena žydintys apelsinmedžiai, nes jazminų krūmų nesimatė.

Baila, hola, guapa pamažu brovėsi į kasdienę šneką, vis dėlto kartais neišsiverčiančią be vaikiškų badymų pirštu.

Una copa vino tinto por favor ir jau susidaužiame vino di mesa už 7.40 euro sklidinomis taurėmis. Alyvuogių aliejuje plūduriuoja kalmarai, marinuotos paprikos, baklažanai ir keptos bulvytės papas. Papas su pipirų padažu, papas su rozmarinais, papas su sūriu. La quenta ir nustembi, kad pavalgei ir maloniai apsinešei už 8 eurus.




Ir, žinoma, flamenco. Ilgesio iškreiptas dainininko veidas ir į tolį ištiestos rankos, šešiomis stygomis bėgiojantys ilgaplaukio gitaristo pirštai bei pasiutęs šokis, užklumpantis netikėtai, besibaladojantis į sielą sulig kiekvienu kulniuko kauštelėjmu ir nutrūkstantis staiga, lyg viena iš šešių gitaristo stygų. Susižavėję ima ploti miestą užplūdę amerikiečiai, o priešais sėdintis ūsuotas vyriškis aikteli "Da eta prosta uragan". Bet šokėja nuramina staiga sujudusią pulbiką ir šokis vėl prasideda. Slenka link manęs kaip tie ilgi vakarop matyti šešėliai ir įsiklausau suglumusi, nors dar nesuprantu. "Muchos gracias. Adiós."



Daugiau foto čia