Euforiški pasvaičiojimai apie punkto įvykdymą. Savaitgalis Virgin festivalyje

Paskraidyti oro balionu. Pamatyti kalnus. Pasibučiuoti lietuje. Išmokti plaukti. Nuvykti prie vandenyno. Pasimylėti miške ant samanų. Parašyti knygą. Išleisti visas santaupas kelionei aplink pasaulį. Nubėgti maratoną. Pasodinti medį. Butelyje kažkam išsiųsti žinutę. Padovanoti mamai dvylika rožių ir pasakyti, kad ją myli. Praleisti Kalėdas paplūdimyje gurkšnojant kokteiliukus...

Greičiausiai kiekvienas (bent slapta) turite (galbūt nerašytą) sąrašą "Dalykų, kuriuos turėčiau padaryti prieš mirdamas". Kai kuriuos iš čia išvardintų radau internete, kai kurie pasiskolinti iš draugų, o kai kurių autorė esu aš.

Tai štai. Mano sąraše be kita ko jau seniai buvo toks punktas - nuvykti į didelį muzikos festivalį. Ir štai praėjusį savaitgalį ši laimė nusišypsojo. Negana to, kad bilietai į juos paprastai parduodami prieš keletą mėnesių, jų kaina neretai taipogi būna sprangi. Darbe netyčia nusišypsojo laimė ir mūsų parduotuvė gavo du bilietus į "Virgin Festival". Kiekvienas - po 130 svarų. Be to, vienas iš asmenų, artimų imperatoriui, kaip pasakytų klasikas, nupirko man ir mano draugei Liudai lėktuvo bilietus. Beliko įsigyti botus, neperšlampamą striukę, ir palapinę.

Čia anksčiau buvo žolytė

Nors BBC apie V sako, jog šis festivalis neturi tiek šarmo kiek Glastonbury, Times jį vadina geriausiai organizuotu, be to, V turi reputaciją kaip vienas saugiausių festivalių. Taigi. 75 tūkst. žmonių, "Foo Fighters" (matyti dukart, pirmąkart - netyčia, jų neanonsuotame akustiniame koncerte), "Casabian", "The Killers" (dieviškos videoprojekcijos), "The Editors" (solistas išdainavo visą dūšią), "Pink" (tralialia lyginant su prieš tai išvardintais pasirodymais), "Snow Patrol" (kiek liūdnoki), KT Tunstal (klausėmės palapinėje sugriuvusios popiečio miego), Hoosiers (atradimas, noriu jų CD), etc. Dar buvo Babyshambles, Iggy Pop, Boy Kill Boy, Damien Rice, etc.


Šiaip jos avėtų aukštakulnius, bet čia visi praktiški

Visko neišvydome, kai ką išgirdome netyčia, grįžusios pasižadėjome "googlinti", kad susiorientuotumėme, ką matėme. Lijo, buvo daug purvo, visi pūtė žolę. Regis, 70 žmonių buvo sulaikyti dėl narkotikų. Garsas buvo tobulas, o scenos apšvietimas - nepriekaištingas. Paskutinę naktį ant mūsų palapinės kažkas užgriuvo, vyrukai lengvinosi tiesiog minioje, per koncertą (vieną kartą vos už metro nuo manęs), merginos tūpdavo prisidengusios plačiais lietpalčiais.


Palapinė už 40 eurų puikiai atliko savo funkciją

Greta stovėjusioje palapinėje vieną naktį labai dailiai plevėsavo besimylinčios porelės siluetai. Kažkas jau pirmą dieną per purvą ropojo keturiomis. Minia dainavo, trypė vientisa purvo mase virtusią žolytę. Sekmadienio rytą tuntas pagiringų inteligentų, vakar šėlusių iki samonės netekimo, tvarkingai stovėje eilėje prie laikraščių. Ak tie britai... Beje, jų buvo itin daug ir pamaniau, kad jau seniai buvau tokioje aplinkoje, kur kone kiekvieno gimtoji kalba yra anglų (Dubline pripratau prie mišrios publikos) ir jie ja šneka taip pasiutiškai gražiai (nepatinka man airių akcentas, nors tu ką).


Pagrindinė scena

Dabar noriu į Glastonbury, o išties labai norėčiau ir čia. Beje, ir lietuviškasis "Be2gether" atrodo pretenzingai. Belieka palinkėti, kad ir Lietuvoje visi dainuotų ir grotų GYVAI, kaip praėjusį savaitgalį V. Kitaip amžinai liksime "yvų" kraštu.


Regis, "Foo Fighters" - kai fokusas nebesvarbu

Visos foto © Liuda&Lina


Nupušusios oro uoste - po visko

Skaitau apie emigrantus - grožinę literatūrą bei dokumentiką

Eh bien, nori aš tau pasakysiu, kuo skiriasi polonais nuo visų kitų etrangers? - kilselėjusi galvą tiriamu žvilgsniu pažiūrėjo klošarė, su kuria susipažinau tada taip netikėtai pratrūkus audrai, kai antrąsyk - ir vėl iš netyčių - prie jos prikliuvau. - Polonaise nemoka džiaugtis. Nežinau kas, bet jaučiu, kad... kažkas jus labai slegia. - Susimąstė ir jau pati sau pusbalsiu kalbėjo toliau: - Visus jus kažkas slegia... Kas? - ūmai smigtelėjo akimis ir paklausė taip įsakmiai, tarsi staiga būtų patikėjusi, jog tereikia užklupt, sutrikdyt, išmušt iš vėžių, ir galbūt išgausi net tai, ko nė pats nenutuoki. Taip ir nesulaukusi atsako vėl nudelbė akis: - Ne rūpesčiai, ne tuščios kišenės, o... Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?

Duok ranką, - ir nelaukdama, kol ištiesiu, suspaudė už riešo, atvertusi delną: - Taip ir maniau. Kiekvienam apie bet ką galiu burti, atspėti, kas buvo, išpranašauti, kas bus, tik ne jums, ne polonaise. Lyg būtumėt atklydę iš kito pasaulio. Arba neturėtumėt nei namų, nei tėvynės. Neįsismelkiami ir nebylūs - kaip grindinio akmenys. Tik viena... - tik kančią jaučiu, ir tai viskas, ką apie jus galiu pasakyti... - Įsmeigė žvilgsnį į upę ir tuoj pat, tebežiūrėdama pasroviui, lyg tarp kitko pridūrė: - Ir saldi jums toji kančia, sakyk, juk saldi? Keikiate ją, nekenčiate jos, o netekti jos bijot, nes be jos neįstengiat, nemokat, nes vos tik atlėgsta - iš karto sutrinkat, pasijuntat lyg apgauti, lyg išduoti, nebesižinot, ko griebtis.

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai

Skaitau šiuo metu. Knyga - ne iš lengvųjų, ne tokia, kurią atsiverstum įstrigęs į transporto kamštį. Ją turi įsiskaityti. Įsiklausyti į kalbos ritmą. Patinka. Kai tik skaitau gerą knygą, užpuola du priešingi jausmai: arba noriu tuoj pat pulti ir taipogi rašyti, nes kai kurie išgyvenimai panašūs, arba stengiuosi nesiliesti prie klaviatūros, nes apie kai kurias taipogi išgyventas akimirkas nesugebėsiu parašyti atitinkamai gerai.

Išmintingi žmonės apskritai pataria mažiau rašyti, o daugiau skaityti. Tobulindama savo angliškąjį blogą tarp tų 100 mln. ar pan ieškau įdomių blogų, kuriuose būtų rašoma panašiomis temomis. Medžiagos itin gausu. Todėl dabar intensyviai "brausenu" ir "rysiorčinu". Gaila tik, kad dirbti reikia :) Na kaip nors...

Pasivaikščiojimas iki jūros arba iliustruotas Dublino gidas su subjektyviomis pastabomis

Panašu, kad po kelių dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje išties bus galima auginti kuo puikiausios kokybės Pinot Noir vynuoges ir Prancūzijos Burgundijos regionas sulauks rimtos konkurencijos. O šiuo metu Airijoje populiarius atvirukus su užrašu "Summer in Ireland" (angl. vasara Airijoje) ir lietuje mirkstančiais namais, avimis bei ūkininkais teks mesti į šiukšlių dėžę, kadagi jie visiškai nebeatitiks tikrovės. O pasaulio galingieji šakėmis ant vandens tebepiešia planus mažinti šiltnamio efektą ir anglies dvideginio emisiją.

Karšta. Kai užaugi Vilniuje, imi vertinti faktą, jog jūra - vos už dvidešimties minučių kelio dviračiu arba pusantros valandos ėjimo lengvu žingsniu. Pakeliui - kanalas su gulbėmis, lenkiškos parduotuvės, prašmatnūs D4 namai ir skelbimai "Staff wanted". Sveiki atvykę į mano kaimynystę.

ILIUSTRUOTAS GIDAS SU SUBJEKTYVIOMIS PASTABOMIS

Europos centriniam bankui padidinus bazinę palūkanų normą, žadama, kad Dubline vėl kils nuomos kaina. Neseniai gana neblogame rajone išnuomota 1.2 x 2.4 metrų dydžio vadinamoji studija - bendras kambarėlis su virtuve. Nuomos kaina - 600 eurų per mėnesį. Taipogi reikėjo sumokėti dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą.

Dublinas šiuo metu lieka bene vienintele vietove Airijoje, kur parduodamų namų kaina toliau kyla, tiesa, jau nebe taip sparčiai kaip anksčiau. Provincijoje bei kituose Airijos miestuose kaina ima kristi.

Šis senas 196 kvadratinių metrų namas parduodamas už milijoną eurų.



Prisimiminkime statistiką ir mano jau minėtą Marką Tveną. Gyventojų surašymo duomenimis, lenkų Airijoje yra kiek mažiau nei 60 000. Puskilometrio spinduliu nuo mano namų yra bent trys lenkiškų maisto produktų parduotuvės.



Vienoje jų galima įsigyti cigarečių už pusę kainos (šiaip Airijoje pakelis cigarečių kainuoja 7 eurus).




Pakeliui - kanalas su gulbėmis ir labai gražiais gluosniais. Gluosniai netilpo į kadrą... O mano pažįstama lenkaitė vis skundžiasi, esą Airijoje nėra medžių! Reikia dažniau išeiti pasivaikčioti.




2001 m. (naujesnių neradau) duomenimis, airiai dažniau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai eidavo į kiną. Statistiškai, kiekvienas airis kasmet kino teatre peržiūrėdavo 4.2 filmus. Deja, dauguma jų - vadinamieji "blockbusteriai", mieste klesti a la "Coca Cola Plaza" stiliaus kino teatrai, o europietišką produkciją dažniausiai išvysti gali tik viename kino teatre. Deja vu? Gailiuosi, kad sausio mėnesį būdama Krokuvoje nenuėjau į Dareno Aronofskio "Fontaną". Nors Airija - vos per jūrą nuo nuo Didžiosios Britanijos, pasaulinės premjeros ir geras kinas Smaragdo salą neretai aplenkia. "Fontano" čia net nerodė. GĖDA. Sukandus dantis laukiu, kol filmą galėsiu išsinuomoti. Dė vė dė jau išleistas, tačiau niekaip nepataikau užsukti į dė vė dė nuomos punktą, kai filmas yra grąžintas.



Vilnius asocijuojasi su Gedimino pilimi ir Katedros aikšte, o Dublinas - su spalvotomis durimis. Kaip "Lego"...



Luas (vienas iš kelių dalykų Airijoje vadinamų airiškai, kaip ir tarkim, policija - garda) arba modernusis Dublino tramvajus. Regis, panašų Vilniui norėjo užtaisyti tuomet dar meras Artūras Zuokas. Šiuo metu mieste yra dvi nesusisiekiančios (!) Luas linijos, jų nutiesimas ir visos sistemos įdiegimas atsiėjo 700 milijonų eurų (triskart daugiau nei buvo planuota). Nepigu, bet tačiau Luas jau skaičiuja pelną. Beliko sujungti tas dvi linijas ir nutiesti daugiau.



Septintos dienos adventistų bažnyčia ir plakatas rusų kalba šalia jos. Laikus, kai katalikų kunigai kontroliavo valstybę, galima pamiršti. Religijos laisvės prasme Airijoje situacija neprasta.

Jau klaidžiodama po D4 rajoną (tarkim, Vilniaus Antakalnį), kur smėliuku pabarstytuose kiemuose stovi nauji arba antikvariniai "Jaguarai", o pro užuolaidomis nepridengtus langus matosi prašmatnios svetainės ir erdvūs kambariai aukštomis lubomis, ėmiau užuosti jūrą. Tik ji... pabėgo...

Bet porą valandų pasivaikščiojau po parką ir jūra grįžo.

Laukite tęsinio. Kitame numeryje - apie nakerius, viešai besituštinančius vyrus, diržo ilgio sijonus, iš džinsų kyšančius pusmėnulius, "spare any change love" (angl. gal turi smulkių, brangioji), naujuosius Europos Sąjungos narius ir kitas nelabai mielas Dublino detales. Eisime į šiaurinę miesto pusę.

Jūsų ežerėlis ir mūsų kalnai

"Vakar maudžiausi po darbo ežere. O jūs žiūrėjote į purviną Temzę. Pavydit, ane? Ir didesnis atlyginimas nepadeda, tenka vonia pasinaudoti, bet ten juk nepaplaukiosi", - kažkur virtualioje erdvėje pasisakė neemigrantas.

Galbūt užjūrių ežeruose mes nemirkstame taip dažnai kaip prelegentas (lai džiaugiasi, kol visų neprivatizavo), tačiau bent jau galime kopinėti kalnais. Šiandien su trimis lietuviais ir dviem airiais užkopėme į keturias Wicklow viršūnes, aukščiausioji siekė 725 m. Ne Everestas, bet ir ne Juozapinė...

Jaučiuosi tarsi būčiau kulta su spragilais - skauda mentis, blauzdas, rankas, pečius, nugarą... Bet buvo gražu.


Fancy Mountain, Co. Wicklow

Taip, mes ne vien dirbame, bet ir važinėjame dviračiais, nardome, kartais skanaujame Pietų Korėjos virtuvės delikatesais, o kartais - indų, vakarais einame pasivaikščioti prie jūros, o grįžę geriame gerą vyną ir džiaugiamės jo pasiūla čia (Naujoji Zelandija, Libanas, Argentina, Graikija, Portugalija, etc), keliaujame, fotografuojame, skaitome knygas, jei airiška vasara nelepina, prie židinio su gera kompanija gurkšnojame "Glenrothes 1992" .

Mes čia gyvename. Ir kaip tame animaciniame filmuke kviečiame atvažiuoti į Rūgpienių kaimą. Bent pasisvečiuoti. Gal patiks? Net be ežerėlio?