2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!

Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.

Blog Action Day. Apie Alą Gorą, Nobelį ir aplinkos apsaugą

Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Desmondas Tutu, Andrėjus Sacharovas, Martinas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Motina Teresė, Alas Goras.

Kai patenki į šį sąrašą, nesijausti pusdieviu sunku. Alą Gorą galima mylėti, galimą jo nekęsti, tačiau likti jam abejingu neįmanoma, rašo "Times Online". Prisistatydamas publikai jis sako, jog "buvo kitas Jungtinių Valstijų prezidentas". Ir nors 2007-uosius "Guardian" krikštija jo "annus miraculous" metais (Oskaras už jo dokumentinę juostą "An Inconvenient Truth", Emmy apdovanojimas už jo įsteigtą Current TV kanalą (beje, maniau, kad televizija pasaulio lietuviams bus maždaug tokia, deja, bet apie tai atskirai rytoj), o dabar dar ir prestižiškiausias apdovanojimas žemėje), daug kas pamena ir jo kiek arogantišką pasiskymą CNN žurnalistui, neva "būdamas JAV kongreso nariu, ėmiausi iniciatyvos sukuriant Internetą" .

Nežinau, kiek akcija bus populiari Lietuvoje, tačiau šiandien 15 tūkst. blogų rašys viena tema - aplinkos apsauga, o įrašus skaityti turėtų apie 12 mln. žmonių. Ta proga ir nutariau pakalbėti apie Alą Gorą.

"Sugūglinti" jo pajamų šaltinius ir atrasti, jog už kalbą jis prašo 125 tūkst. JAV dolerių, nėra taip paprasta. Jei atsiverstumėte jo pristatymą Wikipedijoje, pamatytumėte, jog apie pinigėlius ten kalbama nedaug. Taigi internetas nebūtinai yra demokratiška erdvė -prieš keletą metų atradusi vieną underground interneto puslapį sužinojau, kad kai ko Google'as neišmeta, kai kuriuos puslapius užblokuoja, o kai kurią informaciją paslepia milžiniškame nuorodų sraute. Jei nenori būti pasyviu recipientu, būtinai turi mokytis atskirti grūdus nuo pelų.

Taigi kiek paieškojus sužinome, jog Alas Goras nuo 2001 m. vasario dirba Google vyresniuoju patarėju ir yra artimas CEO Dr. Erico Schmidto draugas. Kai 2004 m. dalis Google akcijos buvo pirmąkart viešai parduotos, jų vertė pakilo penkiskart - nuo 85 iki 400 USD. Manoma, jog Google įkūrėjai Sergėjus Brinas ir Larry Page'as kiekvienas verti po 11 mlrd USD.

Vienas svarbus asmuo Demokratų partijoje "New York Post" žurnalistei Deborah Orin yra pasakęs, jog Alui Gorui "priklauso masė Google akcijų ir jis yra užsidirbęs pakankamai, kad likus vos mėnesiui iki [JAV Prezidento rinkimų kampanijos] pradžios išmestų 50 mln. dolerių ir pats joje dalyvautų".

Be to, nepamirškime tokių žvaigždių kaip Leonardas Dicaprio, kuris drauge su kitais pramogų pasaulio korifėjais "Live Earth" koncertų metų vis kartojo Alo Goro vardą. Kartojo taip dažnai, kad vaizdo įrašus turėjau prasukti.

Alo Goro šalininkai vis pažymi, jog apie globalinį atšilimą ir jo priežastis jis ėmė kalbėti žymiai anksčiau nei kas kitas. Tarsi pastebėdami, jog tą jis daro ne dėl reklamos.

Gegužės mėnesio "Vanity Fair" žaliajame numeryje kalbinamas vienas svarbiausių globalinio atšilimo skeptikų Myronas Ebellis iš Competitive Enterprise Institute (C.E.I.). Be kita ko jis pažymi, jog kampanijose, kovojančiose su globaliniu atšilimu, švaistomasi nerealiomis pinigų sumomis.

"Didžiųjų aplinkosaugininkų grupių JAV biudžetai siekia maždaug milijardą JAV dolerių", - pastebi M. Ebellis, - "C.E.I. biudžetas yra 3.7 mln. USD per metus, iš jų tik ketvirtis skiriama globalinio atšilimo klausimams. Globalinio atšilimo skeptikų biudžetas JAV neviršija 10 mln. USD".

Nepaisant šių monstriškų sumų, aš linkusi abejoti, jog Alas Goras vaikosi daugiau pinigų. Be to, jei turi Google akcijų, pinigų veikiausiai ir nebereikia. Tuomet arba jis vaikosi tuštybės (štai, pone Bušai, aš ne prezidentas, bet manęs klausosi ir klauso visas pasaulis, o aš skęstu apdovanojimų jūroje), arba viską daro iš geros valios.

Na, žinoma, iki šiol vis spekuliuojama, jog jis gali kandidatuoti į JAV prezidentus. Tuomet visas šis spektaklis - filmas, televizijos kanalas, "Live Earth" koncertai ir kalbos - greičiausiai yra iki šiol neregėta globaliai išplitusi tobula viešųjų ryšių kampanija. O jei ir taip, vis dėlto įsiklausyti į jo žodžius ir imti keisti pasaulį pradedant nuo savęs nėra sunku. Reikia išjungti kompiuterį, užgesinti šviesas, perdirbti atliekas, nors kartą per savaitę automobilį išmainyti į dviratį, pirkti ekologiškus produktus, išmešti šiukšles, ir t.t.

Vieno gigantiško prekybos tinklo moto yra "Every little helps" (angl. "Po truputį"). Ir tai šventa tiesa. Kaip kažkas pasakė, net ir tūkstantmylė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Net jei nekenti populistų, gali imti keisti savo pasaulį. Po truputį.

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury

Jie išgarsėjo po pasirodymo "Pizdetz" - Niujorko Ridge gatvėje esančiame naktiniame klube. Jų šaknys - Ukrainoje, Sachaline, Izraelyje, Maskvoje ir Kalifornijoje. Juos pirmąkart išgirdau, kai bičiulis britas į darbą atsinešė kompaktinę plokštelę ir tądien aš triumfavau - pirmąkart dainų tekstus supratau geriau nei jis: daužomų būgnų, barškinamų kibirų, smuikų akordeonų ir kitokio triukšmo fone griaudėjo ryškiu slavišku akcentu tariami angliški žodžiai, karts nuo karto paįvairinami rusiškomis istorijomis. Taip prasidėjo mano pažintis su "Gogol Bordello".

Grupės (o greičiau fenomeno) siela, įkūrėjas ir pagrindinis vokalistas Eugene'as Hützas (Євгени Худз) britų dienraštyje "Guardian" savo grupę pavadino "supistų imigrantų orkestru, improvizuojančiu A minore". Jų tekstai nešvankūs, jie pliekia visus - homo sovieticus, Vakarus, Europą, popsą, sistemą, imigracines tarnybas. Pats E. Hützas atrodo lyg banditas - ūsuotas rėksnys, besiblaškantis po sceną pusnuogis ir šiurpinantis auditoriją. Jų muzikos klausytis nelengva, o E. Hützas plėšia džeržgiančiu balsu lyg kiekviena daina būtų iš sielos gelmių kylanti išpažintis, gimusi gilią naktį prie laužo po kelių butelių degtinės. Jų muzika, vadinama "gypsy punk", jau užkariavo publiką Jungtinėse Valstijose, o štai šį savaitgalį į jų keliamo pragariško griausmo ritmą trypė tūkstančiai botais apsiavusių Glastonbury festivalio dalyvių.



Suprasti žodžius

"aiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiget down here as a cheap labor force but i beat the system everywhere i goes"(angl. aš čia - pigi darbo jėga, bet kur tik patenku aš griaunu sistemą)

sunku ir dvejoju, ar dėl jų tūkstančiai eina iš proto, - visų pirma pakeri "Gogol Bordello" sceninis įvaizdis. Bet už jo slypi pasiutiškai aštrūs ir taiklūs žodžiai, gimę iš patirties - pačio E. Hützo, išvykusio su tėvais iš Ukrainos po Černobylio katastrofos, ir kitų drauge su juo siautėjančių kitataučių, anapus Atlanto, berods, išties atradusių Ameriką. Nors veikiau Amerika atrado juos... Ir daugiau tokių atradimų!

Na štai jums ir pavyzdys, kad emigrantai ne vien vakariečių užpakalius valo, bet ir kala jiems į klyną.

O čia interviu su pačiu velniu E. Hützu.

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

Artėjant šventei

Jie atvyko. Vėl. Jie naiviai dairosi naujoje aplinkoje ieškodami leprekonų, perka "Guinnessą" ir "Baileys", dažniausiai moka Visa arba American Express, nes su eurais dar nespėjo susipažinti, ir garsiai kalba Ryškiai tardami R. They're from America.

Amerikiečiai. Vienų nekenčiami, kitų mylimi. Kritikuojami dėl to, ką išsirenka prezidentais (ar mes - geresni?), traukiami per dantį dėl savo naivumo, nekenčiami dėl viršsvorio ir "drive through" gyvenimo būdo. Tačiau laukiami kiekviename restorane, nes niekas taip gausiai nežeria arbatpinigių, prisimenami, kai kalbama apie religijos laisvę, Niujorką ir Merilin Monroe. Demokratijos vaikai ir Holivudo vartotojai. Gimę "Amerikietiškoje svajonėje" ir ja vis dar masinantys visus, kurie yra kiek toliau į Rytus - lietuvius, rusus, kinus, indus. Įvairiaspalviai kaip pati Amerika.

Šeštadienį jie vaikiškai šypsodamiesi su ant skruostų išpieštais dobilėliais ir žaliomis skrybėlėmis ant galvų stebės Šv. Patriko paradą. Galbūt atkreips dėmeį ir į jame pirmąkart dalyvaujančius lietuvius. Sako, lietuvių kostiumai išties įspūdingi. O pirmadienį jie grįš į Bostoną, Čikagą ar Vašingtoną. Pravers savo namų su iškelta Amerikos vėliava duris, galbūt išgers "Bushmills", "Jameson" ar "Baileys". Galbūt prisimins Niujorką, kurį XX a. pradžioje pirmąkart išvydo jų tėvai ar seneliai iš Korko ar Galway. Skelbimus "Irish not welcome". F. McCourto "Andželos pelenus".

Sakoma, kad pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turį airiškas šaknis. Dauguma jų - JAV. Įdomu, kaip bus su lietuviais po šimtmečio. Ar ir jie plauks į Jonines iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos?