Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)