Šiek tiek religiniai velykiniai pamąstymai

Buvo labai ankstyvas Velykų rytas, kai skelbdami gerąją žinią už lango dar negaudė bažnyčių varpai, o kaimynai už virtuvės sienos įtariai ritmiškai brazdėjo, greičiausiai išgyvendami dar vieną eilinį stebuklą. Naktinėjau virtualioje erdvėje.

Pranciškonas Julius Sasnauskas Delfi skaitytojams porino šiltą pasakojimą apie pelę ir paprastą Velykų žinią:

Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra.

Atsinaujinusiame "Lietuvos ryto" portale kitas pranciškonas Arūnas Peškaitis vylėsi, kad žmonės neužvers bažnyčios durų po Velykų ir grįš greičiau nei po metų:

Žmonės laukia šviesos, prie kurios galėtų prisiliesti. Bet taip norėtųsi, kad tos šviesos paragavę, jie neišnyktų metams. Manau, čia yra noras ne kažkokios prievartos, totalitarizmo, kad būtinai užvaldytų juos kažkokia viena krikščioniška idėja, bet kad jų gyvenimai keistųsi, kad jie galiausiai būtų liudytojai, kad tamsa neturi paskutinio žodžio.

Atsiverčiau Bernardinai.lt vildamasi perskaityti dar vieno pranciškono žodžius, tačiau ten susidūriau su kardinolu ir greitai užvėriau nešiojamąjį kompiuterį vengdama skvarbaus Bažnyčios hierarcho žvilgsnio.

Pagauta visuotinės religinės euforijos bangos susimąsčiau apie savo Velykas.

Thanya įsėdo į pintą su "Baltuoju rusu" ir laukti Velykų stebuklo išskubėjo į ligoninę.

Marcosas, po to, kai ištuštinome keletą butelių raudono vyno, prisiminė ispanišką kilmę ir angliškai ėmė traukti flamenco.

Šeštadienio popietę, kai visi dori katalikai planavo, kuo vilkėdami žengs į bažnyčią apsivalyti sielų, aš šluodama parduotuvę aptikau nago dydžio pastikinį maišelį, kruopščiai surištą plastikiniu kaspinėliu. Tik įgudisi bendradarbės akis pastebėjo maišelyje mikroskopinį kiekį baltų miltelių. Sako, greičiausiai kokainas arba speed. Žinoma, galėjo būti ir miltai ar soda arba cukraus pudra. Mes taip ir nesužinojome, o kažkam Velykos taip ir neatnešė palaimos.

Visą dieną žiūrėjau į apygirtes fizionomijas.

Six cans of "Bulmers"

"Malibu"

Six cans of "Bulmers"

A case of "Stella"

"Brunello"

Six cans of "Guinness"

"Billecard Salmon Rose"

Six cans of "Bulmers"

Religinių švenčių prasmė neretai paskęsta sidro ar šampano taurėje. Po butelio Sauvignon Blanc ir trijų taurių Pinot Noir ar Merlot (priklauso nuo to, ar pasiduodi "Sideways" propagandai) nebeprisimeni žmonių, su kuriais šventi, vardų ir pamiršti, kelinta dabar Velykų diena. Pamiršti, ką žadėjai sveikai Marijai, žmonai ir vaikams. Nebegali paaiškinti, kodėl apskritai peržengei bažnyčios slenkstį, o prisikėlusio Dievo ženklų vis nematai ištuštėjusios taurės dugne.

Niekada nemėgau masinių religingumo apraiškų. Juk Kalėdos ir Velykos dažniausiai tampa tik pretekstu "pabaliavoti". Palaiminti tie, kurie turi su kuo.

Nežinau, kaip jūs, bet stipriausi mano dvasiniai išgyvenimai įvykdavo toli nuo minios. Kai pirmąkart pamačiau vandenyną, Norvegijos fjordus, virš ežero pakibusį rūką ar kelią kirtusią dvigubą vaivorykštę kažkur Konemaroje. Be ypatingos religinės progos suvokdavau, kad esu mažytė kaip ta pranciškono J. Sasnausko pelė, šmirinėjanti po pasaulį, kupiną Jo ženklų. Jie nepasidabruoti kaip Mergelė Sevilijos bažnyčiose ir neapšviesti prožektoriais kaip Vilniaus bažnyčių kupolai. Dažniausiai jų nepastebi, o kai galiausiai pamatai, negali nesakyti "Tikiu". O jei dvejoji... "Skepticizmas yra tikėjimo pradžia" (O. Wilde) .