L. Donskis džiazuoja

O po rimtų kalbų...

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.

Šatrijos pasakos

Gavau žinutę, kad šeštadienį į Airiją su svita atvykstanti žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė ves Nepriklausomybės istorijos pamoką Lituanistinėje mokykloje "4 Vėjai". Pasak oficialios informacijos ministerijos svetainėje, 8-9 dienomis ministrės vadovaujama oficiali delegacija išvyksta į Airiją dalyvauti Airijos ir Lietuvos bendruomenių narių susitikimuose, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginiuose bei ŽŪM ir LR ambasados Airijoje organizuojamos Kaziuko mugės renginiuose. Kaziukas kaziuku, bet su propaganda mokykloje, ministre, nejuokinkite vaikų.

Prieš savaitę, kuomet "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojai parašiau, jog savaitgalį Dubline vyksiančioje Kaziuko mugėje mokyklos vaikai rinks lėšas labdaros ir paramos fondui "Rugutė", remiančiam vėžiu sergančius vaikus, redaktorė apsidžiaugė dėl iniciatyvos, bet taipogi retoriškai paklausė, ar tie mokiniai kada nors bus palikti ramybėje. Gerai, kad Mindaugo karūnavimo diena vasarą, nes tektų vaikams dar vieną paskaitą išklausyti.

Beje, apie ministerijos svetainėje minimus Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginius Dubline neteko nieko girdėti ir nereikia pritempinėti to pačio Kaziuko prie oficialių datų. Nejau negalima nors kartą nesusireikšminant tiesiog atsipūsti? Ir dar - jei kada Dubline pogrindiškai vėl bus organizuojami koncertai, kaip kad Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų vasario 18 d., nejau neįmanoma apie juos paskelbti plačiau kiek iš anksto, o ne likus porai dienų iki renginio? O gal bijoma anšlago? Jau geriau lai anšlagas būna tokiuose koncertuose, o ne "Mango".

PS Čia kiek ne į temą, bet Google lūžinėja pastarąsias dvi dienas -neramu. Supratau, kad jei netyčia jis išeitų į orą, aš likčiau ant ledo - laiškai, įrašai, kontaktai nueitų velniop...

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

Dubline - J. Meko retrospektyva

Pagaliau. Į kultūriškai kartais suprovincialėjančią Airiją po poros savaičių atvyksta bene garsiausias šiandienos lietuvis Jonas Mekas. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje bus pristatyti penki jo filmai, o pats Jonas IFI, kur vyks jo kino peržiūros, turėtų pasivaidenti vasario 18 d. Bent jau taip man atrašė "Solas" - nepriklausomą kiną Dubline propaguojantis kolektyvas, kuris ir yra kaltas, kad didžiajame ekrane bus galima išvysti

As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty,

The Brig,

Notes on a Circus,

Reminiscences of a Journey to Lithuania

ir

A Letter from Greenpoint

Kiek žinau, niekas iš Lietuvos kultūros ir diplomatijos biurokratų šios mažytės kultūrinės fiestos inicijuoti nepadėjo. O kam? Pasas J. Mekui įteiktas. Duoklė atiduota. Šimtą metų lietuviai Airijoje gyveno be J. Meko, gyvens ir dar du šimtus. Užtat atvažiuoja "Mango"! Ir greitai vėl visi balsuosime už "Euroviziją"!

Bilietai jau parduodami. Belieka apsispręsti, į kurį eiti.

Vienintelįkart J. Meko kiną esu mačiusi pernai gruodį Tate Modern Londone. Veikė labai terapiškai. Tamsus kambarys. Projektorius. Suoliukas. Ir ištisos valandos mirgančių kadrų. Kelionė traukiniu kažkur per snieguotą Lietuvą. Niujorkas. Veidai. Vėl Lietuva. Be pradžios ir pabaigos. Garsiausias Lietuvos Jonas sako, jog jis nekuria kino, jis tiesiog filmuoja. Tiesą sakant, anot jo, visi jo filmai tėra vienas filmas, ir jis vis dar nebaigtas.

Kaip Airijos lietuviams sužinoti apie nacionalinį diktantą?

Apie Nacionalinį diktantą parašiau į "Metro Eireann", o jis pardavime pasirodo tik šiandien, todėl šio įrašo neskelbiau anksčiau. Diktanto idėja visiems airiams buvo negirdėja. Graži iniciatyva. Tik apie ją, likus dviems dienoms iki diktanto, Lietuvos ambasados Dubline interneto svetainėje nebuvo užsiminta nė puse žodžio. Ir iki šiandien tos informacijos nebuvo... O laikraštis pasirodė šiandien. Gal sutapimas?..

Ne pirmas kartas.

Tik po mano komentaro apie juokingą miniatiūrinę jų interneto svetainę, veikiau funkcionavusią tiesiog kaip ambasados vizitinė kortelė (ten dabar perkeltas Afganistanas), sutelktos pajėgos sukurti kažką padoresnio.

Deja, angliška svetainės versija merdi, naujienų skiltis iki šiol blaivėsi po žiemos švenčių, o darbuotojų atstovybėje yra tikrai daugiau nei nurodoma svetainėje - negražu nepaminėti žmonių, jei jie dirba. Jei.

Pernai rašiusiųjų diktantą buvo apie du tūkstančius, o iš jų 19 diktantą rašė Dubline esančiame Inchicore College of Further Education, kur vyksta lituanistinės mokyklėlės "Keturi vėjai" pamokos. Šiemet vieta ta pati. Diktantas prasideda šį šeštadienį 9 ryto, todėl reiktų būti apie 8.30.

Graži iniciatyva - tik apie ją galima būtų skelbti aktyviau, galbūt lietuviai tuomet aktyviau įvairiuose renginiuose dalyvautų ir jų būtų įvairesnių - ne tie patys dešimt partinių kadrų.

Ir apie kitas naujienas reiktų skelbti aktyviau. Pvz tai, jog vasarį, tarptautiniame Dublino kino festivalyje vyks Jono Meko filmų retrospektyva. Valio!

Lietuviški darbo pasiūlymai Airijoje

Auklės, dirbančios lietuvių šeimose Airijoje, vidutiniškai uždirba 4-4.50 Eur už valandą. Pusę oficialaus minimumo, kuris šiuo metu siekia 8.65 Eur/val (pagal jį Airiją ES lenkia tik Liuksemburgas). Vadinasi, kažkas dirba ir už tokį atlyginimą. Kitaip nesiūlytų.

Viename Airijos laikraštyje lietuviams publikuojamas darbo skelbimas: "Siūlomas darbas vakarais". Vadinasi, kažkas atsiliepia ir į tokius skelbimus. O po to kraupstame, kai šešiolikmetes parduoda kaip lėles.

Tokiame konktekste pasiklystu tarp pasiūlos ir paklausos niuansų. Susimąstau apie nepilnavertiškumą, gimusį kažkur rytų europietiško perfekcionizmo ir besąlygiško paklusnumo sankirtoje. Susimąstau apie manipuliavimo virtuozus, gimusius brėkštant demokratijos saulei. Auštant rytui, kuomet viskas atrodo įmanoma. Kuomet žmogiškumas atrodo tesąs miražas, trupantis vartotojiškumo krumpliaračiuose. Kuomet tegalioja džiunglių įstatymai.

Nediplomatiška diplomatija po kelių taurių vyno

Ambasadoje Dubline viename iš "Lietuvių dienų" renginių atsidūrusi garbaus amžiaus lietuvė moteris, į Airiją atvykusi paviešėti pas artimuosius, sulaukė kandaus ambasados darbuotojo klausimo:

- Tik nesakykite, kad jums čia patinka! - pašmaikštavo į sūnus moteriai tinkantis kostiumuotas jaunuolis.

- Patinka, - atsakė ji. - Patinka "Guinnessas", "pabai" patinka.

- Čia yra "pabai"? - sarkazmo purslais toliau tiško kostiumuotas jaunuolis.

Jam moteris nesakė, bet po to paminėjo man, kad jaunuolio apykaklė buvo neišlyginta. Geriau pamiklintų ranką lygintuvu, o ne liežuvį.

Tiesa, tame pačiame ambasadoje vykusiame renginyje, kuris, berods, buvo suorganizuotas, Ostapo Benderio žodžiais, "žmonėms, artimiems imperatoriui", ambasados darbuotojai gyrėsi, kad per dieną aptarnauja 50 žmonių. Gal dėl to nebespėjamama išsilyginti marškinių? Kita vertus, kas belieka, jei žmonės eina? Aptarnauti. Maniau, kad be kita ko ambasados tam ir skirtos. Tik nemaniau, jog žmonės ten dirba tam, kad demonstruotų kelių vyno taurių atpalaiduoto liežuvio laibumą. Net ir įkaušęs diplomatas vis dėlto turėtų išlikti diplomatu.

Valgau sriubytes ir kotletukus, todėl nerašau

Vakarais grįžtant namo autobusų stotelėje mane pasitinka grakšti lyg flamingas tik šešėliais, skrybėle ir vyriškais marškiniais prisidengusi Keira Knightley.

- Bon soir, Mademoiselle , - pasisveikinu.

O namuose jau antrą vakarą iš eilės garuoja sriubytė. Šalia - išvirtos bulvės, patroškinti kotletukai. Šaldytuve - į indelį sudėti pietūs rytdienai. Ne, ne mama atvažiavo. Atemigravo mano geriausia draugė. Sako, pro mano kamaraitės langą atsiveriantis Dublinas visai panašus į Šnipiškes. Dar sako, kad patinka "Guinnessas". O aš sakau, kad viskas bus gerai - ras darbą, pakeliaus, išmoks angliškai. Angliškai jau sapnuoja. Čia po to, kai vakar priverčiau su manimi angliškai repetuoti pokalbį dėl darbo. Vakar jau sulaukė skambučio su pasiūlymu, bet ryšys buvo nekoks ir tas pokalbis neįvyko. Paraginsiu ją rašyti blogą. O gal gerą? :)

Ieškomi lietuviai

Pasaulis vis dėlto mažas. Mano bendradarbė lenkaitė dvi dienas per savaitę savanoriauja vienoje organizacijoje, kovojančioje su rasizmu, diskriminacija, ksenofobija ir panašiais baubais. Pluša mergaitė negailėdama jėgų.

Šįryt ji man paskambino prašydama informacijos apie Lietuvių dienų Airijoje organizatorius, mat netyčia sužinojo apie renginį, o 2008 m. Europos Sąjungoje skelbiami tarpkultūrinio dialogo metais, taigi organizacija, kuriai ji atstovauja, pamanė, jog gal lietuviai susidomėtų bendradarbiavimo galimybėmis. Įdomumo dėlei galiu paminėti, jog susisiekusi su lenkais ji išgirdo neigiamą atsakymą, mat lenkams atstovaujančios organizacijos atstovai paaiškino, jog dabar siekiama ne įjungti lenkus į Airijos kultūrinį gyvenimą, o paraginti juos grįžti į Lenkiją... Kažkur girdėta melodija...

Beje, vakarop mano kolegė sulaukė nacionalinio transliuotojo RTE skambučio. Žurnalistai klausė, ar ji ką žino apie Lietuvių dienas Airijoje (skambutį jai "permetė" organizacijos, kurioje ji savanoriauja, šefas). Lenkaitė nustebo, kad jos klausia apie lietuvių dienas, o aš susimąsčiau, kodėl Airijos žiniasklaida nelabai ką žino apie artėjantį renginį. Nenustebkime, jei ir paprasti mirtingieji airiai apie jas neką tesužinos. Nenustebkime, jei ir toliau mus painios su lenkais.

Apie šaldytuvą ir jo turinį

Kartais mano šaldytuvą ištinka štai tokios metamorfozės.



Nuotraukos nerežisuotos ir jų nepublikuočiau, jei mama turėtų internetą. Studijų laikais, kuomet kai kurie mano kursiokai gabendavosi lašinius, rūkytas dešras ir uogienes iš Skuodo, Pivašiūnų ar dar kur, kaip inkstas taukuose mėgavausi gyvenimo pas tėvus malonumais ir neturėjau sukti galvos apie vakarienę. Na, ne visai, bet panašiai.

Dabar mėgaujuosi ne tik gyvenimo be tėvų, bet ir viengungiško gyvenimo malonumais. Nėra kam murmėti, jog nevalgo žalių kalafiorų ar priekaištauti, kad nėra pieno arbatai, mat pastarojo mano organizmas nelabai virškina. Todėl patenkinta triauškiu sau kalafiorus ir gurkšnoju juodą arbatą su citrina... Tiesa, nėra mamos, kuri pasirūpintų, jog šaldytuvas neištuštėtų, todėl kartais įvyksta kaip pirmojoje nuotraukoje.

Su bendradarbe lenkaite, kuriai Airijoje gyventi nemiela, bet mielas atlyginimas, nors, kiek žinau, Lenkijoje įsidarbinti pagal specialybę (religijos studijos) ji nė nemėgino, kurią dieną vėl ėmėme kalbėti apie maisto Airijoje ypatumus.

Taip jau atsitinka, kad Vakaruose - priešingai vyraujančiai tendencijai - mano svoris krenta. Per JAV praleistą pusmetį numečiau apie 10 kg. Tiesa, nė karto nesukirtau "burgerio", o ir filadelfiškais preceliais nepiktnaudžiavau. Kadangi darbavausi labai šauniame apie maistą neblogai nutuokusios (bet tikros kalės) graikės itališkame restorane, maitinausi sveikai, o juolab ir vasara tąkart pasitaikė pasiutiškai karšta, todėl dažniausiai valgiau salotas.

Ir čia, Airioje, vartoju daug daržovių - pomidorų, brokolių, salotų, aguročių, morkų. Iš dalies gal dėl tų brokolių ir aguročių kraujyje pristigo geležies ir apsirgau mažakraujyste.

Dabar dažniau valgau mėsą, bet vis pasitroškinu daržovių, vištytę kepuosi, o kai nueiname į japonus ar kur kitur, jūros gėrybių pavalgau (bet iki lapkričio pabaigos - taupymo programa).

Lietuviško ar lenkiško maisto parduotuvėse dažniausiai perkuosi varškę, sūrelių, o kartais silkės, nors ten apsilankau tik maždaug kas antrą mėnesį. Po paskutinės viešnagės Lietuvoje supratau, kad su bulviniasi patiekalais man striuka (kugelis visiškai sustabdo virškinimą). O prie saldumynų, skirtingai nei paauglystėje, nebetraukia... Ir nors mėgstu raudoną vyną (125 ml taurėje yra 85 kcal, o mano taurės didesnės), kol kas prie tunkančiųjų nepriklausau. O jei netyčia imčiau linkti į tą pusę, iš Lietuvos parsivežiau sportinius batelius (VLKK turėtų man mokėti už taisyklingos kalbos propagavimą virtualioje erdvėje). Sakiau, imsiu palei kanalą sparčiai vaikščioti, mat bėgiojimo nuo vidurinės laikų krosų negaliu pakęsti. Įdomumo dėlei, 2000 m. Airijoje kas penktas gyventojas buvo nutukęs.

Mano kolegė lenkaitė sako, jog vos grįžusi į Lenkiją (o ten ji praleidžia 80 proc. savo atostogų) ima kūsti, o Airijoje pučiasi. Aš vis advokatauju Smaragdo šaliai (nes lenkaitės niurzgėjimai varo į depresiją) ir kartoju, jog stengiantis čia galima atrasti ir skanių uogų, ir geros antibiotikais neprifarširuotos mėsos (mažiukas ekologiškas viščiukas vietinėje parduotuvėje kainuoja 4 eurus - kiek višta kainuoja Lietuvoje?), ir tikrų pomidorų. Tiesa, sveikai maitintis brangiau nei nuolat šlamšti šaldytus Kijevo kotletus ar picas, bet net kai kišenė priverčia, pastebėjau, kad pusfabrikačių kaip ir kugelio mano organizmas nelabai toleruoja ir tuomet tegelbsti "Highland Park 12yo" ar "Ardberg 10yo".

Bet dabar jau įsirudenėjo, ir daržovių pasirinkimas mąžta. Tikiuosi per žiemą nevirsti bačkute ir neapsijuokti prisigyrusi savo pasiekimais. Toliau propaguosiu sveiką gyvenimo būdą su šlakeliu raudono vyno. Mens sana in corpore sano.

Pagiriamasis (?) žodis namui su Trispalve ir jame tupintiems

Šiaip sakyčiau tai, kas vis dažniau kaip leitmotyvas sušmėžuoja Lietuvos žiniasklaidoje - artėja rinkimai. Nors kadangi diplomatai kaip ir nėra susaistyti partiniais ryšiais (ehm...), o turėtų visų pirma atstovauti šaliai, sakyčiau, jog greičiausiai URMe artėja ataskaitų metas.

Lietuvos ambasada Airijoje (po savo skėčiu surinkusi ir kelias ministerijas, ir Vilniaus miesto savivaldybę, ir "Švyturį", ir "Alitą") kaip tris nekokius kėlinukus sulošusi krepšinio komanda pagaliau ima spurtuoti. Ir dar KAIP!

Andrius Mamontovas (su jį apšildančiu Nojumi)
Veronika Povilionienė ir Saulius Balandis
Choras "Jauna Muzika"
Filmas "Vienui vieni"

Kaip sakoma internete, Lietuvos dienas Airijoje atidarys mūsų premjeras Gediminas Kirkilas, į Smaragdo salą atsibelsiantis su Vyriausybės delegacija. O štai Lietuvos ekonomikai pristatyti skirtą mugę „Bring a Little Lithuania Home 2007", kurią organizuoja Lietuvos užsienio reikalų, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos ambasada Airijoje bei Airijos lietuvių bendruomenė, vainikuoti turėjo „Pieno lazerių" koncertas. Jau suskubau krautis kuprinytę, bet, regis, bent kaip sako komentatoriai, jie nerado rėmėjų. O gaila. Nors nesitiki... Nenustebčiau, jei kas nors su kuo nors beorganizuojant atvykimą persipyko. Beje, Andrius Mamontovas už bilietus lupa kaip "Feist" ir kiek brangiau nei "Iron and Wine" - 25 eurus.

Išgrauškit, visi skeptikai. Pasprinkite lietuvybe, irzlūs ambasados kritikai. Svaikite lietuviško alaus upėse. Lėbaukite iki paryčių lyg daugiau tokios fiestos niekada nebūtų. Juk galų gale atvažiavote čia ne kultūrintis, o lenkti nugarų. Čia jūs tam, kad rinktumėte grybus, šveistumėte stalus ir lipdymutėte mūrus.

Pykstu, sakysite? Ne, nepykstu. Siuntu, nors ir žinau, kad tai viena didžiųjų nuodėmių. Siuntu, kadangi tokie renginiai vyksta sporadiškai, numetami kartkartėmis - kaip alkanam šuniui kaulas, o kai galiausiai įvyksta, tai drioksteli taip, kad niekas neabejotų, jog name su Lietuvos Trispalve Dubline plušama, triūsiama, prakaituojama.

Prieš pavasarį rengtą Kaziuko mugę vienas iš ambasados darbuotojų manęs užklausė, gal Airijos žiniasklaidos priemonėse turiu pažįstamų. "Štai jums vardai, pavardės, o štai ir telefonai", - pasakiau. Kad tik ne... Neturiu tokio sąrašiuko. Tik apgailėtina, kad jo neturi diplomatinė atstovybė... Reiktų pasikonsultuoti su Vygaudu Ušacku - visokio ir bet kokio PyaRo specialistu ir, sakoma, būsimu prezidentu. Turint omeny, kad vieną prezidentą PyaRščikai mums jau buvo įpiršę, visko gali pasitaikyti...

Beje, kai tik Airijoje ambasada suorganizuoja kokį renginį, rytinėje Airijos jūros pusėje iškart metamos pajėgos suruošti kažką didingesnio. Dėl konkurencijos Didžiosios Britanijos lietuviams dar gali nuskilti. Belieka lukterėti. Nenustebčiau, jei ir "Pieno lazerių" sulauktų.

***

Vietoje pabaigos arba kodėl aš nenustygstu vietoje. Vytauto Antano Dambravos žodžiais:

"Mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.

Skelbimas - visi į Dun Laoghaire!

Šį sekmadienį dvi Airijos lietuvių bendruomenės narės netoli Dublino vyksiančiame Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje pristatys Lietuvos kulinarinį paveldą. Stebėtojų bei televizijos kamerų akivaizdoje Laura Garbatavičiūtė Down ir Eglė Turevičiūtė pasakos apie lietuvišką virtuvę, gamins cepelinus, šaltibarščius, kmynų girą, o pagamintomis gėrybėmis vaišins šou svečius.

Festivalyje taipogi bus pristatyta ir airiškai-lietuviška muzikos grupė "Pawna", pernai įdainavusi albumą knygai apie Airijoje gyvenančius lietuvius "Pasiilgau...(arba) Mes vienas kito angelai".

Na ką. Pernai festivalyje, į renginius sutraukusiame apie 220 tūkst. žmonių, lietuviai demonstravo tautinius rūbus. Progresuojame pamažu. Kaip Dovydas svaidau akmenis į tuos, kurie gauna atlyginimą už tai, kad užsienyje pristatytų lietuvišką kultūrą, bet turbūt Galijoto nenukalsiu...

Kas netingite, galite pažiūrėti, kiek šiemet festivalyje dalyvių iš Rumunijos. Net kaimynus lenkus aktyvumu perspjovė.

Jei kas norėtų ar žinote ką, kas galėtų kitąmet dalyvauti festivalyje didesniu mastu (muzika, teatras, šokis, foto/video), iki lapkričio mėnesio atsiųskite organizatoriams demo. Pagrindiniams artistams net yra mokama. O šiaip "Guinnessas" daugumai patinka, o Dun Laoghaire yra labai gražu. Kodėl nepakrutėjus?

O visiems, esantiems Dubline ar netoliese, labai rekomenduoju šį savaitgalį sėsti į Dartą ir prasiblaškyti - festivaliu niekada nenusivyliau. Ypač rekomenduoju štai šitą nemokamą renginį. Pernai mačiau gitaristą Niwel Tsumbu - dievas su dredais! Patys paklausykite.


Niwel Tsumbu©Lina Zigelyte

Euforiški pasvaičiojimai apie punkto įvykdymą. Savaitgalis Virgin festivalyje

Paskraidyti oro balionu. Pamatyti kalnus. Pasibučiuoti lietuje. Išmokti plaukti. Nuvykti prie vandenyno. Pasimylėti miške ant samanų. Parašyti knygą. Išleisti visas santaupas kelionei aplink pasaulį. Nubėgti maratoną. Pasodinti medį. Butelyje kažkam išsiųsti žinutę. Padovanoti mamai dvylika rožių ir pasakyti, kad ją myli. Praleisti Kalėdas paplūdimyje gurkšnojant kokteiliukus...

Greičiausiai kiekvienas (bent slapta) turite (galbūt nerašytą) sąrašą "Dalykų, kuriuos turėčiau padaryti prieš mirdamas". Kai kuriuos iš čia išvardintų radau internete, kai kurie pasiskolinti iš draugų, o kai kurių autorė esu aš.

Tai štai. Mano sąraše be kita ko jau seniai buvo toks punktas - nuvykti į didelį muzikos festivalį. Ir štai praėjusį savaitgalį ši laimė nusišypsojo. Negana to, kad bilietai į juos paprastai parduodami prieš keletą mėnesių, jų kaina neretai taipogi būna sprangi. Darbe netyčia nusišypsojo laimė ir mūsų parduotuvė gavo du bilietus į "Virgin Festival". Kiekvienas - po 130 svarų. Be to, vienas iš asmenų, artimų imperatoriui, kaip pasakytų klasikas, nupirko man ir mano draugei Liudai lėktuvo bilietus. Beliko įsigyti botus, neperšlampamą striukę, ir palapinę.

Čia anksčiau buvo žolytė

Nors BBC apie V sako, jog šis festivalis neturi tiek šarmo kiek Glastonbury, Times jį vadina geriausiai organizuotu, be to, V turi reputaciją kaip vienas saugiausių festivalių. Taigi. 75 tūkst. žmonių, "Foo Fighters" (matyti dukart, pirmąkart - netyčia, jų neanonsuotame akustiniame koncerte), "Casabian", "The Killers" (dieviškos videoprojekcijos), "The Editors" (solistas išdainavo visą dūšią), "Pink" (tralialia lyginant su prieš tai išvardintais pasirodymais), "Snow Patrol" (kiek liūdnoki), KT Tunstal (klausėmės palapinėje sugriuvusios popiečio miego), Hoosiers (atradimas, noriu jų CD), etc. Dar buvo Babyshambles, Iggy Pop, Boy Kill Boy, Damien Rice, etc.


Šiaip jos avėtų aukštakulnius, bet čia visi praktiški

Visko neišvydome, kai ką išgirdome netyčia, grįžusios pasižadėjome "googlinti", kad susiorientuotumėme, ką matėme. Lijo, buvo daug purvo, visi pūtė žolę. Regis, 70 žmonių buvo sulaikyti dėl narkotikų. Garsas buvo tobulas, o scenos apšvietimas - nepriekaištingas. Paskutinę naktį ant mūsų palapinės kažkas užgriuvo, vyrukai lengvinosi tiesiog minioje, per koncertą (vieną kartą vos už metro nuo manęs), merginos tūpdavo prisidengusios plačiais lietpalčiais.


Palapinė už 40 eurų puikiai atliko savo funkciją

Greta stovėjusioje palapinėje vieną naktį labai dailiai plevėsavo besimylinčios porelės siluetai. Kažkas jau pirmą dieną per purvą ropojo keturiomis. Minia dainavo, trypė vientisa purvo mase virtusią žolytę. Sekmadienio rytą tuntas pagiringų inteligentų, vakar šėlusių iki samonės netekimo, tvarkingai stovėje eilėje prie laikraščių. Ak tie britai... Beje, jų buvo itin daug ir pamaniau, kad jau seniai buvau tokioje aplinkoje, kur kone kiekvieno gimtoji kalba yra anglų (Dubline pripratau prie mišrios publikos) ir jie ja šneka taip pasiutiškai gražiai (nepatinka man airių akcentas, nors tu ką).


Pagrindinė scena

Dabar noriu į Glastonbury, o išties labai norėčiau ir čia. Beje, ir lietuviškasis "Be2gether" atrodo pretenzingai. Belieka palinkėti, kad ir Lietuvoje visi dainuotų ir grotų GYVAI, kaip praėjusį savaitgalį V. Kitaip amžinai liksime "yvų" kraštu.


Regis, "Foo Fighters" - kai fokusas nebesvarbu

Visos foto © Liuda&Lina


Nupušusios oro uoste - po visko

Gintarės ambicijos

Pamentate Gintarę? Maniau, kad aš esu aikštinga, nelanksti, užsispyrusi kalė, todėl dėl nesugebėjimo darbuotis drauge turėjau išeiti.

Tai štai. Ji išrūkė ir kitą savo bendradarbę, su kuria aš esu dirbusi dar prieš pažintį su Gintare. Šįkart tautybė nebuvo reikšminga. Amy - amerikietė, per metus darbavimosi drauge taip ir nesubegėjusi atrasti dialogo su minėta panelyte iš Kėdainių.

Beje, Amy pareigos buvo svarbės nei Gintarės, tačiau ji buvo įdarbinta vėliau. Galbūt buvo užgautos Gintarės ambicijos? O juk būtų bent anglų kalbą, kuria ji taip geidė komunikuoti, patobulinusi... O ką jau kalbėti bent apie minimalias žinias apie vyną...

Suprantu, kad blògai turėtų skleisti toleranciją, pakantumą bei kitas dorybės, tačiau šįkart negaliu nesikeikti... Tiesa, siekiant išlaikyti taikų blogo toną čia labai tiktų mano geografijos mokytojo vartotas terminas - TUNDRA ta Gintarė. Nyki ir tuščia. Na va, paglosčiau savimeilę :) Tiesiog norėjau pasipasakoti.

Mergaitė ir jūra

A la vietiniu metro, vadinamuoju Dartu, o išties traukinuku, greičiu veikiau primenančiu tą, kuris važiuoja maršrutu Vilnius-Kaišiadorys, nupūškavome iki jūros. Išmėginti pirkinio. Taipogi ketinome iš popierinio puodelio, numelžto kavinėje iš labai jau lietuvaitę kalbėsena primenančios merginos, užsikąsdamos Parmos kumpiu, bresaola bei saliamiu, ištuštinti butelį "Chalk Hill Sangiovese". Kaip paaiškėjo vėliau, butelys visai nusipelnytų ir "Riedel" taurės. Šefas nepamelavo rekomenduodamas.

Pasiblaškiusi po krūmus (kaltas cappuccino) ir vos neužklydusi į svečius pas palapinėje sugriuvusius vietinius bomželius, grįžau į mūsų bazinę stovyklą, kaip pasakytų Edgaras, šiuo metu kopiantis į štai čia, t.y. Komunizmo smailę.

I epizodas



Vėjyje linguojančios smilgos horizontaliai dalina kadrą pusiau. Melsvai žalsvos smilgos ir žalsvai ruda jūra. Artėja atoslūgis.

II epizodas



Pirmajame epizode aprašytas vaizdas. Tik iš už smilgų brėžiamo horizonto laiks nuo laiko pasirodo šokinėjanti mergaitė geltonais marškinėliais. Mergaitė vis kilnoja rankas. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn. Palei smilgų brėžiamą horizontą mergaitės galva ima judėti tai kairėn, tai dešinėn. Tai kairėn, tai dešinėn. Besiblaškydama palei smilgas ji vis tebekilnoja rankas.

III epizodas



Pakylu ant kalniuko. Smilgos nuslenka į kadro apačią. Iš už jų išnyra visas mergaitės kūnas, atsiveria smėlėta pakrantė su vis toliau slenkančia jūra. Mergaitė geltonais marškinėliais, vis intensyviai aukštyn žemyn kilnodama rankas ir lakstydama tai kairėn, tai dešinėn, už neiloninių virvučių po kriauklytėmis nusėtą smėlį tąso žydrą aitvarą, kuris niekaip nenori pakilti.

Mergaitė - tai šios dienos jubiliantė mano draugė Liuda, o aitvaras - mūsų pirkinys. Tik gaila man jo, smėlyje murkdomo...

Nutarėmė (o tiksliau, nutariau aš ir, regis, įtikinau jubiliantę), kad vėjas nepakankamai stiprus.

Ėmiau gailėtis, jog neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs visai smagus, gal kiek avangardinis filmukas. Be abejo, dogmos stiliaus. Kadangi į National College of Art and Design fotografijos ir skaitmeninės medijos kursą nepriėmė, reiks persimesti į video.

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.